ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-06-14 nr. 656

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

AGNĖ JUŠKAITĖ. Apylinkės ir Herodotas (24) • SIGITAS GEDA. Penkiolika vasarų Sąjūdžio saulutėse (14) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Scenos: pakelėse, paežerėse (6) • VICENTE ALEIXANDRE (2) • ROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (16) (17) • VIRGINIJUS SAVUKYNAS. Išgelbėtojas ir Apokaliptikas Lietuvos politiniame spektaklyje (11) • RASA ČERGELIENĖ. Poezija (1) • Niekur ir Visur yra visai tas pats (3) • MURRAY W. STEIN. Junginė analizė ir dvasingumas (12) • Žaidimai abstrakcijų erdvėje (7) • ERIKA DRUNGYTĖ. Kai profesija yra angelas (29) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Kas yra kas mano name? (1) • JONAS TRINKŪNAS. Šventyklų lankymas Anglijoje (10) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (3) • ALGIMANTAS MANKUS. Paskutinį kartą Girtųjų kaime (15) • Laiškai kitiems, sau ir el. redakcijai (59) •

Penkiolika vasarų Sąjūdžio saulutėse

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

Gal kas nors čia atkreips dėmesį į neįprastoje vietoje sustingusį žodį "saulutėse". Taigi – su ironija ar be ironijos autorius jį vartoja? Ir taip, ir ne.

Nuo birželio pradžios man jau linksta ausys – tiek apie Sąjūdį, mūsų visų mylimą, o ir baramą, ir keiksnojamą Sąjūdį, prisiklausiau. Vieniems tebesirodo, kad jo iš viso nereikėjo:

– Prie ruso buvo geriau! – tuos žodžius, manau, girdėjote ir jūs iš jauno, iš pusamžio, iš garbaus amžiaus žmogaus, netekusio darbo, kartais turinčio darbą, kartais ne, o ir iš dirbančio – neuždirbančio, t. y. galo su galu nesuduriančio.

– Susikrovė sau milijonus, o žmonės apiplėšti ir palikti likimo valiai!

– Patys iškeliaus į Briuselį, o mes čia vargsime, kaip ir anksčiau!

Visos šios replikos apie pirmuosius sąjūdininkus, bent jau apie tuos, kurie Nepriklausomybę atgavus iškopė į valdžią. Apie "vėlyvuosius" aš pats ne kažin ką galėčiau pasakyti, provincijų žmonės apie juos beveik nežino. Tai kas, kad neseniai įvyko net aštuntasis jų suvažiavimas, kad vieni ragina susigrumti su kvaišalais, kiti – už blaivystę, treti už teisingumą. Girdėjau ir labai rimtų kalbų apie tai, kad "Sąjūdis – tai amžina lietuvio būsena" ir t. t., ir dar t. t.

Regis, taip išplečiamos sąvokos jau netenka jokio turinio. Visi lietuviai – sąjūdininkai, ko čia pyktis?

Deja, bent jau man, o, manau, ir daugeliui jūsų tampa neaišku, kodėl toks mažas procentėlis turčių ir toks didelis beturčių. Kodėl streikuoja ne vien žemdirbiai, bet ir bibliotekininkės, kodėl tiek daug besirausiojančių šiukšlių dėžėse, plėšikaujančių, vagiančių, žudančių ligi šiol negirdėtais mūsų krašte būdais.

Iš karto pakeliu rankas: nežinau visos tiesos, niekas jos nežino. Mano mintys tėra mano mintys, tačiau klausimai tie patys ir širdgėla ta pati.

Tiems, kuriems pasisekė įsitaisyti geras tarnybas, tiems, kurie "vysto verslą", labai pravartu mestelėti:

– Tie, kurie nieko nepasiėmė, patys ir kalti! Laisvė tam ir buvo iškovota, kad ką nors pasiimtum!

Beje, šitą frazę mestelėjo ir žmogus, vienu metu vos ne tautos gelbėtoju vadintas... Taigi, kodėl gi jūs, mieli žmonės, nieko nepasiėmėte? Jeigu buvo laisvė? Jeigu net dabar klesti, o ir klestės, tęsis, plėsis didžioji, neapkabinamoji ponia – Privatizacija?

Jei klausiate mane patį, jeigu atgręžiate išaštrintą ietį į mane patį, į kurį nors mano kolegą, rašytoją, mokytoją, bibliotekininką, gamtininką, filosofą, netgi kunigą ar kleboną, tai, žinoma, ano gražbyliautojo cinizmas išties pasibjaurėtinas. Tenoriu pasakyti, kad per tas penkiolika "vilkų saulučių" didžiulis procentas beveik nieko nepasiėmė. Kodėl? Ogi todėl, kad iš jų... viską ėmė kiti.

Šitoje vietoje, ko gero, reikia stabtelėti ir pasakyti neužsičiaupus, garsiai ir tiesiai (prieš vėją) – mūsų krašte laimėjo žemesnės moralės žmonės. Tie, kurių rankos nesudrebėjo pasirašant skylėtus įstatymus, kišantis svetimus pinigus į savas kišenes, šmeižiant, parsidavinėjant, skleidžiant būtas nebūtas paskalas apie kitus, verčiant kailį, mylint Lietuvą, Tėvynę ir Maironį su Basanavičiumi, deja, kabutėse.

Kaip gyvensime toliau, kokios saulės mums švies (o švies, nėra abejonės, pasaulis dar nesibaigia) po metų, dvejų, trejų?

Nesu labai sentimentalus žmogus, bet prieš savaitėlę, važinėjant po mano gimtąją Dzūkiją, sukrėtė, pašiurpino mane scenelė, kuri, regis, įprasta, kasdienė giriose aplinkui Pirčiupius, Valkininkus, Varėną.

Mane užkalbino energingas, praktiškas, ūkiškas, verslus ir dar – vadinkite, kaip norite, simpatiškas žmogus. Toksai, sakytum, visai priešingo būdo nei tie, kurie inkščia, skundžiasi, graužiasi, kad viskas "ne taip", viskas "negerai", "pražus Lietuva" ir etc. Na, tarkime, kaip Gẽda ar Gedá...

Mes sutarėme beveik visais klausimais. Ir jam buvo įdomu paklausyti, ką aš manau, ir man, ką jis projektuoja. O projektuoja jis begalę dalykų. Ten reikia viešbutėlio, ten golfo aikštynų, ten nakvynės namų, ten pramogų centro, ten parduotuvės... Kaip nepritarsi? Viskas juk tik vienam reikalui, vienam šventam tikslui – "kad kraštas klestėtų".

– Tik matote, – buvo beužbaigiąs, – mūsų visuomenė tokia, mūsų žmonės tokie... Žinote, kokie...

Ir pasitaikyk tu man! Kaip sykis, kaip specialiai pasamdyta į šitą vasariškai spalvotą girios "kadrą" įlindo senikė. Paprasta tokia, nutriušus, labdariniais drabužiais senikė, kokių pilna Lietuva nuo Palūšės iki Liudvinavo imtinai.

– Ką ji čia veikia? Ką tu čia veiki, sene? – subliuvo įmitęs naujausios Lietuvos verslininkas.

– Bobausių, pone, bobausiukų norėjau paieškoti... – peilelis kaip pirštas drebėjo jos rankų kaulyčiuose.

– Kokio dar velnio? Mano miškuose, mano privačioj girioj bobausių! Mazgykis iš čia, o tai šunį paleisiu!..

Visas tariamas mūsų širdingumas išgaravo, ir važiuodamas toliau, ir grįžęs, o ir visų tolesnių ateities projektų klausydamas, aš jau netikėjau niekuo. Atleisk man, Viešpatie, net ir tuo Sąjūdžiu, kuriame andai dalyvavau...

Mes išnirome iš vienos šlykščios, pradvokusios pelkės ir apsidžiaugėm – pagaliau! Deja, tuo pat metu kieta ir plaukuota ranka mums jau buvo paruošusi kitą.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


3948. keule2003-06-16 11:21
Bet koks atgimimas yra susįjęs su nesavanaudiškumu. Pasak A.Camus, per revoliucijas žūva geriausieji. Aukojimo dėsnis suveikia taip, kad paskutinį žodį taria bailiai ir apdairieji, nes kiti jo neteko pauakoję tai, kas juose buvo geriausio. Kalba visuomet tie, kurie išdavė (cit.pab.) Lietuvoje tas pats - į valdžią subrido (ypač rajonuose) keules-taupykles, keules-verslininkai ir t.t. Kazko liudna palieka, kai kartais parduotuveje sutinku buvusi rajoninio Sąjudžio įkūrėją. Jis visada, kaip taisyklė, perka pigiausių sausainių pakelį, bus prie arbatos vakarienei. Drabužiai prasti, sunešioti, tas tiesa, bet liūdniausia, kad akys prigesusios. Nugalėto žmogaus akys. Idealistai visada miršta dėl kažko, ko jie nepamatys.

3950. Ta2003-06-16 11:33
Idealistai visada nusivilia. Ir pradeda neapkęsti - pirmiausia - savų, tų, kuriais labiausiai pasitikėjo. Ir tai neišvengiama, ir nesikeičia jau tūkstančius metų.

3973. ffa2003-06-16 14:21
Nesutinku. IDEALISTAS- negalėtų neapkęsti ko nors. Neapykanta ir idealizmas- argi tai suderinama? Pralaimėjimas- taip, niekad nebūna absoliučių pergalių, o idealistai siekia absoliuto, todėl niekada nesijaučia laimėję. Bet neapykanta? Čia gal apie kitokią operą. Jeigu priimt, pvz., Gedos rašinius kaip idealistinius- ar juose matytum neapykantą kažkam? Nusivylimą- gal. Kažkiek (pamatuotos ar ne) paniekos gudriesiems? Taip. Bet neapykantos? Nei pas Maironį, kai anas "mano buvę draugai greit į žmones išėjo.." rašė, nerasi jokios neapykantos.

3976. @2003-06-16 16:39
taigi, ne viena revoliucija- net ir dainuojanti- neapseina be auku... ir visos idealistines idejos postrevoliuciniu laikotarpiu buna ishkraipomos visokiu kiauliu-taupykliu, kiauliu- bankininku, kiauliu-partsekretoriu ir pan...bet ner ko tuo stebetis- nei vienas idealistas nemoka materializuoti savo ideju...materializacijos stadijoj i scena atena kiti- tie kurie moka (pasi)naudoti...

3977. cikada2003-06-16 16:49
Geda visad graudina.Natura tokia, matyt.Nors ir kaip jis teisus, bet jau geriau juoktis. Tada jokios plaukuotos rankos ir pelkes ner tokios baisios.

3979. Ne ta2003-06-16 17:12
Juoktis butu galima, jei nebutu tragischka. Deja, juokui pagrindo turi nebent tie su plaukuotom rankom, kai smaugia idealistus arba murkdo i pelkes tuos, kuriems beveik ir patinka buti murkdomiems.

3982. Nagine2003-06-16 17:50
Manau, kad nusivilia idealizuotojai o ne idealistai. Kažkas yra pasakęs, kad pasaulį gelbsti silpniausieji, nes tik jiems jis rūpi. Gal silpnumas čia ir suprantamas kaip apsukrumo, merkantilizmo, egocentrizmo stoka. Mūsų kasdieninio gyvenimo praktikoj labai dažnai laikymasis moralinių, idėjinių principų ( gyvenimas tegu skurde bet garbingai ir pan.) įvardijamas silpnumu. Kas sutripia idealistus, kas užgesina jų akis?- gal ne tiek pats skurdas, kiek pabrėžta, arogantiška, piktdžiugiška panieka jų vertybėms. "Išėjusių į žmones" jėgos, neklystamumo, valdžios demonstravimas. Kai tai daro okupantas - stiprina ryžtą ir dvasią, kai buvęs bendramintis ir bendražygis - gniuždo. Juokas, ko gero, šioje situacijoje pasitarnautų tik kaip smėlis stručiui.

3983. berniukas dideliais kareiviškais batais2003-06-16 18:01
Argi galima juoktis, jeigu trumfuoja žemos moralės individai? Nebent pritariamu, pataikūnišku tonu ir vaizduojant, kad mums nusipjauti į totalias vertybes.Manau, kad idealistus gniuždo ne vien bendražygių išdavystės, bet ir masiškai paplitusios dvigubos moralės normos visuomenėje.

3996. Margarita2003-06-16 20:57
Ko nori vyrai turintys valdžią?Dar daugiau valdžios!Tikriausiai prisimenate iš kur ši frazė:)

4015. Vetustis2003-06-17 10:15
Lietuvos karo laisvės kovotojai jau sakė, kad "po mūsų ateis kiti, dabar nekovoję, ir jie valdys Lietuvą". Jie tą žinojo, bet vertino tai filosofiškai - žinojo, kad kitaip nebus... Bet kokiu atveju nesuabejojo savo kova.

4022. v.d.2003-06-17 12:52
Savo "paklodese", kurios stai jau keleta metu siaubia Satenu puslapius, Geda daznai megsta vaizduoti esas "kietas vyrukas`, tikras "macho". Taciau tai,panashu, tik - poza. Sis rasinys liudija gerb.rasytoja is esmes teesant isteriska bobele: kaip gi kitaip, jei ne bobishka isterija, gali paaishkinti Gedos dedama lygybes zenkla tarp Sovietines okupacijos ir dabartines - taip ,visaapimancias transformacijas ir grimasas pergyvenancios;taip, nezinia galu gale kuo pasibaigsiancios -Lietuvos busenos?

4070. begemotas :-) 2003-06-18 23:04
Ar tau Margarita, api valdzia galvoti?

4091. Reinas2003-06-20 00:44
Reik nustoti ieskoti teisybes. Jos vistiek nesurasi, bet kuriame gyvenimo lygyje. Geriausia, ka gali padaryti, tai paciam laikytis teisybes principu.

4125. sakuda2003-06-22 00:49
Ko stebėtis? Pirmiausia sėmė tie, kurie ir Sovietų metais laikėsi arčiau valdžios: visas partinis, kompjaunimo ir ūkinis aparatas, visa partinė inteligentija. Prie jo pridėkime kelias dešimtis suktumu ir darbštumu prakutusių, vieną kitą mokslininką, prasigyvenusį iš savo žinių. Pribloškia gobšumo mąstai. Kokia toji Lietuva bebūtų, idealistai ja visada nusiviltų. Tai vaikiška būsena, tikintis, jog kažkas kitas privalo pasirūpinti mūsų geresne ir teisingesne ateitimi. Dar blogiau - tai įsitikinimas, jog esi apgautas, o kalti tie, kas turi valgyti ir gerti. Jei pažvelgtumėte atidžiai, tai pamatytumėte, jog idealizavimas tėra būdas apsiginti nuo savo paties nepilnavertiškumo.

Rodoma versija 24 iš 25 
0:26:50 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba