Scenos: pakelėse, paežerėse

Jei paskutinę pavasario dieną grybauji... Patiki, kad ir vasara bus kitokia, – švystelės įvykių, nuotykių, įspūdžių. Kai dabar rašau "grybauti", tai tą ir rašau – kuo tikriausia prasme. Mano bičiulė miške prie Palūšės prisirinko lepšių, kazlėkų, – aistringa grybautoja. Aš tik saugojausi gėrybių, metų laikus supainiojusių, nemindyti... Yra žmonių, su kuriais pavyksta regėti keistesnius dalykus: Melnragėje, ties jūros vartais, mudvi matėme, kaip iriasi ruonis. Paukščiai pakilo į dangų, neramiai klegėjo... Tada jau iš vandens kyštelėjo juodulys – nelyg plauktų akmuo. Buvo balandžio 15-oji, antradienis...

Gegužės mėnesį panirau į teatrus. Kiek apdulkėję įvykiai, apie kuriuos noriu pasakoti. Viliuosi: ne buities tos dulkės, gal žiedadulkės.

Marijampolio vidurinėje mokykloje (ne Marijampolė, o Marijampolis Vilniaus rajone) mums parodė ištrauką iš "Antigonės". Antigonę vaidino Akvilė Karčiauskaitė. Ta pati, kurią balandžio 15 dieną Klaipėdoje Jaunųjų filologų konkurse apdovanojome už rašinį "Din-dan-dali-dan" apie aktorių Valerijoną Derkintį. Kiekvienais metais Marijampolis į konkursą atsiunčia eseistą ar publicistą, – nuliūsčiau, jei auditorijoje nepamatyčiau ištikimiausios manajai sričiai mokytojos Gražinos Boguslauskienės. Marijampolis (ir aš...) nekantriai laukia, kol pasirodys moksleivių kūrybos almanachas, – jame savo tekstą atras ir Akvilė, ir dar keliolika jaunų autorių: jie ateina.

Marijampolio vidurinė – ne šiaip mokykla. Sovietijos metais ten glaudėsi Baltarusijos lietuviai. Vidurinį mokslą gavo beveik trys šimtai. Ypatinga mokykla ir tuo, kad daug jos mokytojų – iš tos pačios, iš Marijampolio vidurinės, – namo sugrįžę. Mokykla turi muziejų: kiekviena laida nufotografuota ir tvarkingai į albumą įklijuota, vardai ir pavardės surašyti, – nė vienas nepražuvęs, apie kiekvieną bent maždaug žinoma, kur jis, ką veikia. Abiturientų Marijampolyje ir seniau, ir dabar koks tuzinas.

Muziejų turi daugelis mokyklų. Ir vaidina daug kur. Ir rašinius rašo. Jei kas nustebino Marijampolyje, tai uniformos. Rinkosi į salę dailios panos mokyklinėmis uniformomis, tokią ir pati vilkėjau, – tai bent muziejus-teatras, tai bent antikvariatas.

Gegužės 20 dieną – vėl spektaklis. Danijos ambasada Rotušėje surengė šventę Antanui Markuckiui ir jo Vežimo teatrui. Tikroji lėlininko šventė įvyko kiek anksčiau: balandžio 2 dieną Odensėje. Antanas Markuckis – Hanso Christiano Anderseno premijos laureatas.

Lietuvos valdžios žmonės sveikinimo kalbose (o kiek žurnalistų rašydami...) apsiriko, Antano Markuckio premiją vadindami mažuoju Nobeliu. Mažasis Nobelis – tai Anderseno medalis; jį – tik medalį ir dar didelę šlovę – kas antri metai gauna vaikų rašytojas. Antano Markuckio premija (taip pat nemateriali) už jį patį, už jo vežimą, už kelius ir pakeles. Už tai, kad vežime – ir Hansas Christianas Andersenas.

Pasak ambasadorės Evos Janson, Panevėžio režisierius Danijoje žinomas kiek geriau nei Lietuvoje. Priėmimas Vilniuje surengtas, kad tie, kurie dar negirdėjo apie Markuckį ar jo lėlių nematė, bent šį tą nutuoktų. Vežimo teatras mums parodė Anderseno "Skiltuvą" – realistinė, žaislinė, trapi klasika. Prie Rotušės artistų nelūkuriavo nei vežimas, nei arklys. Lūkuriavo autobusas – teatras keliavo vaidinti į Olandiją.

Net Japonijoje vaidino Viešintų teatras "Žaginys". Viešintiškius vaikus pamačiau Palūšėje, mėgėjų šventėje seminare "Teatras gamtoje". Daug ten prisižiūrėjau... Kaip vaidina Telšiai, Agluonėnai, Subačius. Kaip dainuoja uteniškiai. Kaip teatralai vieni kitais ir patys savimi džiaugiasi. Kaip stebi savo mokinius, pabirusius po Lietuvą, režisierius Petras Bielskis.

– Artistų nereikia sveikinti, – iškilmingai per atidarymo ceremoniją prabilo Petras Bielskis, – kaip nereikia sveikinti gamtos.

Publika – ant žolės, pamiškėje. Scena – paežerėje. Spektakliai – nepretenzingi, daugiausia komedijos. Kalbama tarmiškai. Daug dainuojama, šokama, juokinama. Niekas niekur neskuba, valandų neskaičiuoja, žiūrovų nerikiuoja.

Negali neįsijausti.

Kaip liksi abejingas Utenos romantinės muzikos ansambliui. Ne šiaip romansai, dainuoti ir nudainuoti, – kadaise užstalėje, dabar jau scenose ir įrašų studijose. Jų pačių – uteniškių – ir tekstai, ir muzika. Jų jausmai ir jų orumas. Jų nuoširdumas. Nė nemanau taikyti kūrėjams ir atlikėjams kokių nors kriterijų ar kanonų, nors neabejoju: rimtesnis menotyrininkas rastų, ką Palūšės ar panašiuose festivaliuose veikti.

– Jei gyvenčiau provincijoje, vaidinčiau, – sakė mano bičiulė.

Jei būčiau likusi provincijoje, kažin ar vaidinčiau teatre. Kad vaidinčiau – tai jau taip; smarkiau nei dabar. Vis dėlto neigiu po pasaulį klajojančią pernelyg skambią frazę: gyvenimas – teatras. Nei teatras, nei žaidimas, nei karnavalas, nei atversta knyga, – kad ir kaip tuo dangstytume savo silpnybes. Kai tik susivoksiu kas (hm...), būtinai parašysiu.