ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-05-13 nr. 796

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (27) • VYTAUTAS STRAIŽYS. Manęs niekas neskiria nuo tolumos (4) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Pasiklydę laikeVALDAS GEDGAUDAS. Radausko mirtis-js-. Sekmadienio postilėRIČARDAS ŠILEIKA. Ten, kur mokėsi J. JanonisJOANNA PODGÓRSKA, PAWEŁ WALEWSKI. Gydytis, gydytis ir dar kartą gydytis (7) • SIGITAS GEDA. Arklių užkalbėtojaiGALSANSUKH BAATAR, BAN’YA NATSUISHI, XIAO KAIYU. PoezijaINEZA JUZEFA JANONĖ. Pas beduinus prie Raudonosios jūrosCASTOR&POLLUX. Verba de verbisRENATA ŠERELYTĖ. Klausimai idealistuiGINTARAS LAZDYNAS. Išorinio gyvenimo kronikos (3) • VYTENIS ALMONAITIS, JUNONA ALMONAITIENĖ. Pajūriai (3) • MONIKA BONČKUTĖ. Oro prekybaVIRGINA ŠUKYTĖ. GalvosANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXXII)PASITARIMAS (320) • LAIŠKAI (168) •

Manęs niekas neskiria nuo tolumos

VYTAUTAS STRAIŽYS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Sergejaus Luzino piešinys

Man dar tik šešiolika, aš pirmą kartą atvažiavau prie jūros, stoviu apkerėtas erdvės, ošimo, galingo bangų ritmo ir plaukiu mintimis tolyn už natūralaus paviršiaus išlinkio ir regėjimo galimybių ribos, į plotus, kurių nekerta neperžengiamos vielų užtvaros ir kuriais žmonės išplaukia į žydinčias pasaulio šalis ir spindinčius pasaulio miestus. Nežinau, kokie tie žmonės, aš apie juos negalvoju, nežinau ir kokie tie miestai, jie man taip pat ne itin rūpi, mane svaigina pati neaprėpiama ir neapibrėžiama erdvė, mano galimybė kada nors keliauti ta erdve, susidurti su platybėmis, bangomis, pavojais ir išbandymais.

Man tik šešiolika ir aš dar turiu teisę būti naivus ir daug ko nesuprasti, todėl galiu didžiuotis ta didele šalimi, kuri savo aidinčiais radijo ir televizijos ruporais kelia mane aukštyn ir traukia tolyn į herojišką ateitį, verčia gėrėtis jos laimėjimais užkariaujant kosmosą, jos neužmatomomis žemių platybėmis, jos dainose apdainuojama smagia kelione elniais per Sibiro sniegynus, jos televizoriuose riaumojančiais tankais su raudonomis penkiakampėmis žvaigždėmis, iššokančiais iš didžiulių griovių, lyg skiedras nukertančiais paaugusius berželius ir dideliu greičiu lekiančiais nugalėti rūke tykančio priešo. Esu "sovietas", kaip save vadina mano draugas, kirčiuodamas pirmąjį skiemenį. Ir esu tuo patenkintas.

Tebesu liesas, išbalęs kaimo vaikinas su kauptuku rankoje, bulvių lauke nuo kalno mintimis žvelgiantis pro elektros linijos bokštą į tolumoje už kelių šimtų kilometrų esančią jūrą, kurią man pažadėjo, jei nuravėsiu šį nemažą bulvių lauką, priaugusį usnių, – aš kantriai bandau jas rauti, susibraižau rankas, susibadau basnirčias kojas. Man patinka bulvių žiedeliai, jie skleidžia silpną malonų kvapą, yra tokie skaistūs ir trapūs. Vieškeliu praeinant žmonėms imu uoliau kirsti kauptuku, kad nepasirodyčiau esąs tinginys ir nepadaryčiau gėdos tėvams, kad iš jų kaimynai nesišaipytų, jog jų vaikas niekam tikęs, stypso lauke ir net bulvių nesugeba nuravėti.

Bet vakare su draugais einame į miestelio šokius ir noras pasirodyti geru tėvų vaiku čia jau nebetinka. Pakeliui nutariame įlįsti į mokytojos, kurios nemėgstame, sodą ir prisiskinti braškių, kiek tamsoje pavyks rasti. Nepasakyčiau, kad noriu tai mokytojai keršyti arba kad labai norėčiau tų braškių, bet atsiskirti nuo kompanijos ir likti bailys bijau labiau negu būti sugautas griežto tos mokytojos balso. Taip ir atsitinka, ji, matyt, sėdi tamsoje ir saugo savo sodą, nes vos mums pradėjus jame šeimininkauti nuskamba aštrus jos balsas: "O ką čia darote!", – ir mes neišklausę kandaus moralo lekiame iš sodo pro kur pakliuvo, susibraižome, nusidilginame ir dar kurį laiką bėgame, kad nebegirdėtume jos balso, nors žinome, kad ji gyvena viena, nei vyro, nei už mus vyresnių vaikų neturi, tad niekas mūsų negalėtų pavyti ir nurauti skalpą.

Pradžioje ir po to buvo pėdsakai. Daugybė pėdsakų pajūrio smėlyje, gumos pėdsakai ant gatvės grindinio, šaligatvio plytelių, kambario parketo, pirštų atspaudai ant durų ir stalčių rankenų, nagų žymės ant kūno, ant medžio žievės, sunkių batų suminta žolė, į varnų atmintį įsirėžęs riksmas, kuriam atkurti kol kas nesukurti prietaisai. Net šešėlis turėjo būti atsispaudęs ant sienos ir palikęs šviežesnę dažų žalumą negu ta, kurią nuolat degino saulė. Pėdsako pėdsakas, šešėlio šešėlis, ilgesingai žvelgiantis į jūrą siluetas. O saulė buvo visa ko pradininkė. Tai ji sukūrė mūsų šešėlius, mūsų tamsiąsias puses, ji sukūrė naktį – visa apimantį šešėlį, kuriame slepiasi mūsų neapibrėžtumas, mūsų išglebimas ir atsipalaidavimas, nuovargis ir saldus geidulys bei godulys, nutrintos ribos tarp savo ir svetimo, baimė ir nerimas.

Bet pėdsakai yra praeitis, o aš neturiu praeities.

Man tebėra šešiolika, aš brendu basas pajūrio smėliu, mano šešėlis vingiuoja pirma manęs pėdsakų sudarkytu paviršiumi. Galima sakyti, jis mane veda pririštą už kojų, veda mano neramų kūną, paliesdamas gulinčių moterų plaukus, veidus, krūtines, kojas. Mano kūnas lengvai paklūsta šešėliui ir iriasi nelygiu smėliu tolyn. Aš nesu dailiai nuaugęs vaikinas, kuris galėtų patikti moterims – nors ir nemažo ūgio, bet kreivomis kojomis, atsikišusiomis ausimis, plačiu veidu, kuriame gal tik akys, nosis ir šypsena kiek atperka kitus ne itin vykusius bruožus. O labiausiai netinku panelių kompanijai, nes esu be galo drovus. Gal kaip tik todėl mane dar labiau traukia moterys, jų viliojantys kūnų išlinkiai, jų slepiamos vietos, naktį prieš miegą aš vieną iš jų, matytą realybėje ar nuotraukoje, įsivaizduoju ateinančią pas mane, priglundančią ir darau tai, ką daugelis tokio amžiaus jaunuolių slapčiomis ir gėdydamiesi daro.

Mano senelio brolis, buvęs jūrininkas, man pasakoja apie jūros bangas, kad vienos stumia į krantą, kitos traukia į gelmę, tos yra pavojingos, bet mano protui nesuprantama, kaip gali bangos stumti ar traukti visos nesuplūsdamos į krantą arba visos neatsitraukdamos gilyn. Tik vėliau suprantu, kad bangos viršutinė dalis stumia į krantą, o gilesnioji traukia arba atvirkščiai.

Senelio brolis klausosi radijo pranešimo, kad Amerikos prezidentu išrinktas Reaganas, kurį jis vadina Raganu: "Kažkoks Raganas dabar valdys Ameriką, kaip čia dabar bus pasauly, ar nekils karas..."

Aš karo nebijau, žinau, kad mus gina "milžino jėga", ir Raganas man visai nerūpi. Be moterų, man dar rūpi lenktyninės mašinos ir motociklai, automobilininkams skirtame žurnale nagrinėju techninių duomenų lenteles, atmintinai moku, kokį greitį koks automobilis gali pasiekti, kokia jo galia, kiek cilindrų turi variklis, per kiek laiko įsibėgėja iki šimto kilometrų ir panašiai.

Užburianti jėga, žavesio galia, greičio ir aistros svaigulys, kerintis tolstančios galios aidas – kas tai? Pralėkusi ugnis? Akimis nelyg ryškiomis šviesomis sužaibavusi gracija – ji! Mašina? Moteris? Iki taško horizonte galinti ištirpdyti aistra? Apnuoginti cilindrų blokai – geidulingai galingi tarsi moterų šlaunys. Pradedančiajam užtenka vaizdo, vaizduotė neša greičiau negu aistra, tegul ir į tuštumą. O gavus pavairuoti tik trukteli kelis kartus ir jaudulys su gėda bei saldumu pasibaigia. Paskui – kantrybės, kantrybės, kantrybės pamokos. Reikia atidžiai, švelniai, smarkiai negreitėti, palengva, palengva, pradedančiųjų dievas – kantrybė.

Man šešiolika ir aš esu įsimylėjęs bendramokslę, tiksliau, buvusią bendramokslę, nes palikau vidurinę mokyklą ir dabar mokausi kažkokiu žemės ūkio elektrifikavimo specialistu, bet labiau per pertraukas mokausi muštis ir rūkyti už lauko tualetų. Meilė lieka toli, anapus, kartais grįžęs į savo miestelį ieškau jos žvilgsniu praeidamas ar pravažiuodamas pro jos namus, bet aš niekad jos nebesutiksiu, nors prisiminsiu dar daugelį metų, nors nieko, be žvilgsnių, šypsenos ir jos, pirmūnės, pastangų raustančiais skruostais mane, trejetukininką, traukti iš keblios padėties prie lentos, nieko, be mano įkypų žvilgsnių į jos laisvai supintą kasą ir moteriškėjančią klubų liniją, nieko, nieko, nieko ir vis dėlto kiek tai daug, jaučiant, kad tai ne vienpusiška.

Ne, ši sistema nesukurta jausti, kas tinka, o kas ne, kas yra tikra savastis, o kas prisifantazuota, ši sistema sukurta fantazuoti, smeigti žvilgsniu į tolumą, tiesiu žvilgsniu, nesigilinant, kas už kampo ar po kojomis, už ko gali tuoj pat užkliūti, ne, sistema veja bėgti pirmyn, pirmyn, pirmyn – ištiesus ranką, ryžtingai arba isteriškai – kaip kam išeina, bet tik nestovėti vietoje, nesigręžioti atgal, nes visada, net ir žvelgiant į praeitį, į istoriją, žvelgiama tik pirmyn, nes yra tik ateitis ir jokios praeities, nes praeityje irgi yra ateitis – tik ateitis.

Ši sistema puoselėja idealą, idealų grožį, mano mama irgi priklauso sistemai, kai tarsteli, kad mano įsimylėtoji nėra graži, nors aš, žinoma, mamos neklausau, neklausau, žinoma, neklausau, tik išeinu mokytis kažkokiu žemės ūkio elektrifikuotoju vien dėl to, kad pavasarį užsispyriau ir pasakiau, jog rudenį į devintą klasę negrįšiu, pasakiau, vadinasi, taškas. Taigi pirmyn į muštynes, rūkymą, pamokų praleidinėjimą, tuščią bastymąsi po miestą, pirmyn! Nieko, tuoj man tėvai nupirks motociklą, aš užkariausiu tuštumą dar didesne tuštuma, vis didėjančia tuštuma, kylant greičiui ir siaurėjant keliui, siaurėjant akims, traukiantis akių vyzdžiams, ryškėjant daiktų kontūrams, stiprėjant šviesai. Taip, vis dėlto aš lekiu į šviesą tamsiu greičio tuneliu, siaubingai riaumojančiu tuneliu, kur baimė susimaišo su viltimi, kad priekyje šviečiantis taškas yra šviesos anga, o ne praeities šviesą atspindintis veidrodis.

Dabar aš prie jūros, kur šviesos tiek daug kaip Camus aprašytuose Alžyro paplūdimiuose, tuščios, bet raminančios ir apvalančios šviesos. Praeitis, ateitis ir dabartis susijungia šioje šviesoje. Man šešiolika, keturiolika, dešimt... Aš tirpstu šviesoje ir ramybėje, ištęstos akimirkos ostijoje. Akyse ima slinkti jūros bangos, jų žalumoje besiganantys balti paukščiai, toliau – debesų putos, tolstanti kranto linija. Nejaučiu kūno svorio, nejaučiu, ar skrendu, kylu ar leidžiuosi.

Laikas ima augti lyg potvynis. Jūra ir saulė susiglaudžia aplink mane. Kur aš, kas aš esu? Aš čia ir kartu aukštai virš savęs. Nebėra sistemos, nebėra greičio, bangavimo, vylingos ateities. Nebėra tolumos.

Lengvas miško ošimas ir įkaitęs pušyno kvapas šalia didžiulio skruzdėlyno. Miško takelį kerta skruzdžių automagistralė. Jos juda abiem kryptimis dideliu pagal savo matmenis greičiu, kai kurios pasisveikina ar ką nors vienos kitoms perduoda, kai kurios neša kokį šapelį į savo miestą ant kalvos. Net jų formos panašios į lenktyninių automobilių arba veikiau pastarųjų į jas. Ar jos laimingos? Ar joms suteikia džiaugsmo jų galia, kieti šarvai, galimybė padidinti greitį dešimtis kartų, kai kyla pavojus, arba galimybė skaudžiai įkąsti padarui, milijonus kartų didesniam už jas? Beveik neturi baimės, pasiruošia kautis su mano pirštu ir narsiai čiumpa savo žnyplėmis. Bet ar pro savo tamsintus akių stiklus jos mato šviesą ir joje virpantį medžių, gėlių, debesų ir dangaus grožį?

Pro permatomą oro plevenimą apverstas dangaus kristalas susilieja su jūra ir viršus virsta apačia, skaidria ir šviesia gelme, kažkokiu būdu laikančia mane paviršiuje, prikaustytą prie žemės.

Po ekstazės ateina apsivalymo metas. Kitą dieną jūra pilka, tvyro dulksna, jokio horizonto, jokio dangaus, tik permatomame rūke svyruojanti burlentė, šaižiai klykiantys paukščiai, naktį audros beveik nuplauti pėdsakai. Su pavieniu sutiktuoju persimetame žvilgsniais, tarsi jau būtume pažįstami, tarsi vienas kitą išvaduotume iš tolumų svaigulio. Dargana darosi pernelyg reali, apčiuopima, išskydusi kranto linija pereina į apsilaupiusią poilsiavietės koridoriaus sienos liniją, paskui į knygos brėžiamą tolimų jūrų horizontų liniją, kol ją į užmarštį nugramzdina miegas.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


56531. Askoldas :-) 2006-05-16 15:40
Graži kalba, gerai perduotos ramios ir švelnios emocijos. Jeigu tokios emocijos dažnai aplankytų mūsų žmogų, tai būtų gražus juk tas pasaulis! O jei sustosi gražioje vietoje kur nors gamtoje, pamastyk apie tai, kaip švelniai pučia vėjas, kaip gražiai atrodo pražydusi gėlytė, koks tobulas tas kūrinys - paukščiukas! Tokia grožybė supa mus, kad nesinori iš jos ištrukti. Nieko nepadarysi, laikas sėstis į tą automobilį, juk verčia 21 amžius!.. Kai atvažiuosiu į vietą, prisiekiu, iš karto persirengiu ir einu į mišką, kuris be jokios abejonės yra gražesnis už bet kokį Jeep Cherokee!

56534. varna2006-05-16 19:45
Praeitam numeryje moksleivių rašiniai, šiame - jų dienoraščiai. ŠA bando pakeisti "Moksleivį" ar orientuojasi į "naujas rinkas"? Sėkmės, redakcijos prietrankos.

56551. atbalsis2006-05-17 09:31
tai kad šiam amžiuj yra ir didelių moksleivių.su veidais tarsi prieš einant arti laukus

56582. G.Ramelytė :-) 2006-05-17 18:19
ach.....pabuvau prie tos nuostabios, nepakartojamos, i uzmarsti nesancios juros.....ir tik kurinio autoriaus deka...ilgiuos, ilgios butent tokiu isgyvenimu sia akimirka, sia diena, sia valanda....paprasciausiai, zmogiskai aciu.

Rodoma versija 28 iš 29 
0:28:55 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba