ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-06-14 nr. 656

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

AGNĖ JUŠKAITĖ. Apylinkės ir Herodotas (24) • SIGITAS GEDA. Penkiolika vasarų Sąjūdžio saulutėse (14) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Scenos: pakelėse, paežerėse (6) • VICENTE ALEIXANDRE (2) • ROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (16) (17) • VIRGINIJUS SAVUKYNAS. Išgelbėtojas ir Apokaliptikas Lietuvos politiniame spektaklyje (11) • RASA ČERGELIENĖ. Poezija (1) • Niekur ir Visur yra visai tas pats (3) • MURRAY W. STEIN. Junginė analizė ir dvasingumas (12) • Žaidimai abstrakcijų erdvėje (7) • ERIKA DRUNGYTĖ. Kai profesija yra angelas (29) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Kas yra kas mano name? (1) • JONAS TRINKŪNAS. Šventyklų lankymas Anglijoje (10) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (3) • ALGIMANTAS MANKUS. Paskutinį kartą Girtųjų kaime (15) • Laiškai kitiems, sau ir el. redakcijai (59) •

Junginė analizė ir dvasingumas

MURRAY W. STEIN

[skaityti komentarus]

Pamėginkime apibrėžti, kas turima galvoje psichoanalizės kontekste kalbant apie dvasingumą.

Apsakyme "Dievo raštas" argentinietis rašytojas J. L. Borgesas vaizduoja actekų šventiką Cinakaną, kuris patenka į ispano Pedro de Alvarado nelaisvę, yra kankinamas už savo tikėjimą ir galų gale visam likusiam gyvenimui įkalinamas giliai po žeme esančiame kalėjime. Tas kalėjimas padalytas į dvi dalis: vienoje pusėje kali Cinakanas, o kitą užima jaguaras, žvėris, kuris Amerikos čiabuviams buvo šventas. Cinakano ir jaguaro celes skiria akmeninė siena, siekianti patį požemio skliautą, tačiau toje sienoje yra langas su grotomis, pro kurį patekus į požemio erdvę šviesai Cinakanas gali matyti jaguarą. Kiekvieną vidurdienį tik trumpą akimirksnį ryški saulės šviesa iš viršaus užplūsta celę – kai kalėjimo prižiūrėtojas nuleidžia tos dienos maisto ir vandens davinį. Tik tą minutę Cinakanas gali stebėti jaguarą dėmėtu kailiu, bet einant metams jis įpranta įsidėmėti, kokį raštą sudaro žingsniuojančio žvėries kailio dėmės. Cinakanas įtiki, kad slapti aukščiausio Dievo žodžiai yra užkoduoti tuose dėmių raštuose. Kas sužinos ir iššifruos jų kodą, taps galingas kaip pats Dievas. Jeigu tik jis, Cinakanas, suvoktų, ką slepia jaguaro kailio dėmių kodas, jis suprastų patį Dievą; tas žinojimas galėtų jį išlaisvinti. Cinakanas atkeršytų Pedrui de Alvaradui, atgaivintų savo senąją religiją ir grąžintų genties didybę. Cinakanas jaučiasi pasiaukojęs slaptai misijai.

Daug metų Cinakanas tyrinėja dėmėtąjį jaguarą. Ir jis, ir kalėjimo prižiūrėtojas nusensta. Jo povyza praranda bet kokį tvirtumą, jis netenka sveikatos. Jis ilgainiui tampa toks silpnas, kad nebepasikelia nuo akmeninių grindų. Kartą, kai aukštai virš jo atveriama anga į šviesą, Cinakanas išgyvena tokį palengvėjimo jausmą, kad beveik laimina savo baisiąją celę, tapusią jo namais. Jis laimina savo seną kenčiantį kūną, kad šis galėjo tiek ištverti. Tą akimirksnį jis išgyvena apšvietimą: jis regi Dievą ir įžvelgia aukščiausią realybę. Tai, ką jis išvysta, yra iš ugnies ir vandens sudaryto rato, apimančio visą kosmosą ir siejančio visa, kas egzistuoja, vaizdinys. Cinakanas staiga suvokia, koks jis mažas toje visa susiejančioje schemoje, jis yra tik siūlelis didingame gyvenimo ir visatos audinyje. Jo didysis priešas Pedras de Alvaradas taip pat yra tik to audinio siūlelis.

Toliau tyrinėdamas tą kosminį ratą Cinakanas pradeda suprasti visas jo prasmes. Jis suvokia, kad dabar gali perskaityti jaguaro kailio raštą. Kodas staiga jam tampa suprantamas. Tai formulė, susidedanti iš keturiolikos atskirų žodžių, kurie ištarti garsiai suteiks jam galią, kuri reikalinga, kad įvykdytų visa, ko taip troško visus tuos varganus įkalinimo metus. Pagaliau jo rankose galia sugriauti savo kalėjimą, atjauninti kūną, sunaikinti didįjį priešą, sutelkti savąsias gentis ir, sugrąžinus joms senąjį tikėjimą, valdyti – kaip kitados kad valdė Montesuma, – visą Meksiką: "Keturiasdešimt skiemenų, keturiolika žodžių ir aš, Cinakanas, valdyčiau... Bet žinau, kad tų žodžių niekada neištarsiu, nes nebeprisimenu savęs kaip Cinakano. Tas, kas regėjo absoliutą ir ugninius jo ženklus, nebegali mąstyti kaip paprastas žmogus, nebegali mąstyti tik apie vieno žmogaus nesėkmes, netgi jei jos būtų jo paties. Tas žmogus yra jis, bet dabar tai nebesvarbu".

Kaip Jobo, kuris taip pat neteko žado išvydęs Dievo didybę, Cinakano lūpos neištaria nė žodžio ir jis susitaiko su tuo, kad teužima labai menką vietą didžiajame aukščiausios realybės rate. Jis neištaria Dievo žodžių, nes jo ego patiria tiesioginį didžiojo objekto – savasties, kurios mažytė atplaiša jis tėra, – poveikį.

Ar psichoanalizė nėra tam tikra prasme troškimas suvokti, kas užkoduota jaguaro kailio rašte, mūsų vadinamame pasąmone; įspėti mūsų asmeninės egzistencijos mįslę ir išlaisvinti mus iš mūsų grandinių ir kalėjimų? Atrasti tą didįjį objektą – savastį, – kuris įkurdina mūsų ego daug didesniame vienas kitą veikiančių psichikos procesų rate? Psichikos modelių ieškojimas ir pastangos iššifruoti jos kodus yra esminės psichoanalizei jau šimtą metų, nuo to laiko, kai Freudas išspausdino "Sapnų aiškinimą".

Nors Freudas laikėsi nuostatos, kad psichoanalizė turėtų būti iškilusi aukštai virš klampių okultizmo, ezoterinės išminties, gnosticizmo, magijos ir mistinės patirties plotų ir išlikti jų nesutepta, tačiau jis pats nejučia atvėrė duris į dvasios pasaulį, kai užgniaužė kryptinį galvojimą, išlaisvindamas asociacijas ir daugiausia dėmesio skirdamas sapnų įvaizdžiams. Okultizmo potvynis, apie kurio pavojų jis įspėjo Jungą, negalėjo būti visiškai suvaldytas. Nuo pat psichoanalizės judėjimo pradžios menininkai, poetai, teologai, filosofai ir kiti ne mokslo bei medicininio išsilavinimo neturintys žmonės dalyvauja jos praktikoje ir prisideda prie teorijų kūrimo. Psichoanalizė juos patraukė pirmiausia ne savo moksliniais tikslais, bet todėl, kad ji atveria paslaptingus kūrybingumo, vaizduotės, gebėjimo sukurti tvarką iracionaliais būdais šaltinius. Psichoanalizė tyrinėja kitoje celėje esančio jaguaro kailio raštą – pasąmonę.

Tenka pažymėti, kad tik viena ar dvi kartos skyrė psichoanalizės pradininkus Freudą ir Jungą nuo amžių senumo religinės tradicijos: Freudo senelis buvo ortodoksų rabinas, o Jungo seneliai iš tėvo ir motinos pusės buvo šveicarų protestantų kunigai. Tai, kas jų buvo patirta ir suprantama kaip priklausymas savajai religinei tradicijai, jų sūnūs ir anūkai vėl atrado savuosiuose vidiniuose psichikos pasauliuose. Pasąmonės vaizdiniai ir simboliai, surasti ir studijuoti psichoanalizės, prilygintini prarastų religijų aidui. Šitie atgarsiai pasireiškė psichoanalizės pradininkų darbuose. Freudo atveju tai buvo ganėtinai užslėpta, bet vis dėlto rado išraišką jo garsiojoje antikvarinių daiktų kolekcijoje. A. M. Rizzuto taip paaiškino daugybės šitų sakralių objektų buvimą Freudo konsultacijų kambariuose: "Jie teikė jam tai, ką Dievas tikinčiajam – nuolatinio savo buvimo užtikrinimą ir leido išgyventi džiaugsmą jaučiant sublimuotą emocinį kontaktą su šaukiančiu savęsp Tėvu. Jie nuolatos ten buvo kaip geidžiama esamybė, atliekanti tą pačią funkciją kaip Dievo esamybė tikinčiajam". Jungo ryšys su religine tradicija yra aiškesnis. Savo kabinete jis įsistatė viduramžių bažnyčioje buvusius vitražo langus ir virš rašomojo stalo pasikabino Turino drobulės kopiją. Pati Jungo psichologijos teorija gali būti skaitoma kaip biblinės teologijos versija. Pavyzdžiui, Jungo sinchroniškumo doktrina yra garsiosios protestantiškosios doktrinos apie Dievo apvaizdą perfrazavimas.

Abu psichoanalizės pradininkai primindavo sau apie dvasinę realybę, kuria jie būdami moderniųjų laikų žmonės "nebetikėjo", bet tebelaikė jiems stebinančiai prasminga ir svarbia. Tam tikra prasme seni religiniai objektai ir vaizdiniai tiems moderniųjų laikų vyrams tebebuvo gyvybingi simboliai.

Ironiška, kad Freudas, kuris taip ryžtingai atmetė dvasinius ir teologinius (ne kultūrinius) žydų tradicijos aspektus, nejučia atvėrė kelią moderniai dvasingumo formai. Jungas gerai įsisąmonino šitą psichoanalizės dimensiją ir savo išsamius apmąstymus perteikė vėlesniuose darbuose. "Okeano jutimas", aptartas Freudo veikale "Civilizacija ir jie nepatenkintieji", yra patirtis, bendra poetams, mistikams, svajotojams. Tai buvo išankstinė sąlyga, kad Cinakanas išvystų didžiojo rato viziją ir suvoktų savo vietą jame. Tai buvo bendras pagrindas daugeliui vėlesnių psichoanalizės darbų ir teorijų, tokių kaip Winnicotto, Biono, Milnerio, Ogdeno, Bolas.

Kartais "okeano jutimas" yra bendra patirtis, išgyvenama analizuojamųjų ir jų analitikų per psichoanalitinius užsiėmimus. Naujas pacientas pirmąkart pateikia analizei savo sapną. Sapne dėmesį patraukia ypatinga detalė. Jis pusryčiauja pajūrio viešbučio kambaryje, langas plačiai atvertas. Pro langą jis regi plytintį okeaną. Stiprokas jūros vėjas įpučia užuolaidą į kambarį. "Tai labai gaivus dvelksmas", – sako pacientas. Rodydamas, kaip plaikstosi užuolaida, jis plačiai gestikuliuoja rankomis: "Diena yra giedra, saulėta, o vėjas, kuris gana stiprus – nekeliantis grėsmės. Tokią dieną gera būti prie jūros ar buriuoti".

Pasakodamas visa tai man, pacientas pasineria į svajingą būseną, ir aš – kartu su juo, beveik galiu jausti vėją ir sūrų pajūrio oro skonį. Tai ir yra "okeano jutimas", kuriuo persiimame abu. Aš mąstau: langas atviras, pasąmonė yra atverta, viskas klostosi tinkama linkme. (Rašydamas tai prisimenu ir dangaus duris, atsivėrusias virš Cinakano celės, kai akimirksnį jis galėjo išvysti pasaulį už tos celės ir tyrinėti jaguaro dėmes.)

Praėjus kelioms savaitėms pacientas papasakoja antrą sapną. Jis stovi ant didelės upės kranto. Aplink save ir vandenyje jis mato daug moterų ir vaikų, kurie žaidžia, maudosi ar šiaip sėdi atsipalaidavę ant kranto. Kai jis įlipa į vandenį ir pradeda plaukti, pastebi, koks skaidrus vanduo, kokia švari ta upė. Jis gali matyti dugną, jo oda mėgaujasi gaivinančio vėsaus švaraus vandens pojūčiu. Jis nuplaukia gana didelį atstumą ir nori vandenyje padaryti posūkį, kai staiga pastebi tyliai ant upės dugno, dvidešimties ar trisdešimties pėdų gylyje, gulinčio didelio balto ryklio kontūrus.

Pasibaisėjęs jis greitai pasuka atgal ir puola iš vandens. Jis stebisi, kodėl moterys ir vaikai nekreipia dėmesio į ryklį ir toliau plaukioja ir žaidžia vandenyje. Ar jie nemato ryklio? Ar jie žino, kad jis nepavojingas? Ar tai buvo jo haliucinacija, ryklys netikras? Jis to nežino.

Sapnas kelia nerimą, bet nėra labai išgąsdinantis. Šiuo metu ryklys yra tylus. Bet ką reiškia jo buvimas? Mes abu tuoj susiejome ryklį su psichozės proveržiu, kurį pacientas patyrė prieš maždaug trisdešimt metų, kai vartojo narkotikus. Tai buvo rimta jo gyvenimo patirtis, visiškai jį pakeitusi, reikėjo daugelio metų, kad jo ego atgautų vientisumą.

Didelis baltas ryklys dar kartą puolė ir sužeidė jo ego. Jam tai buvo pirmutinės svarbos dvasinė patirtis, tačiau ji buvo iškreipta, paranojiška, patologinė.

Borgeso apsakyme Cinakaną nuo jaguaro skiria stora akmeninė siena ir langas su grotomis. Mano paciento sapne niekas kitas, išskyrus skaidrų vandenį, neskiria plaukiančiojo nuo ryklio. Tai svarbi distinkcija, parodanti skirtingas psichikos struktūras ir skirtingus gynybos mechanizmus siaubo, kurį kelia primityvus didysis objektas, akivaizdoje. "Atsakyme Jobui" Jungas rašo: "Dievas pasižymi gąsdinančiu dvilypumu: malonės jūra, bet kartu ir kunkuliuojantis ugnies apimtas ežeras; meilės šviesa, žėrinti smarkiomis tamsiomis liepsnomis, apie kurias sakoma "degina, bet nenušviečia". Tai yra amžinąją tiesą, o ne tai, kas laikina, perteikianti biblinė išmintis: galima Dievą mylėti, bet negalima jo nebijoti". Jungas čia turi galvoje ne teologine ar metafizine prasme suvokiamą Dievą, apie kurį kalbama teologų ar filosofų darbuose, bet apie psichologinį Dievą, pažinotą pirmykštės religijos išpažinėjų. Anas Dievas lengvai galėjo apsireikšti didelės baltos žuvies ar jaguaro pavidalu. Psichologinei patirčiai prieinamas Dievas yra teriomorfinis, kaip gyvūnas. Jis yra gamtos galia.

Analizės langas atsiveria parodydamas, kokia paradoksali yra didžiojo objekto prigimtis. Dvasingumas psichoanalizės kontekste yra itin rizikinga užmačia panirti į tai, kas nepažįstama, į pasąmonės vandenis; pažvelgti, kas yra kitoje psichikos pusėje, tarsi už Cinakano celės sienos. Pradininkams – Freudui ir Jungui – gerai buvo pažįstama ta baimė, kai susiduriama su pasąmone, patenkama į tas proto sritis, kurioms nėra jokių žemėlapių. Freudo kalbos apie sfinksą, Jungo gilinimasis į kolektyvinės pasąmonės archetipus ir tie įvaizdžiai, kuriuos psichoanalizės pradininkai paliko mums, yra aptariamojo klausimo kelrodžiai.

Toliau nustatinėjant, ką turėtų reikšti dvasingumas psichoanalizėje, galima būtų pasitelkti Isaiah Berlino garsiąją dviejų tipų laisvės apibrėžtį. Berlinas nubrėžė skiriamąją liniją tarp pozityvios ir negatyvios laisvės. Pozityvioji laisvė, jo teigimu, leidžia mokyti, nukreipti, formuoti ir reformuoti visuomenę. Tėvams leidžiama nukreipti ir daryti įtaką savo vaikams; karaliams, karalienėms ir valdytojams – šviesti paprastus žmones. Tačiau Berlinas skeptiškai vertino galimybę pozityviosios laisvės sampratą taikyti siekiant pakeisti visuomenę ir kultūrą. Tie, kurie yra jos išpažinėjai, yra linkę prisiimti atsakomybę išmokyti kitus gyventi tinkamai. O kaip – lemiama jų pačių (iš tiesų ribotų) įsitikinimų apie individo savosios vertės parodymą, augimą, egzistencijos sustiprinimą. Šitie Rousseau ir romantikų sekėjai pasirodė galį virsti baisiausiais moderniųjų laikų tironais, diktatoriais ir fašistais. Visi siekė pagerinti visuomenę ar net žmonių rasę, bet jų įsitikinimai ir jėgos taikymas pavirto šlykščiais dalykais ir netgi atnešė mirtį žmonėms, kurie neišsiteko jų paradigmose. Negatyvi laisvė, priešingai, reiškia nepasidavimą išorinei prievartai, autoritarinėms idėjoms, net jeigu jos pateikiamos kaip geri ketinimai, elgsenos reguliavimui. Būtina sąlyga – galimybė daryti tai, ką nori, kada nori ir tokiu būdu, kokiu nori. Berlinas pripažino, kad tokia laisvės samprata kelia tam tikrą pavojų, bet jis iškėlė būtent ją, manydamas, kad žmonės apskritai gali suvokti, kas yra geriausia jiems patiems.

Grįžtant prie dvasingumo, pozityvi įvairovė yra propaguojama ir įeina į mokymą žmonių, kurių įsitikinimai pagrįsti religine dogma ir praktika. Negatyvioji dvasingumo forma, priešingai, neturi iš anksto nustatyto turinio ir išreiškia nuostatą, jog būtina atsiverti tam, kas nežinoma. Ši nuostata primena tai, ką kinai vadino wu-wei – leidimą viskam laisvai vykti, išsiskleisti. Freudo laisvų asociacijų metodas, jo siūlymas analitikams vertinti jų pacientų psichinę medžiagą su tolygiai išlaikomu nevaržančiu dėmesiu, suko negatyvaus dvasingumo linkme, kaip ir Jungo aktyvaus įsivaizdavimo praktika. Psichoanalizėje siekiama įsižiūrėti į jaguaro dėmių raštą, o ne pakeisti jų išsidėstymą.

Šiandien esama psichoterapijos formų, kurios savąją metodiką grindžia pozityviuoju dvasingumu. Pozityviojo dvasingumo nuostata yra įsigalėjusi kognityvinėje bihevioristinėje terapijoje. Ši terapija yra programiška, o ne tyrinėjanti; neabejojanti savųjų tikslų teisingumu, o ne atvira nuostabai ir individualiems skirtumams; aktyviai veikianti, o ne reflektuojanti. Psichoanalizė daug labiau siekia iškelti negatyvųjį dvasingumą, pripažindama, kad dvasia sklinda ten, kur nori, ir žmonės negali numatyti to sklidimo krypčių, jo kontroliuoti. Pasąmonės dvasia turi atsiskleisti vis naujai, šviežiai.

Pacientas, lankęs užsiėmimus šiek tiek ilgiau nei metus, papasakojo sapną, kuris jį be galo nustebino. Mano požiūriu, jis yra tinkamas pavyzdys, kaip pasąmonės dvasia nuolat išsilaisvina ir yra tiesiog geniali kalbant apie jos išradingą sugebėjimą atsinaujinti. Aplinkybės, kuriomis buvo susapnuotas sapnas, buvo itin neįprastos. Pacientas papasakojo, kad jis susapnavo sapną sėdėdamas ant suolo ligoninės laukiamajame, laukdamas, kol duktė pagimdys trečią vaiką. Pacientas ir jo žmona dėl to buvo be galo nelaimingi – duktė buvo netekėjusi ir nepajėgė išlaikyti savęs ir dviejų vaikų, ką ir kalbėti apie dar vieną. Ji atsisakė dar kartą nutraukti nėštumą ir užsispyrė, kad išnešios kūdikį. Tokiomis aplinkybėmis pacientas antrą valandą nakties, laukdamas, kada duktė bus perkelta į gimdymo kambarį, užmigo ir susapnavo, kad jis yra dukters kambaryje. Ten esama slaugančių moterų. Staiga jis pamato apie dvidešimt žmonių, stovinčių prie jo dukters lovos ir laukiančių gimimo. Jie yra čia, kad atšvęstų džiaugsmingą įvykį. Jis suvokia, kad pažįsta visus šiuos žmones – jie yra iš jo praeities. Jis tyrinėja veidus: štai vaikystės draugas, štai draugas iš koledžo laikų, štai jo mokytojas. Sapno vizijoje jie yra tokio amžiaus kaip tuomet, kai jis juos pažinojo. Jį apima ekstazė, užplūsta džiaugsmas, mat jis suvokia, kad kai kurie iš šių žmonių dabar jau mirę. Bet jie yra čia, jie sugrįžo ir pasirodė dėl jo, panorėjo būti kartu gimstant jo anūkui. Jis yra apimtas dėkingumo, kad draugai čia, ir verkia iš džiaugsmo.

Šis sapnas, primenantis apie egzistuojantį praeities, dabarties ir ateities ryšių tinklą, atitinka Cunakano viziją, kur visa yra susiejama didžiojo rato. Tokiais momentais mes apdovanojami gebėjimu peržengti mūsų riboto ego lemiamus požiūrius ir pasirinkimus. Ego pozicija tampa reliatyvi. Esama reikšmingesnių realybių, laikinų ir pakylančių virš laikinumo. Cinakanui nebesvarbus tapo jis pats, mano pacientas nugalėjo įtampą ir priešiškumą gimsiančiam anūkui. Įsigali reikšmingesnė perspektyva.

Perkėlimas yra kitas dalykas, atveriantis esmingesnę viziją. Toks pat karališkas būdas pasiekti pasąmonę ir didįjį objektą, kaip ir sapnas. Jungas yra aprašęs jaunos moters, kuri jį idealizavo, atvejį. Ji sapnavo jį kaip Dievą Tėvą, nešantį ją rankose per banguojantį nuo vėjo kviečių lauką. Jūros vėjas – pneuma, dvasia – taip pat švelniai sruvo per atvirą langą mano paciento pirmajame sapne. Nepaminėjau, kad aš, terapeutas, taip pat buvau tame sapne. Žiūrėjau, kaip sapnuojantysis pasimėgaudamas geria didelę stiklinę apelsinų sulčių ir valgo pusryčiams kiaušinius bei riekę pyrago. Atrodė, kad aš nekantrauju, kada jis pabaigs. Mano pacientui buvo įdomu, ar aš iki galo išliksiu jam pakantus, ar parodysiu nepasitenkinimą. Aš jam priminiau tėvą ir patėvį. Perkėlime gimsta dvasia, kuri susieja praeitį su dabartimi ir veda į ateitį. Ryšys, kuris susiformuoja analizės metu, yra labai stiprus, primenantis mūsų pačius ankstyviausius ryšius (Freudas buvo teisus), tai yra vaiko ir motinos ryšį.

Apčiuopti to ryšio buvimą, tyrinėti jį ir išgyventi yra pagrindinis analizės uždavinys ir galbūt net tos dvasinės praktikos, kuria tampa vis sudėtingesnė ir daugiau galios įgyjanti psichoanalizė, esmė. Tai, ką Jungas vadino transformacija, energijos vyksmui gauna iš paciento perkėlimo ir grįžtamojo perkėlimo podirvio.

Baigiant tenka kalbėti apie sinchroniškumą. Dažniausiai stulbinantis visų dalykų susietumas atsiveria esant artimam žmonių ryšiui. Slaptas visa ko susietumas, suvienijantis psichologinius ir fizinius mūsų gyvenimų aspektus, pasireiškia įvairiausiais būdais. Mes esame siūleliai audinio, kurio raštų intymiosios prasmės nesuvokiamos, mes tik susiliečiame vienas su kitu pačiais neįtikimiausiais būdais.

Vertė Rima Pociūtė

Šis pranešimas skaitytas C. G. Jungo analitinės psichologijos draugijoje Vilniuje birželio 6 d.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


4017. Vetustis2003-06-17 10:23
Pasirodo, net psichoanalizė neapsieina be Dievo...

4028. cikada2003-06-17 13:41
Psichoanalize tai ir yra viena ish Dievo paieshku...

4047. Maja2003-06-18 10:41
...o gal Velnio? :)

4056. Vetustis2003-06-18 13:55
o Froidas bandė paneigti Dievą... Tik nepavyko jam tai (nors tai nė kiek nesumažina jo, kaip psichoanalizės tėvo, reikšmingumo).

4060. cikada2003-06-18 14:32
nezhinau, mitas tai ar ne, bet sako, kad pirmas Darvino "Rushiu atsiradimo" leidinys baigesi fraze " Visdelto Pradzhia buvo ish Dievo"... taigi zhmogaus gyvenimas eina ratu ir grizhta i pradini tashka...

4081. Maja2003-06-19 11:29
Tai Dievas tada yra dulkė, nes "dulke buvai, dulke pavirsi"...

4085. Ha2003-06-19 15:26
Maja nusisnekejo :))) Si fraze skirta zmogui, o ne Dievui. Tiesa, zmogus sukurtas pagal Dievo paveiksla, bet, deja, nera pats Pons Dievs. Pasiskaitinek ka nors. Sekmes!

4088. Maja2003-06-19 16:28
Na, jei pradžia iš Dievo, o žmogaus gyvenimas grįžta į pradinį tašką, tai taip jau išeina. Skaitinėju. Komentarus :)

4096. v.d.2003-06-20 13:54
Nestruktūruotas sąmonės srautas ir miglos pūtimas - kaip ir visa psichoanalizė, gimusi iš daktaro Froido sapno ir iš jo frustracijos dėl ilgai užsitęsusių nesėkmingų bandymų gauti protekciją atveriančią kelią į "profesoriaus` titulą. (Kai kas sako Froidui,atseit, buvo nusispjauti ant prof. tituliukščio, mat jis tuo visai nesidomėjo nes tiesiog tingėjo tokiais niekais užsiiminėti; jam neva rūpėjo tik mokslo šviesa). Kaip matome, ponai, šis rašinėlis-sapnužėlis tik patvirtina pseudo-mokslo vardu psichoanalizė "žydiško žaidimo" statusą ir pobūdį (žr. genialų E.Kišono anekdotą-novelę "Žydiškas pokeris").Praeito šimtmečio pradžioje gal ir galėjai ką nors nustebinti įžvalga - kuria šis mokymas remiasi - kad "bent 15 m.pasidulkinti yra geriau nei visą dieną kasti griovį", tačiau šiais laikai tokie atradimai,matyt, net kokiai gerb. Žukauskaitei atrodytų nebepakankami (bet gal gerb. Pociūtei daro įspūdį?). Taigi, pernykščiai senuliukui ima peizioti apie pshichoanalizės Dievą. Pirmyn, geručiai...

4097. 9+2003-06-20 13:56
sorry, "15 m." reiškia 15 min.-t.y. penkiolika minučių.

4128. sakuda2003-06-22 02:08
9 - tam: psichoanalizė remiasi įžvalga, kuri sako, jog tamstos pagieža kyla iš pasąmonės, ir, nors kiek rizikinga spręsti iš komentaro, yra susijusi su analiniu charakteriu (pavydu, kaupimu, smulkmeniškumu). Nors tokios obsesijos atkakliai slepiasi už omnimoksliškumo, tačiau per dešimtmetį analizės gal ir galėtumėte nusikratyti savo antisemitinių ir antifeministinių fobijų. Beje, labai netikslu tapatinti Jungo ir klasikinę psichoanalizę. Jos kur kas toliau viena nuo kitos, nei atrodytų iš šio straipsnio.

4202. to:sakuda2003-06-23 18:25
tuo maa, kap - matyt - ir jums, ir patinka psicho-analize, nes pasiremes siuo mokslu galiu gan tiksliai irodyti, kad tamstos reakcija i mano komentara salygoja jusu vaikysteje patirta trauma, kuri siuo metu jusu charakteri determinuoja pagal fiksacija oralineje stadijoje bei kancias, kylancias del uzslepto, latentinio pasamoninio homoseksualumo. Sekmes toliau aiskinant sapnus ir apsirikimus beigi dievu zenklus ...

Rodoma versija 24 iš 25 
0:26:50 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba