ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-06-28 nr. 658

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BERESNEVIČIUS. Dainavimas atsistojus (98) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Nuo ciniškojo kranto iki sentimentaliojo (1) • LAIMANTAS JONUŠYS. Apie kvailybę (26) • AGNĖ BILIŪNAITĖ. Rytų frontas, arba Kai už lango vaikšto SŪRS (16) • ALIS BALBIERIUS. Trobelė ant debesies (4) • DANIEL PASTIRČAK. Keturių apvalančių palaiminimų paradoksas (23) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (5) • DOVILĖ ZELČIŪTĖ. Poezija (9) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Scenarijus ir filmas (3) • JORGE LUIS BORGES (6) • KASPARAS POCIUS. Ir nebus mirties karalijos (5) • VYTAUTAS BERENIS. Vilniaus architektūros raida ir istorinis kontekstas (4) • Narvydžiai: matulitos gyduolės (12) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (3) • ANDRIUS ŠIUŠA. Tokia hagiografija (3) • Liūnė Janušytė. Korektūros klaida (9) • Laiškai kitiems, sau ir el. redakcijai (50) •

Nuo ciniškojo kranto iki sentimentaliojo

GINTARĖ ADOMAITYTĖ

[skaityti komentarus]

Apie tai, kad išvažiuoju – iškeliauju, išplaukiu – galėčiau šaukti visam pasauliui, nors žinau: nuo mano baidarės, nuo pirmojo, ištisus metus laukto yrio nei Merkio upėje, nei pasaulyje niekas nepasikeis.

Dar norėčiau šūktelėti pasauliui, kad į Lietuvą pagaliau atėjo vasara, kokios ilgiuosi: drėgna, vėsi, debesuota, lietuviška (taip aš manau), sodriai šiaurietiška; debesys man dovanoja pustuštes, kartais ir visai tuščias paežeres. Nieko blogo, nieko baisaus tie paežeriniai atostogautojai man nėra iškrėtę, vis dėlto ne žmonių, tik bežmonystės palei ežerus dairausi.

Trokštu labai garsiai priešintis iš visų kampų kišamai nuomonei, kad vasara netinkama rimtiems dalykams; bet... neperrėksiu tų, kurie stipresniais balsais nei manasis teigia: meskite skaitymą, imkitės skaitalo. Arba: meskite draugus ir mylimuosius, imkitės kurortinių romanų.

Tais laikais, kai dar dirbau (tarnavau) kaip dauguma žmonių, vasarai, nebūtinai atostogoms, o ir šiaip laisvesnei dienai, atidėdavau tas knygas, kurių pavargusios smegenys kitais metų laikais neįveikdavo: skaitymas žolėje kas kita nei skaitymas bibliotekoje, prie savo rašomojo stalo ar (ne) savo lovoje.

Nors džiūgaujame su draugais, kad vasaros kelionė prasidės būtent tą dieną, kurią dar pernai planavome, būtent tą, kurią aptarėme Naujųjų metų naktį, kiek gailimės: nematysime, negirdėsime šurmulio, kuris kitą savaitę prasidės Vilniuje. Nei šokėjai mes, nei dainininkai, nei tautodailininkai... Bet norime susivokti, kas ji, kokia – ta Dainų šventė. Gal kičas, kaip neseniai man sakė vieno stipraus choro dainininkas; gal didelis turgus, kaip teigia prigimtiniai vienišiai; gal pramoga tiems, kurie atokiau nuo Vilniaus gyvena ir kitų progų pasižmonėti sostinėje neranda.

Besvarstydamas plūduriuoji tarp dviejų krantų – tarp ciniškojo ir sentimentaliojo...

Nesvarbu, kuriame išsilaipinsi. Negali nepripažinti, kad dainuojančių, šokančių žmonių šventė – saviraiška.

Mano vasaros skaitymuose – "Krantų" leidinys. Formatas, maketas, popierius – kaip "Krantų" žurnalo, o jis savaime sukuria nuotaiką skaityti smalsiai.

Tai – rimta, pasičiumpanti knyga, jei tik esate atidūs memuarams, jei tik jums patrauklūs nerašiusių (arba slapta rašiusių) žmonių rašymai... "Jonas Kavaliauskas ir "Eglė" – toks knygos pavadinimas. Svarbiausias joje man paties Jono Kavaliausko tekstas – pasakojimas apie chorvedžio dalią. Kur ne... Žmogus, 1963 metais baigęs Vilniaus konservatoriją, patenka į tolimą žemę: sąjunginis skirstymas. "Man buvo pasiūlyti Kupiškis arba Kazachstanas. Pasirinkau antrąjį".

Ilgokas kelias iki to, kas jau namuose, Lietuvoje, taps didžiąja meile – iki "Eglės".

Neįmanoma neprisiminti "Eglės" choro koncertų, net jei chorais per daug nesidomėjai... Choristės: keisti, neįprasti drabužiai ir papuošalai, džiugios akys, – taip žvelgia mylinčios... Ir Jono Kavaliausko temperamentas – jau ne daina, jau spektaklis...

"Nevaizduok viršininko. Būk su visais draugiškas. Niekados nevėluok į repeticiją. Būk valingas ir valdingas. Apmąstyk įdomias pastabas nedrausmingoms dainininkėms. Neįžeisk. Pateik kūrinio turinį taip, kad jis jaudintų. Rodydamas balsu, neparodijuok, bet pateik meniškai. Nesigėdyk savo jausmų, rodyk juos nuoširdžiai. Jeigu chorui pavyksta ką nors meniško padaryti, pagirk. Visada būk nuvalytais batais, išlygintomis kelnėmis. Sudaryk artisto vaizdą.

Nekreipk dėmesio į nereikšmingas replikas.

Atsiprašyk suklydęs. Padaręs klaidą koncerte, atsiklaupk. Choras tai labai vertina. Būk menininkas".

Prie citatos galiu pridurti tiek: laimink Dieve redaktorius, sugebančius teksto nesugadinti; tuos, kurie nereikalauja iš autoriaus nuoseklaus pasakojimo; tuos, kurie leidžia minčiai šokinėti – nelyg šokti; net ir įdomiausia istorija smulkmeniškai papasakota nuo pradžios iki galo, pasmerkta susmulkėti... Tarp jaunystės Semipalatinsko ir vaikystės Žaliosios girios, tarp lango vienuoliktame aukšte Ukmergės gatvėje ir šešių jo – dirigento – dainų švenčių kartu su Jonu Kavaliausku skrajojame mes, – kas, kad chore nedainuojantys. Bet skaitantys, taigi susitapatinantys.

Kita mano vasaros knyga – "Lietuvių pasakos" (leidykla "Gimtasis žodis"). Niekada nebandžiau slėpti savo simpatijų šiai subtiliai leidyklai: nei didelei, nei mažai, bet garbingai. Nepamenu – nėra tokio, nebus... – nė vieno jos leidinio, kuris pigumu (turiu minty ne kainą, žinoma, o vertę) ar pataikavimu publikai keltų alergiją.

Leisti "Lietuvių pasakas" be jokių dotacijų leidyklai reikėjo nemenkos drąsos: knygynų lentynos lūžta nuo pasakų surogatų.

Šią knygą lydi istorija: 1934 metais ją parengė Salomėja Nėris; prisidėjo ir Vincas Krėvė. Šiemet – antroji laida, pagarbiai "Gimtojo žodžio" atkurta. Anais laikais už pasakas, baisesnes už baisias (raganiai, velniai, vaiduokliai, numirėlių kalneliai), poetė gavo velnių... Ir dabar juntamas skepsis, kad ir kaip keista, ypač pedagogų: ar negana siaubo?

Tas numirėlių kalnelių siaubas, žinoma, labiau juokingas nei baisus... Svarbiau pasakojimo sklandumas, galų gale tai, kad atrandame kitokią Salomėją Nėrį. Kaip 1934 metais, taip ir šiais – dailią knygą puošia Kazio Šimonio iliustracijos.

Apie Šimonį prikalbėta ir prirašyta kaip apie dainų šventes: ir vėl galime plūduriuoti tarp ciniškojo kranto ir sentimentaliojo.

Neišsilaipinsiu nei viename, nei kitame.

Srauniausia viduryje.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


4425. cikada2003-06-30 15:01
aha, mitas, kad aukso vidurio nebuna:))

Rodoma versija 29 iš 29 
0:28:02 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba