ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-06-14 nr. 656

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

AGNĖ JUŠKAITĖ. Apylinkės ir Herodotas (24) • SIGITAS GEDA. Penkiolika vasarų Sąjūdžio saulutėse (14) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Scenos: pakelėse, paežerėse (6) • VICENTE ALEIXANDRE (2) • ROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (16) (17) • VIRGINIJUS SAVUKYNAS. Išgelbėtojas ir Apokaliptikas Lietuvos politiniame spektaklyje (11) • RASA ČERGELIENĖ. Poezija (1) • Niekur ir Visur yra visai tas pats (3) • MURRAY W. STEIN. Junginė analizė ir dvasingumas (12) • Žaidimai abstrakcijų erdvėje (7) • ERIKA DRUNGYTĖ. Kai profesija yra angelas (29) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Kas yra kas mano name? (1) • JONAS TRINKŪNAS. Šventyklų lankymas Anglijoje (10) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (3) • ALGIMANTAS MANKUS. Paskutinį kartą Girtųjų kaime (15) • Laiškai kitiems, sau ir el. redakcijai (59) •

Poezija

RASA ČERGELIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Eva Hesse. Keletas. 1965

Pakraščiukais

Liepsnelių šokis gamina dūmus,
jie (žmonių kryptimi) kyla aukštyn,
lyg suinteresuota minia pripildo kaminą ir,
priartėję prie pakraščio, iškunkuliuoja dangum.
Vakarėja, pusto. Balta sniego spalva kartu su diena,
Sunėrę juodą ir baltą rankas, keliauja į pakraščius.
Eina Kalėdos. Mama, jos ateina pakraščiais,
sėlina obuolio žievele, pakrantėmis, užuovėjomis,
užuominomis, net pašiurpsta pusiau raudona žievelė,
mano smegenų žievė ir mano oda, kai apie tai galvoju.
Juodas katinėlis atitapsi grindimis, kol jo minkštą tapsėjimą ir minkštą mano klausymąsi kartu su saulės spinduliu
sugeria margas kilimas, girdžiu, kaip
katinėlis pasiekia grindų pasaulio kraštą, ir
girdžiu, kaip iš šio mažo krašto grįžtama.
Tada ir atlaužiu pasaulio, kaip duonos riekės,
jausdama maloniai karstelėjusią pamatinę plutą.
Mielas veide, esam jau rytojaus kairiajame pakrašty
ir esam toliau judinami į dešinę, į pakraštį, tai jis
minties sidabriniu pasaitėliu trukteli sudėti lūpas
bučiniui į lūpų kamputį. Trumpos dienos tarsi sniego bobą
ridena mane, storai aplipdamos, nulipdydamos,
snigdamos, lydamos, maitindamos, lyžčiodamos,
laikydamos alky. Krutu į pasiraukšlėjusį kraštą pasaulio,
o ten jau pirmąjį kąsnį visų geometrinių stereometrinių
formų atkandu, prieš tai ragavusi žemės ir dulkių.
Briliantinės žalumos linija čia apveda mano akis
lyg žaizdas ir kūną ištepa jodu. Krašte jau nebejudu.
Akių sausra, pasiekusi karštėjantį pakraštį,
šaukiasi mirksnio. Neverkiu, tik nusilakuoja
akys neriedančiom ašarom tobulai, atstodamos
spindesį sielų, tolimųjų planetų. Mielas veide, klausykis
apie tai kaip apie slaptų stebuklų paviršių, koks esi ir tu,
mielas veide, taip ir žiūriu, ir tai primena man apie viską,
ką regėjau regėsiu iš pakraščio. Dabar dar tik sukas
minčių moneta ant kraštelio, o kai nuvirsta ant šono,
parodo, o aš pamatau, jos iki penketo suskaičiuotą veiduką.

Dryžuota

Žiemos karakulį be garso išvagoja
karališkasai laiko driežas.
Paviršius mano – dryžas dryžiais
ciano, cinamono, celibato, cinamono ir ciano.
Akies tinklainės cenzūra
apverčia kryžių, įtaisydama danguj žeberklą.
Dvikvapė daugvaldystė,
šliaužiant laikui, lekiant laikui,
laikui plaukiant.
Neužkliudydami bažnyčios šalto inkaro,
po gelmę nardo sniegenos cukruotos,
zylės, pjausto gyvastį ir tulžį vėliavom ir
juostom – mąstymų šilkus.
Žiūriu gelmėn užvertus galvą,
pėdomis liečiuosi tilto, kevalo ar laivo denio,
slystu, griebiuos už letenos ar rankos,
dėl to srovė mus pasigauna dviese,
o rankos krintančių ore nubrėžia penklines,
į jas sukrinta, suskrenda penki šimtai
ir penkiasdešimt penkios natos –
zylėm, cinamoniniu sniegu,
ciano žvilgsniais, kol vilnijantis dangus
į žemės krantą išmeta,
kliudydamas eilėraščius nesmarkiai.

Žiūrėk, kaip mylimasis trina krumpliais
dešiniąją akį, į kurią įkrito mylimoji,
o nuo paukščių kaip panižo
vienišam vienuoliui
akį trečiąją.

Ryto

Rąžydamies žiovauja ryto rykliai,
į žabtus pildamiesi ar-ar-arbatą,
susičiaupdami – ryžtingai – cit-cit-citrina,
C-rūgštim grynindami grimzdimą,
citrusas – mane, ryto dūmas – tave
nugramzdina ledan,
din-dan krenta į suledėjusią žemę,
nusirita stingdamas ryto trimitas,
regėjimams į priekį trykštant,
grimztam į rytmečio purslais aptaškytą
rytdieną, nors nuo pat ryto diena ši
mus ragina atsigręžti, ryžtis, sugrįžti,
ant ryto stalo pilna juk visko,
net po stalu žemčiūgai mums tviska,
bet ryto žiovuliu žiodamies,
ryto geismu, per greitai išdrįstančiu,
neryškiai praryjame saulės išganingą
diską, pumpurų nesukrovę, neišsiskleidę,
neparagavę dieviškų ryžių,
Dievo rytą Dievo sėklom
iš ryžto nugrimztam, iš ryto vėl
dygstam, iš ryto paklausia vėl
mūsų ar-ar arbata
ir nutildo cit citrina.

Vakaro

Vakarėjam su vakaru,
vakarėjimas amžinas glamžinas,
vakarinės vakaro žmonos
vakarinį viralą verda,
vis pamaišydamos virbalu,
o vergės į vakarus veržias,
vakarais praverdamos langą,
verkdamos, verpdamos,
nuo vyro virpėdamos,
ašarom ištekėdamos už vakaro,
vietoj vestuvinio žiedo
gaudamos virbalą,
vietoj rožės – rožinį, verbą, dar
po verksmą, po neprilygstamą
vakaro vertę,
vietoj linkėjimo – klausimą:
"Ko jūs taip verkiat?
Vakarais prieš miegą,
prieš amžiną miegą
verkti neverta..."

72 valandos

Mielas veide, štai mes ir praleidome kartu 72 valandas,
tiksliau sakant, tai valandos pasiliko su mumis ir nepaspruko,
nors ir nebandėme jų sulaikyti.
Ruošdamiesi joms, pragyvenome kitas 72 (o gal 172) valandas.
Suskaičiavau tai penktą valandą ryto, dar neišaušus 73-iajai,
Dievas uždėjo ant manęs ranką taip, kaip aš savąją ant tavosios,
turbūt suturėdamas, kad nebėgčiau, pridengė tarsi žalią žiogą,
73-iąją valandą valandų kūnas atsiskleidžia kaip didelis stambus
geltonas liūtukas tavo žydram kambary arba trijų mėnesių kūdikis,
kuris atrodo taip, tarytumei būtų penkių. Kai jis guli ant pilvo,
jau atkakliai kelia geltonai garbanotą galvą, iš jo kaktos į mus šviečia
auksinė penkiakampė žvaigždė, ir tuo metu jo lyties nesimato, bet mes žinom, kad ji labai gražiai jam pritinka,
netgi tai, ką jis palieka vystykluos, yra saulės spalvos,
mums rūpi be to, kad toje galvoje kalasi penktas dantukas,
tad truputį skauda, truputį skauda mums, skauda valandų kūną,
vidurnakty įsiklausius girdėti kūdikio sopulingas verksmas,
šventos valandos įauga į tas, kurios tūno kaip žvėrys,
taigi žvėrys įgyja šventumo, o šventieji apauga kailiais žvėrių,
valandos prasideda auksu, baigiasi juodais pakraščiais,
o iš juodo saulėgrąžos grūdo sugeltonuoja į šviesą atsisukęs
žiedas. Mirga akyse svaigios ilgesio valandos, nepriskirtinos
anei kūno nuodėmei, anei šventajai dvasiai, anei astronomijai,
anei botanikai, tačiau susietos kažin kokiu didžiai didžiuoju
ir didžiai mažuoju gyvenimo apytakos ratais,
jos, liūdesio valandos, pilnos juoko,
jos, linksmybių valandos, maudomos ašarose,
tik neapsirik: iš geldos pildamas iš gelmių ištekėjusį sūrymą,
kad kūdikio neišpiltum, kūdikio, kuris gręžias į mano balsą
ir tavo mielą veidą pažįsta jau.

Per žiemos miegą

Per žiemos miegą
į nieką žiemos, kaip nurodyta.
Ir kūnas alkanas pjauna degutą nakties
lyg išgaląsta alkūnė. Čia vaikštau
kaip vaikščiotoja (štai ko per dieną
juodu vaikščiojimo degutu aš atsiduodu,
nors per dieną degutas atrodo lyg pilkas).
Beraštis vėjelis, aklas anatomas,
lunatiko sapnu sapnuoja mano anatomiją,
nelaukdamas, kol atsibusim ar kol
būsiu paaukota viesulams. Esu rami:
nė vienas vaikščiotojas nepažadina
švelnaus lunatiko ir nesužeidžia.
Bet klausykit, dabar sakau jums kaip
sakytoja: jums nesiklausant, dusliai
sukrito man į vidų tai, kas mano pasakyta
iš viršaus, į viršų ir viršaus, kas
šovėsi aukštai – žemyn išbiro tarsi
perteklius ir suskambėjo.
Skaudu, vaikeliai, kai matai, kaip
žodžių aukštumos vėl užkariauja
žodžių žemumas. Skaudu,
tarsi skaudėtojai skaudu. Tikrai,
po to žiemos miegan panirsiu
lyg miegotoja, neabejokit.

karštis

karštis plaikstosi karčiais
ore kybančią dvasią karvių uodegos karšia
saule tu mane blukini vartodama druską
tavo valia
vidaus sūrymas keičia vietą
ropščias į paviršių trokšta valdžios

drąsiai be gailesčio atsižadu prėsko vidaus
šią iš karščio kvaištelėjusią valandą
į klausimą kas čia atsakau klausimu kas čia
toks yra į veidrodį panašus karštis
atvėsęs dialogas yra mūsų kerštas karščiui
tad nesikarščiuok košdamas tuštumą
ar košiamas tuštumos
karščių krašte benamystės aukštumos
išdidžiai žiūri į namų šilumą ir židinio ugnį
vidinio glotnumo daugėja plinkant
eilėraščių kuokštais krykštavimais
karštis darbuojasi tarsi skustuvas
gimdymo namų priėmimo kambary
kuriame slapta ruošiamos angos
krebždant pasieniuose krepšiams
galugerkly troškuliui ir ateity krešuliams
krikštynoms krikštytojams kryžiažodžiams
po to krūpčiojančios krūtys kunigaikštystės
kunigų kumščiai krikštavaikių kumštukai
palengva kvėštantieji

karštą priešmirtinę minutę visas gyvenimas
išputoja lyg iššovus šampano kamščiui

šnabždesiai tarškėjimas barškinimasis
sirpstančios braškės pieno varškėjimas
drėkstančių marškinių sūrūs paveikslai
kairiniais prakaito kirčiais kirčiuojami veidai
įkaitę dangaus ir žemės tarpininkai
tarpuakiai tarpušvenčiai tarpkojai
smulkioji vaško architektūra
skandinama medunešio
medus skandinantis mane
vietoj sumuštinio karšta psichoterapija
išdeginanti aršumą ir aštrumą
košmarą vargšą rūmus
pakely į anapus Europoje karšinčių kamščiai
gelbsti tik vidų prieš mirtį ištuštinantys karščiai
tuščias praeina neklausiamas kas čia
pašventintas nežinojimo karšto

tad gerai numirti per karštį
....................
staiga viskas sukyla net vėjas
mes vėstame pilnėjame
prisipildome sūrymo žodžių
ir lyg kraujomaišos bijome klausimo


2003 birželis

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


4071. Begemotelis2003-06-18 23:05
gerai numirti yra tada - kada ateina tikrasisi isejima metas.

Rodoma versija 24 iš 25 
0:26:44 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba