ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-06-28 nr. 658

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BERESNEVIČIUS. Dainavimas atsistojus (98) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Nuo ciniškojo kranto iki sentimentaliojo (1) • LAIMANTAS JONUŠYS. Apie kvailybę (26) • AGNĖ BILIŪNAITĖ. Rytų frontas, arba Kai už lango vaikšto SŪRS (16) • ALIS BALBIERIUS. Trobelė ant debesies (4) • DANIEL PASTIRČAK. Keturių apvalančių palaiminimų paradoksas (23) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (5) • DOVILĖ ZELČIŪTĖ. Poezija (9) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Scenarijus ir filmas (3) • JORGE LUIS BORGES (6) • KASPARAS POCIUS. Ir nebus mirties karalijos (5) • VYTAUTAS BERENIS. Vilniaus architektūros raida ir istorinis kontekstas (4) • Narvydžiai: matulitos gyduolės (12) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (3) • ANDRIUS ŠIUŠA. Tokia hagiografija (3) • Liūnė Janušytė. Korektūros klaida (9) • Laiškai kitiems, sau ir el. redakcijai (50) •

Korektūros klaida

Liūnė Janušytė

[skaityti komentarus]

iliustracija

Tęsinys. Pradžia Nr. 23 (657)

Šokau visus šokius iš eilės ir iki pat pabaigos jis sėdėjo su mumis.

Nors aš galvojau, kad šokdamas jis tučtuojau pradės mane spaudyt ir glamžyt, kaip ir dera jo tropiškam temperamentui, bet visa mano baimė buvo nereikalinga. Šoko jis visai taip pat, kaip ir kiekvienas mūsiškis džentelmenas Metropoly, manęs nedraskė ir tik su šypsena klausė mano kalbos, kombinuojamos iš tų pačių kelių žodžių.

Tikra "kultūra ir civilizacija"!

Net aš pasakiau Viktorui su Paulium, kad jis turbūt joks juodukas, bet europietis, juoko dėlei persidažęs juodai.

Kol aš su savo dešimtim žodžių nusiritau iki to, kad norėčiau jį dar kada nors susitikti, Paulius jau už mane susitarė, kad kitą dieną mudu susitiksim trečią valandą po pietų Dupont’o kavinėje, San-Mišelio bulvare, kur dažniausiai būname.

Grįžau namo truputį lyg ir užsisvajojusi, išdraikytom mintim. Buvo tai visa taip nepaprasta! Pažintis su tamsiu vyru... Rytoj – vėl pasimatymas... Dar, rodos, jaučiau ant savo nugaros jo juodą ranką...

Nors rytdieną ketinome važiuoti Versalin, bet, aišku, aš tą važiavimą atidėjau. Vis tiek: žiūrėsiu į karalių portretus, o matysiu tą juoduką!

Verčiau visai nevažiuoti.

3

Taip aš ir maniau: susirinko beveik visa mūsiškė lietuvių kolonija pasižiūrėti, kaip "Liūnė susitiks su negru!" Susitikimas tas įvyko gatvėj, prie staliukų, jau iškeltų oran, nes teoriškai jau pavasaris. O už langų, kavinės viduj, sėdėjo visa gauja mano prietelių ir sekė mudviejų pasimatymą.

– Tikrai, labai gražus, – nusprendė visi, pamatę jį. – Visai lyg iš egzotiškos filmos! Ir iš kur tu jį ištraukei? Kadgi čia kitų tokių nematyti!

Sėdėjom su juo ir šnekėjom su pagalba popieriaus ir paišelio. Ir dar aš su savim atsinešiau knygutę su reikalingiausiais kelionei sakiniais. Tos knygutės padedama, pasakiau, kad "šitas miestas man patinka. Kur čia yra geležinkelio stotis? Kelinta dabar valanda?"

Dar paklausiau:

– Kaip jūsų sveikata? Kaip sveikata jūsų žmonos ir vaikų?

Į tai jis tik nusijuokė ir pareiškė, kad nei žmonos, nei vaikų dar neturi.

Išpaišiau Europos žemėlapiuką ir Lietuvą.

– Aš iš čia, – parodžiau. – O jūs?

– Antilų salos, – parašė jis. – Aš iš Antilų salų.

O! Aš net pašokau. Kaip tik prieš tai buvau skaičiusi vieno italų poeto be galo gražiai aprašytas Antilų salas. Tolimos, tolimos, dar nesuprantamos, dar pasakiškos salos!..

– Kaip įdomu! – riktelėjau. – Jūs iš Antilų salų!

Norėjau papasakoti, kad aš jau šiek tiek iš literatūros, iš poezijos žinau apie jo salas. Žinau ir iš filmų... Bet užkliuvau už pirmų žodžių, susipyniau ir taip jis ir nesuprato, kad aš jau žinau jo kaitrią tėviškę.

Visa šeimyna salose, jis gi, Morisas, jau penkti metai gyvena Europoj ir dirba chemijos laboratorijoj. Chemikas. Salose liko dar trys seserys ir keturi broliai. Graži šeimynėlė! Turbūt pas juos dar neaktualus gausingoms šeimoms premijų dalinimo klausimas.

Paskiau nuvažiavom į Monmartrą pašokti.

Nors norėjau atrodyti baisiai drąsiai, bet iš tikrųjų buvo truputį baugu... Svetimame, nepažįstamame mieste su svetimu, nepažįstamu vyru... Ir dar tamsiu! O ką, jei užveš kur, papjaus ir iškeps sau vakarienei? Ką gali žinoti, kokie ten jų papročiai tose paslaptingose, tolimose Antilų salose!

Bet viskas pasibaigė gerai. Jis net nepabandė manęs apkabinti. Arba aš jam visiškai nepatikau, arba nenori atbaidyti iš sykio.

Palydėjęs iki namų, paklausė, ar galėsiąs rytoj po darbo užeiti pas mane.

Kurgi negalės! Aišku, kad galės! Viduj aš tiesiog spiegiau iš džiaugsmo: "Prijaukinau, visai prijaukinau!" – bet garsiai ramiu tonu pasakiau:

– Užeikit. Būsiu namie.

Dabar suprantu, kodėl jis nepanašus į kitus negrus. Jis – iš tų gražiųjų, viliojančių ir vylingų salų...

Naktį sapnavau, kad esu juodukė, o šalia manęs kažkodėl irgi juoduku pasivertęs, su kokoso riešutu rankoj, po palme sėdi karo komendantas. Ir prisisapnuok gi! Nei šis, nei tas.

•

Vis dėlto ne taip lengva persiorientuoti ir išsyk persimesti iš baltųjų fronto į juodą. Visą laiką jaučiuos, lyg tai visa iš tikrųjų nėra realus gyvenimas, kuriame aš dalyvauju, bet, rodos, lyg matau egzotišką filmą... Ir dar amerikiečių pastatymo, kur būtinai viskas turi vykti pagreitintu tempu ir kur būtinai juodukas – herojus turi būti gražuolis.

Sėdžiu, rodos, kine ir žiūriu filmą. Įdomu man pačiai, kaip ji vystysis toliau? Ką dar sugalvos režisieriai?

Visas Paryžius išbluko prieš tą filmą, o visi baltaodžiai atrodo, lyg būtų nulupti.

Manau, kad režisieriai pratęs filmą dar bent porai savaičių. Iš užuomazgos nematyti, kad ji tuoj baigtųsi.

O paskui turėsiu įdomų atsiminimą ir vėl galėsiu toliau studijuoti Paryžių ir iš rimtosios pusės.

Morisas kasdien po darbo ateina pas mane ir kasdien "šnekame" su popieriaus ir paišelio pagalba. Įdomios ir nemokamos prancūzų kalbos pamokos!

Ryt visa mūsų kompanija nori kviesti jį drauge valgyti vakarienės septintame aukšte. O šeštadienį visi drauge eisime į negrų balių, kur prieš savaitę susipažinome.

Vakar jis man pasakojo apie savo kraštą, aš jam – apie savo. Jis jokiu būdu negali įsivaizduoti sniego ir dar kad jo būtų net žmogui iki kelių.

– Kaip ten nesušąlate? – stebisi. – Paryžiuj, kai lyja žiemą, ir tai baisiai šalta, o ten – sniegas!

O aš taip pat stebiuosi ir jokiu būdu negaliu įsivaizduoti, kaip gali būti amžina vasara, amžina saulė.

– Ir jūs galit maudytis jūroje ištisus metus?! Netgi, pavyzdžiui, per Kalėdas?!

Dabar žinau, kokių pas juos yra medžių, žvėrių, vaisių. Gėlės labai kvapios ir dideliais žiedais, bet į Europą negalima jų atvežti, nes per šaltas klimatas.

Rytojui uždaviau jam išmokti suskaičiuoti iki dešimties, pasakyti "labas vakaras" ir "sudiev". Pažadėjo išmokti. Dabar dar noriu jį išmokyti kokios lietuviškos dainos, bet nežinau – kurios.

Man atrodo, neblogai skambėtų Antilų salose "Mes be Vilniaus nenurimsim!"

Dar man baisiai įdomu: sakoma, kad juodieji turi kažkokį savo specifišką kvapą. Tuo tarpu dar nieko neužuodžiau, nes jis vis sėdi per metrą nuo manęs. Reikės ryt tą distanciją grynai moksliškais sumetimais sumažinti.

Jis toks džentelmenas ir toks korektiškas, jog man kartais net nepatogu, nes reikia imti iš jo pavyzdį. O aš vaizdavaus, kad jis tuoj pradės čia pas mane karstytis sienomis ir staugt liūtu, kaip dera juodam. Štai tau ir juodieji!..

Sykį pasisiūliau perdažyti jį į baltą. Pasiūliau – ir išsigandau: "O ką, jei užsigaus ir žiebs į žiaunas?!"

– Užgavėnėms, – sako, – gerai, bet visam laikui – ne.

Neužsigavo. Arba gal ir užsigavo, bet neparodė.

Pasakiau jam, kad jei pamatysiu jį su kita moterim – pakelsiu skandalą.

– Kodėl? – klausia.

– Todėl, kad aš nenoriu, kad jūs būtumėt su kitom!

– Bet kodėl jūs nenorit?

– Todėl, – rėkiu, – kad aš esu labai pavydi! Aš esu Otello!

– Otello... Otello... Keskese: Otello?

– Na, Šekspyro tragedija.

– A, tai Oteijo!

Imk ir susišnekėk, kad nori. Visai kitaip ištaria. Bet baisiai nustebau, kad jis žino apie Šekspyrą. Kažkaip netelpa galvoje ir nesimezga krūvon Antilų salos ir Šekspyras.

Tokiu būdu išsiaiškinom, kas yra "žaliuzi".

Jis staiga kažko susijaudino, jo balsas ėmė trukčioti ir savo juoda ranka jis paėmė mano baltą.

– Bet pasakykit... kodėl jūs nenorit, kad būčiau su kitomis moterimis?..

Pamačiau, kad tokia kalba geruoju nesibaigs ir kad mudu galime nuklyst jau į rimtesnę dirvą, kurios aš – bent dabar dar – nenoriu. Pasakiau tą taip sau, vėjais, bet tiktai pliaukšti – ir todėl jam nėra jokio reikalo jaudintis. Pasakiau todėl, kad žiūriu į jį lyg į prijaukintą tropišką žvėriuką ir visai nenoriu, kad jis prisijaukintų prie kitos dresiruotojos!

Pervedžiau kalbą į kitą temą.

O dar po dienos jis man pasakė: "Aš jus myliu..." Pasakė, žinoma, prancūziškai, bet tokius žodžius net kiekvienas vaikas moka visomis kalbomis.

Buvo taip netikėta ir taip keista, kad sumišau, susipyniau ir nei iš šio, nei iš to pasakiau:

– Labai gerai.

Nors gerumo, aišku, čia jokio nėra ir tas mano "labai gerai" tiek pat čia tiko, kaip bliūdas su koše ant altoriaus.

Žinoma, ta tropiška kaitri meilė, kaip greit ji atėjo, taip greit ir praeis, bet dabar jam atrodo, kad jis mane myli. Visai, visai prijaukintas tigriukas!

Paaiškėjo, kad šioj srity turiu gabumų, ir jei kada bus visai striuka, stosiu dresiruotoja zoologijos sode.

– Ar pas jus, Antilų salose, yra tigrų?

– Ne, nes nebėra didžiųjų girių. Prancūzai išnaikino.

Gyvačių užtat kiek nori. Plonos, ilgos, juodos, smailom galvom... Ir vardas – nei šis, nei tas: trigonosefal. Man tuoj kažkodėl prisimena trigonometrija, iš kurios vos vos išlįsdavau be pataisų.

– O skorpionų yra?

– Oho! Ir kiek dar! Įkando – baigta.

– Dideli?

– Yra lėkštelės didumo.

– Puikus kraštas! – susižaviu.

Galvoju: kaip aš jį vadinsiu? Kokiu švelniu, meile skambančiu žodžiu? Lietuviškų moku daug, mūsų kalba jų turtinga (pradedant "baltasis dobilėli" ir baigiant "o, tu, mano širdies išrinktasis"!).

Bet baltasis dobilėlis čia būtų nei į kuolą, nei į mietą ir skambėtų lyg pajuokai. Širdies išrinktąjį irgi dar per anksti taikinti. "Cheri"? Vienintelis švelnus prancūziškas žodis, kurį aš žinau. Bet vos tik noriu jį ištarti, kai akyse stoja prastas odekolono butelis už septynis frankus. Firma – Cheramy. Panašiai skamba ir gadina man visą romantišką nuotaiką.

Pagaliau sustoju ties trigonosefal. Nors primena trigonometriją, bet verčiau gera trigonometrija nei prastas odekolonas.

Morisas irgi plonas, aukštas, juodas, maža galva, didelėm žibančiom juodom akim. Geluonį gi, – jei tik jis bendrai egzistuoja! – pasistengsime ištraukti.

– Mon trigonosefal!

Skamba visiškai neblogai, ypač jei prie to leisi save apkabinti ir žiūrėti į akis.

Žinoma, šiandienine proga buvo pasibučiuota. Ne, kvapo jokio nėra. Aš stengiaus jį rasti, bet visos mano pastangos nuėjo niekais. Tikrai nėra. Arba ne visi juodi turi tą kvapą, arba jis yra ne juodas... Tai yra juodas, bet... Žodžiu, reikės pažiūrėti enciklopedijon, kokiai rasei priklauso Antilų salų gyventojai.

Pasakiau: buvo pasibučiuota. Iš tikrųjų gi reikėtų pasitaisyti: buvo bučiuotasi. Ir buvo bučiuotasi net dvi valandas iš eilės! Aš nepastebimai žvilgtelėjau į laikrodį ant jo rankos: dvi valandas. Tai buvo tik ištisas nenutraukiamas švelnumas, su mažais tik polinkiais kaitriojon pusėn. Polinkiai taip ir liko polinkiais, kuriuos, dar nespėjus įsidegti, mes užgesinom, išgėrę po stiklinę šalto vandens.

Morisai, mielas, švelnus, bronzini Morisai! Tuo laiku, kai tu mane bučiavai, truputį net lyg, atrodo, išbalęs, kai tavo bronzinė širdis taip smarkiai plakė čia pat, prie manosios, aš tuo laiku galvojau:

– Štai, kaip juokingai atrodo jo veidas prie mano balto! Kaip gaila, kad tos scenos nemato mano draugai... Ot būtų juoko! O jeigu šviesą užgesintum, tai juk aš tada jo visai nebematyčiau! Tik pagal apykaklę ir dantis reikėtų orientuotis!..

Vis dėlto aš sugadintos Europos gyventoja ir todėl man keista ir nesuprantama, kai tu, Morisai, man sakai:

– Tu man buvai skirta... Likimas atnešė man tave iš tolimos šiaurės... O aš palikau salas, kad čia rasčiau tave... Tu jau prieš šimtus metų buvai man skirta!

Man noris šypsotis, noris juoktis, kai jis taip kalba, aš jau praveriu lūpas, bet staiga pasidaro kažko liūdna, kažko graudu...

Ir aš žiūriu tylėdama į jo akis, juodas, juodas lyg tropiška naktis (nors aš jos ir nemačiau, o tropiškose filmose naktys būna apšviestos galingais prožektoriais). Bet aš manau, kad jos juodos kaip Moriso akys.

Nuspręsta: kasdien mes susitiksim ir kalbėsim, kad aš kuo greičiausiai pramokčiau prancūziškai.

Ir dar nuspręsta: meilės kalba internacionali ir todėl mudu taip gerai jau vienas kitą suprantame. Vos tik aš prasižioju, jis jau žino, ką noriu pasakyti. O kiti niekad nieko nežino ir nesupranta manęs, nors ir rodo suprantančias šypsenas. Ir jaučiuos visada lyg vargšė indijonė, pakliuvusi į civilizuotus kraštus.

Nors pagaliau ne tokia jau baisi nuodėmė nemokėti prancūziškai: ir tie, kurie rodo suprantančias šypsenas, pakliuvę Lietuvon, taip pat jaustųsi indijonais.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


4438. Benigna2003-06-30 16:28
nu pakalus mergina, su juodu susideti.......?????????///////// jmj

4470. zqna2003-07-01 03:05
panashu kad 1938-ais lietuviai dar nebuvo rasistai

4499. p.s.2003-07-01 15:24
gerai, kad ir neskaiciau...

4533. Kaži kas2003-07-02 12:56
Ar čia teisybę rašo, ar fikciją? Bet rašymas gerai temperuotas.

4537. warka2003-07-02 16:30
paskui ta merga susidėjo ir su komuniūgomis. universali asmenybė. dar kad rašyti būtų išmokusi. o dabar nei juokinga, nei informatyvu. paistalai ir tiek. va tik paveiksliukai - ir šitas, ir ankstesniame numeryje, gražūs

4574. Kur2003-07-04 09:55
O vis del to kur ta klaida

4618. lietuvis2003-07-05 13:27
O ką reiškia temperuotas rašymas ? Negirdėjau tokio termino. Kokia čia gali būti fikcija ? Aišku, kad gryniausia tiesa. Juk tai dienoraštis. Stebina autorės kvailokas naivumas. Arba ji dar labai jauna, niolokmetė, arba... Minties išvystymas šiame kūrinyje toks, kad net Žemaitės raštai geriau skaitosi :)

4619. lietuvis2003-07-05 13:35
Ach, dabar aišku, paskaičiau kas autorius. Supratau. Ar Š.A. negalėtų išspausdinti ką nors tokio iš Žemaitės, ko mokyklos kurse nebuvo ? Jei jau pradėjot spausdint panašias blevyzgas, tai pradėkit nuo jųjų elito - Žemaitės.

34150. AB :-) 2005-05-20 13:02
Liuks istrauka. Net atsiverciau nacionalines bibliotekos tinklapi, kad suzinociau ar nebuvo si knyga pakartotinai isleista. Nebuvo. Teks eiti i skaitykla. Galbut ir blevyzgos, bet grazios, zaismingos ... rasymas grazus irgi. Gal straipsnio autore turi dar kokiu nors iskasenu ? Puiki mintis jas istraukti i dienos sviesa is biblioteku saugyklu.

Rodoma versija 29 iš 29 
0:28:03 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba