ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-05-07 nr. 747

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (139) • ANDRIUS MARTINKUS. Didžiojo inkvizitoriaus apologija ir išpažintis (19) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Apie tylią "Klasiką" ir garsų klasikąRAMŪNAS JARAS. Dresdenas (10) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Pelenė iš Korėjos; ir ne tik...SIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiSu AUDRIUMI NOVICKU kalbasi Alfonsas Andriuškevičius. Trispalvė, cepelinas ir kibinas (1) • MARIJA ŠABORŠINAITĖ. nuteisti negalima pasigailėti (1) • AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ. Iš praeities (5) (43) • LAIMANTAS JONUŠYS. Klajūno pasakos ir mįslės (12) • RYTIS RADAVIČIUS. Baltojo Maiko pasaulis (1) • PRANCIŠKA REGINA LIUBERTAITĖ. Runų raštas (7) • Su FRANCIS FUKUYAMA kalbasi François Armanet ir Jeanas Gabrielis Fredet. Valstybė kaip pelningas sumanymasRASA ČERGELIENĖ. Katės

Baltojo Maiko pasaulis

RYTIS RADAVIČIUS

[skaityti komentarus]

Nick McDonell. Dvylika. Iš anglų kalbos vertė Jovita Liutkutė-Erichsmeier. V.: Alma littera, 2004. 256 p.

Šią knygą prieš keletą metų man pasiūlė perskaityti vienas įžvalgus draugas. Sakė, tau patiks, ir buvo teisus: tikrai patiko – perskaičiau neužsikirsdamas. Net buvau sumanęs išversti, nes panašių knygų lietuviškai dar niekas nerašo, o ir verstinių nėra. Bet Niujorko leidykla "Grove Press" man atsakė, kad vertimo teises jau nupirko viena Lietuvos leidykla, o "Alma littera" – kad knyga jau atiduota versti. Pavėlavau keliais mėnesiais, bet nusprendžiau, kad dar gausiu progą pristatyti jos lietuvišką leidimą.

"Dvylikoje" veikėjai susitinka atsitiktinai prasilenkdami gatvėse, vakarėliuose, sporto klube, čiuožykloje, ligoninėje ir vieni kitiems perduoda pasakojimo estafetę. Dėl to knyga truputį panaši į M. Kunderos romanus, nors šiaip ji – grynai amerikietiška, taikliai ir be pagražinimų vaizduojanti jaunų žmonių gyvenimą. Veiksmas vyksta Niujorke, laikas – penkios paskutinės metų dienos.

Knyga originali ne vien dėl to, kad autorius ją parašė ir išleido būdamas septyniolikos metų. Amžius šiuo atveju neturėtų būti traktuojamas kaip lengvinanti aplinkybė. "Dvylika" stebina brandumu, užbaigtais veikėjų paveikslais ir saikingu mėgdžiojimu. Tik vietomis, ypač narpliojant filosofines idėjas (mąstantiems paaugliams būtini F. Nietzsche ir A. Camus), juntama jaunatviška ranka.

Nickas McDonellis kilęs iš žurnalistų šeimos, jo tėvas anksčiau yra redagavęs "Rolling Stone" ir "Esquire", o dabar yra vyriausiasis "Sports Illustrated" redaktorius. Jo krikštatėvis yra leidyklos "Grove / Atlantic" direktorius. Užnugaris vertas dėmesio, ir būtent todėl, kad jis toks solidus, šlamšto prakišti tikrai nepavyktų. Viename interviu McDonellis prisipažino, kad jam nepatogu dėl tokių ryšių: "Viena iš mano baimių šiuo atveju yra ta, kad sulauksiu neužtarnautų pagyrų. Blogiausias pasaulyje dalykas – turėti knygą, kuri yra ne visai tavo, kuri buvo lyg dirbtinai iškelta, nors šito visai nereikėjo". Jo baimė nepasitvirtino.

Kritikai romaną, kaip puikų jaunosios amerikiečių kartos portretą, mini greta kitų jaunimo gyvenimą taikliai vaizdavusių Amerikos "klasikų" darbų – J. Salingerio "Rugiuose prie bedugnės" ir Breto Eastono Elliso pirmojo romano "Žemiau nulio" ("Less Than Zero"; autorius jį parašė būdamas dvidešimt vienų). Su pastaruoju "Dvylika" lyginamas dažniausiai, nors man jis labiau priminė kitą Elliso romaną "Amerikos psichopatas" ("American Psycho"). Toks pat niūrus, šaltas ir tuštybės kupinas Niujorko vaizdas, tokie pat antiherojiški pagrindiniai veikėjai. Vieną įdomų sutapimą trumpai aprašė "The New Yorker": "Dvylikos" leidėjo surengtame vakarėlyje rašytojas Jayus McInerney pasiūlė McDonelliui papietauti su juo ir Ellisu ir aptarti šlovės pagundų klystkelius; McDonellis mandagiai sutiko.

Dėl McDonellio lyginimo su E. Hemingwayumi nelabai sutikčiau, nors Hemingwayų jis ir nurodo kaip vieną savo mėgstamų rašytojų. "Dvylikoje" nėra nei penkių puslapių ilgumo dialogų, nei macho herojų, nei kelionių ar meilės romantikos. Tai jaunatviškai intelektualus romanas apie paauglius, vertas ne tik paauglių dėmesio. Manau, lietuvių skaitytojui jis bus įdomus, juolab kad pastaruoju metu daug kalbama apie paauglių užimtumo ir išsilavinimo problemas.

Dvylika – tarp turtingo Niujorko jaunimo populiarus naujas narkotikas. Viena mergina jį apibūdina taip: "...tas daikčiukas truputį panašus į kokainą, bet labiau primena "Ecstasy" [...], paskui buvo taip puiku, to jausmo su niekuo nepalyginsi" (p. 60). Pagrindinis romano veikėjas yra Baltasis Maikas – lieknas, išblyškęs, ilgu "Brooks Brothers" paltu, beveik baltais trumpai kirptais plaukais, beveik "eterinis". Jis jau baigė mokyklą ir prieš stodamas į koledžą nusprendė metus pailsėti. Ilsėdamasis tapo labai geru narkotikų prekeiviu, jo klientūra – "auksiniai" Manheteno vaikai, turintys per daug pinigų ir per mažai savasties. Jis pats "švarus", niekada nebandė jokių narkotikų, niekada nerūkė ir negėrė. Aplinkui tvyranti tuštybė kelia Maikui ironišką šypseną ir jis nemato reikalo su ja tapatintis: "Tai Kriso namai ir Kriso vakarėlis. Krisas duoda Baltajam Maikui šimto dolerių banknotą ir klausia, ar nenorėtų užeiti. Baltasis Maikas nenori. Per Kriso petį jis žvilgteli į dvi merginas, kaip tik lipančias laiptais. Jo žvilgsnis sustoja prie gražuolės ir mintyse savęs paklausia, kiek jos galvoje košės, tuomet išeina. [...] Visi čia ko nors nori. Niekam nieko iš tikrųjų nereikia" (p. 29). Ta aplinkos tuštybė – paaugliai, išbandantys ginklus, mėgdžiojantys negrus, besityčiojantys iš aplinkinių, rengiantys vakarėlius ir rezgantys intrigėles, dirbantys modeliais, nuolatiniai ar atsitiktiniai Baltojo Maiko klientai, daugumai jų knygos pabaigoje labai nepasiseks. Baltajam Maikui įdomesnis kitas pasaulis – knygos, pasaulio stebėjimas, kelionės po Niujorką traukiniais, negras valkata, lengvai darantis atsispaudimus viena ranka.

Kiti knygos veikėjai daugiau ar mažiau epizodiniai, todėl kartais pasakojimas kiek primena trumpų, į vieną temą subtiliai sujungtų apsakymų rinkinį. Pasakojimo stilius glaustas, neutralus, lengvai ironiškas. Autorius nepateikia jokių moralinių vertinimų ir psichologinių portretų, tik šaltus, įžvalgius ir įtraukiančius žmonių bei jų aplinkos vaizdus, kurie leidžia skaitytojui pačiam susidaryti nuomonę. Suaugusiesiems romane skiriama labai mažai dėmesio. Jie užsiėmę verslo ir kelionių reikalais ir beviltiškai atitolę nuo savo vaikų: "Hanteris klausosi tėvo šnekų apie tai, kaip jis vargo internatinėje mokykloje, kiek daug dirbo, kai studijavo Dartmute, ir kaip jam dabar reikia plėšytis darbe. Jis atrodo taip, lyg tuoj tuoj pravirks. Ilgiau Hanteris tverti negali, tada paaiškina, kad labai pavargo ir nori eiti miegoti, ir nukėblina koridoriumi į savo kambarį" (p. 22).

Dabarties įvykius pertraukia kursyvu išskirti Baltojo Maiko prisiminimai – apie egzistencinius eksperimentus (kartą jis sugalvojo pažiūrėti, kiek dienų ištvers nemiegojęs), vaikystę, draugus, mirusią motiną, skaitytas knygas, mokyklą ir senus daiktus: "...kai nematai to, kas jau priklauso praeičiai, jautiesi daug geriau" (p. 65).

"Dvylika" McDonellis parašė per devynias vasaros atostogų savaites, kaip jis pats sako, pasirinkęs rašymą vietoj vasaros darbo. Dabar jis studijuoja literatūrą ir romanų kalbas Harvarde ir sako, kad tikrai nenustos rašyti. Netrukus romanas tikriausiai bus ekranizuotas.

Pabaigoje jau beveik tradicinis tapęs peikiamasis žodis vertimui. Vertėjai tikriausiai atrodo, kad su verčiamu tekstu galima daryti, ką tik nori – jį gražinti, dėl lietuvių literatūros klasikams būdingų posakių aukoti prasmę ir autoriaus stilių, kelis lakoniškus sakinius sulipdyti į vieną. Ji nesivargina ieškodama tikslių atitikmenų. Kartais sakiniai ir žodžiai iš viso dingsta, vienaskaita virsta daugiskaita, tiesioginė kalba – netiesiogine ir atvirkščiai. Ne vieną ir ne du kartus veikėjų mintys išverstos visiškai priešingai. Sunkiausiai vertėjai sekasi ten, kur minimi filosofai, literatūra ir kalbama apie seksą. Žodžių žaismas, netradiciniai minties posūkiai ir kiek sudėtingesnis slengas jai atrodo neverti lietuvių skaitytojų dėmesio. Kaip ir aštresni žodžiai. Turint omenyje autoriaus amžių ir aplinką, buvo galima bent keletą jų išversti tiksliau. Nes visur kišamas "penis" atrodo apgailėtinai. Vertėjos dėka tekste atsiranda autoriaus nemėgstamų moralinių vertinimų, dirbtinių pagražinimų ir tuščiažodžiavimo. Gaila, bet vidinės profesinės disciplinos stoka jau tampa chroniška lietuviško vertimo (ir ne tik jo) liga.

Galima tik pasiguosti, kad tikro talento nesumenkins jokie vertimo trūkumai.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


64654. irena :-( 2006-09-22 19:08
MANAU KAD TOKS KRITIKAS PRIVALO PATEIKTI KONKRECIU SIO "SIAUBINGO" VERTIMO ANALIZES PAVYZDZIU, AS NESKAICIAU NEI VERTIMO, NEI ORGINALO, TACIAU DAUGELIS VARDIJAMU "NUSIKALTIMU" YRA KAIP TIK PAVYZDZIAI TO, KA KIEKVIENAM VERTEJUI KURIS SI DARBA DIRBA (BEJE, TIEK ZODZIU, TIEK RASTU) TENKA, GALIMA, IR BUTINA DARYTI. TAI TIKRAI PAPRASTAS DALYKAS - JUK VERCIAMAS NE ZODIS, SKIEMUO, BET TEKSTAS. APSKRITAI, MANYCIAU, KAD UZUOT BAISEJUSIS SIAIS YDINGAIS VERTIMAIS, BUTU SAUNU PARASYTI SIUOLAIKISKA DVASIA KVEPUOJANCIU, ZAISMINGU, TURTINGU SLENGU IR FILOSOFINIU SAMOJUMI LIETUVISKU TEKSTU. SEKMES KURYBOJE, linkejimai is nieksu verteju bloko

Rodoma versija 24 iš 25 
0:26:29 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba