ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-06-28 nr. 658

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BERESNEVIČIUS. Dainavimas atsistojus (98) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Nuo ciniškojo kranto iki sentimentaliojo (1) • LAIMANTAS JONUŠYS. Apie kvailybę (26) • AGNĖ BILIŪNAITĖ. Rytų frontas, arba Kai už lango vaikšto SŪRS (16) • ALIS BALBIERIUS. Trobelė ant debesies (4) • DANIEL PASTIRČAK. Keturių apvalančių palaiminimų paradoksas (23) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (5) • DOVILĖ ZELČIŪTĖ. Poezija (9) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Scenarijus ir filmas (3) • JORGE LUIS BORGES (6) • KASPARAS POCIUS. Ir nebus mirties karalijos (5) • VYTAUTAS BERENIS. Vilniaus architektūros raida ir istorinis kontekstas (4) • Narvydžiai: matulitos gyduolės (12) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (3) • ANDRIUS ŠIUŠA. Tokia hagiografija (3) • Liūnė Janušytė. Korektūros klaida (9) • Laiškai kitiems, sau ir el. redakcijai (50) •

Narvydžiai: matulitos gyduolės

[skaityti komentarus]

iliustracija
Bronislava Veselytė-Šorienė. Apie 1970 m.
Prano Veselio nuotrauka

Pieniniai tarp sienojų

Namai ant kalvos su skaudžiai geltona šviesa... Pirmąkart išvysta vėjuotą saulėtą dieną nyrant iš nesąmoningumo nežinomybės. Tada jie turėjo daug baltų durų, "nekurtąjį" galą, kopėčias "ant aukšto", nedažytų, rakštis į kelius varančių lentų aslą, spalių ir drožlių kvapą ir savąją saugančią ir auginančią paslaptį. Kraujo tvinksnį, atsargų ir goslų gaubimą. Tartum mirtinai pavargęs po kelionės būtum įgaužtas į didelę žieminę patiltės latvio Pricio kepurę su snapeliu – kartu su ką tik iš rudų kiaušinių lukštų su gyslelėm išsispardžiusiais, dar neapdžiūvusiais viščiukais, kalakučiukais... Ir paskui drauge su jais – kad paukštvanagiai ir kovarniai dykai neišgaudytų – jau iš skreito "kvartūgo" išmesti į šiaurės vėją.

Iš mamos arba, kaip vėliau su šelmiška meile vadinom, matulitos tikėjimų, žinojimų, prityrimų ir amžinojo rūpesčio visa tai. Paradoksas, bet mano "gimtieji namai" su pirmuoju riksmu – Skuodo miestelio ligoninėje, buvusioje (po sąvartų vėl esamoje) senelių prieglaudoje. O tikrieji? Kuo ilgiau gyveni, tuo sunkiau raportuoti. Žalieji namai su pagrindiniais langais – akimis į vakarus – į mišką ir ievomis, alksniais bei epušėmis apžėlusią Apšą? (Senieji baltai laikėsi rytų ir vakarų ašies; manyta, kad vakarai, be kita ko, – mirusiųjų šalis.) Gimimo vieta uždeda neatšaukiamą antspaudą, vis dažniau pagaunu save manantį, kad vaikystėje ir jaunystėje skersai išilgai "išbūtieji" Narvydžiai – žemės vidurys, atskaitinė kosminė stebykla, tik menamai nukirsta pasaulio virkštis, jei anatomiškai burniuosimės. O gal išties jie "pasakų mieste" Vilniuje? O gal vis dėlto likimo lemtosios gimdytojos "namelių" – placentos vandenų pasąmoninių sapnų atminty? (Placentos kraujo įsrūvų "čekanka" universaliai primena Pasaulio medį; bet, manoma, turi individualų piešinį, kodą. Doros kultūros laikais kūdikio "nameliai" buvo itin godojami, kartais juos kraičio skryniose saugodavo, džiovindavo kaip relikviją arba burtų, ateities spėjimo priemonę, netgi žinoma atvejų, kad juos laidodavo su apeigomis ir apgiedojimais (apdainavimais) – tarsi gyvą žmogų, o ne jo tarsi žalčio išnarą.)

Taip, iš motinos visa tai. Tėvas, sesuo Jovita, aš – mes buvome nežinomos paskirties batalinių (kovinių?), sąmonės (ar veikiau pasąmonės?), fiziologinių ir gal egzistencinių (likiminių?) scenų statistai. "Motoriškai" mintijant, statoriai su rotorine pulsacija? Su ir jau be. Be – jau ketvirtasis gegių atkukuotasis birželis. Ir namų gegnės pamažu ima nebeišlaikyti dangaus preso – kilojasi, klaiposi, nes trobesiai buvo ręsti senoviškai, be vinių. Sankabomis, įlaidomis, ramiomis sąsparų įbėgomis. Nes buvo juntama iš kažkur paveldėta, regis, vis dar senajame ąžuole ošianti senybinė gyvybinė mūša. Iš kur ji? Gal iš etninės gimininės ir bendruomeninės atminties, iš nudirbtų ir "išgyslintų" rankų išminties persiduodanti? Ir kur ji dabar nutvinksėjo?

Jei trumpai ir bukuoju liežuvio galu – kaip žemaičiai sako, matulita man (ir visiems šeimynykščiams) buvo viskas. Ypač vaikystėje.

Atsimenu, šulinį tėvas su meistru iškasė, kai man buvo šešeri su puse. Įsiminiau, nes tą vasarą nušovė Johną Kennedy – vyrai, apgulę radiją, gyvai aptarinėjo. Iki tol daugiausia mama (tada dar ne matulita) vandenį naščiais tampė iš šaltinio. Jis buvo keli šimtai metrų nuo namų, pievoje tarp krūmynų, kur dažniausiai mėkčiodavo raišiojamos bėcės (taip vadinom avis). Rūdingų pelkynų žolynai ir viksvynai, tinkami tik kraikui ar raguočiams ir nuvarytiems nučaižytiems "brigados" arkliuočiams (kaip kitaip vargšus bepavadinti?) dėl gromulio. Jie buvo nukrėsti spiromis, bet dėl ganiavos stygiaus neretai nugraužti iki raudonumo... O šaltinis su protaka visada žaisdavo ribančiomis sruogelėmis, jo versmė nepavargdama "virė", tarsi bandytų pakilti iki kastuvu apkapotos velėnos. Mama kažkodėl labai bijojo vandens – takas iki šaltinio vaikams buvo paskelbtas tabu. Kartą, dar visai mailius būdamas, netyčia itin anksti pabudęs, ėmiau kuitiniuoti po keistai erdvią trobą. Tylu ramu, tik paukščių balsai... O kur mama? Lauke tarp trauklapių ir takažolių – basas kojas gelianti (ir gydanti?) rasa, iš rytų – rusvai oranžiniai, regis, melsvi, žalsvi spinduliai... Už Šikšnienės ir jos priekvailio sūnaus Dupio biržės, atrodė, iš baugių, jau pas kūmas Juozą ir Jadzę Mažrimus einant matytų velėnkasių duobių plėtėsi aukštyn magiškoji didmotė – raudonai geltona Saulė. Ir tai, kas po ja, po Saule – pasaulė arba pasaulis – buvo, regis, mirksniu atrasta. Ratais zujau apie trobą, keliuku, ir tik dingt kramaušėn – brydė prie šaltinio! Maloniai užgeltom pusnagom, klaiktelėjęs nuciuglinau ten ir matau: prisemtas vanduo prie naščių, o Saulė ilgais pirštais tiesiu taikymu glosto užsimerkusį motinos veidą. Iki apžilpimo, užsimiršimo ar begalybės pojūčio? "Veizėk, Juzi, koks švariai išplautas šaltinio dugno smėlis".

Tie kodiniai, refleksiniai, persmelkiantys: mama, matulita...

Ar duslūs vėlesni tėvo iš dirvų ar kiemo ataidintys – močia... Kaip įrėminantys kasmetiniai pastogių blezdingų bumerangų žybsniai. Gyvenimo siuvinys nuo kasdienio darbo pajuodusiose rankose: dygsniai šiapus ir anapus audinio bei noras (iš girdėtos dainos) atkirpti nors gabalėlį dangaus. To devintojo, su Pondievo ozonu po trankios perkūnijos... Kai dar nebuvo įvesta elektra, neužmiegant su seseria vietinio staliaus darytose ąžuolinėse lovose būdavo ramu: pro vos pravertas duris sruvo blausi slapi, bet žydinti saulėgrąžinė šviesa. Ir beveik iš pirmakleckio "talmudų": mama siuva (nudyžtus kelnių kelius lopo, žekes neria, ado), tėtė kala... Taip ir gyvenom, vienas kitą be didelių žodžių jausdami: keturkampis gretasienis, košiamas vakario (arba suominio). O perdien kartais kaip "katinas su klarnetu" pavarydavau, ypač kai "vanoje" mirkydavo galvą ir kietais nagais drapakuodavo sakuotą ir kitaip dumblėtą kaltūną, kai užsispyrusį parmesdavo ant grindų ir, praskėtusi žabtus, supildavo vaistus ar žuvų taukus. Ką jau kalbėti apie kepurių ar apatinių kelnių nesimovimo tragifarsus, kukurūzo sėklos auginimo nosyje istoriją, galėjusią baigtis ir be juokų. Tiesa, ir mes su seseria įjunkom į "priešnuodžius": kai tik dviračiu ar brikele į kiemą seselė, keistai sterili ir baugiais akiniais, kaip nesusemiamas gyvsidabris nugaruodavom į beržynėlį už kūtės. Ten, griovy tarp rėžių, buvo vasaros laikinieji arba dienos "namai", iš kurių gerai girdėdavosi tūžmingas plyšojimas. O kur dar "būstinės" tarp šakų, net viršūnėse, – nusilėkusius liesus piekštalus jos išlaikydavo vešlioje lapijoje. Ne veltui mama, "kad vaikai neklajotų, atsektų namus", kai iškrito pirmieji pieniniai dantys, iš lauko pusės sukišo į tarpsienį, į plyšius tarp trobos rąstų.

Tas keistas kreipinys ar, kaip kaime buvo įprasta sakyti, įžodis – matulita – sodoje ir net miestelyje ilgainiui buvo patapęs kone bendriniu. Matyt, nesurukusios sielos žmonėms primenančiu kažkokį kiek šelmišką santykį su rimtu, sunkiai pažiniu ir dėl to juokingu pasauliu. Nors vaikystėje (kaip ir, matyt, dauguma pyplių) ir norėtum (archetipiškai, dar nebandęs voktis pasakų ir šiaip folkloro simbolikoje ir poetikoje) prieiti pasaulio pakraštį. Ar kažkur už miško, už pavakariu mėlynai juosvomis eglėmis iškramtytos mėlynės, jau kuršių ("kuršininkų") žemės tolybėse atrasti slėpiningą Saulės guolį. Ypač kai nuo gelžkelio ir upės iš vakarų po karščių sklisdavo ažūriškai pamarginti miglos tumulai. Tokiomis pavakarėmis mus, vaikus, apimdavo tartum koks dieviškasis pasiutimas: imdavom verstis kūliais, žaisti "jaučius", iki dusulio eiti lenkčių su šunimis, ėriukais ir savųjų ausų vėju... Atsainiai ramūs ir nepastabūs... Prie šieno žaginių ar darže jau, dabar atrodo, rituališkai darbus baigiančių ir ramiai besirokuojančių tėvų artumoje.

Matulita ir tėtušis... Kai buvome vaikai, toks dar tvirtų tėvų vadinimas keldavo juoką, kažkodėl didindavo ūpą. O matulitos tikroji autorė – kaimynų Tubinų vaikaitė Loreta, "kūrybingai" švebeldžiavusi artimųjų įvardijimus.

O, praeito amžiaus septintojo dešimtmečio rusų primestoji romantika – elektros įvedimas, vakariniai kaimynų, jau spėjusių nusipirkti pirmuosius televizorius (atmenu – "Temp 6"), lankymai. Širdys po kaklu, klegesys ir aikčiojimai, neįmanomos kitokybės mirgesiai... Ir kitąryt atsikėlę ir iš visada stovinčios ant "šėpelio" keturlitrės "kanos" pildamiesi tada įprastos miežinės kavos su cikorija (ir riebia pieno pluta) ypatinga draugiška intonacija sakydavom: matulita kukulita... O pietums toks įprastas bulvių garas – šutynė su mirkalu. Arba bulvynė, rūšgtynynė, raudonynė su "kiaulės kūnu", pusinė bulvių ir ruginių miltų košė.

Mums matulita buvo atrama. Nekeičianti padėties ir šviesos, tvirtai dangaus begalybėje įkalta Šiaurės žvaigždė.

•

Keletas faktų prie pateikiamos medžiagos. Bronislava Veselytė-Šorienė gimė 1924 m. sausio 6 d. Narvydžių kaime (Skuodo r.). Jos (ir mano) gimtasis kaimas Narvydžiai yra į šiaurės rytus nuo Skuodo prie žemaičių (anksčiau kuršių, dabar latvių pravardžiuojamų leišiais) ir latvių bendro kelio Skuodas – Gramzda – Priekulė – Liepoja. Tai "rubežinis" kaimas, siena eina Apšos (Apšupės) upe. Bent trys matulitos giminės kartos gyveno Narvydžių kaimo vakarinėje dalyje (arčiau plento), kurią vietiniai vadina Šilale (nuo paupiuose seniau gausiai augusių šilų, t. y. viržių). Jos tėvas Fortunatas Veselis ten buvo atkilęs iš Paparčių kaimo, kuris yra pakeliui iš Barstyčių į Šarnelę ir į Žemaičių Kalvariją (tiksliau, Gardus). Beje, Veselio pavardė arba latviška (veseliba – sveikata), arba vokiška. Motina – Barbora Mickaitė-Veselienė – narvydiškė šilališkė, tokia pat buvo ir jos motina Gutautaitė-Mickienė. Įdomu, kad mažiausiai apie 150 metų trys giminės moterys sėsliai išgyveno apie pusės kilometro trikampyje. Mickai gyveno prie keliuko, vedančio nuo pasienio tilto link sodos; prie jo augo trys galingi ąžuolai, ant kurių kelmų kepdavom smėlio "pyragus"; be to, paupys prie Griavos su jon įsigraužusiu upeliu – su išlikusiomis neeilinio ąžuolyno citatomis. Galgi ten buvusi senovinė kuršių šventvietė, juolab kad hipotetinio Narvydžių įkūrėjo (vietinio masto vado ir dvasininko?) Narvydo vardo antrojo sando šaknis su formantu -vyd? O mano seneliai Veseliai prie vieškelio, patilty, iš latvio Brancio buvo pirkę užvažiuojamuosius namus, kurių dalį vėliau nuomojosi tarpukario Lietuvos pasieniečiai. Mano tėvai šeštuoju dešimtmečiu iš Narmonto pirkosi sukiužusį namelį ir jo vietoje pasistatė erdvų medinį namą. Matulita buvo smalsi, "svietauna", įdomi pašnekovė ir gera pasakotoja, matytas ar girdėtas vietines etnokultūrinės žinijos realijas gebanti "sušildyti" netikėtu rakursu, fraze, posakiu, pastebėjimu. Jai buvo įgimtas kalbos jausmas, kalboje ji jautėsi kaip žąsis Raudonienės kūdroje, kaip savo teisėtuose ir nuolat atnaujinamuose namuose, išties dvasios tėvynės erdvėje. Jos žodis buvo "kaip padėtas", frazė dalykiškai kietai suplūkta, bet su nuolatinėm juoko alveolėm... Iškart pajusdavo, kas kalba "kaip durnius su bepročiu", ir nejučia įsitraukdavo į žaižaruojantį realybės išgyvenimą. Ir spontaniškose kaimo moterų sueigose bei "samituose" likdavo nenukalbėta ir nepriveikta: jos žodis likdavo paskutinis, nes, rodės, mirksniu įkinkydavo vaizduotės galią. Porą valandų su ja pakalbėjus švariai it šaltinyje išsimaudydavau, išsiprausdavau tikrojoje žemaičių kalboje...

Esu iš jos užrašęs nemaža apie šventes, papročius, tikėjimus, burtus, gimtąjį kaimą ir jo žmones. Šiuokart pateikiu laisva forma pagal Ritos Balkutės klausimyną parengtą medžiagą (intonaciškai ir prasmės požiūriu nususintą, nes verstą iš žemaičių į lietuvių kalbą) apie gydomąsias žoleles, augalus, kitas liaudies medicinos priemones, kurios dažnu atveju sunkiai atskiriamos nuo paprotinės kaimo žmonių gyvenimo raiškos.

Nebuvo "čerauninkė" ar kokia ypatinga žoliautoja, žiniuonė. Visa – iš gyvenimo patirties, iš įgimto įgudimo pajusti gyvybės tankį ir "juoko kaulelį".

JUOZAS ŠORYS

Šalpusniai yra nuo kosulio, kad palengvintų krūtinę, kad lengviau atsikosėtum. Išvirus į šalpusnių arbatą reikia pridėti medaus; jei neturi – cukraus. Šalpusnius reikia skinti anksti pavasarį, kai žydi; džiovinti vietoje, kur nėra saulės. Išdžiovinus sudėti į medžiaginę ar popierinę terbelę.

Trauklapiai tinka gerti nuo viduriavimo, kai skauda pilvas. Trauklapių reikia prisirauti, kai jie jau suaugę; juos galima rauti ir su šaknimis, galima naudoti ir vienus lapus.

Kalakutžolių arbatą reikia gerti, kai kojas traukia mėšlungis. Tos žolės duoda mažiems kalakučiukams, kad nesproginėtų. Reikia kalakutžolę supjaustyti, pridėti miežinių kruopų, rūgusio pieno, pripjaustyti cibullaiškių. Kad kalakučiukai augtų sveiki. Kalakutžolės žiedai – maži, geltoni, žydi vasaros pradžioje, šieno laiku.

Mėtrų arbatą geria, kad skaidytų kraują, kad ramintų nervus, kad būtum žmogus ramus. Mėtros panašios į šalmėtres, tik kitaip kvepia. Šalmėtrės irgi tinka gerti dėl ramumo.

Mėtros tinka dėti į kraujinius vėdarus, kad perimtų kraujo ir grobų [žarnų – J. Š.] kvapą. Kad vėdarai neturėtų kvapo, dar reikia sutarkuoti 2–3 bulves, apipilti jas vandeniu, ir į grobus ten įdedi. Kvapas dingsta, o grobai pasidaro švarūs, balti.

Metylės [pelynai – J. Š.] tinka, kai serga gyvulys, jam tada neberaižo vidurių. Žmogui metylių arbatą reikia gerti, kai viduriuoja arba skauda viduriai. Arbatą gerti karštą, pridėti cukraus; prieš geriant uždengti puodelį, kad nenugaruotų, neišeitų stiprumas.

Bitkrėsliai žydi geltonai; tinka nuo viduriavimo. Jei neturi metylių, gerk bitkrėslių arbatą.

Pabaiga kitame numeryje

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


4437. Akiniuotas2003-06-30 16:15
Be galo gražus žodis - MATULITA. Ir mintys apie Motiną.
"Mums matulita buvo atrama. Nekeičianti padėties ir šviesos, tvirtai dangaus begalybėje įkalta Šiaurės žvaigždė." Laimingas žmogus, galintis taip pasakyti.

4477. Varnas2003-07-01 10:01
Matulita - iš tiesų gražus žodis, tačiau man labiau patiko pieniniai dantys, sukišti į sienojus, kad vaikai namų neužmirštų. Manuosius atidavė pelytei, ta nunešė nežinia kur, tad blaškausi dabar po svietą kaip dūšia be vietos, nebėra kur ir kodėl grįžti. Dantimis įsikąsti į gimtųjų namų slenkstį, nuolat grįžti ir susitikti su tais, kurių net nebėra - štai ko iš tikro reikia.

4481. keule2003-07-01 10:27
Apskritai, gydantis tekstukas. Geraja prasme.

4538. warka2003-07-02 16:33
aš galvojau kad "matulitos gyduolės" yra lotyniškas žodis, reiškiantis kokios nors rūšies dumblius. o čia memuarai. ech... nusivyliau

4546. Loreta2003-07-02 17:33
Gyva, gilu ir tkra. Skaitai ir siela džiaugiasi.

4572. Kennedy2003-07-04 09:52
Atsimenu, šulinį tėvas su meistru iškasė, kai man buvo šešeri su puse. Įsiminiau, nes tą vasarą nušovė Johną Kennedy – vyrai, apgulę radiją, gyvai aptarinėjo. Kennedy nusove ne vasara,o 1963 m. lapkricio men.

4617. ginas ž. iš Griškabūdžio2003-07-05 13:07
Šaunuolis, Juozukai! Dabar laukiu, kada išleisi fenologinius pastebėjimus.Žodžiu, kada kas vyksta. Kada atlekia gandrai, kas lemia sėjos pradžią, kas vyksta per šv. Joną ir pan. Gal yra ką papasakojusi Mama. Labai laukiu! Geriausi linkėjimai!

4626. Metraštininkas2003-07-05 19:22
Kennedy klane žudynių būta nemažai. Vieną nudaigojo lapkritį, o kitą po kelerių metų birželį. Ne tas klanas straipsnyje svarbus. Daug vertingesni atsiminimai tada, kai yra juose ir žavių riktų, rodančių, jog žmogus rašo taip, kaip atmena, o ne taip, kaip aš, metraštininkas, suguldysiu. Daugiau tokių straipsnių!

4645. bernardas :-) 2003-07-07 00:30
Puiku, kal mažiau nususinti

6066. es2003-08-30 14:04
gaila, nepažinojau

25577. dundukas :-) 2004-12-02 15:42
a, kas cia? kur as papuoliau?! tiesiog ieskojau info apie Tv veikimo principa:)

Rodoma versija 29 iš 29 
0:28:03 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba