ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-06-28 nr. 658

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BERESNEVIČIUS. Dainavimas atsistojus (98) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Nuo ciniškojo kranto iki sentimentaliojo (1) • LAIMANTAS JONUŠYS. Apie kvailybę (26) • AGNĖ BILIŪNAITĖ. Rytų frontas, arba Kai už lango vaikšto SŪRS (16) • ALIS BALBIERIUS. Trobelė ant debesies (4) • DANIEL PASTIRČAK. Keturių apvalančių palaiminimų paradoksas (23) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (5) • DOVILĖ ZELČIŪTĖ. Poezija (9) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Scenarijus ir filmas (3) • JORGE LUIS BORGES (6) • KASPARAS POCIUS. Ir nebus mirties karalijos (5) • VYTAUTAS BERENIS. Vilniaus architektūros raida ir istorinis kontekstas (4) • Narvydžiai: matulitos gyduolės (12) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (3) • ANDRIUS ŠIUŠA. Tokia hagiografija (3) • Liūnė Janušytė. Korektūros klaida (9) • Laiškai kitiems, sau ir el. redakcijai (50) •

Vilniaus architektūros raida ir istorinis kontekstas

VYTAUTAS BERENIS

[skaityti komentarus]

iliustracija

"Konteksto" sąvokos vartojimas architektūroje ir urbanistinės plėtros programose yra subjektyvus. Jis dažnai priklauso nuo architektų individualių ar grupinių nuostatų ir intencijų. Tačiau yra būtinos bendrosios sąvokos, kurios leistų kalbėti apie miesto raidos vidinę logiką. Ją, matyt, galėtų atspindėti grožio ir funkcionalumo sąvokos, išreiškiančios požiūrį į visuotinumą ir nešališkumą. Modernizmo ir ypač postmodernizmo laikais dažnai brukama mąstymo nuostata, kad istorinių gatvių ir aikščių sankloda yra savotiška architektūrinių inovacijų bazė. Kita vertus, ar paveldą galima atskirti, izoliuoti nuo šiuolaikinės kultūros iššūkių, kurių vienas iš svarbiausių požymių yra ekonominės galios formuojamas urbanistinis konceptualumas. Atsakymai į šiuos klausimus nėra vienareikšmiai.

Krokuvos architektas Romualdas Loegleris pažymi, kad "tikriausiai nereikia reikalauti, jog naujumas sunaikintų tai, kas sena, tačiau jis neturi būti nematomas istoriškai susiformavusioje vietoje. Naujumo įterpimas nereiškia, kad esantysis (objektas) negali būti tuo, kas yra. Priešingai, jis turi išsaugoti savo bruožus". Sovietiniais metais moderniosios architektūros raida neišvengiamai susipindavo su socrealizmo estetiniais pagrindais. Vis dėlto anuo metu buvo parengti trys senamiesčio regeneracijos projektai (1956–1959, 1972–1974, 1989–1992 m.), bandyta riboti naujų statinių plėtrą, iš dalies apsisaugoti nuo chaotiškumo ir subjektyvios kūrybos. Apskritai "naujumo" įterpimas šalia istorinio paminklo ar net į jį yra akivaizdus dalykas, nors visuomet bus sulaukta vienokios ar kitokios istorikų, archeologų, restauratorių reakcijos. Tokia pozicija, atrodo, yra neistoriška: reikalaudami pagarbos senovei, kaip tradicionalumui, pamirštame, kad patys esame susaistyti laikiškumu, kaip istoriškumu. Kitaip tariant, dabartyje susipina praeities ir ateities neišvengiamybė, tai tampa svarbiu urbanistinę tradiciją formuojančiu veiksniu. Tokį klasikinį požiūrį į tradicionalumo ir modernumo santykį silpnina postmodernios estetikos ir pasaulėžiūros invazija į senamiesčio architektūrą. Kaip teigia Vytautas Rubavičius, "dekonstrukcijos veikiama netenka "savaiminio" akivaizdumo ir senas (senamiestis) – naujas (naujamiestis) opozicija, kurios jau nebepalaiko kryptingos istorinės pažangos schema, – atsiranda įvairių tos opozicijos "išrašymo" ir praktinio įkūnijimo galimybių laukas, kuriame jau neberasime jokių esminių kriterijų ar principų, idealų ar sušventintų reliktų, leidžiančių mums išskirti aiškius savumą ar jo vertingumą nusakančius bruožus".

Visuotinai pripažįstamas Vilniaus miesto architektūrinio ir geografinio landšafto unikalumas. Net toks Lenkijos ir Lietuvos valstybės gyvenimo kritikas kaip Georgas Forsteris pripažino nuostabią miesto geografinę padėtį: "Iš toli, puošiamas daugelio puikių bažnyčių bokštų, atrodo gerai, o viduje – nepaprastai apgailėtinai dėl daugybės apleistų, tuščių, apgriuvusių, rusų ir konfederatų vicissim apiplėštų ir sunaikintų namų; vis dėlto, meo judicio, atrodo geriau už Krokuvą ir kur kas geriau už Gardiną. Nors visi miškai – pušynai, Vilniaus apylinkės akiai gražiausios iš visų, kokias tik žinau Lenkijoje ar Lietuvoje; jos juk kalvotos, o visur nuo Krokuvos iki Vilniaus – vien lyguma ir smėlis". Puiki miesto topografija tapo ne vienos kartos architekto kūrybos ir eksperimentų erdve. Nedrįsdamas diskutuoti apie šiuolaikinės Vilniaus plėtros strategiją, norėčiau tik pažymėti kelis su ja susijusius kontekstus, kurie dažnai naudojami ideologinėmis prasmėmis.

iliustracija

Žlugus Lenkijos ir Lietuvos valstybei Vilnius tapo gubernijos sostine, kuri turėjo atitikti griežtus klasicistinius Rusijos imperijos miesto kanonus. Rusų architekto Nikolajaus Čiagino (1823–1909) projektai turėjo parodyti "rusiškąją" miesto prigimtį. Galima priminti ir Vilniaus miesto gynybinių sienų nugriovimą 1799–1805 m. Lenkų istorikas Leonas Żytkowiczius jų išgriovimą siejo su miesto augimo būtinybe: "Sienos stabdė miesto išplėtimą, o išgriovimas davė materialinės naudos. Vilniaus gynybinių sienų ir vartų bokštų nugriovimo darbai buvo perduoti į privačių asmenų rankas bei miesto ekonomijai. Už tūkstantį sveikų plytų buvo mokama po 18 auksinų, nors daugelis iš sienų ir bokštų išluptų plytų buvo išvogtos. Vilniaus miesto gorodničiui Veisui 1802 m. buvo atiduota siena tarp Trakų ir Rūdninkų vartų. Už tai Veisas pažadėjo iš plytų pastatyti du namus: policijos kanceliariją ir namą policijai, o akmenis atiduoti miesto gatvėms grįsti. Tačiau nieko nebuvo padaryta".

1943 m. L. Żytkowicziaus veikalą į lietuvių kalbą išvertęs M. Blynas miesto sienų išgriovimą apibūdino kaip rusų pastangas likviduoti valstybingumo ženklus. Tai nėra tiesa, tačiau iš to matyti, kad valdžios veikla beveik visada ideologizuojama. Ir tai dažniausiai yra teisinga. Imperatoriaus Nikolajaus II (1825–1855) valdymo metais buvo siekiama iš esmės pakeisti miesto semantinę erdvę. Buvo statomos cerkvės, keičiama ankstesnė pastatų paskirtis. Tai dar labiau suintensyvėjo po 1863 m. sukilimo. XIX a. pabaigoje mieste buvo 29 stačiatikių cerkvės, 17 katalikų bažnyčių, 5 sinagogos, 2 liuteronų bažnyčios. Šią tendenciją dar labiau sustiprino Kotrynos II, Muravjovo-Koriko, Aleksandro Puškino paminklai. Valdiškos įstaigos buvo dažomos geltona, cerkvės žalia, privatūs namai vaivorykštės spalvų gama. Tai prieštaravo istorinei tradicijai, nes pirmenybė buvo suteikiama administraciniam biurokratiniam ženkliškumui. Augantis gyventojų skaičius nulėmė tolesnę miesto plėtros strategiją. Šalia baroko architektūros bene didžiausią įtaką miesto estetiniam vaizdui turėjo istorizmo stilius. Kaip pažymi architektūros istorikai, "istorizmo metodui būdingas laisvas įvairių formų interpretavimas: šalia orderinės sistemos buvo atkuriamos viduramžių, rusų, maurų, kinų architektūros formos. Tačiau istorizmo formos naikino istorinių architektūros stilių ir formų harmoniją, vienybę". Toks imitacinis stilizavimas sąlygojo neoklasicizmo, neogotikos, neobaroko, neobizantinio stiliaus pastatų atsiradimą miesto centre ar už jo. Apskritai architektūroje bene plačiausiai atsispindi gyvenimo būdo, visuomenės pasaulėžiūros pokyčiai. Pavyzdžiui, Vienos miesto augimas ir kapitalistinė ekonomika nulėmė naujo tipo pastato – daugiabučio atsiradimą. Biurokratijos galios stiprėjimą išreiškė monumentalūs pastatai, kurie buvo statomi naujai suprojektuotose gatvėse. Carlas E. Schorske rašo, kad Ringštrasės rajone "nustatyto aukščio statiniai, kurių fasadai neišpuošti trikdančiais ornamentais, pačią gatvę paverčia paminklu. Ramus, linijinis daugiabučio fasadas turėjo ir psichologinį pranašumą. Jis paryškino gatvės trajektoriją, kuri, kaip žinome, buvo tokia svarbi suteikiant kryptį ir orientaciją verslo veiklai". Gyvenimo ir verslo logika vertė istorinę paveldo dalį tvarkyti taip, kad tai netrukdytų šiai tendencijai. Vilnius išvengė pramonės koncentracijos ir XX a. pradžioje buvo romantizmo "dvasią" puoselėjančiu miestu. Tiesa, plėtra pagal kapitalizmo logiką (spekuliacija žeme, dideli butų nuomos mokesčiai miesto centre) sukėlė miesto architektūrinius pokyčius. 1818, 1835 ir 1875 m. miesto plėtros planai nebuvo iki galo įgyvendinti dėl lėšų stygiaus ir miesto valdžios valios stokos. Šv. Jurgio (dabartinio Gedimino) prospekto atskirų verslo ir visuomeninių pastatų statyba nulėmė tolesnę jo raidą.

iliustracija

Istorinio "užkonservuoto" senamiesčio aukso amžius – 1920–1939 m. Praradęs istorinės ir modernios valstybės sostinės statusą, Vilnius tapo ramiu Lenkijos provincijos užkampiu, kurio dvasią gaivino XIX a. romantizmo estetika ir istorija. Tačiau jaunajai lietuvių kartai miesto semantika buvo svetima, tai išsakė romano "Balta drobulė" herojus Antanas Garšva: "Šito miesto gyvybė man giliai paslėpta. Aš pasiklysdavau Vilniuje". Svetimos kultūros elementai jam buvo ir bajorų skulptūrinės galvos Pylimo gatvės namų karnizuose.

Antrojo pasaulinio karo pasekmės smarkiai pakeitė miesto architektūros sanklodą.

Vilnius tapo Tarybų Lietuvos sostine ir įgijo tam tikrų metropolijos bruožų. Vilnius dominavo periferijos miestų – Kauno ir Klaipėdos – atžvilgiu, bet sykiu patyrė socialistinių modernizavimo procesų. Jo plėtrą galima palyginti su Krokuvos pokarine raida. Šis miestas naujajai lenkų valdžiai asocijavosi su nepriklausomos, tautinės Lenkijos laikotarpiu. 1948 m. pradėta statyti Lenino pramonės gamykla netoli centro, o 1951 m. – angliakasių miestas Nova Huta. Tai turėjo užgožti prieškarinę miesto kultūrinę bei socialinę erdvę, kuri išvengė karo sugriovimų, ir miestiečių neigiamą požiūrį į naująją erdvę. Nors miesto architektūros raida išgyveno stagnaciją, buvo išvengta drastiškų socrealizmo gigantomanijos projektų. Tokiu būdu buvo išsaugotas istorinis urbanistinis kontekstas, kuris, keičiantis politiniam kontekstui, anksčiau ar vėliau determinuoja architektūros raidą. Krokuva, kaip ir Vilnius, yra "sutvarkytos materijos" miestas, nors dalis architektūrinių fragmentų ir ansamblių pražuvo.

Dabartiniu metu galima kalbėti apie naujos ekonominės plėtros nulemtą pragmatiškumą, paveiktą tokių polistilizuotos kultūros elementų kaip chaotiškumas, estetinė mimikrija, diversifikacija. Tai, be abejonės, daro įtaką architektūros, kaip mąstymo, strategijai. Istorinis kontekstas virsta kontrastu. Kaip reakciją į tai galima paminėti architektūros humanitarizavimo tendenciją, beviltiškai siekiančią apriboti kapitalizmo pragmatika grindžiamų naujų statinių atsiradimą.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


4545. nerka2003-07-02 17:26
straipsnis indomus, ypac tuo kad aut. remiasis senais gerais miesto aprasymais. Bet apie viska noriu suzinoti daugiau, dabar tai kazikoks konspektas."Antrojo pasaulinio karo pasekmės smarkiai pakeitė miesto architektūros sanklodą" ir tai viskas, ka apie antro karo - beje, padarinius, ne pasekmes - galima pasakyti, bereni?

4712. Kolona :-( 2003-07-09 15:39
Apie ką šis tekstas? Jei norėta parašyti apie istorinį kontekstą, tai, manau, nesigavo, nes tai yra paprasčiausias miesto plėtros istorijos aprašymas (su citatomis) nuo XIX a. iki XX a. vidurio; daug kas girdėta. Labai jau trumpa pabaiga (užraukimas)užsimenant apie chaotiškumą, estetinę mimikriją, diversifikaciją. gal bus antra dalis, plačiau apie tai? Įdomesnė antroji pastraipa, apie seno ir naujo santykį, tačiau ši pastraipa nelabai rišasi su po jos einančiu tekstu.

23958. susidomejusi :-) 2004-11-06 15:57
straipsnis labai geras,noretusi tesinio

Rodoma versija 29 iš 29 
0:28:05 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba