ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-06-14 nr. 656

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

AGNĖ JUŠKAITĖ. Apylinkės ir Herodotas (24) • SIGITAS GEDA. Penkiolika vasarų Sąjūdžio saulutėse (14) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Scenos: pakelėse, paežerėse (6) • VICENTE ALEIXANDRE (2) • ROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (16) (17) • VIRGINIJUS SAVUKYNAS. Išgelbėtojas ir Apokaliptikas Lietuvos politiniame spektaklyje (11) • RASA ČERGELIENĖ. Poezija (1) • Niekur ir Visur yra visai tas pats (3) • MURRAY W. STEIN. Junginė analizė ir dvasingumas (12) • Žaidimai abstrakcijų erdvėje (7) • ERIKA DRUNGYTĖ. Kai profesija yra angelas (29) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Kas yra kas mano name? (1) • JONAS TRINKŪNAS. Šventyklų lankymas Anglijoje (10) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (3) • ALGIMANTAS MANKUS. Paskutinį kartą Girtųjų kaime (15) • Laiškai kitiems, sau ir el. redakcijai (59) •

Išgelbėtojas ir Apokaliptikas Lietuvos politiniame spektaklyje

VIRGINIJUS SAVUKYNAS

[skaityti komentarus]

Savo tekste aptarsiu dvi gana ryškiai dabartiniame Lietuvos politiniame gyvenime matomas populiarumo strategijas (tačiau tai nereiškia, kad tik jos egzistuoja) ir bandysiu parodyti, kaip jos viena su kita susijusios ir kokios visuomenėje egzistuojančios nuostatos jas palaiko.

Paradoksalus santykis su valdžia

Sociologiniai tyrimai rodo, kad lietuvių santykis su valdžia yra paradoksalus. Visi žinome, kad valdžia yra nemėgstama. Tačiau tai tik vienas aspektas, sociologiniai duomenys taip pat rodo, kad valdžia yra fetišizuojama.

Iš sociologinių apklausų matyti, kad tik 20 proc. lietuvių mano, jog jie asmeniškai atsakingi už savo gyvenimą, kiti 80 proc. dėl savo nelaimingos dalios kaltina valdžią ir elitą. Gal sutapimas, tačiau beveik 80 proc. aštuntokų mano, kad valstybė jiems turi suteikti darbą. Situacija jau seniai pasikeitė, tačiau jaunoji karta vis dar mąsto sovietinės sistemos epochos, kai valstybė visiems garantavo darbą, kategorijomis. Tuo mes ryškiai išsiskiriame iš visos Europos.

Šis didelis troškimas, kad valdžia pasirūpintų mūsų gyvenimu, mano nuomone, susijęs su totalitarinėmis lietuvių nuotaikomis. Net 56 procentai mano, kad būtų visai neblogai, jei šalį valdytų stiprus lyderis, kurio nevaržo nei parlamentas, nei rinkimai. Šiuo požiūriu mes aplenkėme Rusiją (49 proc.) ir net Baltarusiją (40 proc.), į priekį praleidę tik Latviją, Ukrainą ir Rumuniją. Be abejo, tai byloja apie silpnai mūsų sąmonėje įsišaknijusias demokratijos vertybes, tačiau kartu atspindi globos troškimą. Kitaip tariant, atsakomybė perkeliama nebe ant anonimiškos valdžios, bet ant suasmeninto vado pečių.

Įdomūs ir kiti duomenys. 1997 metais atlikti Europos valstybių gyventojų vertybių tyrimai parodė, jog lietuviai šalia lenkų, bulgarų, vengrų, rusų ir baltarusių priskirtini grupei, kuri mažiausiai pasikliauna savo jėgomis. Mes manome, kad mūsų gyvenimas labai mažai priklauso nuo mūsų pačių. Likimas arba valdžia turėtų mumis pasirūpinti. Be abejo, mes patys mažai galime lemti savo likimą, nes šias galias jau esame perdavę valdžiai.

O dabar norėčiau sugrįžti prie visiems gerai žinomos nemeilės valdžiai. Mano nuomone, valdžios fetišizavimas lemia ir neigiamas nuostatas dėl valdžios. Jei manome, kad kažkas turėtų pasirūpinti mumis, trokštame tam tikro pragyvenimo lygio. Kadangi to nėra, daugelis balansuoja ant skurdo ribos, tai visas bėdas suverčiame valdžiai. Tai "apviltos meilės" sindromas – labiausiai nepakantūs esame tiems, į kuriuos dėjome didžiausias viltis. Iš čia ir kyla nepasitikėjimas įvairiomis valdžios institucijomis, o visų pirma Seimu ir politinėmis partijomis. "Baltijos tyrimų" duomenimis, šalies parlamentu pasitiki 11 proc., o nepasitiki – 89 proc. Lietuvos gyventojų. Palyginti galime pateikti Islandijos gyventojų nuomonę – ten 72 proc. pasitiki savo šalies įstatymų leidžiamąja valdžia, o tik 28 proc. nepasitiki. Partijomis pasitiki tik 9 proc. Lietuvos gyventojų. Ir kitose Rytų ir Vidurio Europos šalyse pasitikėjimas mažas, tačiau jis svyruoja tarp 10–20 proc. Lietuviai taip pat nepasitiki valstybės tarnautojais (58 proc.) – Europoje lenkiame tik Graikiją.

Šitas nusivylimas valdžia (iš per didelio jos fetišizavimo), mano nuomone, lemia ir pesimistines lietuvių nuotaikas. Sociologai jau seniai pastebėjo, kad Lietuvos gyventojai beveik per visą nepriklausomybės laikotarpį yra pesimistiškai nusiteikę. Beje, pagal šį rodiklį mes esame bene pesimistiškiausia tauta Europoje. Mes nieko nesitikime iš ateities, manome, kad viskas bus tik blogiau.

Neseni "Eurobarometr" tyrimai parodė štai ką. Į klausimą, ar per artimiausius penkerius metus padėtis pagerės, lietuviai atsakė taip: 27 proc. tikisi, kad pagerės (tai mažiausias nuošimtis tarp visų šalių kandidačių), 21 proc. respondentų mano, kad padėtis pablogės – pagal šį rodiklį pirmaujame tarp pokomunistinių šalių, o iš narių kandidačių mus lenkia tik Kipras ir Turkija.

Aiškinantis nusivylusiųjų psichologiją, labai svarbus vienas aspektas. Sociologai šiurpsta nuo lietuvių jaučiamo sovietmečio ilgesio. Štai 1993 metais valstybės valdymo sistema sovietmečiu buvo įvertinta teigiamai (3 balai), dabartinė – 5 balai. Tuo tarpu sovietinė ekonomikos sistema – net 51 balu, dabartinė padėtis (t. y. 1993 metų) įvertinta neigiamai (-39 balai). Lietuviai net ateityje nesitikėjo gyventi geriau nei sovietmečiu. Savo ateičiai teskyrė 33 balus. 1996 metais padėtis tapo dar kurioziškesnė. Sovietinė valstybės valdymo sistema buvo įvertinta neigiamai (-4 balai), tačiau dabartinė sistema taip pat įvertinta neigiamai (-16, taigi net 4 kartus blogesnė). Sovietinė ekonomika tapo prarastuoju rojumi: jos vertinimas pakilo net iki 59 balų, tuo tarpu nūdienos ekonominės sistemos vertinimas išliko toks pat (-39). Žvelgiant į šiuos skaičius galima klausti, ar tai yra tikrasis sovietmečio ilgesys, ar tiesiog "keršijimas" už nepateisintas viltis.

Tai iš esmės, atrodytų, du priešingi požiūriai, tačiau, mano nuomone, šios dvi laikysenos yra susiformavusios dėl per didelio valdžios sureikšminimo. Tik tuomet vienu metu galima jai sukrauti visą atsakomybę už mūsų gyvenimą arba jos nuoširdžiai nekęsti.

Šios nuostatos dėl valdžios, mano nuomone, generuoja dvi populiarumo strategijas, kurias sąlygiškai pavadinau "Išgelbėtoju" ir "Apokaliptiku".

Išgelbėtojo figūra

Prancūzų politologas Raoulas Girardet, ilgą laiką tyrinėjantis politinius mitus, kuriais politikai manipuliuoja, teigia, kad vienas iš galingiausių yra Išgelbėtojo mitas. Išgelbėtojas atsiranda tuomet, kai visuomenę ištinka krizės. Jis apsireiškia kaip tas, kuris žino vaistus nuo visų ligų, kuris pažada išspręsti visas problemas. Siekdami populiarumo šiuo mitu naudojosi Napoleonas, Philippe’as Petainas, Charles’is de Gaulle’is, Adolfas Hitleris.

Lietuvoje labiausiai šį įvaizdį atitinka (ir juo naudojasi) Algirdas Brazauskas. Jis visuomet ateina tuomet, kai reikia ką nors atkurti, išsaugoti. Pirmasis jo "atgimimas" buvo 1992–1993 metais, kai jis atėjo atkurti tai, ką Landsbergis "sugriovė". Paskui jis pasitraukė iš politikos, bet po kelerių metų triumfuodamas sugrįžo. Taip sugrįžta Išgelbėtojai. Jie padaro savo darbą ir pasitraukia. Iki to laiko, kol vėl iškils bėdos. Tuomet jie sugrįžta, kad atkurtų tvarką. Prisiminkime 2001-uosius. Savo tapimą premjeru A. Brazauskas pateikė kaip Lietuvos gelbėjimą – buvo kalbama apie katastrofišką padėtį, kurią pataisyti ir ateina A. Brazauskas. Tačiau svarbu tai, kad Išgelbėtojas ne tik pasiūlo išgelbėjimą, bet taip prisiima ir dalį jam perkeliamos atsakomybės – jei atsiranda Išgelbėtojas, ar mums reikia stengtis?

Kaip rašo R. Girardet, Išgelbėtojo laukimas, šio mito gajumas liudija, kad visuomenė ieško savo tapatybės. Tai reiškia, kad ji siekia suprasti, kas ji yra. Jai reikalingas vadas, per kurį ji atrastų savo pačios esmę. Tik Išgelbėtojo dėka ir per Išgelbėtoją žmonės dalijasi tomis pačiomis emocijomis, tomis pačiomis viltimis, tais pačiais šūkiais. Ar ne tai ir teikia A. Brazauskas? Ar ne jame daugelis atpažįsta save, savo praeitį, savo tapatybę? Jis toks "savas" (per pirmuosius prezidento rinkimus būtent tai buvo pabrėžiama), toks artimas, toks žmogiškas, toks vyriškas, besirūpinantis žmonėmis, darantis gera Lietuvai. Tik jis gali išgelbėti Lietuvą.

Apokaliptiko figūra

Kas yra Apokaliptikas? Jis praneša tautai apie neišvengiamus pavojus (nesvarbu, ar jie tikri, ar tariami) ir lyg romantinis herojus vienas jiems priešinasi, nors jau iš anksto žino, kad pralaimės. Jis pasirodo tuomet, kai tautą ištinka didžiausios nelaimės, ir nesitaikstydamas su likimu išdidžiai meta jam iššūkį. Būtinai turi egzistuoti kažkokios didelės, nežinomos ir paslaptingos jėgos, kurioms Apokaliptikas privalo pasipriešinti. Nuo Išgelbėtojo jis skiriasi tuo, kad Išgelbėtojas ateina gelbėti, o šiam užtenka tik pranešti apie neišvengiamą likimą ir pasiaukoti. Išgelbėtojas yra vedlys į geresnį gyvenimą (jis kažką pažada), o Apokaliptikas yra auka. Išgelbėtojas žymi tapatybę (su juo tapatinamasi), o Apokaliptikas pabrėžia skirtybę, kuo visuomenė nenori būti.

Daugiausiai šią strategiją yra panaudojęs prezidentas Rolandas Paksas. Būtent toks R. Pakso įvaizdis susiformavo garsiajai bendrovei "Williams" atėjus į Lietuvą. Būdamas ministru pirmininku jis jausmingai per televizijas paskelbė, kad sutartis su "Williams" yra nenaudinga Lietuvai, kad šios kompanijos atėjimas nepakels Lietuvos ekonomikos, priešingai, bus didžiulis balastas. Tai pablogins kiekvieno iš mūsų gyvenimą. Tiesiog tai apokalipsė. Ir jis, ministras pirmininkas, tai pranešė tautai. Ši apokalipsė (t. y. "Williams" atėjimas), kaip ir kiekviena apokalipsė, yra neišvengiama. Net ministras pirmininkas nieko negali padaryti. Tačiau kaip tikras Apokaliptikas jis nesusitaiko su padėtimi – atsisako valdžios. Akivaizdu, kad tai paveikė žmones. Tuomet sociologinės apklausos rodė, kad net 63,7 proc. apklaustųjų pasitikėjimas R. Paksu išaugo. Šis įvykis buvo toks ryškus, jog R. Paksui akimirksniu "prilipo" Apokaliptiko įvaizdis.

Tačiau kartu šis politikas tapo Apokaliptiko įvaizdžio belaisviu. Belaisviu todėl, kad ne taip dažnai tautą ištinka apokaliptiniai įvykiai. Nūdienos pasaulyje reikia savo įvaizdį vis iš naujo patvirtinti, priminti, kad esi būtent toks. Antraip tave iš karto užgožia naujai kitų kuriami įvaizdžiai, vaizdiniai ir t. t. Būdamas Liberalų partijos, Vyriausybės vadovu R. Paksas nesusidūrė su visai tautai gresiančiomis nelaimėmis, apie kurias galėtų pranešti ir pasiaukoti. Beje, prisiminkime 2001 metų vasarą, kai jo reitingai krito. Tuomet iškilus akivaizdžiai krizei jis kiek galėdamas laikėsi valdžios (o pirmą kartą būdamas ministru pirmininku jos nedvejodamas atsisakė). Taip jis pasirodė ne kaip didvyris, galįs viską (t. y. valdžią) paaukoti tautos labui, bet kaip konformistas, bet kokia kaina siekiąs išlaikyti valdžią (o tai reiškia, kad jis yra savanaudis). Savanaudis ir konformistas niekaip nedera su didvyrio, visuomet pasiruošusio viską paaukoti dėl kitų, įvaizdžiu. R. Paksui nepavyko pakartoti to, ką jis turėjo pakartoti, ko iš jo laukė tauta. Jam reikėjo surasti kokį nors priešą ar apokaliptinį įvykį.

Prezidento rinkimai tam davė progą. Nuo 2002 metų pradžios jis sėkmingai tokių "priešų" atrasdavo. Dar pavasarį jis nusprendė tapti kovotoju su nusikalstamumu. Netgi paskelbė pasikviesiąs į Lietuvą Niujorko merą Rudolphą Gulliani, pagarsėjusį tuo, jog sutramdė nusikalstamumą Niujorke. Aišku, tai absoliučiai banalūs ir trivialūs triukai. Tačiau jo reitingai pakilo. Kodėl? Juk kova su nusikalstamumu nėra kažkoks originalus žingsnis. Prisiminkime, juk tokie pat kovotojai yra ir Stanislovas Buškevičius, ir Vytautas Šustauskas, ir Mindaugas Murza bei daugelis kitų.

Bet kas gali pasiskelbti už ką nors kovojąs. Tačiau tai ne viskas. Reikia, kad visuomenė patikėtų. R. Pakso atveju tai tiko, nes jis atitiko savo įvaizdį – kovotojo su neaiškiomis, galingomis jėgomis (o mafija kaip tik ir yra viena iš tokių galingų ir neaiškių jėgų).

Artėjant rinkimams jis vis dramatizuodavo padėtį (mūsų šalyje klesti korupcija, skurdas, nusikalstamumas ir t. t.), nepamiršdamas pabrėžti, kad tam tikras jėgas tai tenkina, todėl jos nenori nieko keisti. Jis ar jo komanda užsimindavo apie valdančiosios daugumos slaptus susitarimus ir norą išlikti valdžioje ir taip išlaikyti esamą padėtį. Kaip rodo rinkimų rezultatai, rinkėjus tai labai įtikina. Jo veiksmai patvirtina kadaise visuomenės akyse suformuotą įvaizdį. Visuomenė vėl atpažįsta senąjį R. Paksą ir atsilygina savo simpatijomis. Todėl nenuostabu, kad iš karto pasibaigus pirmajam turui keliama isterija, neva kažkas bijo R. Pakso. Taip bandoma sukurti nervingą atmosferą, esą iš tikrųjų egzistuoja kažkokia jėga, su kuria kovoja R. Paksas.

R. Paksas per savo rinkimų kampaniją daugeliu atvejų rėmėsi tuo, kad žmonės nemėgsta Seimo, partijų, elito. Prisiminkime, kad per antrąjį rinkimų turą Vytautui Landsbergiui, kuris yra vienas nemėgstamiausių politikų, parėmus Valdą Adamkų, R. Pakso komanda itin eskalavo šį faktą. Taip parama V. Adamkui virto pagalba R. Paksui.

Taigi Išgelbėtojas įkūnija tai, ko visuomenė trokšta, o Apokaliptikas – tai, ko ji nekenčia. Štai kodėl R. Paksui pavyko surinkti vadinamuosius protesto balsus.

Išgelbėtojas ir Apokaliptikas – visuomenės be atsakomybės simboliai?

Išgelbėtojas ir Apokaliptikas yra susiję. Susiję savo priešybėmis. Išgelbėtojas skelbia tapatybę, o Apokaliptikas susilieja su tauta per neigimą, skirtybę. Jis išreiškia tai, kuo visuomenė nenori būti. Tiek Išgelbėtojas, tiek Apokaliptikas privalo turėti savo auditoriją, kuri jaustųsi nesaugi, neatsakinga už save ir ieškotų tų, kurie ja pasirūpintų. Antra vertus, ji nekęstų tų, kurie turi valdžią. Apokaliptikui reikia, kad jį sietų bendras nepasitikėjimas savimi.

Abi šios figūros puikiai atitinka minėtus visuomenės lūkesčius, – viena visuomenės dalis trokšta "vado", "stiprios rankos", kita nekenčia valdžios, suverčia savo bėdas kitiems, yra nusivylusi ir niekuo netiki. Sociologiniai tyrimai rodo, kad tokios laikysenos būdingos daugeliui Lietuvos žmonių.

Ir jeigu pažiūrėsime plačiau, tai šios sociologų užfiksuotos jausenos, kurios būdingos praėjusiam dešimtmečiui, šios dvi populiarumo figūros politiniame spektaklyje yra visuomenės be atsakomybės ženklai. Tiek Išgelbėtojas, tiek Apokaliptikas panaikina atsakomybę: vienas priimdamas atidavusiųjų jam likimą į savo rankas, kitas paneigdamas iš esmės bet kokią atsakomybę. Didžiai mūsų visuomenės daliai nereikia atsakomybės už savo gyvenimą.

VIRGINIJUS SAVUKYNAS

Straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą Atviros Lietuvos fondo organizuotoje konferencijoje "Viešumo plotmės Lietuvoje: politinė komunikacija ir informacija"

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


3943. Antanukas :-) 2003-06-16 08:02
Na ir kas is to? O kur telpa Adamkus su Landsbergiu?

3944. Ieva :-) 2003-06-16 08:03
Pagaliau is bendro satenu konteksto issiskiriantis skaitalas - apie musu realybe ramiai parasyta, be jokiu esistiniu-moraliniu-jausminiu izvalgu (kurios dazniausiai buna banalios).

3949. Ta :-( 2003-06-16 11:23
Visuomenė Apokaliptiko negali mėgti. Gal jaučia neaiškią pagarbą, gal baimę. Apokaliptikas atstovauja "blogąsias naujienas". Liūdnojo scenarijaus skelbėjai nebūna populiarūs. Lietuvoje Apokaliptikas yra Ozolas. O Paksas neturi savo veido. Todėl jam prilimpa įvairiausi, net prieštaringi įvaizdžiai. Jis yra Chameleonas. Kiekvienas jame mato tai, ką trokšta pamatyti.

3952. Jonas :-) 2003-06-16 12:19
Kadangi lietuviai yra pesimistai, tai jiems patinka tas, kuris patvirtina ju pesimistines nuojautas. Viskas priklauso nuo visuomenes tipo.

3955. ffa2003-06-16 12:43
"Visuomenė Apokaliptiko negali mėgti". Nesąmonė. Ir gali, ir mėgsta. Ne tik mėgsta, bet ir džiaugsmingai seka iš paskos, jei tik suranda kokį nors Pranašą. Kad tik Pranašas būtų pakankamai efektingas. Nes nedažnai pasauly gimsta Mozė, Kristus, Mahometas. O Paksas? Apokaliptikas? :)Na..., pagal kaimo didumą ir pranašų dydis... Tik jau Chameleonas- tikrai netinkamas vardas. "Kiekvienas jame mato tai, ką trokšta pamatyti." Čia apie ką? Gal apie veidrodį? Apie abstraktaus meno kūrinį? Ar dar apie kažką- pvz., motinos žvilgsnį į savo kūdikį, žmonos- į savo vyrą...:) Tikrai ne apie žvėrelį, kuris keičia spalvą, priklausomai nuo aplinkos.

3959. @2003-06-16 12:51
stai jo siandieninis rasinukas "Omni Laike".

Virginijus Savukynas: Visuomenė be atsakomybės | 2003 06 16 09:38:32 |

Esame visuomenė be atsakomybės. Visuomenė, kuri bijo atsakomybės, kuri jai nereikalinga, kuri apie ją tik kalba, bet visais įmanomais būdais jos kratosi. Atsakomybės trūkumas - viena svarbiausių mūsų visuomenės problemų.

Politikai prieš visuomenę

Tautai tiek daug pažadėta, o ji vis dar nepatenkinta. Politikai žada, tačiau mažai ką bando tesėti. Tad nieko nauja nepasakysiu teigdamas, kad per visus nepriklausomybės metus politikai įtvirtino nieko neįpareigojantį kalbėjimą, visišką atsakomybės atmetimą. Ar prisimenate nors vieną politiką, kuris dėl savo žodžių ar veiksmų pats atsistatydintų iš pareigų?

Jei ką prisidirba (juk ramiai pagalvojus - kas nedaro klaidų?), tai užuot sąžiningai ir padoriai prisėmę atsakomybę ir atsistatydinę, jie it kokie unguriai visaip bando išvinguriuoti. Juk ryškiausias aukštas pareigas užimančio pareigūno atsistatydinimas buvo Rolando Pakso. Tačiau ir tai buvo ne prisiėmimas atsakomybės už savo veiksmus, bet jos atmetimas, t.y. nesugebėjimas pasipriešinti esamiems dalykams.

Esmė ta, kad viešajame gyvenime dar nėra suformuluotas atsakingo politiko elgesio modelis. Ir iš tikrųjų dabar susiklosčiusiai politinei ir biurokratinei sistemai toks modelis būtų žalingas. Juk toks elgesys į nepatogią padėtį įstumtų daugelį politikų, kurie žadėjo, bet net nesirengia savo pažadų tesėti, kurie viena kalba, o kita daro. Vieno ar kito politiko likimą nulemia ekonominiai, finansiniai ir partiniai interesai, o ne jo atsakomybės prisiėmimas už savo žodžius ir darbus.

Visuomenė prieš politikus ir save pačią

Politikų ir valdininkų neatsakomybė - tai tik viena pusė. Iš tiesų pačiai mūsų visuomenei trūksta atsakomybės. Jau seniai žinomi sociologiniai duomenys rodo, kad daugumai lietuvių nereikia jokios demokratijos. Tai, už ką kovojo prieš penkiolika trylika metų, mielai iškeistų į autoritarinę santvarką - svarbu, kad lyderis jais pasirūpintų. Tačiau ar šis noras nerodo, kad kratomasi atsakomybės už save ir savo likimą? Beje, kiti sociologiniai tyrimai rodo, kad Europoje esame vieni iš mažiausiai pasitikinčių savo pačių jėgomis. Ir tuomet visiškai nenuostabu, kad aštuoni iš dešimties Lietuvos gyventojų atsakomybę už savo likimą suverčia valdžiai ir elitui.

Visi šitie duomenys liudija, kad esame visuomenė be atsakomybės, tiesiog paniškai bijanti atsakyti už savo likimą. Tad ar nuostabu, kad pas mus toks populiarus nieko neįpareigojantis politikų kalbėjimas. Be to, kaip kitaip galima paaiškinti, kodėl tampa populiarūs politikai, kurie suranda kaltus dėl visų bėdų: "juos", "politikos elitą", "nusipenėjusius valdininkus", kurie daro viską, kad tik būtų blogiau Lietuvai ir jos žmonėms. Ar ne todėl Lietuvos politiniame spektaklyje yra populiarūs "išgelbėtojai" ir "apokaliptikai". "Išgelbėtojas" apsireiškia kaip tas, kuris žino vaistus nuo visų ligų, kuris pažada išspręsti visas problemas. O "apokaliptikas" praneša tautai apie neišvengiamus pavojus (nesvarbu, jie tikri, ar tariami) ir lyg romantinis herojus vienas jiems priešinasi, nors jau iš anksto žino, kad pralaimės. Jis pasirodo tuomet, kai tautą ištinka didžiausios nelaimės, ir nesitaikstydamas su likimu išdidžiai meta joms iššūkį. Juk tokių politikų mes turėjome ir turime į valias. Tačiau svarbu tai, kad tiek "išgelbėtojas", tiek "apokaliptikas" nuima atsakomybę: vienas priimdamas delegavusiųjų jam likimą į savo rankas, kitas paneigdamas iš esmės bet kokios atsakomybės buvimą.

Beje, liguistas pavydas ir net neapykanta sėkmingiems verslininkams ar irgi nėra nulemtas atsakomybės už save stygiaus? Tiesiog tie, kuriems pasisekė, kurie sugebėjo rizikuoti ir prisiimti atsakomybę, yra svetimi, nes ne tokie kaip visi. Jie tiesiog bado akis, todėl reikia jų nekęsti, juos žeminti, iš jų šaipytis.

Psichologai teikia, kad atsakomybė yra vienas svarbiausių kriterijų, kuris žymi perėjimą iš vaikystės į suaugusių pasaulį. Jei taip yra, tai mes esame amžinų vaikų visuomenė, vaikų, kurie nenori tapti suaugusiais. Esame vaikai, kurie trokšta, kad kas nors jais pasirūpintų - vadas, likimas, lenočkos, politikai, Europos Sąjunga. Vaikai, kurie nekenčia ir pavydi tiems, kurie prisiėmė atsakomybę už save ir savo veiksmus.

Psichologai taip pat teigia, kad atsakomybės bijoma, nes ji yra sunki, daugeliui žmonių nepakeliama. Tačiau tai vienintelis kelias, jei norime normaliai gyventi, jei norime, kad mūsų gyvenimas greičiau keistųsi, kad greičiau priartėtume prie Europos kraštų. Juk atsiradus daugiau atsakomybės, gal išnyktų daugelis dabartinio mūsų gyvenimo grimasų.


3962. Mamyte2003-06-16 12:53
Ir vel pilkas menko karjeristo rasinelis - net graudu. Kada "Satenai" baigs ji spausdinti? Uz ka sis tekstas pakliuvo i si savaitrasti?

3971. xX2003-06-16 14:09
Pas rusą verslininką atvažiuoja užsienio delegacija - trys žmonės.
Susėda, rusas paspaudžia mygtuką ir sako:
- Tania, padaryk man kavos, o tiems trims pederastams arbatos.
Vienas iš svečių:
- O aš ne pederastas, as vertėjas...

Šis tekstukas atkeliavo su virusu, kokių dabar daugybė laksto internete. Bet man patiko. Ar galima taip lengvai visus mus skirstyti kategorijas? Ar autoriaus Apokaliptikai ir Gelbėtojai ne per primityvus grupavimas, ar tokiu būdu nupiešta etiketė netampa prievole, kurią užsidedame patys? Įdomu, kokias išeitis autoris (jei jis nėra pats Apokaliptikas:) siūlo? Kaip paskatinti pilietinės visuomenės augimo procesą?


3974. Indre2003-06-16 14:36
O kas sake, kad sios dvi kategorijos apima viska? Tai, kad rasama apie du vaidmenis, nereiskia, kad nera kitu. O kaip kurti pilietine visuomene, tai kaip supratau, ne sio straipsnio uzdavinys. Kada pilieciai ismoks skaityti ir nereikalaus to, kas nera teksto svarstymu objektas? skaitymo kultura lietuvoje smarkiai atsilieka nuo rasymo kulturos.

4023. Jonas2003-06-17 12:53
o ka manote apie atsakomybes trukuma?

4127. sakuda2003-06-22 01:40
Straipsnis turi to paties apokaliptinio prieskonio, apie kurį rašoma, ir labai siejasi su šio numerio ozoliškais perspėjimais. Išties, visuomenė infantili (su visomis nebrandumui būdingomis savybėmis). Dėl nepasitikėjimo savimi jai reikalingas stiprus autoritetas (net jei tokios gelbėtojo figūros nebūtų, visuomenė ji susikurtų pagal jos pačios fantazijas). Tačiau visuomenės poreikiai tokie didžiuliai, kad jų negalėtų išpildyti joks stebukladarys. Todėl ji kaip mat nusivilia savo herojais. Ir kaip mat dairosi naujo herojaus, stipraus, gal net kiek sadistiško (Paulauskas rinko duomenis apie nesąžiningus valdininkus etc, Paksas pažadėjo diktatūrą mafijai). Pavydas - vienas iš stipriausių šios visuomenės jausmų. Jis trukdo augti. Bet šitai visuomenei išties reikia sąžiningos ir efektyvios valdžios. Tik brandi, pajėgi reformuoti visuomenę valdžia gali pateikti brandumo pavyzdį. O dabar - keliaklupsčiaudama prieš savo turtingus rėmėjus ir paniškai bijodama šakėmis ginkluoto kaimo, valdžia pati elgiasi infantiliai...

Rodoma versija 24 iš 25 
0:26:52 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba