ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-05-07 nr. 747

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (139) • ANDRIUS MARTINKUS. Didžiojo inkvizitoriaus apologija ir išpažintis (19) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Apie tylią "Klasiką" ir garsų klasikąRAMŪNAS JARAS. Dresdenas (10) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Pelenė iš Korėjos; ir ne tik...SIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiSu AUDRIUMI NOVICKU kalbasi Alfonsas Andriuškevičius. Trispalvė, cepelinas ir kibinas (1) • MARIJA ŠABORŠINAITĖ. nuteisti negalima pasigailėti (1) • AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ. Iš praeities (5) (43) • LAIMANTAS JONUŠYS. Klajūno pasakos ir mįslės (12) • RYTIS RADAVIČIUS. Baltojo Maiko pasaulis (1) • PRANCIŠKA REGINA LIUBERTAITĖ. Runų raštas (7) • Su FRANCIS FUKUYAMA kalbasi François Armanet ir Jeanas Gabrielis Fredet. Valstybė kaip pelningas sumanymasRASA ČERGELIENĖ. Katės

Klajūno pasakos ir mįslės

LAIMANTAS JONUŠYS

[skaityti komentarus]

Artūras Imbrasas. Klajūnas. V.: Vaga, 2005. 297 p.

Už miesto apsistodavo čigonų taboras, ir vienas pasiturintis miestietis įsižiūrėjo jauną čigonaitę ir pasiūlė jai keliauti kartu į Kiniją. Pakeliui, Mongolijoje, spaudžiamas aplinkybių, jis parduoda čigonaitę vietos didžiūnui. Po keleto metų vėl apsilankiusį Kinijoje jį pasikviečia imperatorius ir pareiškia, kad žmogus, pardavęs savo mylimąją, nusipelno mirties bausmės. Imperatoriaus žmona yra ta pati čigonė, kurią miestietis paliko stepėje ir kurią mongolas vėliau padovanojo imperatoriui. Pasmerkto myriop keliautojo šeimai imperatorius nusiunčia aukso lydinį, kainuojantį tiek, už kiek miestietis pardavė mongolams čigonaitę. "Kitais metais, kai čigonų taboras vėl apsistojo laukymėje prie miesto sienų, Kinijoje nubausto pirklio sūnus paprašė vienos senutės čigonės išburti jam ateitį. Burdama čigonė išviliojo iš naivaus jaunuolio kinų imperatoriaus aukso lydinį. Taip ji atgavo savo jaunėlę dukrą".

Šitaip užbaigiamas trumpas įterptinis pasakojimas – tokių į pasakas panašių istorijų "Klajūne" yra ir daugiau. Kai kurios vėliau ataidi ir sąlygiškai pagrindinėje pasakojimo plotmėje. Pastaroji vyksta gal beveik šiais laikais, bet anachronizmų gausu – tai šiek tiek primena Christopho Ransmayrio "Paskutinį pasaulį".

Mieste gyvenantis pasakotojas nusprendžia aplankyti tolimą pasiilgtą kaimą ir ten apsistoja pas detaliai neapibūdintą personažą Juozą. "Juozas buvo iš tų žmonių, kuriems gyvenamoji aplinka suteikia pakankamai peno mintims ir kur stebuklai ir mįslės yra kasdienybė, nėra jokio reikalo ieškoti jų svetur". Tokių stebuklų ir mįslių apstu ir pačiame romane, ir jis beveik visas yra tarsi didelė pasaka su įterptinėmis trumpomis pasakomis. Nors tai niekur nepasakyta, kontekstas rodo, kad veiksmas vyksta Lietuvoje. "[...] didieji kaimynai plūdo krašto vieškeliais kariauti su kitais didžiaisiais kaimynais, niokodami viską, kas pasitaikydavo jų kelyje. O paskui ateidavo išvaduotojai, trypdami kviečių laukus, kad išvytų užkariautojus, kurie traukdamiesi palikdavo degėsius. Nėra ramybės ir nebus. Ir telieka sukąsti dantis, auginti duoną ir veisti bites".

Šis fragmentiškas romanas turtingas ne tik švelnios fantazijos nuspalvintų istorijų, bet ir subtilios stilistikos pagavų. Štai skyrelyje "Dvylikta diena" (145–146 p. – knygos turinio, laikantis naujos mados, deja, nepateikta) kuriamas vasaros pradžios dienos įspūdis, kai "nesibaigiančioje" geltonų pienių pievoje kai kurios jau nužydėjusios, "ir jų pūkeliai sklandė vaiskiame ore, ieškodami vietos nutūpti. Tai buvo diena, kai vienintelė svajonė – užsimiršti ir nieko nejausti". Toliau einama į platesnes prisiminimų bei įspūdžių erdves ir išvardijama daug paveikiai detalizuotų dalykų, kurių palaimingos dienos nuotaikos, sustojusios akimirkos apimtam derėtų nejausti, pvz.:

Neverkti dėl sulaužyto žaislinio raudono mersedeso, kurį atnešė tėvai į ligoninę septinto gimtadienio proga ir jį sulaužė berniukas iš gretimos palatos. Nesigūžti iš baimės nuo žaibų ir griaustinių, grasinančių man, kai lieku vienas vakare namuose, tėvams išėjus švęsti dėdės sidabrinių jungtuvių sukakties. Nedrebėti iš nevilties, plaukiant per ežerą link žalios vienišos salos, kai matau savo draugą, jau lipantį krantan ir linksmai krykštaujantį iš džiaugsmo. Negalvoti, ką pasakyti netikėtai sugrįžusiai savo draugei, rytą atsikėlus iš lovos su saldžiai miegančia jos seserimi ant mano pagalvės.

Pastarasis motyvas užkabina protarpiais gana subtilią, bet šiek tiek ir pagyrūnišką pasakotojo seksualinių laimėjimų temą. O tai vyksta jam pėsčiomis keliaujant iš Juozo kaimo atgal į miestą – "Dvylikta diena" yra būtent tos kelionės etapas. Erotinius motyvus, kaip ir nuolat atsikartojančią spanguolių užpiltinę, galima vaizduotis kaip ironišką, šiek tiek sąmojingą plotmę. Štai "keturioliktą dieną" pasakotojas karčemos virtuvėje atsitiktinai pamato persirenginėjančią šeimininkės dukterį ("prisiekiu aukso puodu – tokio užpakaliuko dar nebuvau matęs"), kaip netrukus paaiškėja, vardu Giedrė, ir taip pat netrukus "tarp kunkuliuojančių ir šnypščiančių kaip gyvatės puodų mes su Giedre pasimylėjome".

Įdomesnė yra "Kaukė". Ši savo veidą visada slepianti dainininkė pasakotojo vaizduotę įkyriai persekioja iki tol, kol jis labai gražiomis, vėl kone pasakiškomis aplinkybėmis toje pačioje kelionėje iš kaimo susiduria su ja akis į jos negražią akį. Bet vėliau pasakotojas su Kauke suartėja intymiai ir gyvena kurioziškoje bigamiškoje "šeimoje" kartu su ja ir Giedre. Ilgainiui romano istorijėlių impulsas šiek tiek priblėsta, ir vėlesnio (po ilgos kelionės atgal į miestą) gyvenimo epizodai nebe tokie įtaigūs.

Vis dėlto keturiasdešimtmetis architektas Artūras Imbrasas, atėjęs į literatūrą iš šalies, parašė gana subtilią ir įspūdingą knygą, pranokstančią kai kurias profesionalių literatų pastangas. Leidykla sumanė padaryti meno kūrinį ir iš pačios knygos – patyrusio knygų iliustratoriaus Lino Spurgos darbai, nespalvoti, taupios išraiškos, su vyraujančiais subtiliais pilkais pustoniais, gražiai dera prie ramios pasakojimo tėkmės.

Deja, mįslinga ir gluminanti pabaiga, kuria siekiama lyg ir šokiruoti skaitytoją, lyg ir nubraukti visa tai, kas parašyta iki tol, gadina įspūdį. Knyga, prasidėjusi daug žadančiais gero stiliaus ir gerų naratyvų pavyzdžiais, baigėsi tuo, kas šiandieninėje lietuvių literatūroje jau ima įgristi, – bjaurasties pliūpsniais. Užvertus paskutinį puslapį, galima konstatuoti, kad "Klajūnas" pasižymi dviem tarpusavy nesusijusiomis ypatybėmis (viena formos, kita turinio), kurios savaime literatūros nei blogina, nei gerina, – fragmentiška, į nuoseklią visumą nesusilipdančia kompozicija ir nešvankybių gausa (pastaroji čia iš esmės prasiveržia tik pabaigoje). Šios dvi ypatybės krinta į akis todėl, kad – kartu ir atskirai – yra labai dažnos pastarųjų metų mūsų prozoje: ir gerose, ir prastose knygose.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


74580. Erika :-) 2007-02-07 19:53
Buvo parašita kad bus mislių apia bites

103169. ieva :-( 2007-11-26 21:18
ner mysliu.

110486. Martukas :-( 2008-02-20 22:13
nier mysliu apgavikai

111159. LILIJA :-( 2008-02-28 21:06
NEPATIKO TODEL KAD NERA MISLIU;;;;;;;;;;;[[[[[[[[[[[[[[[[[[[[

115266. edgaras :-( 2008-04-22 21:58
Kur mysles?

118166. kamile :-( 2008-05-23 14:01
ner mysliu o man reik apie miska

137650. Greta :-( 2008-11-07 17:42
ner mysliu o man reikia apie duona

150827. irma :-( 2009-02-19 18:30
nera misliu nesamone

176482. pisk nx erika.. :-( 2009-12-10 16:58
daunai krw man reikia apie duona skubu o cia kazkokias nesamones duoda gerai kad neskaiciau.. bet wiswien puskit nx :D

Rodoma versija 24 iš 25 
0:26:31 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba