ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-06-28 nr. 658

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BERESNEVIČIUS. Dainavimas atsistojus (98) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Nuo ciniškojo kranto iki sentimentaliojo (1) • LAIMANTAS JONUŠYS. Apie kvailybę (26) • AGNĖ BILIŪNAITĖ. Rytų frontas, arba Kai už lango vaikšto SŪRS (16) • ALIS BALBIERIUS. Trobelė ant debesies (4) • DANIEL PASTIRČAK. Keturių apvalančių palaiminimų paradoksas (23) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (5) • DOVILĖ ZELČIŪTĖ. Poezija (9) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Scenarijus ir filmas (3) • JORGE LUIS BORGES (6) • KASPARAS POCIUS. Ir nebus mirties karalijos (5) • VYTAUTAS BERENIS. Vilniaus architektūros raida ir istorinis kontekstas (4) • Narvydžiai: matulitos gyduolės (12) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (3) • ANDRIUS ŠIUŠA. Tokia hagiografija (3) • Liūnė Janušytė. Korektūros klaida (9) • Laiškai kitiems, sau ir el. redakcijai (50) •

Scenarijus ir filmas

RŪTA BIRŠTONAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija

Truputį neramu ir keista rašyti apie Spike’o Jonze’o filmus. Bet koks galvojimas apie juos man galų gale baigiasi aiškiu įsitikinimu – viskas čia tik akivaizdus akių dūmimas. O tokiu atveju sunku apskritai ką nors rišlaus pasakyti. Na, nebent kad būtent toks kinas ir patinka: miglotas, niekur tiesiai lyg ir nevedantis, bet kartu kažkur įtraukiantis. Tą neaiškumą man visuomet geriausiai atspindėdavo Mastroianni veidas – kad ir filme "8 1/2", kuriame jis vaidino kūrybinės krizės ištiktą režisierių. Priplaukęs, bet ir labai gudrus veidas. Režisierius nieko neveikė, skendėjo svajose, slankiojo tarp moterų. Tuo tarpu prodiuseriai plušėjo statydami kažkokį gigantišką kosmodromą, prikaišiojo, kad režisieriaus migloti sumanymai – tik atsitiktinių epizodų virtinė, ir reikalavo kuo greičiau parodyti scenarijų. Neįskaitomas veidas klastingai šypsojosi, gal atsitiktinumuose įžvelgė tvarką, o gal iš nevilties ir nematė nieko – visai gali būti ir taip.

Spike’o Jonze’o filme "Adaptacija" scenarijus irgi yra pagrindinis rūpestis. Tačiau jokio režisieriaus eleganto nematyti. Nėra ir nieko panašaus į karingą Godard’ą, kurio filmuose jis pats ar kas nors kitas ginčijasi, mušasi dėl primestų įsivaizdavimų, kaip pagaliau filmas turėtų atrodyti, kas svarbiau – tobulinti siužetą ar pakeisti filmavimo aikštelėje apšvietimo lempas. "Adaptacijoje" šmirinėja nusivaręs, išsunktas scenaristas. Ne pasaulių kūrėjas, o prašalaitis, kuris išgujamas iš filmavimo aikštelės, kai netyčia patenka į kadrą. Mažytis galingos pramonės sraigtelis: filmo pradžioje scenaristas mikčioja ir prakaituoja prieš prodiuserę gal ne vien todėl, kad ji patraukli, o jis – nelabai. Kai susimąstai – juk kiek toje vadinamojoje kino meno pramonėje šlamančiųjų sukas. Ir kaip baisu, jei dėl niekingos priežasties – įkvėpimo stokos – imsi ir sužlugdysi visą verslą. Taigi "Adaptacija", kaip ir visas man įdomiausias kinas, yra apie save patį. Tačiau kadangi pagrindiniam personažui filmavimo aikštelėje ne vieta, tai kino katilas pirmiausia verda jo perkaitusioje galvelėje.

Autorius

Ankstesniame Spike’o Jonze’o filme "Būti Džonu Malkovičiumi" panašią nemalonę buvo užsitraukęs aktorius Johnas Malkovichius. Visi, kas tik norėjo ir galėjo, kaip Alisa urvu krito tiesiai į jo sąmonę. Paskui žvelgė į pasaulį jo akimis ir jautėsi beprotiškai laimingi. Aišku, žvelgti taip, lyg būtum kitas, yra baisu, nuostabu. Tokią malonę ir suteikia menas, nors šitas filmas vertė griebtis rankomis už galvos ir įsitikinti, ar ji vis dar mano, o ne kieno nors kito. "Adaptacijoje" kadrai iš "Būti Džonu Malkovičiumi" filmavimo aikštelės pasirodo iškart po įžanginių užkadrinių personažų žodžių. Tas personažas – Čarlis – yra abiejų Spike’o Jonze’o filmų scenaristas Charlie Kaufmanas. Šiame filme jis pasižada sukurti scenarijų filmui, kurį mes, tiesą sakant, ir žiūrime. Filmas turi būti rašytojos Sjuzan knygos adaptacija. Tokia rašytoja, Susan Orlean, taip pat realiai gyvena kur nors Niujorke. Jos tikrai parašytos knygos "Orchidėjų vagišiai" herojus Johnas Larochas irgi kažką šiuo metu veikia. Taigi vėl žaidimas realybe ir išmone, o kas iš to? Suprantama: autoironija, apnuogintas metodas (filme Larošas porą kartų teiraujasi, kas jį vaidins, ir juokiasi, kad tai turėtų daryti jis pats, akivaizdžiai nurodydamas į Malkovichiaus likimą)... Tačiau gal čia taip pat tinka susimąstyti, ar tos nuolatinės šnekos apie autoriaus mirtį buvo teisingos. Ne visai apie tai rašyta neužmirštamoje Barthes’o esė. Taip, nebeįsivaizduojame, kad kažkuriame praėjusio laiko taške fotelyje sėdi autorius, o štai čia prieš mus šiuo metu yra galutinis jo kūrybos produktas. Kūrybinio darbo procesas moderniuose tekstuose atsiskleidžia esamajame laike, vyniojasi pačiame tekste čia pat prieš mūsų akis. Ir "Adaptacijoje" einama iki ciniškų kraštutinumų tą procesą demonstruojant. Pavyzdžiui, vietoj vieno tikro scenarijaus autoriaus Kaufmano atsiranda net du broliai dvyniai Kaufmanai.

iliustracija

Pačioje pradžioje turėtų būti švarus baltas lapas. Tačiau ekranas tamsus, o iš tamsybių sklindantis susikrimtęs balsas savęs teiraujasi, ar jo galvoje apskritai gali būti įdomių minčių. Na, ir prasideda: aš – storas, aš – vaikščiojanti klišė, dėl visko kaltas cheminis disbalansas ir pan. Kūrybinis nepajėgumas čia nėra dievų rūstybės padarinys, bet tiesiogiai susijęs su paliegusiu kūnu ir nuvargusiomis smegenimis. Čia pat sušvinta viltis, kad dėl kokios nors priežasties gyvenimas neatpažįstamai pasikeis. Gal reikia pradėti mokytis kinų kalbos? Niekam ne paslaptis, kad naujas gyvenimo atskaitos taškas yra tipiškas savęs apgaudinėjimas. Nors ne tai svarbiausia. Būsimas scenarijaus autorius vis dar aimanuoja, jo galvoje dar užtemę, tačiau juk filmas jau prasidėjo, vadinasi, scenarijus galų gale buvo sukurtas.

Kaufmanas teikiasi pasirodyti – tipiškas nevykėlis gėdingai išsliūkina iš filmavimo paviljono. Praeina būrelis malkovičių, o Čarlis kremtasi, kad niekas net nežino jo vardo. Tačiau epizode su prodiusere jis šiaip ne taip ima atsipeikėti iš siaubo ir nevilties. Pagirtas, kad yra toks nepakartojamas (tą patį komplimentą išgirdo ir rašytoja Sjuzan), scenaristas prabyla vos ne su godarišku jauduliu. Tai, ką jis kalba apie adaptuoti siūlomą knygą, iš tiesų yra žodžiai ir apie pačią "Adaptaciją". O kartu ir apskritai apie kino galimybes. Čarlis pareiškia, kad jokio įprasto ir aiškaus siužeto nereikia tikėtis, nes knyga ne tokia ir pats gyvenimas ne toks. Miglotai bando nusakyti, apie ką filmas galėtų būti. Turbūt apie gamtą, gėles... Galiausiai ištaria, kad jaučiasi labai pajėgus, prodiuserė patiki, kūrybinis procesas prasideda.

iliustracija

Procesas

Vis dėlto "Adaptacija" yra kiek "literatūriškas" filmas bent jau tuo atžvilgiu, kad pagrindiniai veikėjai sėdi prie rašomųjų mašinėlių, o ne žvelgia pro kameros akį. Filme yra trys pagrindinės kūrybinio darbo erdvės, kurios siejasi ir su skirtingomis laiko plotmėmis. Tai Niujorko žiburėliai, Manhatanas, dvelkiantis nepriekaištinga kokybe ir pasitikėjimu savimi. Būtent čia "New Yorker" žurnalistė Sjuzan rašė apie orchidėjų kolekcionierių Larošą. Ją regi Čarlis, kai skaito jos knygą. Ir jam vaidenasi, kad ji rašo lengvai, įkvėptai, su tokia liūdna ir pašaipia intelektualės šypsenėle. Žinoma, tik taip ir gali regėti autorių, kai jo darbas jau užbaigtas, o knyga – puiki. Kita erdvė – tai Floridos pelkės, po kurias klampoja Larošas – mokslininkas su kriminaliniu polėkiu. Knygų jis nerašo ir filmų nekuria, tačiau yra savamokslis eruditas, geriausias orchidėjų žinovas. Larošas irgi kupinas lengvumo ir laisvės, jo namuose, mašinoje tvyro pati tikriausia kūrybinė netvarka. Trečias taškas yra Čarlio butas – sujauktas vienišo amerikiečio kampas su įnamiu broliu dvyniu, kuris nutaria pasekti genialaus Čarlio pėdomis ir pradeda rašyti scenarijų. Čarlis labai murma, kai dvynys savo tekste kažką paisto apie į daug personažų subyrėjusią asmenybę. Jam tai atrodo žiauriai nuvalkiota. Tačiau būtent tokia technika buvo panaudota filme "Būti Džonu Malkovičiumi". O ir tas dvynys, aišku, yra atskilusi paties scenaristo puselė, kuriai viskas yra atvirkščiai: broliui Donaldui sekasi su moterimis, jis susikaupęs dirba, lanko scenaristų seminarą ir galų gale sukuria tekstą, kurį sužavėtas agentas perka už milijonus.

Taigi atrodo, kad filme – kūrybos ir darbo atmosfera. Net žilabarzdis Darwinas, kuris išnyra panikos apimtoje Čarlio sąmonėje, stropiai mirko plunksną į rašalą ir nesustodamas rašo eilutę po eilutės. Ir tik vienintelį Čarlį ištinka balto popieriaus lapo baimė, idėjinis ir fizinis badas. Susikūprinęs prie mašinėlės jis išgąstingai žvelgia į tuščią lapą, o galvoje sukasi vienintelė mintis – apie kavos puodelį ir pyragaitį.

Krizė

Kai Čarlis gauna nelemtą užsakymą, jo nedrąsiai mylima Amelija džiaugiasi, kad rašymas apie gėles ir gamtą leis pailsėti nuo minčių apie save. Ta frazė "filmas apie gamtą" kartojasi nesyk ir skamba kaip tikras pasityčiojimas. Nevilties apimtas Čarlis blaškosi ieškodamas, už ko galėtų užsikabinti, ir užsikabina už paties savęs. Neatsitiktinai filmo pradžioje netikėtai išlenda evoliucijos Žemėje reginiai. Vandenys, medūzos, ropliai, sprogstančios gėlės, yrantis žvėries kūnas, pirmykščiai žmonės, kol galiausiai iš įsčių ištraukiamas kūdikis, turbūt Čarlis. Didinga tapatybės ieškojimo parodija. Du kartus, kai Čarlis kiek nušviesėja ir puola kalbėti į diktofoną, jis atranda tą patį rašymo būdą. Pirmą kartą – pradėti nuo pradžių pradžios ir eiti iki dabarties taško, iki paties savęs. Antrąsyk į jį kreipiasi švelnus pačios Sjuzan balsas. Ji paliepia surasti knygoje vieną labiausiai patinkantį dalyką ir jį aprašyti. Čarlis nušvinta: tas dalykas – tai ji, Sjuzan. Tada vėl supranta, kad nieko nesupranta, tik savo paniką. Ir grįžta prie savęs. Kuria kažką panašaus į nesibaigiančias Johno Bartho kabutes ir skliaustelius.

iliustracija

Atsipeikėti priverčia dvynys, kurio scenarijuje herojai valgo patys save. Ir dar Donaldas pasakoja, kad jo mergina turi tatuiruotę su savo uodegą ryjančia archetipine gyvate Uroboru. Čarlis staiga su siaubu suvokia, kad Uroboras – tai jis, nes įtraukė save patį į filmo scenarijų; jam tai atrodo beviltiškai niekinga (mėgstamas žodis). Išties "Adaptacija" kuo toliau, tuo labiau darosi panaši į tokį rusišką užrašą ant puodelio, kurį gali skaityti iš pradžios ir iš galo: "Master žret sam" (meistras ryja pats). Čarlio į save nukreiptas rašymas yra kaip onanizmas, kuriuo jis ir užsiima žiūrėdamas į Sjuzan nuotrauką ant knygos viršelio ar svajodamas apie kitas pažįstamas moteris. Tokio užsisklendimo priešybė – visa ko trauka, erosas, kurį junta Larošas, svajingai pasakodamas apie orchidėjų ir vabzdžių mylėjimąsi, savo antrininko ieškojimą. Švelnaus, kažkokio kosminio liūdesio turi Sjuzan, kuri keistai vis šypsosi, žvelgia kažkur į šalį.

Pabaigos

O filmas vis tęsiasi, laikas eina, Čarlis neranda išeities ir galiausiai atsiduria garsaus scenarijų rašymo žinovo seminare (beje, tas lektorius irgi realiai egzistuoja ir tikrai yra garsus). Aprėkęs Čarlį dėl nevykusio klausimo, vėliau bare vis dėlto atlyžta ir liepia padaryti taip, kad jo herojai kaip nors pasikeistų. Pagal Čarlį, gyvenime iš tiesų niekas nesikeičia, nieko neįvyksta, nebūna jokių epifanijų. Taip turėtų būti ir kine, taip pagaliau baigiasi ir Sjuzan knyga – tokiu visa ko nerealumo, nepasiekiamumo pojūčiu. "Ne, tai ne kinui", – tvirtina profesionalas. Ir čia "Adaptacija" staiga apsiverčia. Aktyviai ima veikti antroji Čarlio puselė, praliejamas kraujas, personažai, siekdami keršto ir nenorėdami atsidurti filme, su ginklais vaikosi scenarijaus autorių, o juos pačius ryja krokodilai. Štai visa tai, ko norėta: veiksmas, pasikeitimai... Sjuzan – apsiblaususi narkomanė, Larošas – narkotikų verslo atstovas. Ir filmo užsklanda su nuskaidrėjusiu Čarliu – kaip akivaizdus akių dūmimas. "Adaptacija" parodo, kaip atrodytų adaptacija prie aiškių schemų, logikos, struktūros. Ne, geriau jau filmas tegu slenka neaiškiai, nukrypdamas, ieškodamas balto ir drėgno orchidėjos vaiduoklės žiedo.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


4655. susizavejes :-) 2003-07-07 11:49
Puikus tekstas, gilus,ismintingas, tiksli butent filmo analize.Apie Almodovara "S.A." puslapiuose sapaliojusi ponia filosofe galetu pasimokyti kaip rasyti apie kina.

4676. jr :-) 2003-07-08 16:19
Pritariu susižavėjusiajam. Filmas - labai įdomus, daugiaplanis, o tekstas apie jį-irgi. Dar pridečiau, kad filmo pabaiga - žaviai ironiška, norisi juoktis ir džiaugtis iš netikėtumo, o po to - pagalvoti apie stilių maišymo teikiamas galimybes.

98384. Kerolain :-) 2007-10-08 20:29
Labai tikrai suzavejo filmas nuostabu, kad tokiu filmu butu kuo duagiau.

Rodoma versija 29 iš 29 
0:28:10 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba