ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-05-07 nr. 747

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (139) • ANDRIUS MARTINKUS. Didžiojo inkvizitoriaus apologija ir išpažintis (19) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Apie tylią "Klasiką" ir garsų klasikąRAMŪNAS JARAS. Dresdenas (10) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Pelenė iš Korėjos; ir ne tik...SIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiSu AUDRIUMI NOVICKU kalbasi Alfonsas Andriuškevičius. Trispalvė, cepelinas ir kibinas (1) • MARIJA ŠABORŠINAITĖ. nuteisti negalima pasigailėti (1) • AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ. Iš praeities (5) (43) • LAIMANTAS JONUŠYS. Klajūno pasakos ir mįslės (12) • RYTIS RADAVIČIUS. Baltojo Maiko pasaulis (1) • PRANCIŠKA REGINA LIUBERTAITĖ. Runų raštas (7) • Su FRANCIS FUKUYAMA kalbasi François Armanet ir Jeanas Gabrielis Fredet. Valstybė kaip pelningas sumanymasRASA ČERGELIENĖ. Katės

Valstybė kaip pelningas sumanymas

Su FRANCIS FUKUYAMA kalbasi François Armanet ir Jeanas Gabrielis Fredet

[skaityti komentarus]

    Žymus politologas FRANCIS FUKUYAMA 2004 m. išleido knygą "State-Building: Governance and World Order in the 21st Century" ("Valstybių kūrimas: valdymas ir pasaulinė tvarka XXI amžiuje"), kurioje teigia, kad valstybė, priešingai nei mano dažnas liberalas, yra netgi labai pelningas sumanymas. Jo manymu, vien demokratija neužtikrins visuomenei gerovės; norint sukurti visuotinės gerovės visuomenę reikia stipraus valstybinio aparato. Su F. Fukuyama kalbasi François Armanet ir Jeanas Gabrielis Fredet.

– Kodėl savo naujoje knygoje ėmėtės reabilituoti valstybės idėją?

– Nes išanalizavau išsivysčiusių ir atsilikusių šalių skirtumus ir padariau atitinkamas išvadas. Išsivysčiusiose šalyse valstybė yra savotiškas įgytas patyrimas. Nesvarbu, kiek valstybė kišasi į ekonominius ir socialinius santykius, ji vaidina pagrindinį vaidmenį kovojant su korupcija ar nepotizmu. Kalbant apie trečiąjį pasaulį, ypač Afriką, būtent valstybių silpnumas lemia menką išsivystymo lygį. Silpnos Artimųjų ir Vidurio Rytų valstybės šiandien yra didžiųjų globalinių problemų – nusikalstamumo, terorizmo, nekontroliuojamos migracijos – šaltinis. Šių problemų akivaizdoje tarptautinė bendruomenė negali likti pasyvi, dangstydamasi šalių suverenumo argumentu.

Tolimųjų Rytų šalys (Japonija, Korėja, Taivanas), stulbinančios savo klestėjimu, gerovę pasiekė tik dėl stiprios, efektyviai veikiančios ir dinamiškos valstybės. Ambicinga industrializacijos politika Japonijoje nebūtų davusi tokių vaisių, jei ne labai kompetentinga valstybės technokratija. Indonezija ir Malaizija, pavyzdžiui, tokios biurokratijos neturėjo – iš čia ir jų problemos.

Kiekvienai šaliai reikalingas efektyvus valstybės aparatas, kuris, kad ir kokie platūs būtų jo įgaliojimai, turi kovoti su korupcija. Žinoma, čia iškyla klausimas, ar turi būti valstybės įgaliojimų ribos. Sunku vienareikšmiškai pasakyti, nes liberali demokratija pirmiausia remiasi laisvės ir lygybės principais. Jungtinės Valstijos pirmenybę teikia laisvei, Europa – lygybei: tai lemia jų istorinė patirtis ir kultūrinės vertybės.

– Kaip silpną valstybę paversti stipria?

– Tai labai sunku. Amerikiečiai įsitikinę, kad tai jie suformavo pokarinę Vokietiją ir Japoniją. Bet abi šalys turėjo savas valstybinės biurokratijos tradicijas, pergyvenusias karą. "Valymai" palietė tik nedidelę valdininkų dalį. Todėl negalima sakyti, kad Jungtinės Valstijos "perkūrė" Japoniją ir Vokietiją. Visiškai priešingas pavyzdys yra Indijos valstybė, kurią sukūrė Didžioji Britanija. Bet šis kūrimo procesas užtruko du šimtmečius.

– Koks geriausias sprendimas? Legitimuoti egzistuojančią administraciją ar ją likviduoti, kaip daro amerikiečiai Irake?

– Istorija moko, kad masiniai valymai – garantuotas pralaimėjimas. Iškyla legitimumo problema, kurią kiekviena šalis turi išspręsti savarankiškai. Rytų Vokietijoje visi valstybės tarnautojai buvo daugiau ar mažiau susiję su "Stasi" veikla. Todėl pašalinti visus su saugumo policija bendradarbiavusius valdininkus buvo neįmanoma. Svetima supervalstybė nebūtų pajėgusi atrasti pusiausvyros taško tarp valymo ir status quo išsaugojimo.

Likviduodami BAAS partiją, paleisdami Irako armiją, amerikiečiai padarė klaidą, kurią dabar bando taisyti kurdami naujas saugumo pajėgas. Bet tai daryti jau per vėlu. Valymai užkrauna didžiulius įsipareigojimus: Paulas Bremeris atvyko į Bagdadą kurti vyriausybės ir netgi administracijos, neturėdamas jokių priemonių, ir jam asmeniškai reikėjo skirti visus pareigūnus, netgi mokytojus. Todėl mano patarimas būtų toks: keiskite vadus ir ideologiją, bet palikite egzistuojančią infrastruktūrą.

Svetimoje dirvoje lengviausia įdiegti technines naujoves tose srityse, kur reikia nedaug biurokratų. Į trečiojo pasaulio šalis galima nusiųsti po keletą Harvardo absolventų, kurie lemtų monetarinę politiką – taip jau buvo padaryta Pietų Korėjoje, Čilėje, Argentinoje ir Kosove. Tačiau švietimo ar teisėsaugos sistemos problemos taip paprastai neišsprendžiamos. Reikia daug vietos valdininkų, nes tarptautiniai ekspertai nėra kompetentingi.

– Patarėjai iš užsienio labiau padeda ar trukdo?

– Savo užsidegimu palaikyti demokratizacijos procesą padarome daugiau žalos nei naudos; juk užsienio pagalba neleidžia vietos struktūroms ugdyti demokratijos palaikymo gebėjimų. Dienraščio "Times" korespondentas Afganistane pasakojo, kad jo vairuotojas uždirba dešimt kartų daugiau nei tenykštis ministras. Užsieniečių, ypač visuomeninių organizacijų buvimas deformuoja ekonomikos funkcionavimą; jos atsiveža šiuolaikišką įrangą (visokius kompiuterius, mobiliuosius telefonus, puikius automobilius), ir vietos gyventojai kur kas mieliau darbdaviais renkasi šias organizacijas, o ne šalies vyriausybę.

Daugumoje Afrikos šalių administracija dabar gerokai silpnesnė nei dekolonizacijos laikais. Vietos administracijų galios nykimas tiesiog proporcingas pagalbos iš užsienio masto didėjimui. Kartais kalbama apie "išteklių prakeiksmą": valstybė, turinti pernelyg daug naftos arba aukso, tampa nuo jų priklausoma. Užsienio pagalba taip pat užtikrina pajamas, kurios "atleidžia" valstybę nuo pareigos didinti savo potencialą. Reikia mokėti verstis savo jėgomis, kaip sakydavo Mao.

– Ar valstybę kurti lengviau negu tautą?

– Skirtumą tarp valstybės ir tautos atspindi susiskirstymas į valdžią ir visuomenę. Tauta formuojasi bendros atminties, kultūros pagrindu. Pagrindiniai tautos elementai yra kalba, religija, bendri išgyvenimai – svetimšaliai negali kontroliuoti šių dalykų. O valstybės kūrimas – tai tiesiog valdžios ir institucijų formavimas. Kuriant valstybę sunkiausia suformuoti tokias institucijas, kurios išliktų ir pasitraukus svetimoms jėgoms. Imkime Bosnijos pavyzdį. Deitono susitarimais buvo įteisinta šalies okupacija, kuri turėjo skatinti tautų susitaikymą. O kuo mažiau prievartos, tuo efektyvesnė ekonomika – taigi intervencija davė lauktų vaisių. Tačiau stebėtojai sutaria, kad, išvykus užsienio taikdariams ir organizacijoms, politinis konfliktas, atvedęs šalį prie bedugnės krašto, vėl įsipliekstų. Kad intervencija būtų iš tiesų sėkminga, reikia tokių pastangų, kurioms demokratinių šalių visuomeninė nuomonė vargiai pritartų. Tai patvirtina JAV intervencijos Karibų jūros regiono ar Lotynų Amerikos šalyse istorija: po trumpalaikės intervencijos JAV neilgai trukus pasitraukdavo, palikdamos šalį dar blogesnės būklės nei anksčiau, apsiribojusios fasadiniais "pataisymais".

Valstybių nuosmukis – tai problema, kurią tarptautinė bendruomenė turi imtis spręsti iš esmės. Tuo tikslu turi būti sukurta įvairiapusių institucijų sistema, reikalinga sanavimo intervencijoms legitimuoti. Siekdama palengvinti valstybių atkūrimą, Europos Sąjunga pasitelkia integracijos procesus, kuriems reikia sistemingų demokratizacijos reformų. Taip be tiesioginio kišimosi Sąjunga įdiegė savo valstybinės sandaros modelį Rytų Europoje kur kas efektyviau, nei tai daro amerikiečiai Irake.

– Savo knygoje išreiškėte mintį, kad paskutinio XX a. dešimtmečio humanitarinės intervencijos atvėrė kelią amerikiečių neokolonializmui. Ar jūs apskritai atmetate teisės kištis į tai, kas vyksta kitose šalyse, idėją?

– Norėjau tiesiog pasakyti, kad dėl demokratijos šalies suverenumą pradėta pažeisti dar gerokai prieš amerikiečių invaziją į Iraką, vykstant Bosnijos ir Kosovo konfliktams. Paskutiniame XX a. dešimtmetyje tarptautinė bendruomenė dažnai manydavo, jog tai, kas vyksta vienoje ar kitoje šalyje, pernelyg svarbu, kad jos suverenumas galėtų tapti alibi tironui.

Kalbant apie terminą "neokolonializmas", pasakysiu, kad jis pernelyg stiprus. Kolonizacija duoda naudos metropolijai. O Irako okupacija, nepaisant tam tikro ją teisinančių argumentų veidmainiškumo, siekiama suteikti irakiečiams galimybę naudotis amerikietiško stiliaus demokratijos vaisiais.

Europiečiai bando atsikratyti ribotos suverenumo sampratos, kuri, jų manymu, sudarė sąlygas kilti dviem pasauliniams karams. Jie siekia įtvirtinti sandorą, pagrįstą susitarimais, teisėtumu ir taisyklėmis. Europos pavyzdys puikiai parodo, kas yra istorijos pabaiga – istorija baigiasi tada, kai peržengiamos tradicinės politikos, suvokiamos kaip kova dėl valdžios, ribos. Europietiškas legitimumas remiasi tarptautiniu bendradarbiavimu.

Jungtinės Valstijos išlieka ištikimos tautinės valstybės ir konstitucinės demokratijos kaip bet kokio legitimumo šaltinių idėjoms. Amerikiečių manymu, būtent tautinės valstybės perduoda legitimumą tarptautinėms institucijoms, o ne atvirkščiai.

– Ar jums neatrodo, kad "Pax Americana" idėja absurdiška?

– JAV vadovaujamo pasaulio idėja man nepriimtina, nors Jungtinių Valstijų įsikišimas dažnai būtinas, kai Europos Sąjunga nepajėgi savarankiškai susidoroti su iškilusiomis problemomis, kaip buvo Balkanuose. Amerikiečiai norėjo, kad Europa savo jėgomis spręstų Bosnijos problemą, bet ji pasirodė esanti bejėgė serbų spaudimo akivaizdoje. Pasiekti susitarimą Deitone leido tik kroatų armijos ir amerikiečių oro pajėgų intervencija. Taip pat nei JTO, nei Europos Sąjunga nebuvo pajėgios užkirsti kelią krizei Kosove. Tik šiame kontekste galima suprasti amerikiečių intervenciją Irake. Daugeliui amerikiečių susidarė įspūdis, kad Europos Sąjunga nepajėgi spręsti tarptautines problemas, todėl jie metėsi į kitą kraštutinumą: pamanė, kad vienašališkais veiksmais Jungtinės Valstijos išspręs kilusią problemą ir sulauks visuotinio pritarimo. Tačiau šiandien netgi Kaganas gailisi savo žodžių: "Amerikiečiai iš Marso, o europiečiai – iš Veneros".

– O kaipgi su jūsų istorijos pabaiga? Po Rugsėjo 11-osios matome, kaip sugrįžta barbarybė, vis labiau nusitrina ribos tarp religijos ir visuomenės, grįžta fundamentalizmas – viskas juda priešinga linkme, nei jūs pranašavote.

– Islamizmas – rimtesnis ideologinis iššūkis nei komunizmas. O "Istorijos pabaiga" pirmiausia buvo ilgalaikės modernizacijos teorijos prezentacija. Marksistai irgi turi "istorijos pabaigą", kurią suvokia kaip komunistinės utopijos išsipildymą. Nemanau, kad Rugsėjo 11-oji ilgam pakeistų pasaulio evoliucijos kryptį: juk nejudame link globalinio islamizmo. Politinis islamizmas patiria pralaimėjimą kiekvieną kartą, kai tik ateina į valdžią – Irane, Afganistane, Saudo Arabijoje. Jis nepajėgia užtikrinti gerovės ir visur susiduria su stipria opozicija. Irake, kur 70 proc. gyventojų nėra sulaukę trisdešimties, jaunimas nejaučia nė mažiausio noro gyventi islamistų valdomoje šalyje. Islamizmas patraukia tik labai nedidelę, izoliuotą, marginalizuotą gyventojų dalį nelaisvose visuomenėse. Ilgalaikėje perspektyvoje jis nekelia pavojaus.

– Tai koks jūsų požiūris į islamą ir kuo jis skiriasi nuo Bernardo Lewiso ir Samuelio Huntingtono, įžvelgiančių dviejų civilizacijų susidūrimą, požiūrio?

– Samuelis Huntingtonas Rugsėjo 11-ąją interpretavo kaip radikalios grupės veiksmą, keliantį civilizacijų susidūrimo pavojų, nors tai dar netapo faktu. Mūsų nuomonės skiriasi nedaug. O Bernardas Lewisas islamo šalių vystymosi idealu laiko Turkijos modelį, bet, mano nuomone, šis modelis negali būti įgyvendintas Afganistane ar Irake. Juk Turkija ne tik pasaulietiška, bet net antiklerikališka – panašiai kaip kadaise revoliucinė Prancūzija.

– Ar, jūsų nuomone, vakarietiškos vertybės universalios?

– Ne tiek, kad visas pasaulis svajotų apie liberalią demokratiją laisvoje visuomenėje. Kai Bushas sako, kad kiekvienas žmogus trokšta laisvės, tai tik abstrakcija. Žmonės siekia skirtingų tikslų, o laisvės idėja yra istoriška ir ji formavosi labai pamažu. Teisingiau būtų pasakyti, kad kiekvienas žmogus trokšta gyventi turtingoje, o ne vargingoje visuomenėje – tai liudija milijonai "balsuojančių kojomis", emigruojančių į Europą, Jungtines Valstijas ar Japoniją. Troškimas gyventi demokratijoje nėra įgimtas. Link demokratijos kelias ilgas.


"Le Nouvel Observateur", 2005.III.3
Vertė Vitalijus Šarkovas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 24 iš 25 
0:26:26 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba