Kai profesija yra angelas

Į tave žiūrintis angelas

Birželio 5 d. Vilniuje, galerijoje "Savex" (Aušros Vartų g. 19), atidaryta Mariaus Abramavičiaus fotografijos ir tapybos paroda "Profesija – angelas". Tapyba spalvinga, šiltų tonų, plūstanti aktyvia energija, kurios negali nepavadinti džiaugsminga, pozityvia, spinduliuojančia. Ir balansavimas ant primityvizmo ribos šiems darbams suteikia švelnios ironijos, nes lietuviui šventųjų gyvenimai visada kažkaip keistai susiję su šiek tiek deformuotais dydžiais ir išryškintomis kai kuriomis kūno dalimis. Mariaus tapybos darbuose dominuoja akys. Didelės, išplėstos, labai įdėmiai tavo vidun besiskverbiančios. Jeigu ne sparnai ir ne aureolės, kai kurių paveikslų centrinės figūros galėtų būti suvokiamos vienareikšmiškai – moteris. Moteriškoji linija menininko darbuose akcentuojama labiausiai. Galbūt tai susiję su švelnumu, tarnyste, atsidavimu, nuolankumu, aukojimusi, meile, būdingais ir moteriai, ir angelui.

Daug didesnę, svarbiausią, ekspozicijos dalį užima fotografijos. Net kiek sutrikdo žiūrovą jų gausa – nuo gana didelių formatų iki atviruko dydžio – ir variacijos pasirinktąja tema. Taigi fotografijos (reikia pridurti – spalvotos) fiksuoja angelus, jų įvairuojančius pavidalus, charakterius, nuotaikas. Žiūrėdamas į balto marmuro putlutį angeliuką, droviai nuleidusį akeles, karingą angelo – moters povyzą, kiek nustebusį kito rubuilio veidelį ar ant bažnyčios kupolo pritūpusį sparnuotąjį, nori nenori imi mąstyti, kad vienas abstrahuotas angelo pavidalas yra niekinis. Kiekvienam yra vis kitas angelas. Jeigu tarsime, kad mus globoja mažiausiai vienas Dievo pasiuntinių (o juk būna, kad net kokie trys!), nesunku suvokti, kokia gausybė angelų plevena greta mūsų kasdien. Tiesą sakant, net ir atmetus individualiuosius, priskaičiuotume galybę tų, kurie turi konkrečią paskirtį. Tačiau, kalbėdami apie konkretumą Mariaus darbuose, turime išskirti tris pagrindines linijas, kurios mums gali padėti suprasti parodos atsiradimo aplinkybes.

Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į didesnio (ne atviruko) formato fotografijas, kuriose nesunku "atpažinti" europietiškosios sąmonės sukurtus angelų prototipus. Tai, kad fotomenininkas yra ir keliauninkas, niekam ne paslaptis. Kuriuose Europos miestuose ir kokiose konkrečiose vietovėse jis fotografavo angelų skulptūras, prie darbų nėra pažymėta. Galima tik spėti. O ir pavadinimai perteikia tik matančiojo ir stebimojo santykį (pvz.: "Į tave žiūrintis angelas", "Kažką pamatęs angelėlis", "Šviesos angelas" ir pan.). Tikriausiai "užklupo" juos koplyčiose, kapinaitėse, šventyklose, aikštėse. Angeliukai europiečiai yra labai malonūs mūsų akiai. Jų estetinis grožis neabejotinai pakeri ir sužavi žiūrovą. Tai nujausdamas autorius kiek gudrauja. Tą patį angelą, netgi tą patį kadrą nesidrovi įrėminti į skirtingų dydžių rėmelius ir pakabinti skirtingose vietose. Tiesa, atvaizdas nėra absoliučiai identiškas, vienur apšvietimas ryškesnis, kitur suaktyvėja tamsesni tonai. Žodžiu, gali suprasti, kad angelas, net ir atliekantis tą pačią misiją, gali tai nuskaidrėti, tai apniukti. Kita vertus, toks pašmaikštavimas suteikia parodai gyvumo, neverčia angelų tema kalbėti perdėtai rimtai, įsitempusiu veidu ir "sakraliais" žodžiais.

Aptariant šiuos darbus, derėtų pasakyti keletą pagiriamųjų sakinių. Kaip jau buvo minėta, fotografija – spalvota. Bet autorius spalvas fiksuoja taip, kad pradžioje gali ir nesuvokti, jog matai spalvotą fotografiją. Jokių ryškių, rėkiančių, dėmesį nuo objekto atitraukiančių akcentų. Spalvų paletė yra maksimaliai "pritildyta", sudrausminta, atsiribota nuo bet kokio trikdančio vadinamojo "efektingo" fono. Mariui pavyksta perteikti, ką jis troško. Ne bendrą vaizdą, ne faktografinę detalę, ne artefaktą erdvėje, bet angelą. Jis perduoda žiūrovui dvasinę informaciją, gelminę nuotaiką, būseną. Vienose fotografijose tai spinduliuoja kaip skaistumo šviesa, kitose išryškėja rimties ar atlaidumo aura, dar kitose – naivus patiklumas, vaikiškai šventas atvirumas. Kelios fotografijos priartėja prie metaforiškumo, poetinės kalbos. Jose fiksuojamos tik detalės, lyg ir atitrūkusios nuo visumos, tačiau jokiu būdu ne atsietos, ne atplyšusios. Ypač tai pasakytina apie fotografiją, kurioje – balto marmuro ranka ištiestu, į kažką rodančiu smiliumi. Toks motyvas galėtų pasirodyti gana deklaratyvus, jo dogmatinė prigimtis lengvai atpažįstama. Tačiau Marius sugebėjo išryškinti ne rankos simbolinę prasmę, o grynąją estetiką. Šiek tiek didesnė tos marmurinės rankos dalis jau aptraukta kažin kokių kerpių, bet pirštai ir tas rodantysis smilius išlikę balti. Subtilus niuansų išryškinimas atveria galimybę įtraukti ir kitas dimensijas. Taip atsiranda menas su turiniu.

Kažką pamatęs angelėlis Mariaus Abramavičiaus nuotraukos

Dabar reikėtų grįžti prie minėtų trijų svarbiausių parodos linijų. Trumpai pristatysime ir tą kitą, minimalistinę, ekspozicijos dalį, kuri įrėminta nedidukuose buitiniuose rėmeliuose, dažniausiai naudojamuose brangiam vaizdeliui pasidėti ant stalo prieš nosį ar pasikabinti virš lovos. Kadangi tų rėmelių galerijoje devynios galybės, o jiems skirta erdvė buvo tuščia, autorius išnaudojo tokią galimybę ir parodė dar daugiau angelų pavidalų, užfiksuotų įvairiose vietovėse. Taigi antroji linija – Rytų motyvai. Tibeto plynės ir šventyklos, plevėsuojančios maldų vėliavėlės, begalinėje erdvėje klajojantys vienuoliai, o gal tik šiaip keliauninkai. Tačiau jiems ar Budai pripiešęs sparnelius taip pat lengvai pamatysi angelą. Fotomenininkas taip ir padaro. Angelų Tibetas tiesiog verčia iš balno. Gali apsimesti kuo tik nori, pačiu "kiečiausiu" budistu, bet sąmonės gelmėse įstrigę tradiciniai įvaizdžiai, ypač religiniai motyvai, išsiskleidžia bet kur ir bet kada. Štai taip demaskuojami europiečiai. Mariaus pokštuose tos metamorfozės suskamba ir juokingai, ir gana filosofiškai.

Trečioji linija, kurią taip pat derėtų išskirti, yra abstrahuoti vaizdai. Keistos debesų transformacijos, kuriose fotomenininkas regi angelų sparnus, ilgu išlaikymu "sugautos" snaigės, kurias taip pat galime suvokti ir kaip pakilusio angelo paliktą ženklą, ir kaip nuostabų reginį, kurį išvydo pabudęs angelas. Ryškiam įvairiaspalviam fone gulinti surūdijusi dviračio grandinė mums sufleruoja, kad angelai važinėjasi dviračiais ir retkarčiais pameta grandines, nes tikriausiai užsimiršę nusklendžia. Žodžiu, angelų paliktų pėdsakų galima aptikti bemaž kiekviename žingsnyje. Tik panorėk. Tik pamatyk. Tik atpažink. Mariui Abramavičiui, regis, pasisekė. Angelų pasaulis jį priėmė kaip saviškį, leido pamatyti daugiau ir įvairiau, nei mes kasdien regime. Belieka pasidžiaugti, kad menininkas tais vaizdais dalijasi. Eikite ir žiūrėkite.