ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-05-07 nr. 747

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (139) • ANDRIUS MARTINKUS. Didžiojo inkvizitoriaus apologija ir išpažintis (19) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Apie tylią "Klasiką" ir garsų klasikąRAMŪNAS JARAS. Dresdenas (10) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Pelenė iš Korėjos; ir ne tik...SIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiSu AUDRIUMI NOVICKU kalbasi Alfonsas Andriuškevičius. Trispalvė, cepelinas ir kibinas (1) • MARIJA ŠABORŠINAITĖ. nuteisti negalima pasigailėti (1) • AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ. Iš praeities (5) (43) • LAIMANTAS JONUŠYS. Klajūno pasakos ir mįslės (12) • RYTIS RADAVIČIUS. Baltojo Maiko pasaulis (1) • PRANCIŠKA REGINA LIUBERTAITĖ. Runų raštas (7) • Su FRANCIS FUKUYAMA kalbasi François Armanet ir Jeanas Gabrielis Fredet. Valstybė kaip pelningas sumanymasRASA ČERGELIENĖ. Katės

Trispalvė, cepelinas ir kibinas

Su AUDRIUMI NOVICKU kalbasi Alfonsas Andriuškevičius

[skaityti komentarus]

iliustracija
Audrius Novickas. ID. 2004

– Jau seniai, susidūręs su mūsų trispalvės variantais, kuriuose nesilaikoma specifinių atspalvių (o tokių variantų – absoliuti dauguma), jaučiuosi nejaukiai. Viena, tuomet labiau krinta į akis, kad pažeistos heraldikos taisyklės (pagal jas – geltona ir balta yra "metalai", o visos kitos – spalvos; "metalas" negali liestis su "metalu", o spalva – su spalva). Antra, pats spalvų derinys atrodo kažkoks "barbariškas", orientuojantis ne į europietiškosios kultūros kodą. Tačiau tik iš komentaro Tavo instaliacijai "Trispalvės dėlionė" ŠMC sužinojau, kad iš geltonos, raudonos ir žalios sukombinuotų vėliavų pasaulyje viso labo dešimt, kad viena jų plevėsuoja Pietų Amerikoje, Bolivijoje (ji atsirado pirmoji), viena – Europoje, t. y. mūsiškė, o visos kitos – Afrikoje. Kaip Tau atėjo į galvą šitai aiškintis, kaip viskas rutuliojosi, kol galiausiai radosi ši instaliacija?

– Pagal "meninę kilmę" esu tapytojas, todėl neišvengiamai kreipiu dėmesį į tai, kas spalvinga. Kita vertus, jau gal 11 metų savo kūryboje naudoju arba remiuosi kultūriškai prisodrintais kasdieniškais ir ne visai kasdieniškais aplinkos objektais. Jeigu jie dar ir spalvos požiūriu intensyvūs, kaip vėliavų atveju, dirvą meniniam sumanymui puoselėti manyje jau galima manyti esant paruoštą. Tačiau kelias nuo pirmojo impulso iki kūrinio realizacijos neretai virsta "paralelinėmis progresijomis", iš kurių ne visos pasiekia finišą.

Anksčiau, nei pradėjau mintyti apie Lietuvos vėliavą, meno kūriniui knietėjo panaudoti Lietuvos vėliavos spalvų marškinėlius, kurie, jeigu neklystu, Šarūno Marčiulionio iniciatyva buvo pagaminti kaip Lietuvos krepšinio rinktinės reklamavimo priemonė Atlantos olimpinėse žaidynėse, o vėliau išplito "tautoje", kol buvo beviltiškai nuskalbti. Originaliuose 1996 m. marškinėliuose, sukurtuose JAV dizainerių, panaudojusių septintajame XX a. dešimtmetyje išpopuliarėjusio psichodelinio stiliaus estetiką, geltonos, žalios ir raudonos spalvų fone buvo nupaišyta grėsminga krepšinį žaidžianti giltinė. Marškinėlių stilistika buvo pasiskolinta iš legendinės Kalifornijos psichodelinio roko grupės "Grateful Dead", kuri ir suteikė leidimą juos gaminti bei platinti savo koncertuose. Taip tautiniai / psichodeliniai marškinėliai tapo vienu sėkmingiausių komercinių Lietuvos įvaizdį pardavinėjančių produktų. Bet ar turėjo / galėjo jie tapti sėkmingu Lietuvos krepšinio rinktinės simboliu ir jos gerbėjų talismanu? Tuo smarkiai suabejojau 1999 m. kūrybinės rezidencijos San Franciske metu. Patekęs į San Francisko Haight-Ashbury rajoną (nuo 1965 m. pasaulinę hipių citadelę, o dabar kultūrinės industrijos epicentrą), pamačiau aibę suvenyrų parduotuvėlių su psichodelinio stiliaus atributika, taip pat – ir vaivorykštės spalvų batikos marškinėlių, panašių į lietuvių užsakytuosius. Jie buvo aiškūs gėlių vaikų pasaulėžiūros, turėjusios charakteringų barbariškumo bruožų, simboliai. Taigi Lietuvos krepšinio rinktinės simboliu ir jos gerbėjų talismanu tapo pralaimėjusiųjų bendruomenės simbolis, vargu ar leidęs tikėtis nugalėti Dream Team ir siekti dar aukštesnių vietų olimpinėse žaidynėse. Haight-Ashbury patirtis mane nuteikė apmąstymams, kaip svarbu kritiškai analizuoti tautinės tapatybės formantų reikšmes, ir tapo geru "kompostu" "Trispalvės dėlionei" atsirasti.

Atvejis su marškinėliais parodė, kad kūriniams, susijusiems su to, "kas artima" (nacionaliniu, socialiniu, asmeniniu požiūriu), tyrimu, atsirasti būtini išoriniai kultūriniai impulsai ar žvilgsnis iš šalies. Tokio žvilgsnio savininku "Trispalvės dėlionės" atveju tapo mano draugas čekų menininkas Jiri Černicky. 2003 m. rugpjūčio pavakare pasitikdamas mane su žmona prie savo namų Prahoje jis atkreipė dėmesį į Lietuvos vėliavos atspaudą ant mūsų automobilio numerio plokštės. "Klajodamas po Afrikos žemyną ne vienoje šalyje mačiau vėliavą, panašią į jūsiškę. Tai vaivorykštės spalvos, stiprus religinis simbolis. Lietuviai turbūt labai religingi, kaip ir etiopai".

Po šių žodžių manęs jau neapleido mintis, kad būtinai turiu atlikti tyrimą ir surinkti kuo daugiau informacijos apie pasaulio šalis, kurių nacionalinėse vėliavose naudojami geltonos, žalios ir raudonos spalvų deriniai. Be šio, buvo ir daugiau impulsų. Štai praeitą vasarą žurnale "Stilius" buvo įdėta žinutė, pavadinta "Dior" mados namai pasiskolino trispalvę? Joje buvo rašoma, kad minėtiems mados namams dizaineris Johnas Galliano sukūrė drabužių kolekciją "Rasta", įkvėptą Jamaikos rastafarių judėjimo, jos akcentais tapo raudonos, geltonos ir žalios juostelės.

Instaliacijos formą "Trispalvės dėlionė" įgavo ne iš karto. Pradžioje mintys sukosi apie performansą – intervenciją į viešą erdvę Vasario 16-osios arba Kovo 11-osios proga. Svajojau, kad per vakare vykstantį šventinį renginį / koncertą, kai tamsą skrodžia tik scenos prožektoriai ir tautinės trispalvės, virš minios pradėtų plevėsuoti ir kitų šalių geltonos, raudonos ir žalios spalvų vėliavos, kuriomis mojuotų tų šalių atstovai. Tačiau šis sumanymas net man pačiam atrodė per daug drastiškas, o turint omenyje autentiškus mojuotojus – per daug brangus bei sunkiai įgyvendinamas. Viskas susidėliojo į savo vietas per viešnagę Niujorke praeitą rudenį, kai Vytenis Jankūnas nuvežė mane į MOMA galeriją Beacon vietovėje, esančioje Hadsono upės pakrantėje apie 50 km už miesto. Buvusiame industriniame pastate įrengtoje galerijoje tuo metu buvo eksponuojama amerikietiško minimalizmo klasika – Juddo, Serros, Flavino ir kitų darbai. Visiškai derantys su erdve serijomis įkomponuoti kūriniai dar kartą įtikino mane, kad paprastumas gali būti labai stiprus. Staiga įstengiau vizualizuoti erdvėje kabančių vėliavų grožį ir suvokti, kad joms tereikia erdvės, kurioje nevaržomai galėtų skleistis, plisti, kaip pats spalvinis kodas per šimtą metų plito pasaulyje.

– Vėliava – valstybės simbolis. Tuo atžvilgiu ji nepriklausytų banalių simbolių grupei (šiaip ar taip, valstybė kol kas dar netapo banalybe). Tačiau šio simbolio grūdimas į visokiausius kontekstus jį neišvengiamai banalina. Vadinasi, keičiasi ir mūsų santykis su juo. Atsimenu, kaip "sugedo" mano santykiai su JAV vėliava nuo tada, kai Vašingtone pamačiau ją besiplaikstančią tarp "McDonald’s" vėliavų. Kokie Tavo santykiai su valstybinėmis ir kitokiomis vėliavomis (žinoma – ir su lietuviška trispalve)? Kaip jie keitėsi? Pasipasakok apie savo bičiulystę (nesantaiką) su vėliavomis.

– Santykių su lietuviška trispalve pradžia mano gyvenime buvo 1988 m. Juos atspindi du skirtingi epizodai, kuriuose galbūt galima įžvelgti ir dabartinio grįžimo prie šio simbolio dėsningumą.

Pirmasis epizodas įvyko tų metų birželio mėnesį Merkinėje, kur mes, trečio kurso tapybos specialybės studentai, atlikome vasaros praktiką. Iš Kauno grįžęs moksladraugis kaip didžiausią sensaciją papasakojo, kad Kaune, Laisvės alėjoje, vyko mitingas, per kurį virš susirinkusios minios laisvai plevėsavo trispalvės. Į šią žinią reagavau emocingai ir spontaniškai. Kartu su grupės draugu nubėgome į galanterijos krautuvę, nusipirkome geltonos, žalios ir raudonos medžiagos atraižų ir viena miestelio močiutė mums pasiuvo po trispalvę. Jas, kaip pirmuosius pokyčių ženklus, iškabinome prie mokyklos bendrabučio, kuriame buvome apsistoję. Tautinių vėliavų plevėsavimas miestelyje, matyt, padarė nemažą įspūdį, nes kitą dieną jų pažiūrėti iš Varėnos atvyko vis dar pikti kagėbistai.

Antrasis epizodas įvyko tos pačios vasaros pabaigoje Visagino (tuometinio Sniečkaus) apylinkėse, kur vyko žaliųjų organizuota protesto akcija prieš atominės elektrinės eksploatavimą. Dalyvauti joje, kaip ir daugelyje kitų tos vasaros pilietinių sambūrių, nuvykau su Merkinėje pasiūta trispalve rankose. Tačiau tereikėjo man palikti vėliavą palapinėje ir trumpam išeiti apsidairyti, – ir grįžęs jos neberadau. Kažkam trispalvės labai, labai reikėjo...

Į rankas trispalvę vėl paėmiau tik 2005 m. ruošdamasis parodai Šiuolaikinio meno centre.

– Šiuo (Tavo instaliacijos) atveju valstybinė vėliava (vėliavos) tapo meno kūrinio medžiaga (ne tik materialiniu požiūriu). Tačiau objektų, velkančių paskui save galingas socialinių, politinių, religinių reikšmių uodegas, panaudojimas kaip medžiagos meninėje kūryboje gali sukelti visokių komplikacijų, ypač galvose tų, kurie nesiskaito su meno kūrinio specifika. Tau jau taip yra buvę: kai prieš 10 metų ŠMC demonstravai objektą, sukonstruotą iš 14 Vilniaus ubagų kepurių, ne vienas (pats girdėjau) apšaukė Tave ciniku. Ar kai kūrei šią instaliaciją, turėjai galvoje panašaus pobūdžio reakcijas? O gal ir norėjai jas išprovokuoti? Koks būtų "idealus", Tavo nuomone, šio kūrinio "perskaitymas", t. y. artimiausias tavajai jo interpretacijai?

– Stiprią semantinę įkrovą turinčių objektų naudojimas mene visada yra ir bus vertinamas kontroversiškai visame pasaulyje, tačiau skirtingose šalyse reakcija gali priklausyti ir nuo istorinės patirties, tradicijų, šiandien dominuojančio kultūrinio konteksto. Viena galerininkė iš Berlyno, pamačiusi mano instaliaciją, sakė, kad Vokietijoje dėl šios šalies nacistinės praeities menininkas, prieš kurdamas instaliaciją su vėliava, dar gerai pagalvotų, ar nedaro klaidos. Esu skaitęs, kad JAV teismai buvo iškėlę kelis ieškinius menininkams už nepagarbų elgesį su valstybine vėliava. Žinau, kad Lietuvoje taip pat atsiras nemažai žmonių, kurie "Trispalvės dėlionę" laikys neleistinu valstybės simbolio banalinimu. Tačiau šis žinojimas nesilpnino mano nuojautos dėl šio kūrinio aktualumo ir adekvatumo siekiant diskursyviai, kritiškai pažvelgti į itin svarbų mūsų tautinės ir valstybinės tapatybės simbolį. Beje, prieš darant "Trispalvės dėlionę" teko pasigilinti į Lietuvos Respublikoje galiojantį vėliavos ir jos panaudojimo įstatymą. Išsiaiškinau, kad mūsų dabar galiojanti valstybės vėliavos proporcija yra 3x5 (1999 m. dar buvo 1x2), o ją kabinant šalia kitų valstybių vėliavų pastarosios taip pat privalo atitikti Lietuvos vėliavos proporcijas, nors kai kurių šalių vėliavų proporcijos yra 1x2 arba 2x3. Taip pat laikiausi heraldikos reikalavimų vėliavas kabinant vertikaliai. Kurdamas instaliaciją nepaisiau tik specifinių geltonos, žalios ir raudonos spalvų niuansų, būdingų atskirų šalių vėliavoms. Tai dariau sąmoningai, nenorėdamas įpulti į natūralizmo pinkles, tuo labiau kad, kaip rašiau aiškinamajame rašte, "vėliavos čia ne "ready made’ai", bet standartizuoto trispalvio kodo variacijų reprezentacijos".

iliustracija
Audrius Novickas. Trispalvės dėlionė. 2005. Instaliacija. Vytauto Balčyčio nuotrauka

Be to, siekiau ir provokuoti žiūrovus. Spalvų niuansų nepaisymu norėjau išryškinti mūsų valstybės negebėjimą užtikrinti, kad tiek audeklo, tiek atspaudų popieriuje pavidalu mūsų šalyje ir užsienyje naudojama trispalvė atitiktų oficialų spalvų standartą.

Be politinio, man rūpėjo ir formalus – galerijos erdvės suvaldymo vizualiais elementais – aspektas. Čia reikia paminėti Jaspero Johnso "Vėliavas". Jis nebuvo prieš, kad minėta tapybos darbų serija būtų interpretuojama kaip amerikietiško vartotojiškumo kritika, bet pirmiausia sprendė tapybos problemas. "Trispalvės dėlionės" atveju tapatybės paieškos susijungia su lakoniškos vaizdo magijos, pasireiškiančios atveriant ir slepiant vėliavas ir jas struktūruojančias spalvines dėmes, siekimu.

– Smagu buvo žiūrėti Tavo videodarbą "ID", kuriame suvalgai kibiną ir cepeliną Trakų pilies fone: aktualu, gilu, lakoniška, ironiška. Ne visai sutinku su darbo komentaru, kuriame teigiama, kad, norint jį suprasti, reikia žinoti, jog Tavo tėvas karaimas, o motina lietuvė, jog karaimų kultūra Tu ėmei domėtis gana neseniai ir pan. Du skirtingos prigimties valgiai, taip "rimtai" suvalgomi istorinio objekto akivaizdoje, aiškiai perša mintį, kad čia simuliuojamas ritualas. O prisiminus, kad tiek pirmykštėse magijose, tiek krikščioniškame komunijos priėmimo akte suvalgyti reiškia įgyti valgomo objekto (arba to, ką jis simbolizuoja) savybių, susiformuluoja išvada, kad ir Tu sieki panašių tikslų. Žinoma, šiuo atveju – ne visai rimtai. Tad kokia Tavo laikysena tautinio identiteto atžvilgiu? Ar jis įgyjamas per tėvą ir motiną, ar pasirenkamas atitinkamai apsisprendus? Ar tai vertybė, kurią reikia puoselėti, ar tik nebrangus suvenyras, neatsitiktinai turistinėse vietovėse pasirodantis "tautinių valgių" pavidalu? Ar gali turėti du identitetus?

– Tautinis identitetas, šiaip ar taip, pagrįstas kraujo ryšiais, o jie, kaip ir žemės ryšiai, man nėra pakankama egzistencijos pilnatvės sąlyga. Greičiau atvirkščiai. Tačiau dėmesys tam, kas įgyjama per tėvą ir motiną, man yra susijęs su asmeniniu integralumu. Tas dėmesys lemia apsisprendimą puoselėti abi manyje užkoduotų tautinių tapatybių dalis. Puoselėjimas nereiškia nekritiško susitapatinimo su dėmesio objektu, jo vertės absoliutinimo ir konservuojančio santykio su juo. Tai tiesiog privilegija ir prigimtinė teisė į specifinį kūrybos lauką, kuriame jaučiuosi laisvas kelti klausimus, provokuoti, tirti, interpretuoti, jungti atskirus fragmentus į visumą. Tautinių tapatybių puoselėjimas nekonformistinėje meninėje kūryboje man yra ir paradoksali grąža sociumams, kurių viduje galiu būti suvokiamas kaip savas, veikti ir bendrauti. Man įdomu tirti tautinius identitetus kaip kultūrinius konstruktus, turinčius ne tik statinių, bet ir dinaminių savybių. Pastarosios visad buvo gajos, tačiau ypač išryškėjo šiuolaikinėje informacinių technologijų ir vartojimo epochoje, kurioje, nepaisant visų ksenofobinių tendencijų, vis daugiau žmonių jaučia poreikį patirti pasaulį kaip įvairovę, vietą, kurioje galimas svetimo atradimo džiaugsmas. Šių dienų pasaulyje tautiniai identitetai ir jų ženklai yra tapę vartojimo objektais. Tai iškraipo natūralią jų būtį, tačiau, kita vertus, teikia naujų prielaidų jų egzistencijai. Tarkim, į Trakus nuo seno buvo važiuojama pavalgyti kibinų, tačiau retas susimąstydavo, kas juos gamino ir kodėl skoniu jie mažai skiriasi nuo nusipirktų Vilniaus stoties bufete. Tik prieš 2–3 metus Trakuose buvo atidarytas pirmasis tikras karaimų restoranas. Jo atsiradimo priežastys buvo komercinės, bet karaimams šis įvykis turėjo daug gilesnę prasmę ir ženklino bendruomeninės tapatybės įtvirtinimo pergalę. Tačiau vartotojiškas požiūris į tapatybę gali vesti dar toliau. Rodos, 1995 m. ŠMC vyko Olandijos meno paroda, kurioje dalyvavo ir menininkas Paulas Perry. Sužinojęs apie mano karaimišką kilmę, jis pageidavo susitikti su manimi ir su oficialiu karaimų bendruomenės atstovu. Bendrame susitikime pas Kariną Firkavičiūtę Paulas domėjosi, ar dėl meninio projekto ir socialinio tyrimo galėtų tapti karaimų bendruomenės nariu. Atsakymas, be abejo, buvo neigiamas. Šis indų kraujo turintis olandų menininkas pasakojo, kad kai kurioms merdinčioms indėnų bendruomenėms JAV pradėti naują egzistencijos etapą leido tai, kad į savo tarpą naujus narius jos pradėjo priimti ne kraujo, bet apsisprendimo pagrindu, tarp jų – milijonierius, kurių parama padėjo sustiprinti bendruomenės narių sveikatos apsaugą, išspręsti nedarbo problemas, verslo klausimus ir kt.

– Norėdamas (ar vengdamas) su kuo nors tapatintis turi bent apytikriai vaizduotis to objekto savybes. Tad: ką Tau reiškia sąvokos "lietuviškumas", "lietuviška", taip pat – "karaimiškumas", "karaimiška"? Ar gali nurodyti vieną kitą šių reiškinių bruožą?

– Man, nemokančiam karaimų kalbos ir neišmanančiam religijos, bene svarbiausias karaimiškumo bruožas yra ŠEIMOS svarba. Prie šeimos (turiu omenyje ne tik tėvus ir vaikus, bet ir platesnę žmonių grupę – dėdes, tetas) karaimai yra labai prisirišę ir čia gali tikėtis besąlygiškos paramos bei solidarumo. Šį bruožą, daugiau ar mažiau būdingą visiems pietiečiams, karaimai išpuoselėjo ne tik šimtmečius gyvendami uždaroje bendruomenėje, bet ir dėl išlikusių nomadų genų. Tam tikra prasme jie iki šiol yra įstrigę (pasiklydę) nesibaigiančioje kelionėje tarp Krymo ir Lietuvos ir svajonėse braižo mentalinius tos kelionės planus (pavyzdžiui, ne vienas karaimas ir šiandien nuotakos važiuoja ieškoti į Krymą). Be to, gaji hipotezė, kad karaimai yra chazarų – pusiau klajoklių – palikuonys. Kaip žinoma, nomadai nėra prisirišę prie žemės ir daiktų. Tad jie prisirišę prie šeimos, likimo brolių ir seserų, išsibarsčiusių visuose "arklių keitimo taškuose"; galiausiai – prie jiems prieglobstį teikusių šeimininkų (visų pirma – didžiai gerbiamo Vytauto Didžiojo). Jau ne vieni metai ir aš galvoju apie meno kūrinį, kurio sudedamoji dalis būtų ėjimas (pėstute) iš Trakų į karaimų tvirtovę Čiuft Kale, esančią Kryme.

Vienu gajausių lietuviškumo bruožų laikau prisirišimą prie žemės. Dėl šio pagonybės dvasios persmelkto bruožo lietuviai kaimiečiai išlaikė savo tautinį identitetą visais nelaisvos egzistencijos laikais. A. Samuolio paveikslas "Baltoji obelis", kaip tam tikra simbolinė meninių ieškojimų kvintesencija prieškario Lietuvoje, rodo, kad net ir mieste (Kaune) šis tautinės tapatybės bruožas rado palankią dirvą sklaidai. Sovietmečiu vykdyta Lietuvos industrializacija ir kaimo alinimas taip pat buvo bejėgiai prieš prisirišimą prie žemės, kuris rado nišą kolektyvinių sodų kultūroje. Dabartinėje Lietuvoje autentiško lietuvio miestiečio tipas dėl beveik nemąžtančios traukos prie žemės gimsta itin komplikuotai. Daugumai lietuvių miestas lieka butaforine scenografine aplinka (puikia vieta "cepelinų kaimams" steigti), todėl nenuostabu, kad Vilniaus senamiestyje dygsta pasakų pilys ir "restauruojami" ištisi kvartalai, o geografiniame Europos centre (dar viename vertingame žemės sklype) statomas informacijos centras yra niekas kitas, kaip kaimiška rąstų pirtelė.

– Kitados, ypač romantizmo laikais, plačiai kalbėta apie tautinius meno bruožus, tautines jo ypatybes. Neatsisakyta šių charakteristikų (bent jau kai kur) ir modernizmo epochoje. Tuo tarpu kalbėti apie šiuolaikinio meno etniškumą paprastai nesiverčia liežuvis. Ar, Tavo nuomone, šiuolaikiniame Lietuvos mene, Tavo kolegų kūryboje, būtų galima rasti kokių lietuviškumo likučių? Kaip jie atrodo?

– Etniškumo eksploatavimas šiuolaikiniame mene visame pasaulyje yra strategija, kurią savo kūryboje daugiausiai naudoja marginalai – tautinių mažumų atstovai. Jiems tai yra savo nišos, teritorijos žymėjimo ir kovos už ją būdas. Tokiems iš dalies galiu priskirti ir save. Analogiškos strategijos yra mažiau aktualios ir rečiau naudojamos dominuojančių etnosų viduje. Nereikėtų jų per daug ieškoti ir tarp lietuvių kolegų. Nepaisant to, tautinio identiteto temą Lietuvos šiuolaikiniame mene manau esant gyvą, ir tai nekelia nuostabos. Juk tapatybė, taip pat ir tautinė, turi būti nuolat iš naujo atrandama ir apibrėžiama, ir tai ypač aktualu tokioje jaunoje valstybėje kaip Lietuva. Stipriuose lietuvių autorių kūriniuose, tokiuose kaip Akademinio pasiruošimo grupės "Welcome" (1997), "Sugautas Lietuvoje" (1997), Eglės Rakauskaitės "Rūpintojėlis" (1998), Nomedos ir Gedimino Urbonų "Rūta Remake" (2004) (išvardijau tik kelis), akivaizdžiai fokusuojamasi į tautinės kultūros kvestionavimą ir interpretavimą. Beje, didelį įspūdį padarė ir neseniai pasirodęs Artūro Railos kūrinių katalogo viršelis, kuriame matomas autorius su sūnumi šimtamečio ąžuolo, upės vingio ir begalinės žalumos fone. Manau, jį galėjo padaryti tik TIKRAS LIETUVIS. Beje, A. Railos kataloge įžvelgiu ir kitų charakteringų lietuviško šiuolaikinio meno bruožų – asmeninės patirties ir socialinės dimensijos akcentavimą, vaizdinių taupumą, formos lakoniškumą ir neskubrų ritmą.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


109278. ruta :-) 2008-02-04 23:28
labai idomus ir aktualus menininkas. vienas is geriausiu. jega, respect`as!

Rodoma versija 24 iš 25 
0:26:30 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba