ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-06-14 nr. 656

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

AGNĖ JUŠKAITĖ. Apylinkės ir Herodotas (24) • SIGITAS GEDA. Penkiolika vasarų Sąjūdžio saulutėse (14) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Scenos: pakelėse, paežerėse (6) • VICENTE ALEIXANDRE (2) • ROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (16) (17) • VIRGINIJUS SAVUKYNAS. Išgelbėtojas ir Apokaliptikas Lietuvos politiniame spektaklyje (11) • RASA ČERGELIENĖ. Poezija (1) • Niekur ir Visur yra visai tas pats (3) • MURRAY W. STEIN. Junginė analizė ir dvasingumas (12) • Žaidimai abstrakcijų erdvėje (7) • ERIKA DRUNGYTĖ. Kai profesija yra angelas (29) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Kas yra kas mano name? (1) • JONAS TRINKŪNAS. Šventyklų lankymas Anglijoje (10) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (3) • ALGIMANTAS MANKUS. Paskutinį kartą Girtųjų kaime (15) • Laiškai kitiems, sau ir el. redakcijai (59) •

Supratimai: kasdienės mintys (16)

ROMUALDAS OZOLAS

[skaityti komentarus]

2003. V. 1 Kada numirs paskutinis lietuvis?

Lietuviams tai nerūpi: jie miršta po vieną savo sodybose, daugiabučių kambariuose, pasaulio džiunglėse. Lietuviai šitaip mirė visada – tai jiems įprasta.

O štai olandai paklausė, kada mirs paskutinis olandas. Ir apskaičiavo, kad tai turėtų atsitikti dar apie šio šimtmečio vidurį ir kad šitą olandą palaidos musulmonas. Ar pabudo tada visuomenė? Sako: pasinervino šiek tiek ir vėl sočiai užsnūdo.

Aš visą laiką maniau, kad tik mūsų vadai nežino, ką daryti su savo nepriklausoma valstybe Lietuva, kurią mes atkūrėm 1990 metais. Olandų tyrimai rodo, kad ir Vakarų Europos vadai vargu bau žino, ką daryti su savosiomis. Arba žino ir nieko negali padaryti. Užtat ir meta į dar vieną eksperimentą savo tautas ir kuria sušvelnintą – vakarietiškosios socialistinės sąjungos – variantą su centru Briuselyje. Europos Bendrija juk irgi buvo kurta ne iš idėjų pertekliaus, o iš jų stokos – pamėgdžiojant Maskvos sistemą demokratizuotu variantu, bet vis dėlto ją kopijuojant ar adaptuojant.

Kai Maskvos sistema sužlugo, o Briuselio sistema pasirodė nepajėgi išspręsti Žmogaus teisių deklaracijos kuriamų (naujojo tautų kraustymosi) problemų, Vakarų Europos vadovai Mastrichte sutarė eiti va banque ir bent organizaciniais veiksmais sukrėsti merdinčią Europą.

Deja, tai irgi neišspręs problemų. Nes ir Europos Sąjunga paremta žmogaus teisių be pareigų koncepcija ir demokratijos sąlygomis sparčiai pūva toliau, sudarydama tokius socialinius liūnus kaip Švedija, kurios žlugimas dėl jos vidinių stagnacinių procesų – laiko klausimas.

Žinoma, mano švediškasis argumentas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti neįtikinantis. Bet jeigu beveik 80 procentų savo pajamų verslininkai (ir apskritai visi jas gaunantys) turi atiduoti valstybei rinkliavų pavidalu, ar gali būti individas suinteresuotas dirbti, jei gali pinigus gauti nedirbdamas? Neproduktyvumo bacila yra ne tik materialinio, bet ir dvasinio negalavimo priežastis, o tai – šiaip ar taip – argumentas jau konkretesnis, įtikinamesnis ir lietuviams.

2003. V. 6 Dar visai neseniai, vos prieš šimtą metų, pasaulis buvo įsitikinęs, kad menas turi kelti žmogų gyvenimui. Po fašizmo ir komunizmo eksperimentų, kai visuotine norma laikytas meno auklėjamasis vaidmuo, pasaulis tik retkarčiais dabar sau leidžia paklausti, o gal meno paskirtis yra būti pavyzdžiu ir – netgi! – auklėti?

Serganti, baisiai serganti yra visuomenė, kuri tik sąmonės prablaivėjimo momentais apčiuopia suvokinį, jog menas nėra ir negali būti žudymo priemonė.

Merdinti ir mirštanti yra visuomenė, kuri savo teisėjo lūpomis paskelbia, jog smurto vaizdavimas yra pateisinamas teisės laisvai reikšti nuomonę, nesvarbu, kad ta teisė, įkūnyta filme apie žmogžudystes, įkvepia keliolikai tikrų žmogžudysčių; kad jaunas amerikietis iki 18 metų per televiziją ir kino teatruose pamato 40 000 žmogžudysčių; kad nėščią aktorę nužudžiusio maniako pavardė pasirenkama muzikos grupės lyderio pseudonimu ir, garsinama po pasaulį (grupė tuoj koncertuos Vilniuje, jau dabar per visą žiniasklaidą isteriškai reklamuojama), sėja neapykantą ir tiesiogiai ragina žudyti ("Noriu perpjauti tau gerklę", – sako "Slipknot" grupė; arba: "Jūsų prakeikti vaikai man paklūsta. Jei jūsų atžaloms liepsiu likviduoti jus miegančius, jie tai padarys"; ir pan.). Filmai, muzikinis popsas, skaitmeniniai žaidimai šiandien – ištisinė smurto orgija. Joje skęsta jaunimas nuo ankstyviausios vaikystės. Vokietijoje vaikas mokykloje iki 12 klasės praleidžia 15 000 valandų, o prie televizoriaus – 18 000. Ir moksliškai, ir praktiškai (baisiomis žudynėmis mokyklose) įrodyta, kad masinio meno smurto scenos vaikus ir jaunuolius veikia degraduojamai, įkvepia griebtis kraupaus smurto tikrovėje. Deja, ne vienas "mąstytojas" ir toliau tvirtina, kad prievartos vaizdai turį būti kuo realesni, – taip, girdi, jauna siela patirianti katarsį ir apsivalanti. Tai – mėgstamiausias "teorinis" smurto pagrindimo argumentas. O drausti neleidžia žmogaus teisė laisvai reikšti savo nuomonę. "Ultraliberalioje, dirgiklių užtvindytoje visuomenėje apsiribojimas gimdo vis naujus kraštutinumus", – rašo žurnalas "Der Spiegel". Rašo tiesą. Bet ji yra tik dar didesnės tiesos dalis, laisvė be ribų yra tik pagražinta turtėjimo be ribų formulė. Jos pragaištingumas toks amoralus, kad ją toleruojanti moralė darosi nusikalstama, ir jei nėra būdų jai pasipriešinti juridiškai, darosi suprantama, kur slypi teroro ir terorizmo šaknys.

George’o W. Busho kova su terorizmu yra jo kova su pačiu savimi.

2003. V. 13 VILČIŲ KELIU. Referendumas yra visiška valdžios pergalė prieš tautą: netgi nekęsdama šios valdžios ir balsuodama už kitą valdžią, ji balsavo už kitų valdžią prieš savą valdžią taip, kaip ta savoji valdžia nurodė.

Kaip jai tai pavyko?

Pavyko Europos Sąjungą susiejus su geresnio gyvenimo viltimi. Nieko kito lietuviai dar neturėjo, tik viltis: baudžiavoj – gal Dievas ką duos, Pirmojoj Respublikoj – gal kaimynai atiduos, okupacijoj – gal kada išsilaisvinsim, antrojoj nepriklausomybėj – galgi naujoji, vakarietiškoji priklausomybė pasirodys geresnė. Nes nepriklausomybė nieko geresnio nedavė, iš daug ko daug ką ir atėmė.

Fantastiški rezultatai, kaip džiūgaudami komentavo ES suinteresuotieji, parodo tik viena: kaip giliai, kaip esmingai lietuvių tauta nebepasitiki nepriklausomo gyvenimo galimybe. Į šią nuostatą be liekanų telpa ir tie, kurie vedė, ir tie, kurie ėjo geresnio gyvenimo vaikams vardu, pagaliau ir tie, kurie bėgo balsuoti, kad gautų butelį alaus arba dėžutę skalbimo miltelių. Kaip ir prieš šimtmečius, kada pasiėmę savo krikšto marškinius lietuviai ir žemaičiai nuėjo prie savo pagoniškų aukurų, taip ir dabar, nubalsavę už savo viltį, jie sugrįš į kasdienybės neviltį, nes viskas, ką žadėjo valdžia, bus buvęs agitacinis melas, kaip jau vakar, pirmą dieną po referendumo, kalbėjo patys agitatoriai. "Fantastiški rezultatai" naujiesiems mūsų krikštytojams yra itin vertingas jų "darbo", jų "veiklos", jų "protingumo" paliudijimas, kuris, deja, turi visai atvirkštinę prasmę Lietuvai ir lietuviams – tie rezultatai slepia mūsų gyvenimo tikrovės beviltiškumą, susiedami mūsų viltį su tais, kurie patys į mus žiūri kaip į savo viltį.

Tikrai prasmingas rezultatas!

2003. V. 14 Teisus yra Davidas Hume’as: retai visa laisvė prarandama iš karto. Lietuvos laisvės likvidavimui buvo pradėta rengtis netrukus po Nepriklausomos valstybės atkūrimo. Ir padaryta tai buvo tikrai sėkmingai, nes, pirma, bendradarbiavo globalizatoriai iš užsienio, o jiems talkino vidiniai kosmopolitai ir šiaip jau politiniai marginalai, kuriems buvo svarbiau praturtėti patiems negu padaryti visiems naudingą tvarką, antra, kosmopolitų valdžia sugebėjo savo tikslus įteigti esant žmonių tikslais. Tai įteigti nuskurdintiems, įpykintiems ir įgodintiems žmonėms nebuvo sunku. Jie balsavo už tai, kas juos pasotins ir apramins.

Ir dabar dar ne visa laisvė likviduota. Mes nežinom, kokia galų gale bus ES konstitucija. Nežinom, kaip Lietuva eis ir kursis užsienio kapitalistai. Nežinom, kaip mes patys elgsimės jų akivaizdoje ir ypač – jiems spaudžiant.

Pakankamai aiškiai galime pasakyti tik tai, kad šitoks vieningas balsavimas rodo mąstymo vienmatiškumą – nuostabiausią prielaidą jo ir visos elgsenos totalitarizacijai, kuria, be abejo, užsiims ES, nes yra kuriama kaip imperija.

Ir dar apie ką pakankamai aiškiai galim sau pasakyti – apie realų tautų jėgų santykį: kas stipresni – lietuviai ar vokiečiai? Lietuviai ar prancūzai? Lietuviai ar lenkai?

Tai apie ką tąsyk kalbam?

2003. V. 15 Vakar kalbėdamas Briuselyje apie Europos Sąjungos ateitį Lenkijos prezidentas Aleksandras Kwaśniewskis kaip orientyrą nurodė viduramžinę Lietuvos ir Lenkijos sąjungą – Dviejų Tautų Respubliką (Rzeczpospolitą). Tai tik dar kartą parodo: nieko naujo nėra šiame pasauly. Bet ko gi iš šios krypties siekia Lenkija?

Labai akivaizdus atsakymas į šį klausimą yra Kwaśniewskio kvietimas. Kaip žinoma, iš unijos su Lietuva Lenkija laimėjo dešimteriopai didesnes savo apimtis tiek gyventojų, tiek teritorijos požiūriu, beveik visiškai suvalgydama karingąją Lietuvą. Ar realus šįsyk yra Vokietijos suvalgymas? Jei ir neįmanomas, tai bent siektinas: kol Vokietija bus tokia, kokia buvo iki šiol, gyvenimo Lenkijai nebus. O ar neįmanoma jos bent sumažinti? Vokietija sensta, po fašizmo ji dvasiškai vis dar palūžus. Už jos kariauti nenorinčius žmones kariauja amerikiečiai, už jos dirbti nebenorinčias jaunąsias kartas dirba turkai ir arabai. Lenkai šiuo požiūriu yra jauna nacija – nori ir kariauti, ir dirbti. Vyriausybės planuoja nacionalinį konkurentišką ūkį. Lenkija ginkluojasi, iš JAV pirkdama naujausių technologijų ginklus. Lenkija turi šansų. Tuos šansus gražia formule į Europos apyvartą išmetė Lenkijos prezidentas. Ar suprasim mes, lietuviai, kad ji mums dešimtkart pavojingesnė nei vokiečiams?

2003. V. 18 Rimčiausiais politiniais apžvalgininkais tampa didžiausių pasaulio bankų ekspertai. Tai ne tik dėl to, kad bankai turi pakankamai pinigų analitiniams tyrimams, galintiems disponuoti beveik visa įmanoma medžiaga, bet ir todėl, kad visa pasaulio raida ir jos šiandieninė politika priklauso nuo pasaulyje vykstančių finansinių pokyčių. Atrodo, susiklostys tokia padėtis, kad ir žymiausi pasaulio politologai, tokie kaip Fukujama, Brzezińskis ir kiti panašūs, bus laikomi filosofais, tuo tarpu toliaregiškiausiais ir įtakingiausiais prognozuotojais – bankų analitikai. Bent jau dabar aiškiai formuojasi tokia nuomonė ir, pavyzdžiui, vokiečių "Deutsche Bank" ima garsėti kaip tokių prognozių patikimumo lyderis.

Taigi, šio banko nuomone, JAV jau šį rudenį imsis naujo karo, greičiausiai – prieš kariniu požiūriu silpną Siriją, nors ir Iranas, Šiaurės Korėja ar dar kuri šalis, nenusileisianti JAV reikalavimams demokratizuotis, gali susilaukti karinės intervencijos. Anot analitikų, Vokietija, Prancūzija, Rusija iš Irako pavyzdžio jau pasimokė ir rimtesnių nesutarimų su JAV šiame bare nebūsią.

Įdomiausia, jog analitikai visa tai laiko normaliu dalyku ir bet kokius JAV dominavimo pokyčius tesieja su ekonominiais bei finansiniais procesais pasaulyje, galėsiančiais sumažinti arba kitaip paveikti JAV pajėgumą taip pat ir karinėje srityje. Šiaip atrodo, kad JAV permanentinis karas atakoms pasirenkamuose pasaulio taškuose yra XXI amžiaus pažangos simbolis.

2003. V. 19 Kodėl graikai buvo laisvi žmonės, o romėnai – ne?

Todėl, kad graikai buvo neturtingi ir ne turto, daiktų turėjimą, o dvasios, proto turėjimą laikė jėga, suteikiančia laisvę.

Kai tik romėnai, niekada neprilygę graikams kuriančiąja dvasios galia, pakeitė orientyrus, galią įžvelgdami daiktuose, turte, materialiniame turėjime, pasaulis pasikeitė, ir ta į užkariavimus, prabangą, beprasmį puikavimąsi vedanti tradicija buvo perimta Europos barbarų ir tapo neatskiriama Europos kultūros dalimi.

Kai dabar bandoma nustatyti, kas judėjiška, graikiška ir kas romėniška yra tame, kas vadinama Europos kultūra, visada stipriau akcentuojami žydai ir romėnai, o graikai kaip ištaka kažkur nukišami, įslaptinami. Tai suprantama – žydai užraugė Europos ideologizmą, o romėnai – juo ginkluotą imperializmą, iki šiolei viešpatavusius Europai vedančiosiomis plėtros linijomis. Nors graikiškasis racionalumas buvo giluminė Europos kultūros varomoji jėga, nors graikų pradas visada davė Europai balanso ir išminties motyvą, nepaneigdamas proto agresyvumo. Dabar atėjo metas atsakyti: ar ir toliau vaidinsim, kad europinis imperializmas davė laisvę?

2003. V. 21 ADOMAS MICKEVIČIUS – LIETUVIO EUROPIEČIO PROTOTIPAS. Genijaus sugestija iš šios įžvalgos turi būti panaikinta. Genijus čia – tik priežastis, dėl ko Adomas Mickevičius geriausiai tinka kaip tipas. Tokių žmonių kaip jis daug, tik ne tokios ryškios dvasios ir likimo.

Adomas Mickevičius – lietuvis. Deja, nutautėjęs lietuvis. Toks nutautėlis, kuriam pats nutautėjimo procesas jau nebeskaudus asmeniškai, bet skaudus visuomeniškai. Užtat Lietuva su savo praeitim ir visa jau praeityje jam kyla širdin lyg saldus nerimas, lyg pavyzdys tam, kas turėtų būti pagal tai, kas galėjo būti, bet nebuvo, neįsikūnijo, dingo amžiams, persiliedama tik į kitas formas.

Kad ir kaip keista, ne vienas nutautėti neatsisakantis šiandieninis lietuvis jaučiasi kaip Adomas Mickevičius, tik žuvusią Lietuvą matydamas ne praeityje, o ateityje. Todėl jis jau šiandien gyvena dvejopą gyvenimą, Lietuvą mylėdamas žodžiais, o darydamas viską, kas reikalinga jai kuo greičiau pribaigti, kad nebereikėtų dvejintis ir galima būtų ją mylėti ir šlovinti dar gražesniais žodžiais. Toks jau šiandien yra lietuvis, kuris tapatina save su europiečiu, o ne lietuviu Europoje.

Viešpatie, kiek nedaug variantų duodi mūsų apsisprendimams!

2003. V. 24 Nedaug pas mus rodoma Vakarų televizijos laidų, ypač – per nacionalinę ir komercines: per brangu, neįperka mūsų dvasios maitintojai tų produktų. Kiek daugiau prasibrauna rusų laidų. Bet lyginti yra ką – Vakarus, Rytus ir mus, Centrą. Ir ką gi? Ir tą gi, kad ir Vakarai, ir Rytai intensyviausiai eksploatuoja savo istorinius potyrius, kurdami visokias savo istorijų interpretacijas. Vakarai itin mėgsta karines temas, Rytai – karines patriotines. Tuo jie panašūs ir tuo jie skiriasi. Mes gi išsiskiriam tuo, kad istorijos išvis nemėgstam. "Būtovės slėpiniams" išsisėmus beveik nieko nebeliko. Buvo pabandęs tarybmetį apžvelgti Gerulaitis – irgi užsidarė. Kas tai? Jau ir naujausių laikų – Antrosios Respublikos – istorija teikia nepaprastų siužetų. Be keleto apologetinių Sąjūdžio laikų filmukų, nieko daugiau nepagaminta.

Nereikalinga Lietuvai Lietuvos istorija. Nereikalinga visų pirma dėl to, kad trukdo integracijai. Nereikalinga, kad nekeltų nepriklausomybės ir tautiškumo klausimų, nes jie skaudžiausi šiandieninės Europos organizatoriams ir vadovams. Nereikalinga, nes tai kelia papildomų rūpesčių Lietuvos pardavėjams. Nereikalinga, nes trukdo prekiauti viskuo, kas tik šaus galvon – netgi tikėjimu. Nereikalinga Lietuvai Lietuvos istorija.

Vietoj jos televizijose viešpatauja juodas humoras.

Kas turi atsitikti, kad mes panūstume žvilgtelėti savo istorijon ne kaip svečiai?

Taip, žinoma, visa tai reikalautų ir rimto istorijos mokslo. O mes taip ir nesutariam net šiandien, unija su Lenkija buvo okupacija ar ne?

Padvejokim dar metus kitus, ir partizaninį mūsų karą po karo gausim nurodymą vadinti teroristiniu karu. Ir nebus, kas tam pasipriešina: vieni jau bus su tuo susitaikę šiandien, kiti, nesusitaikiusieji, – išmirę.

2003. V. 30 Pirmiausia susiformuoja tikėjimas, iš kurio ima klostytis religija. Mąstymai apie tai, kaip tikimieji dalykai gali būti sujungti su tikrove, t. y. įgyvendinti, sudaro filosofijos epochą. Tik po to kaip kultūros kasdienybės smėlis nugula mokslo žinija ir jos produktai. Reikia niekada nepamiršti, kad naujas epochas pradeda jausminė reakcija į esamybę, naujas orientavimasis į kitas vertybes ir principus (aš tai vadinu dvasios orientuotumu), kurių atmosferoje ilgai ir skausmingai formuojasi religijos ir filosofijos. Filosofijos yra religijų produktai netgi tada, kai jos nekalba apie religijas, kai jos kalba apie laisvą dvasią, nereliginį humanizmą ir pan. – vis tiek veikia religijų erdvėje, sąlygojančioje mąstymus. Todėl labai svarbu suprasti, kad ir šiuolaikinis pasaulis, kuris dar tik ima apčiuopti savo tikėjimų ribas, negatyviai išgyvena naujos tikėsenos ir tikėjimo, naujų religijų būtinumą. Ar nuostabu, kad tai yra amžius be filosofijos ir net amžius be mokslo – vien technologijų paieškų ir konstravimo amžius!

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


3947. Ramas2003-06-16 11:04
Vienintele isvada:kol p.R.Ozolas isgyvena "naujos tikesenos ir tikejimo" gymdymo saremius,kol metosi is vieno krastutinumo i kita,pats sau priestaraudamas ir kratomas daugialypiu fobiju, maisydamas apokalipse su juodasimciu "izvalgomis",tegu nelaime- lis pranasas duoda atvesti savo perkaitusiai smegeninei.

3965. Kertukas :-) 2003-06-16 13:01
O mintys geros, nors ir minoriškumo persunktos, ozoliškos...

3975. warka2003-06-16 16:17
Nieko tos mintys ne geros. Teigti kad Mickevičius nutautęs - absurdas. Tada nutautę Kafka, Rilke ir daugelis kitų. Jeigu Mickevičius būtų atsisakęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietybės bei anuometinės lietuviškumo sampratos ir būtų pasiskelbęs, pavyzdžiui, dakotu arba rusu, tada gal ir būtų nutautęs. Dėl kabinėjimosi prie Mansono dėl jo pasirinkto pseudonimo. Remiantis tokiais argumentais galima sakyti kad pusė lietuvių savo vaikams duodamiMindaugo ar vytauto vardus yra nerealūs smurto propaguotojai. Juk tie karaliukai kaip niekas kitas išskerdė savo giminių, draugų ir šiaip bendrapiliečių.

3994. Oratoriaus menas2003-06-16 20:40
Situacija sudramatinama, bet dramatizmas ne visada sukuria spektakli. Pakelbus pasimatyma, kas zino, ar orakulas ateis. Tai irgi drama.

3999. mazuciukas nezinukas2003-06-16 21:24
Gaila buvusio savo destytojo. Kaip jis daug apie viska zino ir kaip del to kencia. Kiek daug tiki zmogaus valia ir kiek labai isivaizduoja, kad ta valia gali pagerinti visuomene ir kaip is zmogaus ispest kuo daugiau visuomenines vertes (kaip koks Marx`as). Tiktas politikas R.O., niekaip filosofu nebepavadinciau. Intelekto ir informacijos gniauztuose.

4006. Visvaldas2003-06-17 03:13
sutinku su warka (3). Gana mazai pasvertos mintys. Dazniausiai viskam yra daug priezasciu. Jeigu ateina i galva viena priezastis, tai nereiskia kad ji teisinga - kad ir kokia originali ji butu.

4016. Vetustis2003-06-17 10:20
Džiaugiausi, kad referendume nubalsavome "už", bet kaip ir Ozolas buvau nusivylęs, kad tiek daug buvo "už". Per daug, tikrai per daug... 55-60 proc. "už" būtų parodę žymiai brandesnę mūsų visuomenę... Geriausiai pasielgė vienas mano draugas - kai pačioje balsavimo pabaigoje suprato, kad referendumas tikrai įvyko, nuėjo ir nubalsavo "prieš". Ne dėl to, kad būtų buvęs "prieš", bet kad bent kiek išgelbėti savo tautos prestižą (kiek tai priklauso nuo vieno žmogaus).

4018. Vetustis2003-06-17 10:23
Džiaugiausi, kad referendume nubalsavome "už", bet kaip ir Ozolas buvau nusivylęs, kad tiek daug buvo "už". Per daug, tikrai per daug... 55-60 proc. "už" būtų parodę žymiai brandesnę mūsų visuomenę... Geriausiai pasielgė vienas mano draugas - kai pačioje balsavimo pabaigoje suprato, kad referendumas tikrai įvyko, nuėjo ir nubalsavo "prieš". Ne dėl to, kad būtų buvęs "prieš", bet kad bent kiek išgelbėti savo tautos prestižą (kiek tai priklauso nuo vieno žmogaus).

4024. Vaiku Siaubas dede Ozolas2003-06-17 13:00
1.Turiu prisipazinti, pastaruoju metu savo vaikams sugalvojau nezmonishka bausme: uz bloga elgesi as juos verciu klausyti savo skaitomu Ozolo rastu is Satenu.Taip, tai klaiku, taciau gal gi ne ka ziauriau nei plakti vaikelius iki kraujo rykstemis? Nors kas zino, verciau shia praktika uzbaigsiu... 2. O jei rimtai: stai kas atsitinka kai isteriskas komedintas ima svarstyti kai kurias -kartais ir rimtas- problemas. savo paauglisku pamishusio profesoriaus ykarshciu jis tik kompromituoja ir galutinai sukarikaturina net ir tuos klausimus, kurie nusipelno rimtesnio nei Ozolinis demesio. ne veltui tokiais atvejais liaudis sako; "duok durniui patrankaa...." (pasekmes bus neprognozuojamos)...

4033. jis2003-06-17 16:38
Tegul raso. Nors vienas kritiskesnis poziuris. Tos fobijos labai realios. Nors pateiktos istorines interpretacijos ir nera kokios nors reiksmingos.

4035. Margarita2003-06-17 17:12
Gerbiu R.Ozolą.Kad ir kaip sudėtingai dėsto mintis.Gal jis visai nenori perlų barstyti...patys žinot kam.

4037. Depresija2003-06-17 17:56
Ozola tos mintys tempia kaip Brazauska arklys uz vadziu. Kokia "minties vaga" tokiu budu gali isvaryti, sunku pasakyti. Depresija toks tekstas tikrai gali sukelti, o jos mums nereikia. Galima butu palikti kaip laikmecio zenkla ateities kartoms.

4069. julious2003-06-18 19:34
kam gasdinti lenkais? Ka, ar Varsuva, Lenkijos Prezidentura ir Seimas turi stalciuje okupacijos plana? J.A.Herbaciauskas rase, kad lietuviai inteligentai serga lenku suokalbio manija.

4078. migruojantis "centras"2003-06-19 09:52
…senais gerais laisvės laikais "centras" buvo filosofinis rimties taškas, vertingas savaime dėl savo statiško nejudrumo aplinkui besisukančių realijų ašyje. "Būti centre" reiškė galimybę matyti iš rimties taško, neįsitraukus, todėl objektyviai, nepasiduodant kraštutinumams…. Prasidėjus Armagedonui ir pasauliui suskilus į globalistus ir nacijos gelbėtojus, "centras" tapo vertybinę hierarchiją išreiškiančia sąvoka, t.y. "būti centre" nuo šiol reiškia būti pačiam svarbiausiam, išskirtiniam, vieninteliam. Metodiškai iš-centrinę jėgą pakeitė į-centrinė. Susikaupimo, koncentracijos "centras" anksčiau buvo naudojamas kaip išeities taškas, objektyvios analizės ir netgi galimo kosensuso pagrindas, gi dabar vertybiškai išreikštas centras yra tikslas, taikinys, smūgio epi-centras.

4126. sakuda2003-06-22 01:12
Peržvelgus Europos istoriją tūkstantmečio bėgyje sunku rasti ką nors nekintančio. Miršta žmonės, ir miršta tautos. Senatvė - numatomas laikotarpis. Ar reikia jį dramatizuoti?

144123. Tautos Tevas :-) 2008-12-30 12:42
Visu pirma mielieji,jus pamirstate viena dalyka.Jog zmogus negali uzmigti ant lauru.Ir R.O izvalgas apie ES,man pasirode labai pagrystos,ir mes,lietuviai,privalome nusibrezti sau tiksla ir siekti jo igivendinimo. Jei taip nepadarysime,(lig siolei to ir nepadareme)tai R.O mintys issipildys lyg,jusu zodziais tariant,"pamisusio profesoriaus pranasyste".Todel nusistatykite pririotetus ir neskubekite smerkti budriai mastancio zmogaus.Kad neatsitiktu jums kaip treciam parseliui tinginiukui kuris nesuskubo pasistatyti namo,pries artejancia ziema.

Rodoma versija 24 iš 25 
0:26:53 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba