ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-05-07 nr. 747

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (139) • ANDRIUS MARTINKUS. Didžiojo inkvizitoriaus apologija ir išpažintis (19) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Apie tylią "Klasiką" ir garsų klasikąRAMŪNAS JARAS. Dresdenas (10) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Pelenė iš Korėjos; ir ne tik...SIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiSu AUDRIUMI NOVICKU kalbasi Alfonsas Andriuškevičius. Trispalvė, cepelinas ir kibinas (1) • MARIJA ŠABORŠINAITĖ. nuteisti negalima pasigailėti (1) • AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ. Iš praeities (5) (43) • LAIMANTAS JONUŠYS. Klajūno pasakos ir mįslės (12) • RYTIS RADAVIČIUS. Baltojo Maiko pasaulis (1) • PRANCIŠKA REGINA LIUBERTAITĖ. Runų raštas (7) • Su FRANCIS FUKUYAMA kalbasi François Armanet ir Jeanas Gabrielis Fredet. Valstybė kaip pelningas sumanymasRASA ČERGELIENĖ. Katės

Katės

RASA ČERGELIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Autorės nuotrauka

Nagi, ateik pas mane, eikš į mano glėbį, smulkioji žinduolio forma... Ateik į mano regėjimo lauką, gyvybės judesy, nes bent akimirką turi galios pergalėti kelių epochų kultūrą... Slaptas mano ir katino tarprūšinės kultūros laimėjimas tas, jog trečiaisiais katino gyvenimo metais įsigudrinau taip perbraukti ranka jam per nugarą, kad jos oda savisaugiškai nesutrūkčiotų, išduodama mūsų nesusikalbėjimą. Lipk, lipk ant mano nepatogių kelių, mano vargšas nuostabiausias katine Presli, rangykis, kaip išmanai, o juk vis tiek tarytum mechaninį laikrodį užsuki mano birų virpulį dėl absurdiško mudviejų, skirtingų rūšių atstovų, ryšio.

Mano katinas pradėjo lipti man ant kelių, kai jam sukako dveji. Kai skaitau, o jis užsimano užlipti, esu priversta kilstelėti knygą ar laikraštį, ir dėl to sumažėja atstumas nuo mano akių iki teksto. Renkuosi diskomfortą, vietoj to gaudama nežinia kodėl man labai malonią katino draugiją. Mane pakeri mano katino užsispyrimas, kai gyvūnas, neradęs sau tinkamos pozos, nulipa nuo kelių, tačiau po kiek laiko ir vėl bando įsitaisyti. Jis atkaklus. Jo atkaklumas – paslaptingas, neiššifruojamas. Nesuvokiu jo būtinumo. Taisydamasis ant kelių, ypač tada, kai tai sudėtingiau nei įprastais kartais, katinas žvilgčioja į mane vandeningomis geltonomis akimis lyg klausdamas, ir tie žvilgsniai man atstoja labai gero kurso valiutą. Nerandu atsakymo į klausimą, kodėl jis renkasi mano kelius, o ne prie šilto radiatoriaus pristumtą minkštą kėdę. Kadangi katino veiksmas man atrodo kažin koks neracionalus, priskiriu jį mieliems neapibrėžtumams, tarp kurių yra įvairiausių kategorijų meilės. Grožiuosi savo katino akimis, letenėlėmis ir kitais dalykais, panašiai kaip mylimieji grožisi vienas kitu.

"Delfinai juk skirti ne tam", – pratarė vienas mano pažįstamas apie delfinų terapiją, skirtą psichiškai neįgaliems vaikams, pasakė jis tai Dievo siųsto pranašo intonacija. Esu beveik tikra, jog pagal tą pačią formulę katės tikrai yra ne tam, kad jų šmėkščiojimą savo gyvenime lyginčiau su poezija. Gali būti, jog katės tikrai ne tam, kad apskritai pastebėčiau, jog mus vienija mums bendra žinduolių klasė. Gali būti, jog jos net ne tam, kad apskritai jas pastebėčiau. Kita vertus, gali būti, jog tai aš esu čia įkurdinta būtent tuo tikslu, kad jas pastebėčiau.

Vienatvės valandomis, kai tu, katine, tupėjai man ant kelių sotus ir vis dėlto murkdamas dovanai, man staiga dingtelėjo, kad tavo, kaip smulkaus žinduolio, paskirtis kaip tik ir yra toji švelni ryšio provokacija. Tavo panašumas į mane, žmogų, ir drauge mažumas, nebūdami agresyvūs, išprovokavo mano prisiartinimą ir kartu dėmesį tai tikrovės daliai, kuri mus vienija ir kurioje turime panašius akipločius, panašias galūnes, panašius dantis ir burnas, panašią medžioklės aistrą ir panašią baimę, saugumo troškimą ir alkį bei sotumą... Gyvūno alkis, baimė, trumpaamžiškumas, dažniausiai nebyli kančia dėl įvairių kūno vargų, nebūdami užteršti diskursu ir socialinių vaidmenų kaukėmis, yra gryni ir todėl tokie pat patrauklūs mąstymo objektai kaip ką tik darže nuskintos braškės arba sode, po obelimi, pakelti pirmieji saldūs krituoliai. Ne, gyvūno kančia man nėra saldi, tačiau jo išprovokuota atjauta ir bendrumo pojūtis turi saldumo, kurį skleidžia kiekvienas artinimasis prie ribos ir gundymas ją peržengti. Gyvūno poreikių minimalizmas, tingios katino dienos, per kurias jisai užprogramuotas gaminti mums – mūsų akims ir protui – gyvus nekalto dykinėjimo paveikslus – argi tai nėra prarasto rojaus užuomina? Argi tai nėra priekaištas tam siaubingam mūsų rūšies atsitraukimui nuo svaigaus nebūtinumo ir mažumo, priekaištas tiems žmogaus proto toliams, kuriuose jau užgimė žaibiškai augantis, tamsus depresijų monstras, toliams, kuriuos jau purto ir drebina globalios agresijos formos?

Taip, katinas man galbūt yra vaiko pakaitalas ir tobulo meilės projekto dalis. Jo, kaip žinduolio formos, smulkumas ir švelnumas galbūt yra jo, kaip projekto, bruožai. Jo kūniškumas švelnus, pridengtas, ne toks didelis ir grėsmingas kaip žmogaus, todėl katinas ne vienu atveju gali tapti žmogaus jaukinimosi forma, meilės žmogui mokykla, žaislas vaikams ir suaugusiesiems, kurie didžiuosiuose meilės projektuose dažniausiai yra lygiai tokie pat vaikai – yra ir kartais lieka visą gyvenimą, deja. Patarčiau nesituokti nė su vienu ar viena, kuriems katės ir šunys yra šlykštūs padarai. Tikėtina, kad toks potencialus sutuoktinis yra nepasirengęs neseksualioms kūniško kontakto formoms, be kurių ilgesnis dviejų gyvų būtybių bendravimas nėra įmanomas.

Taip, katino ir žmogaus ryšio projekte skleidžiasi nuostabiausi neapibrėžtumo ir nepažinumo, kuriuo mes Kito nepažįstame, bet vis dėlto jį pripažįstame ir atjaučiame, žiedai. Ir ne tik tai...Tarytum žaisliukai rausvos pieno liaukos juodo katino papilvėje.... Toji žavi ir simetriška nebūtinumo šypsena, apčiuopiamas būtinumo atspindys, atstojantis idėją ir modelį...  Linksmas rausvų patino papukų nenaudingumas, amžina meilė be santuokos ir be kraičio…

Katinas yra gražus kaip gyvas eilėraštis, ir jis kuriamas mano akyse.

Tuo pat metu mes, žinoma, galime naminius gyvūnus laikyti ne kuo kitu, o socialiniais parazitais (kitaip sakant, tuo, kas minta sociumo teikiama gerove, kam skiriamas sociumo arba atskirų jo atstovų dėmesys, rūpestis ir pan.). Kažkas juos būtent taip ir pavadino, regis, nė akimirkos nedvejodamas, kad šitas parazitavimas jau nebeatšaukiamas ir kad turi užkariavęs kaip tik tokią terpę ir pagrindimą, kurių neturi kai kurie visateisiai, neparazituojantys (arba bent jau nepašaukti to daryti) sociumo nariai.

Mano katinas yra gražus. Jis yra neagresyviai gražus. Jo grožis – nei per didelis, nei per mažas. Mano katino grožis – tobulas. Būtų nedovanotina, jei būčiau to nepastebėjusi.

Su kate mes dažnai galime daryti tai, ko negalime daryti su žmogumi. Galvodama apie katės, kaip projekto, naudojimą, kartais galvoju apie prostituciją. Prostitutė vyrą traukia kaip dalinumo pažadas ir išsipildymas, vaisinga detalė ar geismą uždegantis fetišas. Už šį dalinumą mokama nė kiek dėl to nesigailint. Gali būti, kad katė yra judesys mikropasaulio kryptimi. Žaviausias ir prasmingiausias judesys, už kurį neretai mokama gana brangiai. Kačių mėgėjų kompromisai, iki kurių jie nusileidžia bendraudami su savo augintiniais, yra neretai beribiai, palyginti su tais ambicingais kompromisais, kuriuos mes leidžiame sau bendraudami su žmonėmis. Pavyzdžiui, kates mes dažniausiai išlaikome, visiškai nereikalaudami, kad šį išlaikymą jos mums kaip nors kompensuotų pinigine ar kitokia materialia išraiška. Iš vaikų dažniausiai laukiama paramos senatvėje. O iš kačių? Vyrauja sąmoningas ar nesąmoningas įsitikinimas, kad tą paramą žmogui jos teikia jau dabar, ir to pakanka. Katės yra gyvi žaislai ir – pasikartosiu – gyvi nedideli meilės projektai. Net augindami vaikus mes dažniausiai neleidžiame sau nė pagalvoti, kad galbūt norėtume, jog jie niekada neužaugtų. O kambary laikomo nedidelio švelnaus gyvūnėlio, kurį iš dalies irgi globojame kaip vaiką, amžių mes norėtume ištęsti iki begalybės: mes norėtume, kad mūsų katė niekada nepasentų ir nenugaištų, nesąmoningai trokštame, kad ji taip ir liktų tuo parazituojančiu vaiko pakaitalu, liktų juo amžinai. Na va, girdžiu ir vėl: katės, girdi, skirtos ne tam. O kam esi skirtas tu, mielas kalbėtojau?

Katė, kaip sakyta, savo mažumu ir neagresyviu kūniškumu provokuoja lengvesnį, švelnesnį žmogaus prisiartinimą, tačiau ji, kaip meilės objektas, yra už daug didesnės užtvaros; katė, galbūt panašiai kaip tolima meilužė, garantuoja distanciją ir gundantį nepažinumą, paslaptingumą, kurį žmogus iš esmės pasirengęs tęsti iki begalybės. Katė negresia tuo per dideliu artumu ir pažinimu, kuris žmonių meilės santykiuose dažniausiai smogia kaip netyčia užmintas grėblys... Rūšių skirtumas – toji tvora yra žavi ir ji užtikrina distanciją, kurios nebereikia kurti, nes ji duota už dyką. Kultūros suformuotos žmonių tarpusavio bendravimo formos ir erotinės meilės formos iš tikrųjų nukreiptos ne į ką kita, kaip į vargšų meilės subjektų ir objektų aprūpinimą subtiliomis distancijomis. Bendraujant su gyvūnais ši tvora gatava, ji sukurta jau gamtos. Todėl žmogaus meilė katei užprogramuota gyvuoti amžinai. O juk katės perėjo inkvizicijos laužus. Ir perėjo juos sėkmingai. Sakote, katės, kurias egiptiečiai prijaukino prieš 6 tūkstančius metų, skirtos ne tam? O tada – mes? Kam skirti mes? Ir kam tada pagaliau skirtos katės? Šunys? Delfinai?

Tuo metu, kai rašau šiuos žodžius, mano katinas Preslis šokteli ant palangės krašto. Tai jis padaro nematydamas, kad ant palangės pilna įvairių daiktų, tačiau nė vieno neužkliudo. Krūvelė CD paprastai – kad ir retai – susijaukia tik todėl, kad ją išjudina smūgis į palangę, o ne katino nevėkšliškumas. Jaudinantis katino judesio tikslumas, kurį mano mintys sumedžioja tarytum katinas pelę ir kuriuo vėliau žaidžia, kol toji mąstymo aistra pamažėl atvėsta ir mintis-pelė nugaišta... Dar trejų metų neturintis Preslis šokteli ant palangės skersas, fiksuodamas savo kūno pusiausvyrą ant siauro kraštelio. Žaibiška reakcija, nors mano katinas – pusiau veislinis, su buka egzotų (trumpaplaukių persų) nosimi. Ši veislė pasižymi – galiu tai patvirtinti – ypatingu švelnumu. Mano katinas nėra nė karto įdrėskęs ne tik man, bet ir mano paauglėms dukroms, kurių mažesnioji tampo katiną kaip skudurą. Daugiausia, ką ji gali išprovokuoti tokiu tampymu – tik meilų murkimą...

Buka katino Preslio nosis, kitaip sakant, jo veislės pėdsakas, mane provokuoja dar vienai mąstymo krypčiai. Veislė iš mano katino iš esmės yra atėmusi medžioklės galimybę, vietoj kurios turbūt yra tas ypatingas prielankumas žmogui, ypatingas gebėjimas būti žmogui žaislu – jis buvo pamažu įdiegtas su kiekviena nauja veislės karta. Ir tai ragina mane galvoti apie mano pačios, kaip žodžio tarnaitės, paralelę. Esu žodžio tarnaitė, panašiai kaip egzotų veislės katinas yra manasai Preslis. Drįstu sakyti, jog esu čia išvesta tam, kad vykdyčiau savo kitokumą. Ir su dar labiau beprotiška drąsa drįstu manyti, kad esu čia išvesta mąstyti arba kurti nepraktiškas kalbos formas. Mes abu – aš ir mano katinas Preslis – turime savo veislę. Mes neturime iki galo išugdyto medžiotojo instinkto. Ir šiuo požiūriu esame giminiški, o galbūt paraleliški. Ir turime bendrą mažą meilės projektą, saugomą distancijos ir, be kita ko, palaikomą mudviejų paraleliškumo. Gali būti, kad mus vienija ir tai, jog iš esmės nesame grynaveisliai. Sakote, katės skirtos ne tam? O kam jos skirtos, "su kuo valgomos", prašom pasakyti?

...Daugiabučio kieme uragano išjudinta tuopa užvirto ant automobilio, po kuriuo slėpėsi katė. Medis prislėgė automobilį drauge su gyvūnu. Kai iš ryto vyrai medį pjaustė benzininiu pjūklu, pjuvenos krito ant negyvos katės. Mačiau tą katę, apkritusią balsvu pjuvenų sluoksniu, kuris atrodė beveik taip pat kaip sniegas. Rimstančio vėjo šėlsme pjuvenomis apiberta katė buvo paraleliška sniego užpustytai katei...

Jūs vis dar tvirtinate, kad katės skirtos ne tam?.. Na, tęskite, tęskite. Gali būti, jog tokia jūsų paskirtis – prieštarauti man, kad sutvirtintumėte mano išskirtinumą ir paskirtį. Tačiau tokiu aveju būtų teisinga, jei aptartumėte ir gėlių dovanojimo tradiciją: šiltnamiuose užauginti cheminiais tirpalais laistytų augalų žiedai nuskinami norint dovanoti ir šitaip jau nuo pat pradžios pasmerkiami nevaisingumui – jų kuokeliai ir piestelė; gėlės pasmerkiamos grožio funkcijai ir mirčiai.

O tu, katine… nagi, ateik pas mane, nuostabioji žinduolio forma, liūliuokite į mano glėbį nebūtini katino papukai… Galbūt tavo, katine, paskirtis tokia pati kaip ir mano – žengti nuo būtinybės laisvą žingsnį, judėti pagal prakilnų dėsnį. Ir galbūt jūsų, katino pieno liaukos, pašaukimas – pranašauti man apie žavias nebūtinumo nišas, kurios mano veislei kažkuo labai svarbios.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 24 iš 25 
0:26:28 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba