ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-05-07 nr. 747

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (139) • ANDRIUS MARTINKUS. Didžiojo inkvizitoriaus apologija ir išpažintis (19) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Apie tylią "Klasiką" ir garsų klasikąRAMŪNAS JARAS. Dresdenas (10) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Pelenė iš Korėjos; ir ne tik...SIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiSu AUDRIUMI NOVICKU kalbasi Alfonsas Andriuškevičius. Trispalvė, cepelinas ir kibinas (1) • MARIJA ŠABORŠINAITĖ. nuteisti negalima pasigailėti (1) • AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ. Iš praeities (5) (43) • LAIMANTAS JONUŠYS. Klajūno pasakos ir mįslės (12) • RYTIS RADAVIČIUS. Baltojo Maiko pasaulis (1) • PRANCIŠKA REGINA LIUBERTAITĖ. Runų raštas (7) • Su FRANCIS FUKUYAMA kalbasi François Armanet ir Jeanas Gabrielis Fredet. Valstybė kaip pelningas sumanymasRASA ČERGELIENĖ. Katės

Apie tylią "Klasiką" ir garsų klasiką

GINTARĖ ADOMAITYTĖ

[skaityti komentarus]

Skundikų gauja!

Nežinau, kaip kiti, o aš jaučiausi šiek tiek skundikė, kai Lietuvos radijo koridoriais keliavome posėdžiauti. Ta gauja vadinosi, žinoma, kitaip – ekspertai. O jei dar paprasčiau – žmonės, pakviesti įvertinti programos "Klasika". Susirinkome ne vien menininkai... Tai išmintinga: pakviesti ir kirpėją, ir medikę, ir inžinierių, ir dienraščio "Lietuvos žinios" žurnalistę, – gal vienintelio dienraščio, skelbiančio ne tik televizijos, bet ir Lietuvos radijo programas. Žurnalistė Dalia Baliutavičiūtė kalbėjo paskutinė ir pasakė bene svarbiausia: nesikeiskite, nes tapsite kaip Lietuvos televizija – nei velnias, nei gegutė. Gaila, kad nebuvo tąsyk vienintelio Vilniaus taksi vairuotojo (nors... kas žino, kiek jų), visada įsijungusio "Klasiką".

Ekspertams labiausiai rūpėjo, kad "Klasika" tebeskambėtų kaip skambėjusi. Vienas didžiųjų mūsų pageidavimų – transliuoti muziką ir nakčia... Radijo vadovybei, žinoma, rūpėjo reitingas. Bet... Ištikimų klausytojų nuomonės – gausių komplimentų ir švelnios kritikos – atidžiai klausėsi vien "Klasikos" rengėjai, prie gerų žodžių beveik nepratę. Kaip įprasi – tas reitingas...

Pokalbyje nebuvo nei rinkodaros, nei viešųjų ryšių atstovų. Jei jie "Klasikos" labui padirbėtų taip uoliai ir nuoširdžiai, kaip "Klasikos" žmonės dirba klausytojams, reitingas, be abejo, šokteltų. Šiek tiek... Pribloškiantis – neįmanomas. Žinau, kiek ilgai pati iki II programos, vėliau tapusios "Klasika", keliavau – kiek mane prieš tai turėjo iškamuoti televizijos ar kitų radijo stočių triukšmingas bukumas.

"Klasikos" įtaigą patikrinau Naujųjų metų naktį. Ir pirmąją dieną... 2005 metai į mano namus atėjo su smagia, populiaria klasikine muzika – tokia populiaria ir suprantama, kad net bemoksliui, beklausiui įtiktų... O sausio 1 dienos vakarą – "Traviata". Tartum atlygis tiems žmonėms, kurie negali nurimti (niekada nenurims, kol bus gyvi, gal net po mirties nenurims!), nesulaukdami Verdi paskutinę metų dieną Nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Konservatyvi esu ir aš... Ir man stinga ne tik Verdi, bet ir Haydno, jo Atsisveikinimo simfonijos. Kai paskutinį kartą jos klausiausi koncerte, vos ištvėriau nekikenusi. Daili jauna porelė pakylančius muzikantus stebėjo baimindamasi! Kur jie eina? Vienas, dar kitas? To naivaus įspūdžio jiems kiek pavydėjau. Panašiai ir aš jaučiausi trečiokė, skaitydama Cervanteso "Don Kichotą". Visa siela buvau idalgo pusėje, tikėjau, ką jis sako ar daro.

Nuo per tylios ir per kuklios "Klasikos" noriu kreipti pasakojimą į rašytoją klasiką, kurį Lietuvoje žino bene visi, o jei kas dar nežinojo – šiemet, regis, Hanso Christiano Anderseno neišvengs. Kovo mėnesį "Lėlės" teatre, skiriant Anderseno ambasadorius, išsigandau ne jų – ne originalaus pasirinkimo. Išsigandau, nes nenoriu perdozuoti nieko, ką mėgstu. Gal net retsykiais pavydžiu tų autorių, kuriuos ne tik mėgstu, bet ir myliu.

– Pats Andersenas čia niekuo dėtas, – nuramino mane režisierius Rimas Driežis.

Ir tikrai...

Niekuo dėtas nei tas rašytojas, kurį įsivaizduojame kaip geraširdį seneliuką, supuojantį vaikus ant kelių, nei kitas, Lietuvoje neatpažintas. Žmonės, trokštantys žūtbūt išsaugoti Anderseno pasakininko mitą, gali nurimti: išsaugos. Neatkeliavo į Lietuvą nei jo autobiografija "Mano gyvenimo pasaka", nei kelionių įspūdžiai, nei romanai, nei eilėraščiai. Net pačios Danijos plačiai per nacionalines televizijas paskleistas jubiliejinis reginys vadinosi keistokai: "Sykį gyveno..." Kas bent kiek skaitė tikrąjį Anderseną, žino: tais žodžiais retokai prasideda jo pasakos. Tuo jis ir yra kitoks, kad nė nebandė atkartoti liaudies intonacijų.

Kitą dieną po daniškojo show bendravau su aukštesniųjų klasių moksleiviais. Negalėjau nematyti: jie paveikti. Jiems patiko; kilo daugybė klausimų...

Jei man kas leistų sukurti televizijos show apie Anderseną, kviesčiausi du žmones – Kęstutį Urbą ir Silvestrą Gaižiūną, regis, prieš penkerius metus "Šiaurės Atėnuose" atskleidusį nepažįstamąjį rašytoją, jau tada skubėjusį priminti apie artėjantį jubiliejų. Juodu – žinovai, bet mąsto kitaip. Tegu kaunasi. Ir tegu bando atsakyti į moksleivių ne tokius jau naivius klausimus.

O kol kas...

Kaip sklido po Lietuvą, taip ir sklinda ne Liudo Remeikos iš danų kalbos verstos pasakos "Dvylika iš pašto karietos", o tiesiog – Liudos Petkevičiūtės bei kitų persakytos pasakos, kartais net be Anderseno pavardės. Tiesiog pasakos... Sklinda ne tik po Lietuvą. Po visą pasaulį keliauja perpasakojimai, kuriuose niekas nemiršta, nežūsta, gal net neliūdi. Tiesiog truputį stebuklinga ir labai gražu.

Jei tiesa, kad Andersenas nevengė puikybės, tai XXI amžiaus rinkodarininkų darbu turėtų džiaugtis: marškinėliai, puodeliai ir daugybė kitų smulkmenų su atpažįstamais personažais neleis pamiršti pasakų. Kita vertus, Andersenas skaudžiai išgyveno dėl savaip traktuotų jo siužetų baletuose, sutrumpintų tekstų operose.

Jei apie ambasadorius... Rinkodaros požiūriu – taikliai, taikliau neįmanoma. Gal keista, gal pikta, gal juokinga, bet besipiktindami Marijonu Mikutavičiumi, minėdami jo pavardę ir būdo ypatybes, norom nenorom galvojame apie Anderseną... Ar tinkamas misijai Mikutavičius bei kiti – Alma Adamkienė, Veronika Povilionienė, Vytautas Kernagis, pasakysime, kai baigsis Anderseno metai. Ambasadoriai tik pradeda.

Kitų šalių Anderseno ambasadorių sąrašuose – ir sportininkai. Manęs neglumintų, jei televizijos ekrane pasaką apie nykštukę sektų dičkis krepšininkas. Būtent nykštukę, nes Coliukė – vertėjo Juozo Balčikonio vaizdinga, bet vaikams nebesuvokiama išmonė.

Tęsdama rinkodaros temą, grįžtu į Lietuvos radiją. Vieną vasarą Klaipėdoje sutikau kolegą. Vilkėjau marškinėlius su užrašu "Lietuvos radijas". Jis pasiteiravo, ar man ne sarmata.

Nejuokavo...

Kažin ar vilkčiausi drabužį su bjauriuoju ančiuku. Bet leisčiausi, kad per mane žygiuotų nuogas karalius. O kol kas smagiausia, kad pas mane nelauktai netikėtai – tartum pačios – atkeliavo knygos, kuriose atrandu sau neatpažintą Anderseną. Kai gerai įsiskaitysiu – perpasakosiu. Pažadu. Jei mane pralenks kiti – duokdie jiems laimės. Kad tik...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 24 iš 25 
0:26:29 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba