ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-06-14 nr. 656

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

AGNĖ JUŠKAITĖ. Apylinkės ir Herodotas (24) • SIGITAS GEDA. Penkiolika vasarų Sąjūdžio saulutėse (14) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Scenos: pakelėse, paežerėse (6) • VICENTE ALEIXANDRE (2) • ROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (16) (17) • VIRGINIJUS SAVUKYNAS. Išgelbėtojas ir Apokaliptikas Lietuvos politiniame spektaklyje (11) • RASA ČERGELIENĖ. Poezija (1) • Niekur ir Visur yra visai tas pats (3) • MURRAY W. STEIN. Junginė analizė ir dvasingumas (12) • Žaidimai abstrakcijų erdvėje (7) • ERIKA DRUNGYTĖ. Kai profesija yra angelas (29) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Kas yra kas mano name? (1) • JONAS TRINKŪNAS. Šventyklų lankymas Anglijoje (10) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (3) • ALGIMANTAS MANKUS. Paskutinį kartą Girtųjų kaime (15) • Laiškai kitiems, sau ir el. redakcijai (59) •

Niekur ir Visur yra visai tas pats

(Tekstai iš V. V. Landsbergio filmo "Jono Meko antologija")

[skaityti komentarus]

iliustracija
Gintaro Janavičiaus nuotrauka

Štai dabar birželio pabaiga. Aš išeinu į birželio gatvę. Brodvėjuj. Vasara jau prasideda Niujorke, Brodvėjuj. Gyvenimas Brodvėjuje niekada nesustoja. Jeigu nori sustabdyti gyvenimą – ateik pas mane. Dėl to, kad aš gyvenu kitam pasauly ir kitam mieste.

Tu gali būt Niujorke ar bet kuriam kitam didmiesty ir gali būti visai kitoje vietoje. Visi dideli miestai turi savo kaimelius arba privačius namus. Aš jums rašau iš savo nedidelio Niujorko kaimelio.

•

Aš esu vienas turbūt iš kokio šimto žmonių pasaulyje, kurie niekur niekados nenorėjo važiuot. Aš niekad nenoriu niekur važiuot. Jeigu mane kas nors kur nors išmeta, tai aš noriu ten tik ir būt. Aš niekada ir niekur nenorėjau važiuot iš savo namų. Nebent jau yra reikalas. Bet aš buvau prispirtas – aš turėjau kur nors bėgt, bėgt. Aš dirbau su pogrindžio spauda ir mano pareigos buvo perrašyt rankraštį mašinėle. Ir tos mašinėlės šriftas buvo pažįstamas Sovietų Sąjungos saugumui ir Vokietijos saugumui. Ir mašinėlę vieną dieną kažkoks vagis pavogė ir buvo tik laiko klausimas, kada vokiečiai tą mašinėlę ras ir pasakys, kur ją gavo. Aš turėjau bėgt, labai greitai bėgt ir aš nutariau važiuot į Austriją. Bet nepavyko, o tai jau ilga istorija. Aš išvažiavau ne savo malonumui, ne savo noru, o tai buvo gyvybės reikalas.

•

O į Ameriką vėl neatvažiavau pats. Ten, Vokietijoj, buvau tuose lageriuose. Tautų pabėgėlių komisija mane atvežė ir numetė čia, į Niujorką. Amerikoj atsiradau trisdešimtą spalio keturiasdešimt devintaisiais. Tai bus penkiasdešimt metų jau. Ir aš turėjau važiuot į Čikagą, kur toks biržietis Variakojis buvo mums radęs darbą kepykloj. Mes išlipom iš laivo čia, dvidešimt trečioj gatvėj, Manhatane, su trim tūkstančiais lietuvių. Tarp kitko – Vytautas Kavolis buvo atplaukęs tuo pačiu laivu. Pažiūrėjo į Manhataną ir pasakė: "Būtumėm tikri idiotai, jeigu dabar esame Niujorke ir važiuotume į Čikagą". Taigi, sakom, nevažiuojam į Čikagą – geriau pasiliekame čia. Nežinodami kur kas, mes vis tiek pasiliekame Niujorke. Aišku, Čikagos kepykla buvo labai supykus ant mūsų. Jeigu būtumėm su broliu ten nuvykę, mes turbūt būtumėm pasidarę Čikagos geriausi kepėjai. Būtumėm prikepę senos lietuviškos duonos, visus pamaitintumėme, bet viskas pasikeitė – mes pasilikome Niujorke.

•

Brukline mes gyvenome porą metų, o 1953-iųjų pradžioj Bruklinas atsibodo ir mes nusprendėm bėgti į Manhataną. Mes pabėgom su broliu į Manhataną, bet čia visai kitas gyvenimo periodas prasideda. 1953 metų pavasarį.

Tada mes įsivėlėme į Amerikos gyvenimą. Lietuviai 1952 metais domėjosi tik bizniais, pinigais. Jiems niekas nebuvo įdomu, kas mums buvo įdomu, taigi jiems pasakėm: "Sudie, mes pereinam upę, mes mirsim jums, bet mes turbūt atgimsim patys sau". Taigi mes perėjome į kitą upės pusę – į Manhataną.

•

Po savaitės, kai atvažiavom į Niujorką, pradėjom filmuoti. Išsinuomojom kamerą ir pradėjom filmuot. Ir visados naudojom tą patį šveicarišką "Bolex" kino aparatą. Apie 1959 metus Niujorke buvo tokių reakcionierių, kurie netikėjo Holivudu ir pradėjo išvystyti naują technologiją, stilių ir tematiką. Tai ir buvo pradžia nepriklausomo Amerikos kino.

Mes nutarėm, kad mums neįdomu ir visai nereikalinga konkuruot su Holivudu. Holivudas yra ten, o mes einame kitur. Mano paaiškinimas būdavo, kad Holivudas yra arklys ir tinka vienam reikalui, tarkim, plūgui, o mes esam kaip avys ar karvės. O jeigu yra avys ir karvės, tai bus pieno ir vilnų. Jokios konkurencijos tarp avies ir karvės.

•

Nežinau, ar aš rašau eilėraščius. Kai aš filmuoju, aš nedarau filmų. Aš tiktai filmuoju, filmuoju, filmuoju. Tas pats su mano rašymu. Aš rašau, rašau, rašau. Poezija čia ar proza... Ar niekas. Tas visai neateina man į galvą, tas visai nesvarbu. Aš tiktai rašau, rašau, rašau.

•

Europos kinas yra labai pretenzingas, išskyrus tuos laikotarpius, kai realistai buvo be jokių pretenzijų, neorealizmo laikotarpis. Ir kitas laikotarpis, kuris nebuvo pretenzingas, buvo nouvelle vague Prancūzijoje. Jie domėjosi. Bet daugiausia taip vadinamas meninis stilius, meniniai filmai yra labai pretenzingi.

Amerikoj režisieriai irgi nori būti labai rimti ir kai jie daro tuos labai rimtus filmus, viskas išeina labai sunkiai. Blogiausias kinas yra, kai nori būti labai rimtas.

Nebent esi tikrai tikrai labai labai rimtas. Bet tie žmonės paprastai negali būt labai labai rimti. Mirtinai rimti, kad parodytų žmonėm – čia bloga, čia gera. Tada išeina labai blogai.

iliustracija

•

Aš žiūriu, pažįstu ir man patinka seni, labai seni ir nauji kino darbai. Ir mano skalė yra labai plati. Aš manau, kad kinas yra medis su labai daug šakų ir šakelių. Paprastai žmonės yra tokie silpni, kad jie pasirenka vieną šaką, prisiglaudžia prie jos ir sako: "Čia tai kinas". O man visos šakos patinka, tik neturiu tiek laiko visas pamatyt. Bet man įdomios visos šakos ir šakelės. Ir rimtos dramos, ir dokumentiniai, ir poetiniai, ir lyriniai filmai, kurie beveik visiškai apie nieką. Abstraktūs ir t. t. Tai yra kaip ir literatūra, tai yra visa skalė – poezija, dar daug žanrų, dalių, dalelių ir t. t.

Tai galbūt aš čia iš savo silpnybės... Man visos šakos ir šakelės patinka.

•

Kai kurie iš jūsų gali pagalvoti, kad aš, tas Jonas, tas Jonas Mekas, Mekų Jonas, kaip mano kaimynas sakydavo, kažkur dabar ten sėdi Niujorke, o mes dabar dirbam čia, Lietuvoj. O jis keistas ir atrodo keistai, ir kalba keistai apie keistus dalykus.

Mieli draugai, mes visi surišti kartu. Ką aš čia darau? Keistai, kaip keistai jums beatrodytų, ką aš jums sakau. Viskas yra iš mūsų bendros, esmingiausios, giliausios, surištos, bendros prigimties. Aš esu jūsų nedidelė, maža šakelė, šakelytė, šakelelytė tiktai. Kaip kiekvienas iš mūsų esam.

•

Gyvenimas eina toliau. Lėtai. Eina savaime. Nereikia rūpintis apie gyvenimą. Gyvenimas eina savaime. Nedaug reikia: obuolio, duonos, dešros ir sūrio. Po teisybei, nenusimanau nieko apie nieką. Mes per daug nusimanome, per daug dedamės, kad mes viską žinom. Mes nieko nežinom. Teisybė, mes viską žinom. Kažkur giliai giliai mes viską žinom, bet šitoj plotmėj, kurioj mes dirbam ir norim pasaulį valdyti ir tvarkyti, mes nieko nežinom... Ir visos santvarkos, ant kurios šitam pasauly dabar dirbam, mes nežinom. Kažkaip mes nenaudojame to žinojimo, kuris yra labai giliai ir yra Viskas.

Bet mes nenorim tikrai gyvent, dirbt, tvarkyt, planuot iš vidaus. Visi mūsų planai iš to paviršiaus, kur mes tikrai norim kontroliuot. O čia yra blogai. Nereikia norėt nieko kontroliuot. Palikim viską ramybėj. Tegul viskas vystosi savaime.

Planai, planai yra toks jau blogas išgalvojimas – planuot, viską suplanuot. Viskas, kas yra planuojama, dažniausiai pasibaigia blogai, nes ateina iš mūsų paviršutinio planavimo, neateina savaime iš giliai. Už kiekvieno plano paprastai būna šautuvas arba tankas, nes planus reikia įvykdyt, nesipriešint... Nes mano planas yra geras. Už kiekvieno plano yra šautuvas, tankas arba atominė bomba.

•

Tai aš gyvenu be planų. Per daug planavimo, per daug žinojimo. Mes labai jau tikri, labai jau tikri. Bet užmirškim, pagyvenkim kokį dešimtmetį be žinojimo, netikrybe. Pasiduokim intuicijai, įsiklausykim, bandykim įsiklausyti, mes jau pamiršom įsiklausyti. Jau nebemokam į save įsiklausyti.

Per daug triukšmo aplinkui. Kai esi tu pats išsiblaškęs paviršiuje, kad negali nuskęst į savo vidų ir įsiklausyt, reikia vėl išmokt įsiklausyt. O kaip tai padaryt? Nežinau. Reikia norėt. Kai norėsi, turi būt pirmoj vietoj noras. Tai kas nors įvyks. Reikia išmokt kapituliuot.

•

Nelengva kapituliuot. Mes visada norim būti ant viršaus, valdyt, būt valdžioj. O čia kapituliuojam. Reikia kapituliuot. Išmok kapituliuot. Pasiduok. Kad vėl pradėtum iš naujo. Iš niekur. Iš niekur. Aš dar nesu visai kapituliavęs. Mokausi. Bandau. Kas dieną. Aš tik pakeliui. Iš kažkur į kažkur. Pakeliui.

•

O draugai, mano draugai, kurie dar tyli. Visi mano draugai, kurie neišgyveno šito šimtmečio. Mano draugai, aš su jumis. Visur. Aš galvoju apie jus visus. Mes visi kartu. O mano draugai, išbarstyti po visą pasaulį. Nuotoliai yra niekas. Laikas yra niekas. Mes esame visi kartu.

•

Niujorkas miega. Ir kitur yra kitos naktys. Ir kiti pasauliai, ir kiti kraštai miega šią valandą. Ir už kitos valandos miegos. Ir prieš kelias valandas miega, miegojo, kai kur ir bunda. Kažkur yra jau rytas, o čia tik vidurnaktis. Aš budžiu su visom gerom ir piktom dvasiom vidurnaktį. Aš dar budžiu. Turėčiau miegot. Kaip visi dabar miega čia, Niujorke. Bet aš nemiegu. Kodėl? Nežinau. Taip kaip aš nieko nežinau apie Nieką. Taip kaip ir šitie laiškai. Laiškai iš Niekur. Laiškai iš Niekur. Ir iš viso tai yra tas pats. Niekur ir Visur yra visai tas pats.

Parengė Vytautas V. Landsbergis

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


3958. BS2003-06-16 12:50
Per popietinio migio bandymą, galvon įlėkė mintis, kad visi žmonės yra tikri arba netikri. Šita popietė buvo praėjusiame amžiuje. Nuo to laiko aš kitaip į žmones ir nežiūriu. Visus, visus... Juodus, geltonus, storus ar plonus, gerus ar piktus, visus juos aš sudedu į dvi grupes. Man kažkaip nuo to smagiau. Dėl savęs tik niekaip negaliu susitart su savim, mat svetima nuomone aš nepasitikiu, o veidrodis irgi ne tas. Apie Mekų Joną nugirdau irgi popiet. Nespėjau net pradėt galvot kur čia jį padėjus, kaip jis greitai nužengė prie tikrų ir atsistojo pirmoj eilėj. Jis ten kaip koks vedlys ar orentyras. Man smagu, kad Jonų Mekas tarp tikrų pas mane. Aš neskūps, ja kam ręk, imkit.

3997. mazuciukas nezinukas2003-06-16 21:10
Asmenybės galia, zinoma. Spjaut i savo tautiecius, mirt jiems ir atgimt sau. Be to, spjaut ir i rimtaji kulturos apibreztuma, kino ir rasymo rimtumus. Drasa nezinoti. Drasa gyvent is esmes ne Tevyneje, atrasti kitokia esmine Tevyne. Ne kiekvienas dzenbudistais tai pajegia. O stai aukstaitis is Semeniskiu - taip. Ne veltui sakoma, kad aukstaiciai is esmes geresni poetai, o zemaiciai - inzinieriai ir politikai. Na, cia, zinoma, pernelyg didelis apibreztumas sitaip apie Meka kalbet. Juk jis - kartu su visais ir sventai nezino, kas yra gerai, o kas blogai. Turbut sventas tas Mekas.

4053. Nutolys2003-06-18 13:14
Visas grozis - paprastume.

Rodoma versija 24 iš 25 
0:26:52 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba