ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-05-07 nr. 747

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (139) • ANDRIUS MARTINKUS. Didžiojo inkvizitoriaus apologija ir išpažintis (19) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Apie tylią "Klasiką" ir garsų klasikąRAMŪNAS JARAS. Dresdenas (10) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Pelenė iš Korėjos; ir ne tik...SIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiSu AUDRIUMI NOVICKU kalbasi Alfonsas Andriuškevičius. Trispalvė, cepelinas ir kibinas (1) • MARIJA ŠABORŠINAITĖ. nuteisti negalima pasigailėti (1) • AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ. Iš praeities (5) (43) • LAIMANTAS JONUŠYS. Klajūno pasakos ir mįslės (12) • RYTIS RADAVIČIUS. Baltojo Maiko pasaulis (1) • PRANCIŠKA REGINA LIUBERTAITĖ. Runų raštas (7) • Su FRANCIS FUKUYAMA kalbasi François Armanet ir Jeanas Gabrielis Fredet. Valstybė kaip pelningas sumanymasRASA ČERGELIENĖ. Katės

Pelenė iš Korėjos; ir ne tik...

GINTARAS BERESNEVIČIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija

Gražiausios Korėjos pasakos. Iš korėjiečių kalbos vertė ir įvadą parašė Dzinseokas Seo [iliustracijų dailininkė Eunok Kim Kang]. V.: Mintis, 2005. 255 p.

Imdamas į rankas "Gražiausių Korėjos pasakų" knygą, tikėjausi, be abejo, susipažinsiąs su savitumais, šiaurietišku rūstoku koloritu ir kad šios pasakos primins škotų ar skandinavų pasakų pasaulį, bet didžiai nustebau nuo pirmų eilučių suvokęs, kad susidūriau su pasakomis, kurios veikiau panašios į prancūziškas kurtuazines pasakas. Tai pasitvirtino ir skaitant toliau. Kaip ir dera pasakoms, veiksmas čia vyksta nuo karaliaus dvaro iki jūros gelmių, bet yra ir daug europiečiams nelauktų dalykų. Būtent – pasakose herojų likimams, paprastai tariant, didesnę įtaką daro etiketas nei visa drakonų minia; herojai "ribinėse situacijose" mąsto ne apie tai, kaip greičiau pribaigti kokį smaką ar burtininką, o apie tai, ar jų elgesys bus doras ir atitiks etinius bei estetinius kanonus. O mirę piktadariai prisikelia, kad būtų geresni.

Šitos kurtuazinės pasakos atspindi aukšto lygio civilizaciją su valdininkų hierarchijomis, socialine rūpyba, skaidriais visuomeniniais santykiais, kosminiai dalykai čia susipina su etiniais. Suprantama, tai konfucianizmo įtaka, bet viena yra abstrakčiai ką nors žinoti apie įtakas, kita – realiai susidurti su Konfucijaus idealų persmelktos Rytų civilizacijos sklaida tose pasakose... Tiesą sakant, tai netikėta. Lietuvių skaitytojai šiek tiek susipažinę su Kinijos, Japonijos, Indijos pasakomis, mitais – bet tai yra kas kita. Indiją ir Tibetą mes pažįstame (sąlygiškai) puikiai, o štai Korėja ima ir prasmunka pro akis, didele dalimi – dėl vertimų stygiaus. Nėra ko kalbėti, pati Vakarų Europa Korėją yra smarkiai pražiūrėjusi, korėjiečių mitologija, religija, literatūra, folkloras iškritę iš mūsų akiračio dėl vertimų stokos, o jų stokojama dėl to, kad Europai Korėją visą laiką užstojo Indijos, Tibeto, Kinijos ir Japonijos civilizaciniai kultūriniai masyvai. Korėja yra savitas Oriento perlas, atskiras žemynas, kurį mums dar reikia atrasti.

Nėra ko kalbėti apie įdėmiai ir intensyviai lietuvių mitologiją studijuojančio Dzinseoko Seo įdėtas pastangas, kad korėjiečių pasakas galėtume skaityti lietuviškai. Leidykla "Mintis", pristatydama tolimąsias mitologijas, jau turi didelį įdirbį. Dar džiugiau, kad abiejų Lietuvos kultūros fenomenų – "Minties" leidyklos ir Dzinseoko Seo – susitikimą parėmė ir trečia šalis, "Samsung Electronics" koncernas, – Lietuvoje prie tokių galingų korporacijų paramos leidžiant humanitarinę literatūrą nesame pripratę. Juolab leidžiant pasakas. Ir dar įdomiai parinktas.

Pasakoje "Kongdži ir Patdži" susiduriame su mums pažįstamu piktos pamotės ir podukros motyvu, ši pasaulinė pasaka turi daug versijų ir atmainų. Skaitydamas pasaką apstulbsti iš pat pradžių: pamotė verčia nemylimą podukrą dirbti sunkius darbus, šioji sulaužo kauptuką ir iš išgąsčio ima verkti. Ir štai:

Staiga prie mergaitės priėjo juoda karvė, kuri paklausė:

– Kodėl tu verki?

Kongdži karvei papasakojo, kas nutiko...

– Geriau tu eik į upę praustis, – tarė karvė.

Kongdži nuėjo į upę praustis ir sugrįžo ne tuojau. Tuomet juodoji karvė, davusi mergaitei gerą kauptuką, pilną sterblę skanių vaisių, dingo netarusi nė žodžio (p. 17).

Žinoma, čia "Sigutė". Toliau našlaitė turi atlikti kitą darbą – pripilti kiaurą ąsotį. Čia pasirodo didelė rupūžė ir, nors Kongdži atsisako pagalbos, užkemša savimi skylę ir ąsotį pavyksta pripildyti (p. 20). Trečią sykį pamotė su dukra Patdži eina į puotą, o Kongdži yra verčiama atlikti neįmanomus darbus, tačiau čia pasirodo nepaprasto grožio moteris ir pasisiūlo nudirbti tuos darbus už ją. Galiausiai įvykiai klostosi, kaip ir buvo galima tikėtis, – atpažįstame "Pelenės" versiją. Pasirodžiusi nuostabaus grožio moteris yra dangaus audėja, Dievo paprašyta nusileisti į žemę, bet negalinti čia užsibūti. Kongdži išsiruošia į puotą, tačiau šokdama per upeliuką netyčia pameta batelį; miesto gubernatoriui šis batelis krinta į akis, kaip jis pats sako, "batelis skleidžia tokią keistą energiją" (p. 30), ir toliau jau pasakojama mums pažįstama batelio matavimosi scena.

Tiesa, pasaka šiuo epizodu nesibaigia. Nors mums įprasta "Pelenė" turi laimingą pabaigą, korėjiečių pasakoje pikta Patdži paskandina Kongdži ir veiksmas ima rutuliotis tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių, vyksta įvairūs persikūnijimai, girdimi balsai iš sienų. Čia ir moteris lotoso žiede, ir moteris, išeinanti iš sienos. Pasakos pabaigoje Kongdži galiausiai prisikelia ir ilgai ir laimingai gyvena.

Mes čia įžiūrėtume iš dalies "Sigutės" versiją, iš dalies garsiąją "Pelenę", tik šie siužetai yra apipinti tuo, kas europinėje kultūroje buvo nutrūkę – manyčiau, korėjietiška "Pelenė" yra visai kitas žanras, nes joje veikia dvasios, o siužetas nesibaigia vestuvėmis, ne, – siužetas nesibaigia net mirtimi, nes mirtis yra toks laikinas būvis, kad į gyvenimą iš jos vėl galima įšokti. "Pelenė" dėl tokios versijos pasirodytų esanti eurazinė pasaka. Vakaruose ji nukrypo į laimingo praturtėjimo ir vedybų su princu temą. Nuo siužeto atskilę fragmentai išliko Korėjoje: pasirodo, nesutrumpinta šio siužeto versija yra pasakojimas apie perėjimą iš to, ką mes vadiname tikrove, tegu ir pasakų tikrove, į mirties ir dvasių karalystę. Yra dalykų, kuriuos krikščionybės paveiktas mentalitetas ir vakarietiškas racionalus mąstymas tiesiog išmetė, negalėdami pakelti besimainančios įvairuojančios persikūnijimų ir mirčių pynės. Juk ir "Pelenės", ir "Sigutės" užkulisinė idėja – kad mirusi motina padeda savo dukrai, tačiau padeda ne vien per gerąsias fėjas ar dangaus audėjas, mūsiškai laumes ar laimes, bet ir per įvairias savo reinkarnacijas.

"Gražiausiose Korėjos pasakose" yra ir "Gudraus vagies", ir gyvulinių pasakų, ir juokų pasakų variantų, kurie atitinka ne vieną lietuvišką ir tarptautinę pasaką, tačiau jiems, suprantama, suteikta orientalistinių motyvų. Įdomu, kaip knygoje atrodo kad ir pasaka apie septynis oželius, tiesa, vietoj vilko čia veikia tigras. Yra ir korėjietiškos "Raudonkepurės" versijų. Trumpai tariant, pasakos tiesiog žaviai atsiskleidžia kiek kitais rakursais, ir ne iš karto atpažįsti, kurią iš žinomų pasakų skaitai, kartais imi nuvokti tik nuo vidurio – ir tai tikras smagumas.

iliustracija

Pasaka "Pamaldžioji mergelė Čong" apskritai verta specialios mitologinės studijos, tačiau pakaktų pasakyti, kad čia turime ir "Eglės žalčių karalienės" variantą – tik, galima sakyti, atvirkštinį; mergelė atsiduria povandeninėje krištolo pilyje, Indango jūros dugne, kur jai prašmatniuose rūmuose patarnauja įvairiausi gyviai ir jūros dvasios (p. 235 ir t.), ir ne ji lanko sausumoje likusius tėvą ir motiną, bet šie ateina pas ją vienas po kito, ir jai nepaprastai sunku su jais, tiek laiko nematytais, išsiskirti; tik dangaus dievas jos pasigaili ir išleidžia į paviršių.

Pasaka "Princesė Bari" iš dalies primena lietuvių pasakas apie herojus, keliaujančius gyvojo vandens. Kaip ir jie, pakeliui vedami paukščio, princesės Bari ieškančiam karaliaus ministrui kelią nurodo varna, Saulės ir Mėnesio pasiuntiniai, o pati Bari toliau keliauja į pragarus, padedama Budos. Keliaudama ji mato panašius vaizdus kaip ir lietuvių pasakų herojai, keliaujantys į pragarus – pamokomus vaizdus, kur po mirties žmonės gyvuoja sutapę su savo ydomis ar nedorybėmis, tik korėjiečių pasakose viskas daug spalvingiau (p. 184 ir t.). Pvz., per kraujo vandenyną plaukia laivas, kuriame giedama sutra, ir herojė klausia, kodėl vėžlys jį palaiko, o raudonasis ir mėlynasis drakonai veda. Atsakymas skamba taip: "Šitame laive yra į dangų einančios dvasios tų, kurie padarė daug labdarystės, pavyzdžiui, nutiesė tiltą, pastatė smuklę keleiviams, šventyklą liaudžiai, davė drabužių neturtingiesiems, vaišino išalkusius, mokėjo sutrų ir daug įsipareigojo, kai buvo gyvi". Kaip lengvai galime suprasti, šis laivas gabena mirusiuosius. Tačiau tai ne vienintelis išganymo kelias. Paskui šį laivą plaukia gėlėmis papuoštas laivas, kuriame puotaujama ir skamba dainos bei juokas, pasirodo: "Dvasia, esanti šiame laive, irgi eina į dangų, kadangi tas žmogus nuoširdžiai tarnavo karaliui, mylėjo tėvus ir brolį, gerai vaišino kaimynus, buvo geraširdis, todėl visi pažįstami ir šamanai linkėjo jam laimės, rengė daug ritualų po jo mirties". Čia matome laimingą mirusįjį, nes jis ne tik pasižymėjo konfucianistui derančiomis dorybėmis, bet ir naudojosi šamanų pagalba bei atlikinėjo šamanistinius ritualus. Taigi čia matome korėjietišką sinkretizmą: ir budistai, ir konfucianistai, ir šamanistai – visi kiek kitokiais laivais, bet plaukia į tą patį dangų. Tačiau taip pat laivu plukdomas žmogus, apsuptas žmonių su kardais ir lankais. Jis gailiai verkia nuogas ir surištas – tai žmogus, kuris "išdavė kraštą, tėvus, nemylėjo savo brolių, kaimynų ir dažnai keikdavosi, nieko neįsipareigojo, nužudė daug žmonių, gyvulių, todėl dabar eina į ugnies pirties pragarą ir peilių kalno pragarą". Dar vienas laivas plaukia be šviesos ir be garso, jame "dvasios tų, kurie mirė nesulaukę vaikų, kurie būtų galėję suruošti metines, ir tų, kurios mirė gimdydamos vaiką arba liūdnai, be raudotojų, todėl jos paklydo ir plaukia, nežinodamos, kur eiti" (p. 184–185).

Pradėkime nuo paskutinio, paskandų laivo. Jei ieškosime atitikmenų lietuvių tautosakoje, tai tikėjimuose, dainose ir raudose aiškiai nusakomas likimas tų, kurie mirė neapraudoti, nepalaidoti pagal deramus ritualus arba jauni, nenugyvenę jiems skirto metų skaičiaus. Jie turi įsikūnyti į medžius, akmenis arba klaidžioti be vietos tarp dangaus ir žemės, belstis ir į pragaro, ir į rojaus vartus, tačiau visi vartai jiems uždaryti. Mirusių kūdikių vėlės irgi klaidžioja patamsiuose, ieškodamos, kas jas galėtų pakrikštyti. Vienu žodžiu, tai tarpinė sfera, ne rojus ir ne pragaras, o iš pusiausvyros išmuštų vėlių pasaulis.

Princesės Bari reginiams galima rasti aibę atitikmenų lietuvių sakmėse, pasakojančiose apie kelionę į kitą pasaulį. Pakeliui žmogus mato, tarkime, žmogų, kuris stato namą, bet sienojas vis nuslysta – tai neištesėjęs pažado pastatyti namą žmogus; dvi besimušančias avis – vyrą ir žmoną, nesilaikiusius Dievo įsakymų; žmogų, plaukiantį ežeru ir prašantį gerti, – pavyduolį; moterį, vis semiančią vandenį iš šulinio ir negalinčią atsigerti, – šykštuolę, gailėjusią žmonėms vandens iš šulinio atsigerti; dvi moteris, verdančias piene ant ugnies, – dvi brolienes, vogusias viena iš kitos pieną. Arba sutinka gerus žmones, virtusius medyje giedančiais gražiaplunksniais paukščiais; bloguosius, virtusius bjauriais, besipešančiais, nušiurusiais paukščiais; avis, bliaunančias iš bado sodrioje žolėje – šykštuolius ir pavyduolius; avis, kurios įsiganiusios ir patenkintos net dykroje, – žmones, sugebėjusius pasikakinti mažu ar šiaip pasižymėjusius dorybėmis, ir t. t. Tokių motyvų ir vaizdų apstu, tik korėjietiškoje pasakoje mirusieji susodinti į laivus, o lietuviškose pasakose kelionė vyksta tiesiog keliu, per mišką. Tiesa, pati princesė Bari, atlikusi šią kelionę, tampa šamane ir veda mirusiuosius į dangų (p. 190–191). Lietuvoje turime aibę pasakojimų apie kelionę į aną pusę (pragarą, dangų), kuri dažniausiai vyksta pėsčiomis ar raitomis, ar dangaus viduriu, ir tai suprantama, nes laivyba didesniais vandenimis Lietuvoje nebuvo išplėtota. O pirmasis keliautojas į pomirtinį pasaulį, taigi princesės Bari atitikmuo, būtų lietuvių mitinis Sovijus, tapęs "vėlių vedliu".

Korėjietiškose ir lietuviškose pasakose herojų funkcijos ir elgesys sutampa, skiriasi vardai ir koloritas, bet paralelės stiprios. Eurazija, šiaip ar taip, kultūriškai sukalta stipriai – ant bendrų pamatų.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 24 iš 25 
0:26:24 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba