ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-06-28 nr. 658

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BERESNEVIČIUS. Dainavimas atsistojus (98) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Nuo ciniškojo kranto iki sentimentaliojo (1) • LAIMANTAS JONUŠYS. Apie kvailybę (26) • AGNĖ BILIŪNAITĖ. Rytų frontas, arba Kai už lango vaikšto SŪRS (16) • ALIS BALBIERIUS. Trobelė ant debesies (4) • DANIEL PASTIRČAK. Keturių apvalančių palaiminimų paradoksas (23) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (5) • DOVILĖ ZELČIŪTĖ. Poezija (9) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Scenarijus ir filmas (3) • JORGE LUIS BORGES (6) • KASPARAS POCIUS. Ir nebus mirties karalijos (5) • VYTAUTAS BERENIS. Vilniaus architektūros raida ir istorinis kontekstas (4) • Narvydžiai: matulitos gyduolės (12) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (3) • ANDRIUS ŠIUŠA. Tokia hagiografija (3) • Liūnė Janušytė. Korektūros klaida (9) • Laiškai kitiems, sau ir el. redakcijai (50) •

Tai kurmio kosuliai

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

iliustracija

Knuts Skujenieks

tomui tranströmeriui


akmuo pakėlė savo galvą atsiduso ir vėl atsigulė
pasaulis brido savo keliu toliau
kur pasidėjo atodūsis?
Dievas nusišypsojo
that’s a good question


2001
Kovo 5, pirmadienis

Gyvenimas yra be priežasties, bent jau mums ji yra nežinoma. Kūryba turi priežastį, bent jau atsekamos jos šaknys. Mes patys ir tai, kas anksčiau buvę. Kada nors įrašytas tarp reikšmingų J. Juškaičio eilėraštis "Bolero", anksčiau man neaiškus genetiškai, iš kur kilęs, – dabar pasirodo besąs artimas Ch. Baudelaire’o "Dienos pabaigai".


Šviesoj, kuri yra aptemus,
Raitysis, šoks be priežasties
Gyvenimas, rėksmingas, žemas...

J. J.:


Šviesa prasideda kaip garsas –
Ravelio muzikoj dangus.
Kažkur ugnis iš žemės versis...

Ir t. t.

Poetai gali sakyti, kad jie nežino, iš kur imas eilėraščiai. Atmintis, gilioji sąmonė nuolat primena save. Tas, kas ieško fundamentalesnių prasmių, atsidauš į sąsajas, sąšaukas, sambalsius. Jeigu kas nors (ir pats autorius) čia prisimins tik R. M. Rilke, tai pasakykite jiems, kad Rilke irgi sukosi Baudelaire’o orbitoje. Galop visa poezijos situacija, laukas kartais perša mintį apie evangelinę maldos vietą, kur žydams ant galvų nusileido palaimingoji glosolalija. Daugiabalsis choras, vibracijos, džiazas. Visi, regis, savaip (savo kalba) girdėjo tą muziką, skambėjusią Rojuje ir pačioje aukščiausioje sferoje.

Aktualijos

Paskambino L. J., juokdamasis, kad mūsų laikraštis žlugs. Kaip gali nežlugti?

Iš Spaudos fondo metams paskirta 100 tūkstančių... Buvęs generalinis prokuroras Pėdnyčia reikalauja teisme 150 tūkstančių už "moralinę žalą". Turto privatizavimo direktorius Vaitkevičius (LISCO sandėris ir kitkas) gavo 120 000 išeitinių. Valdininkų algos 10–12 tūkstančių per mėnesį. Mes uždirbame po 200–300 Lt per mėnesį. Kultūriniai leidiniai pasmerkti. Žmonės parsiduoda muilo operoms. Ten per savaitę galima gauti 4000 Lt. Rimtesnė literatūra, poezijos vertimai, kokios nors monografijos, studijos, straipsniai, tyrinėjimai, laiškų tvarkymas, archyvai nelabai berūpi.

Taip išblaškyti paskutinieji intelektualai. Mažam krašte nebėr "kritinės masės" – proveržiui. Kas liko? Bedančiai seneliukai, kliedinčios "čiastuškų" rašytojos.

Ir taip visoje buvusios imperijos erdvėje: liko po vieną du Sankt Peterburge, Maskvoj.

Tiesą sakant, literatūra ten nežus: didžiulė auditorija. Maži kraštai nepajėgūs konkuruoti vien dėl tiražų.

Tai vis vaisiai tos politikos, kurią rėmė mūsų išeiviai, disidentai... Visi, kurie buvo nepripažinti ir įtūžę.

Jeigu ne mes, tenelieka nieko!

Šįvakar per "Būtovės slėpinius". Provokacinis A. Bumblausko klausimas:

– Tai kas iš tos nepriklausomybės?

Prof. E. Gudavičius:

– Nu taip! Jūs klausiat kaip didžioji lietuvių tautos dalis, kuri vaikšto raudonom nosim. Į tai galima atsakyti: "Gerk daugiau, tada nosis bus mėlyna".

Lietuviai už estus gyveno geriau tik XIII–XIV a. Paskui nepaprastai žiauraus išnaudojimo būdu estai praturtėjo.

Jau XV a. gyveno geriau.

Mes būtume buvę dar skurdesnė švedų provincija (po karų su švedais).

Dabar suprantu esto svajonę: nusipirkti trobikę Gotlande...

Kovo 6, antradienis

Iš sunkiųjų pasikartojimų ploto:

krašte sunku gyventi todėl, kad pačioje tariamojo rinkos pasaulio pradžioje buvo pasiūlytas atgyvenęs moralės kodeksas:

prieškariniai ponų ir samdinių santykiai. Vieni niekinamais snukiais, kiti nusižeminusiais...

Tai iš kriminalinio pasaulio. Tokia gyvensena labai greit įsigalėjo visur, suglobė net kultūrą. Netgi bažnyčią.

Pavyzdžiu galėtų būti kad ir A. Terlecko pastabos laiškuose Juliui Sasnauskui: 1939 metais jis, mažvaikis, laukuose užsirovęs ant ponvaikio. Atsimušęs į jį ir – nukratė neapykanta, sklindanti iš turtingojo vargšui...

Neduokdie ponų moralės Lietuvoj! Europoje (kur tai yra) vienaip ar kitaip toji panieka maskuojama. Pas mus atvira kiekviename žingsnyje.

Tai pats niekingiausias prakutusiųjų bruožas, man pačiam – žeidžiantis iki kaulo smegenų. Aš nenoriu gyventi tokiame pasaulyje.

Kovo 7, trečiadienis

Žmogus gražia pavarde

Jau senas, galva kaip kiaušinis. Ignacas Montvidas iš Panevėžio r. Užkapojo savo žmoną, kad ta "vagilka buvo".

Į 14 šmotų!

Viską pasakoja, lyg ne pats būtų padaręs – trečiuoju asmeniu.

Paskui tuos šmotus susūdė.

Klausiamas, ar žadėjo valgyti, ginasi. Labai pyksta, kad teisėjas jam neteisingai "vienu šmotu" suskaičiavo...

– Kam sukapojai?

– Kad anam pasauly nevogtų.

– Ar gailiesi?

– Kad galėč, tai prikelčia. Ir daugiau dar prikelčia...

Ecce lupus.

Kovo 8, ketvirtadienis

Tikriausiai, kad rytmečiai labai šviesūs, o ore tiek kalbų apie Moters dieną (!), susapnavau didžiulį, modernų viešbutį su daugybe aukštų, liftų, koridorių, barų, grotų, grotelių... Sykiu viskas panašu į ligoninę ar sanatoriją, kur kaži kokiu, tik jai žinomu būdu atsikrausčiusi gyvent mano a. a. Motinėlė...

O piliečiai tik zuja, tik zuja margaspalviais rūbeliais. Aš surandu jos lovą ties laiptų pertvara. Skersai numestas guli margas drabužis.

– Išėjo! – sako. – Išėjo. Jinai visad taip daro, jeigu tik pajunta ką nors ateinant...

Ir raminamųjų tiek daug ant stalelio, ir durys kaip užtrauktukai.

Iš to viešbučio, tos sanatorijos išlendi tiesiai į ganyklas, į valkatyną ties buvusiais mūsų namais palei nematomą vandenį.

Laimingi yra žmonės, kurie anksti keliasi! Baidykite, išvykite šmėklas iš savo gyvenimo...

P. S. Ryte pašto dėžutėje radau pakvietimą į GRIPS teatro spektaklį "Sapnuoti Vilnių draudžiama".

Atgyvenusių institucijų siaubas

Per vienuolika metų susidarę laisvų žmonių sambūriai dabar imami gniaužti. Labai daug žmonių pasirodė besą bejėgiai. Jiems išlikti vienintelis būdas – per instancijas. Dėl to "išsprūdusioji energija" suvaroma atgal į dvokiančius butelius.

Menininkai – amžinieji bėgliai, balansuojantys ties skurdo ir parsidavimo bedugne.

Tol gyvi, kol bėga. Vis dėlto geriau laisvė. Neilgas laisvės tarpsnis. Tik tuomet kažkas ima "dirbti" žmogaus viduje, tik tada jis yra šilkverpis, leidžiantis sau iš nasrų spalvotas gijas.

Mano vaizduotėje tie šilko siūlai – šviesžaliai, deimantiniai. Na jau, tebūnie ir vario žalumo. Oksidas...

Institucijos yra žmogaus krokodilai. Kada nors sužinosite. Netgi šventyklos...

Apie vieną vertimą

A. Nyka, savo "Dienoraščio fragmentuose" probėgšmais mestelėjęs repliką dėl T. Venclovos vertimų, konkrečiai apie Ch. Baudelaire’o "Kelionės" VIII dalį, kurios "jam gaila", vis dėlto elgėsi kaip mokinukas... Jeigu būtų bent palyginęs su originalu arba su M. Cvetajevos vertimu į rusų kalbą (apie rusų poeziją jis drąsiai dėsto savo mintis), jam būtų paaiškėję:

visų pirma tai yra lietuviškas "nuorašas" ne iš originalo, o iš rusiško vertimo.

Paprastai vertėjas, verčiantis iš "antrų rankų", eina dar toliau. Leidžia sau daugiau nei pirmasis vertėjas ir visa interpretacija pakrypsta kaip šieno vežimas.

Jeigu silpnai mokėjo prancūziškai, tai kodėl gėdijosi prašyti pagalbos, t. y. gero filologinio vertimo?

Šitą pastabą užrašiau tik todėl, kad žmonės neniekintų specialistų pagalbos.

•

Visai užmirštos gyvos kalbos intonacijos:

– Jis nutvėrė ją už plaukų ir na duot, na duot (su) lazda per šonus

– Na bėgt, na bėgt!

Kodėl miršta žodžiai? Juk ne todėl, kad dabar taip niekas nedaro. Daro, bet tyli?

Kur Nyka buvo teisus?

Kai supyko radęs lietuviškam vertime Nachmittag – vidudienis...

Nežinau, kas čia taip išvertė. Ir vėl gaila. Nepridūrė, kad originale yra Fauno popietė...

Popietė (ir dar Fauno) yra labai gilus vaizdinys, būsena, kurią pats Nyka mėgo.

Motyvas iš sengraikių, per pastoralinį žanrą ėjęs iki P. Valéry.

Popietė, rami, sodri, snūdi, sklidina erotikos!

Anoks čia vidudienis! Vidudienį dar per anksti... dulkintis (nerandu subtilesnio žodžio, nėr ką daryt).

Kedenti moters garbanas ir grimzt į snaudulius saldžius.

Postmodernizmo labui

Lietuviai tebesvajoja, kad dar sugrįš senieji "dvasingumo laikai". Kai viskas buvo dangstoma svajonių, ilgesių, ekstazių šydu... Bet amžius tik šifruoja, verčia, sugrąžina senus, tikrus vardus. Postmodernizmo antras vardas – realizmas (?).

Uždraustas sodas

Linksmai kovo saulei švytuliuojant, suvokiau ūmai, kad du kartus man buvo leista pabūti simboliniam sode. Tai buvo Abchazijoj bene 1979-ųjų rudenį. Bevaikščiodami su G. užtikom didžiulį mandarinų sodą. Su vartais, žinoma. Matyt, ir sargų būta, bet jie mūsų nepastebėjo.

Dideliuose medžiuose su žaliais, blizgiais lapais geltonavo daug vaisių. Aš įsilipau ir skyniau, skyniau...

Taip buvo dar sykį. Kaži kokia jėga, dabar taip galvoju, leido man pasprukti. Tiesiog tvyrojo ore ne per toliausia nuo Juodmarių.

Aplinkui akmenys, kalnai, sidabriška žolė. Kitą sykį pirkome vyno iš labai inteligentiško žmogaus. Be to, dar ir išgėrėm...

Dar sykį vos nesibaigė piktuoju, – ieškant pagal adresą nurodyto armėno, mūsų vos neužpuolė kaip svetimtaučių.

Laimė, greit išsiaiškinom.

Armėnas buvo labai šnekus. Prisiviręs didelį katilą petražolių. Jomis vadavosi nuo kraujospūdžio.

Vaikai nuvedė mus į kažkokį pirmykštį urvą. Giliai neįlįsi. Pobjauris jausmas po urvus landžioti! Senoji graikų kolonija... Paskui juos išstūmę armėnai, genami turkų.

O vis dėlto: tas sodas ir tasai aš, kybantis mandarinmedy, Viešpats buvo leidęs man vogti?

Prasidžiugęs iš nugeibusio gruzino nusipirkau prastos čačos (vynuogių naminės), apsinuodijau ir tysojau kaip koks Jasonas Picundos rašytojų namuose.

Ten, kur buvo daug bambukinių švendrių, medūzų, cikadų ir iškrypiaujančio jaunimo.

K. S., tada dar jaunas ir goslus mergų, įnešdavo per aštrius pliažo akmenis, pamurkdydavo vandeny ir vėl išnešdavo ant kranto geibeną, Amerikos knygų leidėją...

A. Ch. pasakodavo anekdotus apie Joniškio žydus vežikus prieškary.

Romano "Nemunas laužia ledus" autorius, vienarankis stribas nuo Alytaus – Jonas Usačiovas vaikščiojo vienu takeliu. Lyg būtų aklas. Pirmyn, atgal.

Aš pasveikinau jį, jis gailiai čiupo mane ir... pabučiavo.

Matyt, iš alkoholinio graudulio.

Keistas, jau pražuvęs gyvenimas. Cikadas kartais girdžiu. Savo ausų būgneliuose.

B. d.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


4450. Ji2003-06-30 19:49
Grazus kalbejimai apie meninika ir nenora gyventi samdiniu bei ponu eroje.S.Geda,patikekite, ir Vakaruose tie santykiai islike, net be maskuotes.Kodel jus nemegstate A.Nykos-Niliuno, beveik visuose dienorasciuose yra kazkas neigiama apie ji?Noreciau, kad butu toks reiskinys kaip nimfos popiete, o tai jusu poziuris i moteris toks, sakyciau, dzoisiskas-ateis ir uzmigdys savo pasamone amziams.Jauni, paaugliski vyrai turi tokios moters bruozu-jie daugiau jaucia nei masto ir, siukstu, savo potyriu neanalizuoja.Nimfos grobis tokie jaunuciai vyrai.

4453. V.V.2003-06-30 20:05
gedai geriau sekasi kurmiškai kosėti, negu džiovinti šunis.

4455. Margarita2003-06-30 20:22
Labai taikliai pastebėjo apie "užmirštas gyvos kalbos intonacijas":)Bet...didesnė dalis dienoraščio,tai tarsi Lietryčio 5 puslapio desantas...Gal tokia S.Gedos misija,pasirūpinti,kad neatitrūktume nuo realybės?

4496. Kost Kost2003-07-01 14:32
kadangi pakankamai atitrūkta ir aptaku, tai ir tiražutis... be to, dotuojamas šuo bedantis.

4532. pataisas2003-07-02 11:21
Kiek galima kartoti -ne "iki kaulo smegenų", kas yra rusicizmas, o - "iki gyvo kaulo", kas yra lietuviška, p.Geda.

Rodoma versija 29 iš 29 
0:28:04 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba