ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-06-28 nr. 658

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BERESNEVIČIUS. Dainavimas atsistojus (98) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Nuo ciniškojo kranto iki sentimentaliojo (1) • LAIMANTAS JONUŠYS. Apie kvailybę (26) • AGNĖ BILIŪNAITĖ. Rytų frontas, arba Kai už lango vaikšto SŪRS (16) • ALIS BALBIERIUS. Trobelė ant debesies (4) • DANIEL PASTIRČAK. Keturių apvalančių palaiminimų paradoksas (23) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (5) • DOVILĖ ZELČIŪTĖ. Poezija (9) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Scenarijus ir filmas (3) • JORGE LUIS BORGES (6) • KASPARAS POCIUS. Ir nebus mirties karalijos (5) • VYTAUTAS BERENIS. Vilniaus architektūros raida ir istorinis kontekstas (4) • Narvydžiai: matulitos gyduolės (12) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (3) • ANDRIUS ŠIUŠA. Tokia hagiografija (3) • Liūnė Janušytė. Korektūros klaida (9) • Laiškai kitiems, sau ir el. redakcijai (50) •

Tokia hagiografija

ANDRIUS ŠIUŠA

[skaityti komentarus]

iliustracija

Pasvarstykime sugriuvę kur nors saulės atokaitoje darsyk apie tai, kaip atrodė mūsų mylimas Jėzus realiame gyvenime, anais, dar stabmeldžių, laikais. Neseniai aš jį stebėjau savo sapne: apšviestas violetinės šviesos, jis vaikščiojo ir dūzgė – nedidelis, maždaug 162 cm ūgio, plikagalvis, storas ir be barzdos. Tokį sutikęs troleibuse, užsirioglinęs jam ant kojos, net neatsiprašysi. Gal net nepastebėsi, kad numynei, tarsi tai būtų koks seimūnas Juršėnas ar paprasta statula, net ne iš marmuro ar granito. Tame mano sapne zujantys netikėliai badė jį pirštais ir viešai tyčiojosi. "Koks jis Mesijas! Jis į jokį Aukščiausiojo sūnų nepanašus!" – šaukė stačiaburniai be garso nakties nebyliam kine. Tarsi jis būtų koks jų giminė ar kaimynas, kada nors matytas gyvas pranašaujantis apaštalams per Paskutinę vakarienę ir paslaugiai mazgojantis jiems kojas. Ką ten su jais! Išmanys kiaulė debesį!

Tiesą pasakius, ne jie pirmieji taip kvailai darkėsi – jau du tūkstančiai metų apie tą patį karštai minamas takas ratu. Ypač menininkų dirbtuvėse. "Kaip iš veido turi atrodyti Dievo pavaduotojas?" – tardė save prie molbertų palinkę Mikelandželas ir Rembrandtas. Kokį jį pavaizduoti, kad tikintieji iškart aiktelėtų – va, tikrai tai mūsų Išganytojas – ir pultų ant kelių prieš paveikslą, ir pakartotinai jam sugrįžus į žemę visi atpažintų pagal nusistovėjusius kanonus. Kad sužioruotų jų širdys it anglių gabaliukai. O Kristaus pasirodymas juk toks svarbus, toks būtinas – jei jis nepareis, tai jis bus aiškiai apsišaukėlis. O tikras Dievo sūnus negali būti apsišaukėlis ar koks pavainikis. Na, gal kiek perdedantis savo vaidmenį pasaulyje, bet melagis tai jau ne.

Taigi tiems kūrėjams buvo labai svarbu, kokie gi jo nacionaliniai ir religiniai charakterio potėpiai. Kaip išpiešti Nazariečio sielos būdą? Buvo jis tikras herojus ar paklusni atsitiktinė auka? Įvairiose pasaulio pakampėse pradėta galvoti ir elgtis kaip kas nori. Matyt, tai velniškai priklauso nuo tautos išsilavinimo. Olandai ir vokiečiai perdėm mėgavosi jo kančiomis. Čepsėdami uoliai piešė ant Nukryžiuotojo korpuso kiekvieną ieties ir vinių padarytą skylutę ir gal net padaugindavo jų skaičių, nepraleisdavo nė vienos skausmo raukšlelės ant jo mirštančio dangiško veido. Karštiems italams kankinys pasirodė ramoko būdo, kartais net abejingas – kas bus, nuo to niekur, ragazzi, kaip sakoma, nepaspruksi. Ir taip toliau.

O mūsų, lietuviškas? Į ką panašus jis? Ar tas šepkiškas Rūpintojėlis mediniu mąsliu veidu ir yra TAS? O gal ispaniškas, su raudona mantija, kaip tūnantis Petro ir Povilo bažnyčios nišoj, žvelgiantis į savo tėvynės pusę, išalkęs ir įsitvėręs pasaulio žuvį? Kai kam gali šauti į galvą mintis, kad tai žeberklas, – nieko panašaus. Mes juk ne tie ankstyvieji krikščionys, kurie laidojo vienas kitą Romos katakombose. Ir mes juk nebijome policijos kaip anie, kai juos šerdavo liūtams, begaliniam publikos džiaugsmui. Liūtų pas mus nėra. Sudraskyti gali nebent koks nevisaprotis palaidas pitbulis ar politikuojantis verslininkas.

Dar ten ant sarkofaginių akmenų rėždavo inkarus ir tas pačias žuveles. Nežinia, kam tie inkarai – niekas niekur nesiruošė plaukti. Žemė dar nebuvo apvali. Bet sugrįžkime prie Jėzaus atvaizdo. Kai kur viduramžių paveikslėliuose jis buvo vaizduojamas gležnutis, šviesiomis garbanomis, užsivertęs avinėlį ant pečių. Maždaug kaip Leninas spaliukų žvaigždutėse, prie krūtinės andai segamose. Juk jis toks "geras ganytojas", ar ne taip, besimeldžiantieji?

Ir vis dėlto, kaip čia nutiko su tuo tikruoju, žmogišku jo atvaizdu? Sako, Konstantinopolyje buvo saugoma tokia keista skarelė su šiek tiek lyg pro rūką prasimušančiu jo veidu, kuris užsiliko, kai JK nusišluostė prakaitą, pakniopstomis tempdamas kryžių į Golgotos kalnelį. Buvo teigiama, kad ta skiautė (nosinės tada dar krautuvėse buvo deficitas) išsaugojo it nuotraukoje jo portretą. Tikras stebuklas! Jėzus įsitvirtino kaip tamsiaplaukis betliejinis vaikinas su tiesiu plaukų sklastymu, tamsia barzda, nelyginant tie XX a. vidurio hipiai. Vakarų Europos visetas pasigavo pamėgtą portretą ir daugindamas slėpdavo nuo visokių saracėnų, kišdavo po pagalvėm nakčia pasigrožėti. Lygiai taip mes vaikystėje po antklode tėvų uždraustą knygą skaitydavom pasišviesdami žibintuvėliu.

Paskui staiga atsitiko nemalonus įvykis – Vatikanas, grieždamas dantimis dėl savo aplaidumo, apsičiupinėjo ir surado savo religiniuose aruoduose dar vieną skepetą, bet jau tikrą, tą, kurią nusigobusi kažkokia Veronika (bet ne Vienuolio paskenduolė) šluostė vargenai protagonistui irgi krauju ir prakaitu pasruvusį face. Žinoma, kas liko daryti pasauliui. Vatikanas visada teisus, ir kaip Louis Daguerre’as pranešė Prancūzijos akademijai, jog gyvsidabrio garuose galima išryškinti vaizdą, atsimušusį metalo plokštelėje, aptrauktoje plona sidabro jodido plėvele, taip ir pontifikato tarnai paskelbė krikščionims, kad jei tik pasimelsi prieš tą skarelę su Jėzaus atspaudu, išsyk gausi indulgenciją – bus atleistos visos buvusios ir dar nepadarytos nuodėmės. Tikintieji urmu nupiligrimavo į popiežiaus miestą. Ir Veronikos batika ėmė kaboti kiekvienoje įstaigoje – kaip pas mus Pakso portretas. Tik be erelio už nugaros.

Na ir užsivedė... Pagal šventos Veronikos pasiūlytą aksesuarą kenčiantį ant kryžiaus ir prikeliantį numirusius, auklėjantį būsimus apaštalus, krečiantį visokius magiškus fokusus, kovojantį su prakeiktais suktais prekijais Dievo namuose ėmė tapyti kas norėjo ir kaip mokėjo. Žmonijos gelbėtoją, prikaltą prie kryžiaus, standartiniu būdu kėlė bažnyčiose virš altoriaus (kad jis geriau matytų jam grojančius vargonus), liejo krucifiksus, iš molio drėbė varganose Afrikos lūšnelėse, skaptavo iš medžio, smulkesnes relikvijas pardavinėjo suvenyrų parduotuvėlėse, – žodžiu, procesas nesustabdomai sukosi, krutėjo. Netgi ūsuotasis visų laikų genijus Salvadoras Dali pakėlė rankas – išmetė pasauliui Christ of Saint John of the Cross, kurį jis lenktyniaudamas su Picasso nutapė kaip atsakymą niekšams amerikonams, nutėškusiems dvi atomines bombas ant Hirosimos ir Nagasakio. Dievaži, tikri bedieviai!

O Jėzus ir šiuo metu dar nepasuoja, pasislėpęs, kaip mįslinga asmenybė, jis romiai žvelgia iš dangaus, nekeisdamas nusistovėjusios ikonologijos veido bruožų, laukdamas tinkamo momento – strikt pastrikt – atsirasti vidury pražūtin darniai žengiančios kvaišos žemės keleivių minios. Tik mane visą laiką kankina viena neaiški mintis, klausiu ir jūsų: kur jis pagaliau sėdi – rojuje ar šiaip danguj?

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


4466. bohaeng :-) 2003-07-01 01:07
Sveikas,Andriau.Malonu isgirsti kaip tu laikisi ir kokios mintys tavo galvoje.Rasai apie kazka taciau visuomet apie save.Tad kur daugiau ieskoti jei ne atvaizdo veidrodyje ir kur dabar tu mano Broli sedi.?Su geriausiais likejimais Kestas

4493. V.V.2003-07-01 14:23
Va kaip gražiai Tu, Šiuša, moki parašyti. Numerio cvekas.

4536. warka2003-07-02 16:28
Jo, pats geriausias textas šiame numeryje.

Rodoma versija 29 iš 29 
0:28:13 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba