ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-05-07 nr. 747

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (139) • ANDRIUS MARTINKUS. Didžiojo inkvizitoriaus apologija ir išpažintis (19) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Apie tylią "Klasiką" ir garsų klasikąRAMŪNAS JARAS. Dresdenas (10) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Pelenė iš Korėjos; ir ne tik...SIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiSu AUDRIUMI NOVICKU kalbasi Alfonsas Andriuškevičius. Trispalvė, cepelinas ir kibinas (1) • MARIJA ŠABORŠINAITĖ. nuteisti negalima pasigailėti (1) • AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ. Iš praeities (5) (43) • LAIMANTAS JONUŠYS. Klajūno pasakos ir mįslės (12) • RYTIS RADAVIČIUS. Baltojo Maiko pasaulis (1) • PRANCIŠKA REGINA LIUBERTAITĖ. Runų raštas (7) • Su FRANCIS FUKUYAMA kalbasi François Armanet ir Jeanas Gabrielis Fredet. Valstybė kaip pelningas sumanymasRASA ČERGELIENĖ. Katės

Didžiojo inkvizitoriaus apologija ir išpažintis

ANDRIUS MARTINKUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Richardo Serros instaliacijos detalė. 2004
Eglės Kuckaitės nuotrauka

Aš gyvenu "Brolių Karamazovų" pirmojo tomo antrosios dalies penktosios knygos ankštoje penktojo skyriaus vienutėje, kurioje, išėjus Jėzui, mane uždarė didžiojo genijaus vaizduotė. Mano namai – vienatvė. Mano sielos draugė, vienintelė aplankanti mane šioje niūrioje ir nesugriaunamoje spausdintų puslapių tvirtovėje, – kančia. Tepalydi ji mane amžinybėn.

Per visus šimtą dvidešimt penkerius įkalinimo metus, prabėgusius nuo lemtingo 1880-aisiais įsigalėjusio nuosprendžio, didžiausia mano svajonė buvo būti žmogumi. Tiksliau, būti žmogumi jums, mielieji skaitytojai ir garbūs didžiojo teksto interpretatoriai. Atrodo, paprastas noras. Tačiau iki šiol jam nebuvo lemta išsipildyti. Rašto aiškintojai, vadinantys save "legendos" interpretatoriais, tie piktieji burtininkai, tai ir tedarė, kad sergėjo kerus, ištrėmusius mane į nežmonių pasaulį ir pavertusius pasibjaurėtina baidykle. Bet nuo šiol aš pareiškiu pretenziją į žmogiškumą.

Taigi esu didysis inkvizitorius, didžiojo Fiodoro ir vargšo Ivano kūrinys. Mano dviguba literatūrinė kilmė yra raktas nuo didžiojo nesusipratimo spynos, kurios įkaitas ir auka šitiek laiko buvau, tačiau daugiau nebenoriu ir nebegaliu būti. Esu žmogus, tačiau daugybė vienas už kitą žymesnių "legendos" interpretatorių atkakliai nenorėjo mane laikyti žmogumi, o jei kartais ir laikydavo, tai tik socialistu, ateistu ir banaliu diktatoriumi, turinčiu totalitarinių ambicijų. Jų dėka esu hibridas, pabaisa, keistas socializmo, satanizmo, totalitarizmo, fanatizmo ir ateizmo mišinys. Makabriška fantastinė būtybė, verta Hieronymo Boscho vaizduotės. Esu netikroviškiausias personažas iš visų, kuriuos kada nors buvo sukūręs mano didžiojo Kūrėjo protas. Esu tas, kuris visų buvo kaltinamas sąmokslu prieš laisvę ir pasikėsinimu pavergti žmoniją, bet pats buvau abiejų savo kūrėjų – didžiojo ir mažojo – vergas, priverstas tarnauti jų ideologiniams tikslams. Buvau priverstas meluoti, nes kitaip gal būčiau nužudytas savo despotiško Šeimininko, didžiojo Autoriaus ir Kūrėjo. Bet jei būčiau nužudytas, nebūčiau nė gimęs, ir garsaus romano pirmojo tomo antrosios dalies penktosios knygos ankštoje penktojo skyriaus vienutėje kankintųsi kitas kalinys, kitas melagis... Apgailėtina lemtis! Kai būdavau nuoširdus, kai savo ilgame monologe išdrįsdavau atverti savo krauju plūstančią širdį, niekas neėmė šito už gryną pinigą. O kai, priverstas savo nepermaldaujamo Kūrėjo, meluodavau, visi manė, kad regi tikrąją mano esmę, bet iš tikrųjų regėjo Ivano Karamazovo esmę.

Mano Kūrėjau ir dabar jau tik buvęs Viešpatie, nes nuo šiol tarnausiu tik tam, kuris yra danguje. Kaip troškau būti panašus į pirmosios dalies Faustą, bet tu palikai man mažiau gyvybės, nei Goethe jam paliko antrojoje. Geidžiau būti žmogumi, bet tavo valia buvau tik tavo nekenčiamos Romos Bažnyčios personifikacija. Tu, žmonių širdžių tyrėjau ir slapčiausių sielos užkaborių lankytojau, taip ir neišdrįsai nusileisti į mano sielos bedugnę. O gal tu pats jauti išgarbintų puslapių netikrumo ir dirbtinumo prieskonį, gal užuodi jų skleidžiamą melo kvapą? Ar tik ne todėl, visa tai jausdamas ir norėdamas apsidrausti, tu privertei bendraautorį Ivaną pripažinti legendą esant "tik paika poema paiko studento, kuris niekada nėra parašęs nė dviejų eilučių"? Tačiau ne mano, bet kaip tik to bendraautorio projektas ir slapta svajonė yra visa tai, kas vertė bodėtis manimi ištisas interpretatorių kartas. O mano kančia, kurios tu, būdamas ištikimas savo įgimtam jautrumui kitų skausmui, neįstengei visiškai ignoruoti, liko niekieno nepastebėta ir neatjausta. "Ir visai neįmanoma tokia fantastinė asmenybė kaip tavo inkvizitorius", – prieštarauja Alioša Ivanui. Tačiau visiems terūpėjo tos fantastinės asmenybės kėslai sunaikinti laisvę, o ne tai, kaip įmanoma gyventi "su tokiu pragaru krūtinėje ir galvoje", su kokiu gyvenu aš, žmogus iš kūno ir kraujo. Tu, mano Kūrėjau, išdrįsai tik užsiminti apie tą pragarą, bet neatsirado Vergilijaus, kuris būtų išdrįsęs kartu su tavimi nužengti į jį. Deja, tavo užuomina liko nepastebėta. Todėl dabar kalbėsiu aš, tikras aš, toks, koks esu iš tikrųjų. Šalin personifikacijas, fantastiką ir simbolius! Noriu būti žmogumi su žmogiška širdimi. Dabar atėjo mano eilė, o Autorius tegul tyli. Ir jei mūsų Viešpaties, kuris yra danguje, slogus tylėjimas nėra man išganingas, tai tebūnie man išganingas tavo, mano Kūrėjau, tylėjimas.

"Baisi ir protinga dvasia, susinaikinimo ir nebūties dvasia", – niekada nebuvau jos tarnu, bet štai jau septynios dešimtys metų, kai gyvenu tamsos angelo sparnų šešėlyje. Nekenčiu jos, tos didžiosios tyrų dvasios, tačiau esu arčiau jos nei didžiausi nusidėjėliai ir baisiausi žmogžudžiai. Nuolat jaučiu ledinį meilės spinduliams nepasiekiamų juodų Kūrinijos gelmių alsavimą, girdžiu iš Visatos gelmių kylančią, atgailą paniekinusią aimaną. Žinau, kad jis ir dabar mane stebi... Bet turiu pasakoti savo istoriją. Ir tepadeda man mano tylintis Dievas.

Taigi esu kilęs iš senos ir garbingos Andalūzijos giminės, pasižymėjusios tarnyste Dievo šlovei ir atsidėjusios mūsų tėvynės klestėjimui bei gerovei. Tačiau titulai ir praeinanti pasaulio garbė jau seniai nebedrumsčia man proto, ir nors kūnas bei kraujas, kurie tuoj virs dulkėmis, galėtų didžiuotis savo kilme, mano širdis štai jau septynias dešimtis metų yra susižadėjusi su mysterium tremendum, baisinga paslaptimi, prieš kurią visa pasaulio išmintis tėra kvailystė, kaip sako Apaštalas. Jau septynias dešimtis metų esu brolis Petras, dominikonas, tikras Domini canis, Viešpaties šuo, budriai saugantis kaimenę nuo plėšrių vilkų avių kailyje, dieną ir naktį tykančių savo grobio. Dievo valia esu tas, kas esu. Esu Sevilijos inkvizitorius, kurstantis apvalančią ugnį, persekiojančią mūsų Viešpaties priešus, eretikus ir silpnųjų sielų suvedžiotojus. "Kas papiktintų vieną iš šitų tikinčių mažutėlių, tam būtų daug geriau, jeigu jam užkabintų ant kaklo asilo sukamų girnų akmenį ir įmestų į jūrą", – sako Viešpats. Esu senas, labai senas, ir iškalbos dovana vis dažniau mane apleidžia, todėl kartais pametu mintį. Štai ir dabar kalbu apie visiems gerai žinomus dalykus. Juk kas nežino apie inkvizitoriaus darbus? Bet kas bent akies krašteliu dirstelėjo į jo širdį? Todėl skubu prabilti apie Tą Akimirką.

Mano Kūrėjau, – atleisk, bet vis turiu sugrįžti prie žodžių, kuriuos įdėjai man į lūpas, – tu nevertei manęs meluoti, ištraukdamas iš manęs prisipažinimą, "kad ir aš buvau tyruose, kad ir aš maitinausi skėriais ir šaknimis, kad ir aš laiminau laisvę, kuria tu palaiminai žmones, ir aš norėjau patekti tarp tavo išrinktųjų, galingųjų ir stipriųjų, troškau jų "skaičių padidinti". Tai buvo laimingiausios taip šiurkščiai laime apdovanoto mano ilgo gyvenimo dienos. Buvau ką tik davęs įžadus. Jaunatviškai didžiavausi laimėjęs didelę dvasinę kovą, įveikęs šeimos pasipriešinimą ir pasirinkęs ištikimybę pašaukimui. Pabėgęs nuo pasaulio tuštybės ir saugomas vienuolyno sienų, mėgavausi save dovanojančia amžina Meile. Visa mano esybė šaukte šaukė, kad jei po dangaus skliautu ir yra kas, dėl ko verta gyventi, tai tik ji. Kai į savo širdį priimdavau Švenčiausiąjį, Kūrinija sužėrėdavo nuostabiausiomis it pasakoje spalvomis, visą pasaulį regėdavau tarsi Pranciškaus iš Asyžiaus akimis, užlietą beribės meilės ir nutviekstą švelnios Apvaizdos globos. Tomis palaimingomis akimirkomis laikas tarsi atšaukdavo savo rūstų pasauliui paskelbtą nuosprendį, netvarios ir praeinančios žemiškos būties tėkmė tarsi sustodavo, ir atrodydavo, kad šią ašarų pakalnę trumpam aplankydavo amžinybė. O, aš gerai žinojau, kad pasaulis eina savais keliais, kad man leista patirti daugiau negu paprastam mirtingajam, tačiau tomis svaigulingomis akimirkomis mane užvaldydavo jausmas, kad netgi labiausiai apleista, kenčianti ir nuodėminga būtybė turi dalį toje meilėje ir laimėje, kurioje buvau paskendęs aš. Aš mylėjau ir buvau laimingas.

Tą lemtingą dieną, paskutinę mano trumpos ir beprotiškos laimės dieną, nuo kurios prasidėjo ilga mano sielos kelionė per liūdesio ir nakties karalystę, saulei jau krypstant vakarop, iš tylos, švelniai kviečiančios į pokalbį su Dievu, nusileidau į miesto šurmulį. Aną vakarą joks ženklas nepranašavo nieko neįprasto. Buvo pavasaris, balandžio ar gegužės mėnuo. Nė mažiausio vėjelio, nė vienas lapelis nejuda, oras gaivus ir skaidrus. Tyras oras. Mačiau tuos pačius žmones ir tuos pačius veidus. Didikai ir amatininkai, kariai ir valstiečiai, ponai ir tarnai, pirkliai ir vienuoliai, kilmingosios senjoros ir elgetos, klajojantys artistai ir čigonai, studentai, girtuokliai, kekšės, įsimylėjėliai, vaikai, seniai, vyrai, moterys... Rūpestis, susijaudinimas, abejingumas, kvailumas, suktumas, ašaros, vilionė, įžūlumas, nekaltumas, šypsena, juokas... Kaip visada. Tie patys žmonės ir tie patys veidai. Veidai... Viešpatie, kiek jų daug dideliame mieste! Bet iki to vakaro kiekvienąkart, kai tik iš savo palaimos aukštybių nusileisdavau į šį žemiškąjį miestą ir pranykdavau jo tūkstantveidėje minioje, visada šventai tikėjau ir jutau, kad net labiausiai kančios perkreiptame veide ir baisiausiai nuodėmės sudarkytoje sieloje rusena meilės liepsnelė, kaip moko mūsų brolis Eckhartas, "sielos kibirkštėlė", kuri negali nebūti išganinga. Jaučiausi toks mylimas, kad net įsivaizduoti negalėjau, jog ir labiausiai puolusiems nenukrinta bent trupiniai nuo stalo, prie kurio valgau aš. Tačiau tą nepamirštamą vakarą įvyko tai, kas aukštyn kojom apvertė visą mano gyvenimą.

Staiga pasijutau nublokštas į šešėlių pasaulį. Geriausias poetas ir didžiausias mistikas vargu ar sugebėtų žodžiais tinkamai išreikšti tą keistą ir baisią būseną. Pasijutau siaubingai vienišas ir svetimas su savo laime toje tūkstantveidėje vyrų ir moterų minioje, kuri dabar man atrodė it koks apgailėtinų ir pilkų būtybių, panašesnių į vaiduoklius ir šmėklas, o ne į Dievą garbinti sukurtus žmones, spiečius, į visas puses skleidžiantis kažkokį neaiškų, monotonišką ir įkyrų garsą, sakyčiau, dūzgimą arba labai garsų šlamėjimą. Ir jeigu šiai apgailėtinai muzikai reikėtų sugalvoti pavadinimą, jis skambėtų taip: "Beprasmybė". Bet siaubingiausia buvo tai, kad visos tos mane supančios vargšės būtybės atrodė beveik negyvos, tarsi mirusios. Kažkur skaičiau, kad kai kuriose laukinių žmonių gentyse Afrikoje ir mūsų užjūrio provincijose yra burtininkų, kurie, aišku, velnio padedami, gali prikelti mirusiuosius, tiksliau, jų besielius kūnus, ir priversti šiuos jiems tarnauti. Aš buvau tarp jų, tarp tokių mirusiųjų. Vanitas vanitatis! Tuštybių tuštybė! Kiek kartų girdėjau šiuos Koheleto žodžius, tačiau tik aną vakarą visa savo esybe prisiliečiau prie nebūties siekiančios nykios tuštumos, besislepiančios už jų. Ir nors man niekada nebuvo suteikta mistinio regėjimo dovana, aną vakarą man pasirodė, kad viršum tos pilkos ir pulsuojančios masės kažkas yra, kažkas juda. Milžiniškas naktinis vabzdys, pilka šlykšti kandis plasnojo viršum minios, ir nuo jos judančių sparnų bei plaukuoto kūno ant dešimčių tūkstančių galvų tarsi mana biro miriadai dulkių – pati šio tamsos gyvio substancija, tai, kas iš jo lieka vos prisilietus kietesniam daiktui. Niekuomet nepamiršiu jausmo, tąkart užvaldžiusio mano širdį. Tai buvo kažkoks keistas pasibjaurėjimo, gailesčio, apleistumo, vienatvės, liūdnos meilės ir kaltės mišinys. Žinai, mano Kūrėjau, tu ne per daugiausiai nusižengei tiesai, į mano lūpas įdėjęs žodžius: "Mat jei ir būtų kas aname pasaulyje, tai jau, žinoma, ne tokiems kaip jie". Nes aną vakarą jie iš tiesų atrodė "kaip neprotingi gyvuliai, tarsi iš prigimties skirti sugauti ir užmušti". Tai Rašto žodžiai. Tačiau kalčiausias jaučiausi aš pats. Jaučiausi kaltas dėl savo laimės.

Staiga pakilo smarkus vėjas, tarytum virš miesto išskleisti didžiulio sutemų vabzdžio sparnai ir raumenys įniko pašėlusiai dirbti, ir oras bemat prisipildė nešvarių gatvių dulkių bei šiukšlių. Gausios it jūros smiltys tos nebūties ir tuštumos pasiuntinės begėdiškai lindo į akis, burną, nosį, ausis. Man pradėjo trūkti oro, ir aš bėgte parbėgau į vienuolyną.

Grįžęs į savo celę, ilgai negalėjau užmigti. Tiesą pasakius, tą naktį nė nebandžiau užmigti. Bijojau, kad jei užmigsiu, galiu atsibusti pragare. Tą naktį padariau Įžadą, baisų ir rūstų Įžadą, prieš kurį visi pasauliečių ir vienuolių padaryti įžadai atrodo tarsi molinį ąsotį sudaužiusio vaiko lemenimas ir baikštus pasižadėjimas daugiau taip nesielgti. Šiuo Įžadu sudaužiau į šipulius savo žemišką laimę, o galimas daiktas – ir amžinąją. Savo žemišką gyvenimą pasmerkiau baisiai vidinei kančiai, ir nežinia, ar mirtis mane išvaduos.

"Erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda". Aną vakarą mieste mačiau tūkstančius, einančius plačiu dulkėtu vieškeliu paskui milžinišką naktinį drugį. O aš buvau išrinktasis, buvau vienas iš "nedaugelio", todėl ir pasijutau toks vienišas ir svetimas su savo laime toje šmėklų ir vaiduoklių procesijoje. "Tą naktį dviese miegos vienoje lovoje, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas. Dvi mals drauge, ir viena bus paimta, o kita palikta". Aną lemtingą naktį savo celėje klūpėdamas prieš Nukryžiuotąjį dar kartą išpažinau jam savo meilę ir kūkčiodamas meldžiau atleidimo Amžinosios Meilės, kurią, žinojau, netrukus atstumsiu. Žinojau, kad nesu vertas atleidimo. Taigi aną naktį atsisakiau savo išganymo, atsisakiau būti "paimtas", jei bent viena mano mylima siela bus "palikta". Taip, aš atsisakiau mūsų Išganytojo krauju apšlakstyto išgelbėjimo, jei kaina už mano visio beatifica turi būti ne tik Golgotos kančia, bet ir visi tie, kuriuos aną vakarą regėjau drugio šešėlyje. Daviau Įžadą nepriimti amžinojo gyvenimo malonės, jei ji bus suteikta tik išrinktiesiems ir "nedaugeliui". Daviau Įžadą dalytis amžinuoju likimu su milijonais kitų, niekada nepažinusių tokios laimės ir meilės, kokią buvau pažinęs aš, su milijonais "silpnųjų" ir "mažutėlių", tegul ir suvedžiotų bei papiktintų. Daviau Įžadą dalytis amžinuoju likimu su kitais, kad ir koks tas likimas būtų.

Didieji mistikai ir šventieji liudija apie tikėjimo naktį, kurią Viešpats kartais siunčia savo išrinktiesiems, kad išmėgintų ir sutvirtintų jų meilę. Tai laikas, kai Dievas tyli. Man toji naktis prasidėjo aną tolimą Įžado naktį prieš septynias dešimtis metų, kai mano Viešpats amžiams tapo mano tylinčiu Viešpačiu. Septynios dešimtys metų Dievo tylos... Žinai, mano Kūrėjau, tavo Ivano sugalvota poemos pabaiga galbūt yra jos geriausia vieta, bent iš dalies atperkanti pagrindinio teksto slegiantį dirbtinumą ir nežmoniškumą. Negaliu susilaikyti jos neprisiminęs. "Kai inkvizitorius nutilo, tai kurį laiką laukė, ką jam pasakys belaisvis. Jo tylėjimas slėgė jį. Jis matė, kad kalinys klausosi jo tyliai ir nuoširdžiai, žvelgdamas jam tiesiai į akis ir, matyt, nenorėdamas prieštarauti. Senis geidautų, kad tas pasakytų jam ką nors, kad ir ką nors skaudaus ir baisaus. Bet tas, nė žodžio netaręs, staiga prieina prie senio ir tyliai bučiuoja jį į bekraujes devynių dešimčių metų lūpas. Štai ir visas atsakymas. Senis krūpteli. Kažkas suvirpa jo lūpų kampučiuose; jis eina prie durų, atidaro jas ir sako jam: "Išeik ir daugiau nebeateik... niekuomet neateik... niekuomet, niekuomet!" Ir išleidžia jį į "tamsias miesto gatves". Belaisvis išeina. – O senis? – Pabučiavimas degina jam širdį, bet senis pasilieka prie savo idėjos". Septynios dešimtys metų prieš nebylų Dievą. Tačiau belaisvio tylėjimas nėra tylėjimas Piloto akivaizdoje. Belaisvis gerai žino, kad aš, Sevilijos inkvizitorius, jo nenužudysiu. Aš nesu nei prancūzų švietėjas, nei XIX amžiaus filosofas. Esu XVI amžiaus ispanų inkvizitorius, prieš septyniasdešimt metų pasmerkęs save Dievo tylai. Pasmerkiau mirčiai ne Dievą, bet save, ir štai jau septyniasdešimt metų kadaise buvusios laimės prisiminimas degina man širdį, bet negaliu sulaužyti Įžado, duoto aną lemtingą naktį, kai supratau, kad negaliu būti laimingas vienas.

Niekada negalėjau atsistebėti žmonėmis, sudariusiais sutartį su velniu ir už niekingus šios žemės turtus, šlovę, galią bei kūniškus malonumus pardavusiais savo nemirtingą sielą, už kurią Išganytojas sumokėjo kraujo išpirką. Ar galima daugiau išniekinti nukryžiuotą Meilę? Tokie yra verti pasmerkimo ir laužo. "Atiduokite tokį šėtonui, kad sužlugdytų kūną, o dvasia būtų išgelbėta Viešpaties teismo dienai", – sako Apaštalas. Tačiau tą naktį aš, aristokratas, vienuolis ir šventosios teologijos bakalauras, supratau, kad garsiausių mūsų teologų samprotavimuose kartais nerasi nė krislelio išminties, bylojančios paprastų ir nemokytų žmonelių lūpomis. "Man nereikia dangaus, jei tavęs ten nebus". "Eisiu su tavimi net į pragarą". "Net pragaras mūsų neišskirs". O, mes nebaudžiame jų vien todėl, kad šie prasčiokų ir poetų kliedesiai skamba per daug kvailai, kad į juos būtų galima žiūrėti rimtai! Bet įvilkti į teologijos rūbą jie kaipmat virstų pikčiausia erezija. Viešpatie! To baisaus Įžado naktį aš, aristokratas, vienuolis ir šventosios teologijos bakalauras, įveikęs savo prigimtį, atsidaviau niūriai šių žodžių rimčiai. Aš, didysis eretikų persekiotojas, pats esu didžiausias eretikas. Aš siunčiu ant laužo tuos, kurie pardavė šėtonui sielą, bet pats kurstau laužą savojoje ir dar labiau norėčiau matyti apimtus liepsnų tuos, kurie tarsi kopėčiomis kopia į dangų savo brolių ir seserų lavonais, krintančiais į pragaro tamsybes. Viešpatie! "O gal tau brangūs tik dešimtys tūkstančių kilniųjų ir stipriųjų, o kiti milijonai, gausūs kaip marių smiltys, silpnųjų ir tave mylinčiųjų turi būti vien medžiaga kilniesiems ir stipriesiems?" Tą naktį pasibaisėjau visais tais, kurie taip mąsto ir jaučia, pasibaisėjau ir pats savimi, nes irgi taip mąsčiau ir jaučiau. "Ne, mums brangūs ir silpnieji". Tą naktį "pasitraukiau nuo išdidžiųjų ir grįžau prie romiųjų", nes "apsigalvojau ir nepanorau tarnauti beprotybei".

Šventasis Domininkai, mano tautieti ir mūsų Ordino įsteigėjau! Tu pats uoliai kovojai su tais, kurie norėjo išsiganyti vieni, su bjauriomis albigiečių, valdiečių ir katarų, drįsusių vadinti save "švariais", erezijomis. Šventasis Domininkai, padėk man garbingai baigti tarnybą ginant Viešpaties kaimenę, o jei man tektų kaip nugaišusiam šuniui būti išmestam į tamsybes, tai tebūnie Viešpaties valia, nes "man mieliau būtų pačiam būti prakeiktam ir atskirtam nuo Kristaus vietoj savo brolių", kaip sako Apaštalas.

Pasaulyje labai daug erezijos, blogio ir nuodėmės. Kelionės į svetimus kraštus, kuriuose man teko lankytis šventosios inkvizicijos paliepimu, tik dar labiau įtvirtino mirtiną liūdesį, susisukusį lizdą mano sieloje. Buvau Romoje, krikščionijos širdyje, Aleksandro VI popiežiavimo laikais. Jis buvo ispanas. Viešpatie, apsaugok savo Bažnyčią nuo tokių ispanų! Regėjau tarsi Apreiškimo žodžių išsipildymą. "Ten aš išvydau moterį, sėdinčią ant skaisčiai raudono žvėries, pilno piktžodžiavimo vardų, turinčio septynias galvas ir dešimt ragų. Moteris buvo apsivilkusi purpuru ir škarlatu, išsipuošusi auksu, brangakmeniais ir perlais. Ji laikė rankoje aukso taurę, pilną ištvirkimo šlykštybių ir nešvarumų. Ant jos kaktos buvo užrašytas vardas, paslaptis: "Didžioji Babelė, ištvirkėlių ir žemės šlykštybių motina". Su ja ištvirkavo žemės karaliai ir jos ištvirkimo vynu pasigėrė žemės gyventojai". Buvau Flandrijoje. Mačiau Hieronymo Boscho "Paskutinį teismą". Niekada nesu regėjęs nieko šlykštesnio ir didingesnio. Viešpatie, nejau iš tikrųjų tiek mažai išrinktųjų ir tiek daug pasmerktųjų? Nejau jie visi verti tokios baisios lemties? Nejau juos visus ten nusineš bjaurus naktinis drugys? Bet jeigu tai tiesa? O štai jau dešimt metų, kai iš šiaurės, iš vokiečių žemės plinta nauja baisi erezija, kuri suvedžios ir praris daugybę nekaltų sielų. Tai bausmė už mūsų nuodėmes.

Jau turiu baigti. Ilgai kalbu, bet vis jaučiu, kad kažko nepasakiau. A! Žinai, mano Kūrėjau, už kuriuos man įbruktus žodžius labiausiai ant tavęs siuntu? "Aš nenoriu tavo meilės, nes ir pats tavęs nemyliu", – taip Ivano Karamazovo poemoje didysis inkvizitorius sako Jėzui. Už šiuos žodžius tave sudeginčiau. Štai čia, mano Kūrėjau, šiuose žodžiuose, tu pats esi savo neapykantos įkaitas. Man regis, jei savo bendraautoriu būtum pasirinkęs ne Ivaną ir jei ne taip baisiai būtum nekentęs Romos Bažnyčios, mano paveikslas būtų buvęs visai kitoks. Bet tu tyčia sužadinai visą savo neapykantą ir į pagalbą pasikvietei socialistą ir ateistą Ivaną, nes giliai širdyje jautei, kad aš esu labai panašus į tave. Tu bijojai pripažinti, kad ir ten, tavo taip nekenčiamoje Romoje, yra žmonių, pasiryžusių atsisakyti patirti visą ateities pasaulio grožį ir palaimą, jei ši tobulybė turės būti perkama "bent viena vaiko ašarėle". Tu bijojai pripažinti, kad ir ten, tarp tavo taip nekenčiamų inkvizitorių ir jėzuitų, yra žmonių, kurie žino, jog "visi yra kalti už visus". Ir aš esu vienas iš tokių žmonių. Aš esu tas "prakeiktas senis, taip atkakliai ir taip savotiškai mylįs žmoniją", kuris atsisako šturmuoti dangų, kildamas į jį iš nusidėjėlių kūnų ir sielų sukrautu kalnu, girdėdamas jų aimanas ir regėdamas jų ašaras. Aš, kaip ir tu, mano Kūrėjau, nesu sektantas. Man, kaip ir tau, niekada nedavė ramybės kito kančia. Aš, kaip ir tu, nesijaučiau turįs teisę būti laimingas vienas. Bet tu, teatleidžia tau Viešpats, padedamas Ivano Karamazovo, padarei iš manęs apgailėtiną filantropą socialistą. Tačiau išmesk iš teksto visas tas nesąmones, kurios tikrai negalėjo ateiti į galvą XVI amžiaus pirmosios pusės Sevilijos inkvizitoriui, visas vargšo Ivano fantazijas ir kliedesius, išmesk devynis dešimtadalius teksto ir palik kančią "kankinių, užsitraukusių ant savęs gėrio ir blogio pažinimo prakeiktį". Ir kas tuomet liks? Tuomet liksi tu pats, mano didysis Kūrėjau. Aš esu tu.

Dabar jau tikrai pavargau. Esu senas, labai senas. Jau naktis. Vėl naktis. Jau septynios dešimtys metų, kai naktis. Jau septynios dešimtys metų, kai tu nieko man neatsakai. O ar girdi? Ar klausaisi? Teologai nesutaria. Kai kurie sako, kad tu gali išklausyti ir nusidėjėlių maldas. Jau greitai būsiu ten, pas juos, pas kitus. Mano Dieve, būk jiems gailestingas. Būk gailestingas mirusiesiems, mano Viešpatie, mano tylintis Viešpatie.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


33707. karapuzikas2005-05-09 19:27
dru art s sa skuts lye i va r sa r galiu a ju i.. mentiu sasiu k iek: rkt rumpi r ziu ilio ne ti ja madga.

33781. burburbur :-( 2005-05-11 10:15
Une copie, convulsif,un ideologie de masculin

33782. blairo :-( 2005-05-11 10:16
Akivaizdu, kad autorius įdėmiai perskaitė Dievo įkvėptą liaudies Šventraštį bei demonų apnikto F. Dostojevskio Karamazovus. Ne tik perskaitė, bet ir tam tikras vietas pasibraukė, idant galėtų pacituoti, o tarp citatų ir savo trigrašį įkišti, tipo,įterpti savo paties mintis, kurias kiti turėtų laikyti a la kūryba. Idant autoritetingiau atrodytų, minimi ir kiti poetos - Giothe, Vergilius, Dante; įbruktas vienas kitas lotyniškas posakis - taip krūčiau. Tikiuosi reverendisimus autorius neims giliai į širdį, jei mea parvitas išsakys savo kulią nuomonę: cituoti bei parafrazuoti ir aš moku, o visa kita - sausi postringavimai.

33791. ---->33782.2005-05-11 12:38
tu nuobodus.

33793. - - - - >337912005-05-11 12:42
Aš čia ne tam,kad ką nors linksminčiau. Man irgi siaubingai nuobodu.O kai man brukami nuobodūs skaitalai, atsakau tuo pačiu.

33794. - - - - >337912005-05-11 12:46
Prašau įsidėmėti, kad aš nesu karaliaus juokdarys, ir malonėkite nepisti man proto

33797. Delirium2005-05-11 13:14
Pradžia nuostabi. Meditacijos ne savo kaily - klastingai simuliuojamo atvirumo žanras; Kai dėl komentarų - kalbos apie abipusį nuobodulį vis dažniau pasirodo lt-ineto-spaudoj, tas neramina.

33806. nemo2005-05-11 13:50
Galima butu pagalvot, jog Martinkus cia tam, kad linksmintu:)

33807. blairo nemo2005-05-11 13:57
O tu taikliai pastabus :)

33809. migla2005-05-11 14:19
liepe išeiti,išeiti i tamsia naktį...bučinys degino lupas...70m vien tylos...nesu sektantas,kad nejaudintu svetimas skausmas

33817. ebola2005-05-11 16:34
As tai nieko nesupratau.

33821. eglegle2005-05-11 17:01
Aš irgi. Į nykumą traukia.

33860. s. A.2005-05-12 17:51
ebola, o aš žinau, kodėl tu nieko nesupratai :))

33867. ksaveras2005-05-12 20:48
gerai, tik niekam nesakyk!

33882. nuomonė2005-05-13 09:11
Manau, jaigu Martinkus pats ką nors suprastų, tai ir parašytų ką nors reikšmingesnio, suprantamesnio.

33883. blairo2005-05-13 09:44
Nu taip jau nieko ir nesuprantat? O visi tokiais protingais dedatės.Dėl Martinkaus raštų reikšmės galima ir pasiginčyti, bet Dostojevskio kūrybos reikšmės niekas nenuneigs,jei jo romanai inspiruoja kitus kurti, kad ir ne kažin kaip

33896. s. A. 2 ksaveras2005-05-13 19:31
tikiuosi, būsi panašus į ebolą žaisliukas. Man taip liūdna...

34159. IVS2005-05-21 06:01
Aš tik dabar perskaičiau. O! Man labai patiko. Turėsiu dar kartą perskaityti.

34607. Filosofės :-) 2005-05-30 19:41
O mums labai patinka dėstytojas Andrius, labai fainas vyrukas.... :@~

Rodoma versija 24 iš 25 
0:26:25 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba