ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-06-28 nr. 658

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BERESNEVIČIUS. Dainavimas atsistojus (98) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Nuo ciniškojo kranto iki sentimentaliojo (1) • LAIMANTAS JONUŠYS. Apie kvailybę (26) • AGNĖ BILIŪNAITĖ. Rytų frontas, arba Kai už lango vaikšto SŪRS (16) • ALIS BALBIERIUS. Trobelė ant debesies (4) • DANIEL PASTIRČAK. Keturių apvalančių palaiminimų paradoksas (23) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (5) • DOVILĖ ZELČIŪTĖ. Poezija (9) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Scenarijus ir filmas (3) • JORGE LUIS BORGES (6) • KASPARAS POCIUS. Ir nebus mirties karalijos (5) • VYTAUTAS BERENIS. Vilniaus architektūros raida ir istorinis kontekstas (4) • Narvydžiai: matulitos gyduolės (12) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (3) • ANDRIUS ŠIUŠA. Tokia hagiografija (3) • Liūnė Janušytė. Korektūros klaida (9) • Laiškai kitiems, sau ir el. redakcijai (50) •

JORGE LUIS BORGES

[skaityti komentarus]

iliustracija
Piet Mondrian. Horizontalus medis. 1911

Kiparisas, žaliasis medis

Aš turiu priešą. Nežinau, kaip jam pavyko įsigauti į mano namus. Jam teko įveikti dvejas duris – sunkias paradines ir mano kuklaus buto. Jis įžiebė šviesą ir nutraukė mano košmarą, iš kurio dabar prisimenu tik sodą. Ramiai, nekeldamas balso, liepė keltis ir apsirengti. Galas buvo jau nulemtas, bausmės vieta – netoliese. Iš baimės paklusau be žodžių. Jis buvo žemesnio ūgio, tačiau stipresnis už mane, nes neapykanta teikė jam jėgų. Praėjo daug metų, tačiau jis visai nepasikeitė, tik keletas žilų plaukų slėpėsi tamsiose garbanose. Trykšte tryško niūriu džiugesiu. Jis visada manęs nekentė ir štai dabar nužudys. Katinas Bepas spoksojo į mus iš savo amžinybės, tačiau net uodegos nepajudino, kad mane išgelbėtų. Net nekrustelėjo nei mėlynas glazūruotas tigras miegamajame, nei burtininkai ir dvasios "Tūkstančio ir vienos nakties" tomuose. Nesinorėjo likti visiškai vienam. Paprašiau, kad leistų pasiimti knygą. Biblija, pamaniau, būtų jau pernelyg. Ranka spėtinai ištraukė vieną iš dvylikos Emersono tomų. Stengdamiesi nekelti triukšmo nulipome laiptais. Skaičiavau pakopą po pakopos. Ir pastebėjau, kad jisai vengia prie manęs prisiliesti, tarsi bijotų užkrato.

Už namo, Čarkaso ir Maipu kampe, laukė karieta. Ceremoningu, tačiau besąlygišku mostu mane pakvietė vidun. Vežėjas jau žinojo, kur važiuoti, ir tuoj pat sušniojo arkliui. Kelionė buvo ilga ir bežadė. Aš baiminausi (o gal vyliausi), kad ji niekuomet nesibaigs. Naktis buvo mėnesėta, rami, jokio vėjelio. Aplink – nė gyvos dvasios. Abipus kelio, išilgai prie žemės prigludusių namukų, tiesėsi krėsta tvora. "Jau Pietūs", – pamaniau. Aukštai tamsoje šmėkšojo bokšto laikrodis; ant ciferblato nebuvo nei skaičių, nei rodyklių. Pastebėjau, kad nekirtome nė vienos gatvės. Prisimindamas neišsenkamus eleatų pavyzdžius nejaučiau nei baimės, nei bijojimo baimės, nei baimės bijojimo baimės, bet kai durelės atsidarė, išlipdamas vos neparkritau. Akmeniniais laiptais užlipome aukštyn. Virš rūpestingai nušienautos vejos tamsavo tanki medžių laja. Jis privedė mane prie vieno medžio ir liepė gultis ant žolės kniūbsčiomis, kryžiumi atmetus rankas. Gulėdamas įžvelgiau tolyje Kapitolijaus vilkę ir supratau, kur mes. Kiparisas man tapo mirties medžiu. Prisiminiau garsiąją eilutę: Quantum lenta solent inter viburna cupressi. (Žvelk, šermukšnė kokia liauna, kiparisą šakom apsivijusi – lot.)

Prisiminiau, kad žodis lenta čia reiškia "liauna". O mano žaliasis medis neatrodė liaunas: spygliai vienodi, kieti, žvilgantys, be gyvybės. Ant kiekvieno spygliuko ryškėjo monograma. Man darėsi silpna, ėmė pykinti. Supratau, kad išsigelbėti pavyks tik sukaupus visas jėgas. Išsigelbėti, gal net ir jį sunaikinti. Apimtas pykčio, jisai jau nebesidairė nei į laikrodį, nei į pamėkliškus medžius. Talismanas išslydo man iš rankų, stvėriausi už žolės. Virš mano galvos sublizgo ašmenys – vieną vienintelį kartą. Ir čia aš pabudau; kairė ranka stvėrėsi kambario sienos.

"Keistas košmaras", – pamaniau ir vėl nugrimzdau į sapną.

Rytą aptikau spragą tarp knygų: trūko Emersono tomelio, kurį sapne pasiėmiau su savimi. Po dešimties dienų sužinojau, kad neseniai mano draugas naktį išėjo iš namų ir kol kas negrįžo. Ir nesugrįš. Užmūrytas mano sapne, jis po neregimu mėnuliu pakraupęs atradinės šį miestą, aklą laikrodį, apgaulingus amžinuosius medžius ir daugybę kitokių niekų, kurių neišvardinsi, nes neturi jie nei vardų, nei pabaigos.

Sapnas, susapnuotas Edinburge

Auštant man prisisapnavo sapnas, kurio niekaip nepajėgiu atsikratyti; belieka pamėginti jį išsiaiškinti.

Tu jau pradėtas. Tuščioje erdvėje kažkokios pridulkėjusios klasės, o gal tai pridulkėję sandėliai, ir tuose sandėliuose ar klasėse – lygiagrečiai išdėstytų mokyklinių lentų eilės, o tos lentos daugybės, gal net tūkstančių kilometrų ilgio, ir ant jų kreida išvedžioti skaitmenys bei raidės. Nesuprasi, kiek čia lentų, tik aišku, kad jų be galo daug, kai kurios jau prirašytos, yra ir beveik švarių. Geležinės aprūdijusios durys, sustumiamos kaip Japonijoje. Pats pastatas apskritas, bet toks milžiniškas, kad žvelgiant iš šalies sienos atrodo tiesios. Lentos, sudėliotos viena prie kitos, daug aukštesnės už žmogų, jos siekia lygiai ištinkuotas pilkšvai balsvas lubas. Kiekvienos lentos kairėje – žodžiai, dešinėje – skaitmenys. Žodžiai surašyti stulpeliu, taip kaip žodyne. Pirmasis žodis – Are, tai vardas upės, tekančios per Berną. Toliau – arabiški skaitmenys; skaičius, kurį jie išreiškia, didžiulis, bet tai ne begalybė. Skaičius tiksliai parodo, kiek kartų gyvenime pamatysi šią upę, kiek kartų gyvenime perskaitysi jos pavadinimą žemėlapyje, kiek kartų gyvenime apie ją pagalvosi. Paskutinis žodis, man regis, Zwingli, jis labai toli, sunku įžiūrėti. Kitoje begalinėje lentoje užrašyta neverness, ir šalia svetimos šalies žodžio – skaičius. Šitie ženklai – visas tavo gyvenimas.

Kiekvieną sekundę viena kuri skaičių eilė nutrūksta.

Pajusi imbiero skonį tiek kartų, kiek tau skirta, bet gyvenimas dar nesibaigs. Gyvenimas kažkiek dar tęsis ir tuomet, kai jau būsi išeikvojęs visus tau leistus kartus ranka pajusti stiklo glotnumą. Išeikvosi visus tau leistus širdies dūžius ir tik tuomet mirsi.

Sapnas, kuris ateis

Ką regės savo sapnuose nenuspėjama ateitis? Kad Alonsas Kichanas, niekad taip ir nepalikęs nei savo kaimo, nei bibliotekos, taps Don Kichotu visiems laikams. Kad minutė prieš pabundant Ulisui gali būti kur kas turtingesnė negu poemos apie jo veikalus. Regės ištisas kartas, net girdėt negirdėjusias tokio vardo – Ulisas. Regės sapnus daug aiškiau negu šiandienykštę tikrovę. Susapnuos, kad įmanoma padaryti bet kokį stebuklą, bet mes jo nedarome, nes vaizduotėje jis daug tikroviškesnis. Susapnuos pasaulius, tokius galingus, kad vienintelė tenykščio paukštelio trelė galėtų užmušti žmogų. Susapnuos, kad atmintis ir užmarštis – tai valios veiksmas, o ne atsitiktinumo ar lemties užgaida. Susapnuos, kad galima regėti visu kūnu, kaip užgesusių pasaulių – savo nusilpusių akių – tamsoj svajojo Miltonas. Susapnuos pasaulį, kuriame nebus mašinų, net ir to paties trapiausio mechanizmo – mūsų kūno. Gyvenimas nėra sapnas, bet, kaip rašė Novalis, kada nors jis gali tapti sapnu.

Vertė Sigita Adomėnaitė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


4549. fanabernas2003-07-02 19:38
ish kokios kalbos verte jei nepaslaptis?

4553. Latvys2003-07-02 23:41
is latviu.:)))

4579. @2003-07-04 11:33
Pirma novele visiskai atitinka "Pietus".

4582. @2003-07-04 14:14
O antroji - Vakariene.

4591. aga,2003-07-04 22:35
visiskai atitinka `pietus`. dar atitinka biliuno `kliudziau` ir mitologijos enciklopedijos pirma toma, mindauga trecia. faktinai tik kableliai skirias, bet bukvaliai ne tik. :)

4643. xX2003-07-06 22:56
Paskutinysis šių vertimų sakinys man tiksliau skambėtų:
Gyvenimas nėra sapnas, bet, kaip rašė Novalis, vieną dieną jis gali prilygti sapnui.

Rodoma versija 29 iš 29 
0:28:08 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba