ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-05-07 nr. 747

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (139) • ANDRIUS MARTINKUS. Didžiojo inkvizitoriaus apologija ir išpažintis (19) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Apie tylią "Klasiką" ir garsų klasikąRAMŪNAS JARAS. Dresdenas (10) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Pelenė iš Korėjos; ir ne tik...SIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiSu AUDRIUMI NOVICKU kalbasi Alfonsas Andriuškevičius. Trispalvė, cepelinas ir kibinas (1) • MARIJA ŠABORŠINAITĖ. nuteisti negalima pasigailėti (1) • AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ. Iš praeities (5) (43) • LAIMANTAS JONUŠYS. Klajūno pasakos ir mįslės (12) • RYTIS RADAVIČIUS. Baltojo Maiko pasaulis (1) • PRANCIŠKA REGINA LIUBERTAITĖ. Runų raštas (7) • Su FRANCIS FUKUYAMA kalbasi François Armanet ir Jeanas Gabrielis Fredet. Valstybė kaip pelningas sumanymasRASA ČERGELIENĖ. Katės

Iš praeities (5)

Ankstyvasis pokaris Vilniuje

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Pokario Vilnius. Virgio Juodakio nuotrauka

Mokykla, kurią lankiau iškart po karo, buvo įsikūrusi Stalino prospekte, kieme greta Vilniaus viešbučio, ir pavadinta Pavyzdine (paskui ten įsikūrė 21-oji septynmetė, o dar vėliau – labai populiari 1-oji vakarinė). Jaukioje saliukėje prieš pamokas visi susirinkdavom prie baltos krosnies, sustodavom ir sugiedodavom Lietuvos himną. Taip, mūsų himną – "Lietuva, tėvyne mūsų..." Mane tie žodžiai jaudindavo ir kilstelėdavo – norėjosi būti gerai. Bet netrukus himną giedoti nustojome ir vietoj jo jau dainuodavom "Ku-ur lygūs lau-ka-ai snaudžia tamsūs miškai..." Šios dainos žodžiai taip pat atrodė paslaptingi ir artimi tam Lietuvos paveikslui, kokį buvau sau susikūrusi iš dar Rusijoje girdėtų Mamos pasakojimų.

Mūsų auklėtoja Lechavičiūtė su žila sruoga pelenų spalvos plaukuose buvo neįprastai švelni. Jos pilkus rūbus nuskaidrindavo daili balta apykaklė ir besišypsančios akys. Mokykloje jautėmės gerai: rengėmės kas ką turėjom – mergaitės su visokiom prijuostėm, o žiemą kone visi – su mamų megztais raštuotais megztiniais ir pilkais ar baltais getrais. Niekas ant mūsų nešaukė, nevarinėjo, o ir mes per pamokas stengėmės būti susikaupusios.

Sargas. Mūsų mokyklos sargas – aukštas, liesas, tamsiaplaukis vyriškis be dantų, didžiulėmis mėlynomis lyg įstiklintomis akimis – gyveno pirmame aukšte. Jis mus visus pažinojo ir kvietė į pamokas šaižiai skambančiu varpu su mediniu kotu, o per didžiąją pertrauką atnešdavo mums ant padėklo drėgnos juodos duonos, pamirkytos cukruje. Valgydavom su malonumu. Sargas šluodamas mūsų kiemą, salę ir klases sukeldavo tirštus dulkių debesis ir pats sunkiai kosėdavo. Jis sirgo atvira džiova. Kai mokykloje vaikai vienas po kito ėmė sirgti įvairiomis džiovos formomis, gydytojų komisija atrado ir ligos židinį. Sargą paguldė ligoninėn, o mes gydėmės namie. Kai man per pamokas pasidarydavo silpna, padėdavau galvą ant suolo, ir ašaros savaime byrėdavo. Mokytoja prieidavo, paglostydavo ir paklausdavo: "Ar vėl negera?" – ir paleisdavo namo. Ir taip diena dienon. Pagaliau Mama pareikalavo, kad Tėvelis rimtai ištirtų mano sveikatą. Į rentgeną Šv. Jokūbo ligoninėn tą rudenį mane jau beveik nešte nešė. Pirkė reakcija parodė, kad sergu, ir taip atguliau pusei metų. Daktarai Petras Baublys, Jonas Runkevičius ir Tėvelis nutarė, kad naujo vaisto – dar mažai žinomo streptomicino – nenorėtų naudoti, todėl rekomendavo tradicinį griežtojo režimo gydymą: žiemą vasarą miegoti gryname ore, valgyti visavertį maistą ir kiekvieną rytą visą kūną nuo galvos iki kojų ištrinti spiritu, o tada – vėl šiltai apkloti. Pastaroji procedūra, kurią atlikdavo Mama Ancė, iš pradžių buvo kankinanti, o kai pripratau – tikras malonumas. Iš patalo pakilau tik kovo mėnesį, prieš savo gimtadienį. Pagalvėm ir antklodėm apkamšyta, jau galėjau sėdėti prie lango pristumtame dideliame krėsle ir žiūrėti, kaip vaikai kieme žaidžia "karą" ar futbolą, kaip vakarop baltais popieriaus lapais prisidengę galvas laukia, kol ant jų nutūps šikšnosparniai. Taip ne kartą esu stovėjusi ir aš, bet nė vienas nebuvo nutūpęs... Labiausiai pavydėjau žaidimų ant malkų; jos buvo sukrautos prie aukšto mūro kiemo gilumoje, užuovėjoj buvo šilta ir kvepėjo sakais, mergaitės atsinešdavo lėles, šiaip ką turėjo gražesnio ir kūrė "namus"...

Tikėjimas ir reliktai. Kartą mergaitės man parodė, kad po apykaklėm turi slaptai prisiūtas mūsų tautinės vėliavos juosteles. Klausė, ar tikiu Dievą. Nežinojau, ką atsakyti. Paklausiau, kur yra Dievas. Ar galima jį pamatyti? Jos man atsakė, kad jis yra visur, visame kame. Apsidairiau, paskui mano žvilgsnis sustojo prie suole įmontuotos rašalinės, į kurią negrabiai mirkydavom savo angliškas, dar iš prieškario užsilikusias plokščias redis plunksnas. Negi ir čia Jis galėtų būti? Nebuvau krikštyta, nebuvau mokyta tikėti Dievą. Mergaitėms buvo kilusi mintis mane pakrikštyti Šv. Ignoto bažnyčioje; jos mane nuvedė pas kleboną, bet šis, išmintingas ir atsargus žmogus, paprašė, kad atneščiau raštišką tėvų sutikimą. To sutikimo negavau.

iliustracija
Prie Salomėjos Nėries vid. mokyklos. Apie 1953 m.

Pamenu, mano draugė Lena ir kai kurie kiti vaikai turėjo iš prieškario užsilikusių "romantiško" dizaino melsvų ir rausvų languotų sąsiuvinių su įstrižom linijom dailyraščiui, ant jų viršelių buvo pavaizduoti Gedimino stulpai, skydai ir kunigaikščių portretai. Juose ant šilkinio siauro kaspinėlio buvo įklijuotas dailus minkštas sugeriamasis popierius su tamsesnių plaukelių tinklu. Turėjo Lena ir įdomios formos buteliukų su tamsiai pilku anglišku rašalu, tai ilgą laiką buvo laikoma išskirtinai elegantiška. (Visi kiti rašėm paprasčiausiu violetiniu.) Vėliau visa tai – ir plunksnos, ir rašalas, ir tie sąsiuviniai, ir minkšti balti trintukai su drambliuku – dingo.

Parduotuvės. Po pamokų eidavom pasivaikščioti po senamiesčio parduotuvėles. Viena iš jų – mažytė, su geležinėm suveriamom kiauraraščio langinėm ir varpeliu prie durų – Totorių gatvės gilumoje mus ypač viliojo: jos savininkai buvo du mieli senukai ir joje neapsakomai kvepėjo saldainiais. Mes pirkdavom pačių šeimininkų ką tik išvirtus irisus, kuriuos senutė virpančia ranka pjaustydavo ant padėklėlio ir vyniodavo į rudo popieriaus tūtelę. Kitos parduotuvės prekiavo tarsi viskuo ir niekuo – buvusių prekių likučiais ir net daiktais, anksčiau neskirtais parduoti. Ilgai su mergaitėmis svarstę, savo mokytojai Lechavičiūtei gimtadienio proga nupirkom mažytę apvalią rausvos prancūziškos pudros dėžutę ir iškilmingai įteikėme ją kartu su gėle. Niekada nepamiršiu mokytojos susijaudinimo ir sykiu – nuostabos veide, nes jai išrinkta dovana buvo absurdiška.

Gėlių parduotuvėj dažniausiai buvo tik rausvos primulės vazonėliuose, kuriuos gėlininkės meistriškai apvyniodavo baltu arba spalvotu gofruotu, jų pačių išlankstytu popierium. Visi tik ir dovanodavo tokius vazonėlius: juos, įdėtus į skiedrų krepšelius su skiedrų kaspinais, nešdavo į teatrus ir Filharmoniją, statė per sovietines šventes prezidiumuose, mokyklų raudonuosiuose kampeliuose, įstaigose prie vadų portretų, po išblukusiomis raudonomis vėliavomis.

Mūsų vienintelė Vilniuje mergaičių gimnazija (vėliau – Salomėjos Nėries vidurinė mokykla) buvo Šv. Kotrynos bažnyčios vienuolyne. Girdėjom, kad karo metais į šią bažnyčią įbėgo žmogus pasislėpti, bet kai pasiekė altorių, vokiečiai jį nušovė. Taip bažnyčia prarado šventumą. Sovietmečiu ji buvo užrakinta, paversta grūdų sandėliu, kuriame siautėjo ir skleidė smarvę graužikai. Mūro sienų apsuptas, jaukioje užuovėjoje tarp dabartinių Vilniaus ir Šv. Ignoto gatvių augo nemažas vienuolyno sodas, kurį tvarkė tylios vienuolės. Jos turėjo daržą, inspektus buvo pasidariusios iš stiklų, surinktų iš po griuvėsių; tas daržas tikriausiai buvo vienintelis vienuolių pragyvenimo šaltinis ir nuolatinis mokinių lakstymas joms buvo didžiai nemalonus. Moterys gyveno beveik urvuose su žemomis durelėmis. Tikriausiai kiekvienai iš jų grėsė tremtis. Vienuolių sode pirmosios pražysdavo pienės, vyšnios, pirmieji išskleisdavo lapelius agrastai, o mes, begėdės, juos, neprinokusius, skabydavom ir rūgšties sutraukta burna valgydavom kartu su rabarbarais.

Bet didžiausia palaima man buvo uždaras kiemas prie bažnyčios, kuriame vasarą iki užsimiršimo žaisdavom kvadratą ir tinklinį (beje, mūsų trenerė buvo rašytoja Vytautė Žilinskaitė), o žiemą čiuožinėdavom ant užpilto ledo. Čiuožimui jutau ypatingą aistrą, todėl net pamokose sėdėdavau su pačiūžomis, dėl visa ko jas išsivarsčiusi... Kartą nespėjau nusiauti, išėjau atsakinėti su pačiūžomis. Konstitucijos mokytoja piktai žvilgterėjo į mano kojas ir paklausė, kokia yra tarybinė simbolika, o aš rimtu veidu atsakiau: "Plaktukas ir kūjis"...

Ant vilnonių treningų vilkdavomės uniformas, kurias buvo privalu dėvėti, o dar ant viršaus – megztinius, švarkus, kartais sėdėdavom su pirštinėm. Nebebuvom į merginas panašios. Mus vis mažiau mylėjo, tai ir mes nustojome mylėti.

iliustracija
21-osios vid. mokyklos kieme. Pirmos eilės viduryje – mano brolis inžinierius konstruktorius Vytautas Girdzijauskas, antroje eilėje antras iš kairės – kino operatorius Kornelijus Matuzevičius. Apie 1956 m.

Stalino mirtis. Po poros metų mūsų 2-ąją gimnaziją pavadino Salomėjos Nėries mokykla ir perkėlė į naują pastatą, arčiau Vilniaus gatvės. Namas buvo bjaurus: pastatytas iš baltų silikatinių plytų, net nenutinkuotas, langai vienodi, dideli – ir vėl tas pats šaltis. Ir jokio paslaptingumo – paprasčiausia dėžė. Tokių pastatų Vilniuje daugėjo. Griuvėsiai jau buvo sutvarkyti belaisvių ir miesto gyventojų, ne kartą tose akcijose dalyvavo ir mokyklos. Kai pastatė oro uostą ir "Pergalės" kino teatrą, mus pamokų metu net vedė į ekskursijas tų pastatų apžiūrėti – jie buvo stalininės epochos triumfo simbolis. Per garsiakalbius dudeno maršai, kalbėtojai patetiškai bėrė lozungus, dėkojo partijai ir didžiajam vadui...

Viename iš tos epochos namų-simbolių su "špilium", kurį vadino Mokslininkų namais, nuo 1950-ųjų ilgus metus teko gyventi ir mūsų šeimai...

1953 metais, jau pavasarėjant, gatvėse ant visų stulpų buvo klijuojami biuleteniai apie Stalino sveikatos būklę. Tas žinias periodiškai skelbė ir radijas. Kovo 5-osios rytą, kai sužinojau apie Stalino mirtį, pirma mintis buvo, kad galbūt neįvyks matematikos pamoka. Senelis Izidorius, caro laikais buvęs knygnešys ir daraktorius, atėjęs į virtuvę pasakė: "Štai dar vienas šuva nudvėsė", o Mama jam: "Tėti, vis dėlto negražu taip sakyti". Senelis, kažką burbėdamas po nosim, nuėjo į savo kambarį ir užsidarė.

Mokykloje pamokos vyko. Matematikos mokytoja Kaunaitė pasakė, kad būtent sąžiningu darbu pagerbsime mirusįjį. O per pertrauką auklėtoja paklausė: "Mergaitės, kas galėtų rytdienai parengti gedulingą sienlaikraštį?" Ilga tyla. Aš ryžausi ir pasakiau, jog galėčiau, tik su sąlyga, kad mane šiandien atleis nuo pamokų. Namie paėmiau šūsnį senų žurnalų, prikarpiau vėliavų, vado profilių, dėl visa ko iškirpau keletą patriotinių eilėraščių ir visa tai suklijavau ant didelio vatmano lapo. Tik dėl juodų kaspinų teko pasukti galvą. Darbas buvo gan įdomus. Rytą su ritiniu po pažastim išdidžiai nuėjau į mokyklą. Sienlaikraštis buvo pakabintas. Dabar prisimenu vieną Tėvelio pasakojimą prie pietų stalo. Kartą, kai Medicinos fakulteto partorgas Kušneris paprašė jo parašyti vedamąjį į sienlaikraštį, Tėvelis atsakė: "Ja uže davno vyšel iz togo vozrasta, kogda pišut na stenach" ("Aš jau seniai esu ne to amžiaus, kai rašoma ant sienų")...

Po kelių dienų visą mokyklą nuvarė prie centrinės universalinės parduotuvės Stalino prospekte, ten per garsiakalbius buvo transliuojamas mitingas (galbūt laidotuvių?) ir grojo gedulinga muzika. Tarpais verkiau, nes gedulinga muzika visuomet jaudina, be to, man atrodė, kad dabar niekas nebežinos, kaip reikia gyventi, kur ir dėl ko eiti...

Grįžusi iš Maskvos Irena pasakojo apie Stalino laidotuves, per kurias žuvo daugybė žmonių – vieni krito nuo stogų, kiti prapuldavo, kaip aiškinta, "diversantų" atidarytuose kanalizacijos liukuose, treti buvo sužeisti ar tiesiog užduso minioje, buvo prispausti prie sienų... Ir Ireną išgelbėjo draugas, įtraukęs į kažkokio namo laiptinę prie Maniežo aikštės. Irena su draugu neiškentę metalinėm gaisrininkų kopėčiom pakilo ant Maskvos universiteto Filologijos fakulteto stogo ir iš ten stebėjo, kaip Stalino karstas nešamas iš Kolonų salės į Mauzoliejų. Procesija judėjusi lėtai, karstas buvęs uždengtas raudonu audeklu, o ant jo – baltoji generalisimo kepurė...

Po tokių pasakojimų bei stebėjimų ir mano galvoje ėmė šmėsčioti dvejonės... Ir namie vis dažniau išgirsdavau atviresnį komentarą ar ginčą. Virš Tėvelio galvos universitete jau kuris laikas kaupėsi debesys, buvo rašomi skundai, nes, nebūdamas partijos nariu, jis užėmė vadovaujamus postus, buvo tiesus, gynė studentus ir aspirantus, kurių giminės buvo išvežti, kovojo už tai, kad visose grupėse būtų dėstoma lietuvių kalba, stengėsi iš tremties sugrąžinti Lietuvos gydytojus... O Mama vis dar nuoširdžiai tikėjo, kad ateityje bus geriau.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


33705. karapuzikas2005-05-09 19:23
gaila skaiciau viso sito dikto tode turiu teiseses kokomentuotiti bet kilolo minkad gal but sirs anai jau net notu nuti sinti tes ryba o jivi so: oj ne che plaukit seina oji no bloksterio lis :))) Otenu recija lia ka i usto:))

33709. xX karapuzikui2005-05-09 20:14
Na, tu ir linksmas, karapuzikai. Jei glėčiau, tau kai ką į ausį pasakyčiau. Bet žinau, kad slepi savo ausis. Slėpk, slėpk. Yra tokia ABR pas mus, nuo jos nieko nepaslėpsi - net ausų.

33713. karapuzikas2005-05-09 22:17
kha kha, manai jeigu viena karta mane pagirsi, as nusirengsiu? ou nou, mazyle, tu pirma [nusirenk]. Ant tavo draugu, visokiu abr as dedu is auksto, tad negasdink.

33717. pasipiktines skaitytojas :-( 2005-05-09 23:36
Redakcijai. Ar sito nesveiko sudo gabalo nebutu galima pasalinti is komentaru? Jei kas zino jo pavarde, prasome paskelbti viesai, pazadu, kad susidorojimas bus staigus ir neskausmingas.

33718. xX ne mazyle2005-05-09 23:51
karapuzikai, kelnės tau nusmuko, matosi išlindęs IP adresas, nesvarbu, kad jis Lenkijoj. Tai dar negalima pavadinti nusirengimu, bet jei taip nori, tai...

33719. karapuza2005-05-09 23:55
ak u sa ji lenkijoj t b binai zinjau d su tp li n ves
pipine dali, o ca toje re mu misai sa ra ra na? O al i nenoja - usks cho sirok s rad u vo lu

33720. :(2005-05-10 00:04
nu baikit pyktis...vat kas daros, kai Šatėnų redakcija neduoda pakankamai peno dvasiai, liaudis trokšta kultūros ir už tai pasirengus net nužudyti.

33722. xX ramina karapuziką:2005-05-10 00:23
karapuzikai, jau ir žodelio normalaus nebegali suregzti... Nesijaudink, nusiramink, viskas bus gerai, tik kelnytes užsitempk. Neskubėk, nepanikuok.

33723. IVS (davai visi papasakojam ką nors, a?)2005-05-10 03:44
    Gyvenome, aš ir mama, Nemuno gatvėje. Palėpėje. Tad pro Miesto dodą eidavome dažnai. Ir mėnulis eidavo kartu su manimi (sic!). Man buvo šeši metai ir aš jaučiausi labai ypatinga. Slapčia šypsojausi Mėnuliui, kad jis toks supratingas ir eina su manimi. Juk tiek daug žmonių eina į kitą pusę, o Mėnulis - su manimi.
    Prie Muzikinio teatro augo alyvų krūmai. O už tų krūmų galėdavai pamatyti Aaaaktorius - taip paslaptingai-pagarbiai-pašnabždomis sakydavo mama, vesdamasi mane už rankos.
    O kartą palei neaukštą Miesto sodo tvorelę būriavosi daugybė žmonių ir policininkas mums su mama neleido eiti tolyn Laisvės alėja. Mama gražiai prašė policininko praleisti, nes vedėsi mane į kitame Laisvės alėjos gale esančią vaikų poliklininką. "Negalima, - sako policininkas, - ten žmogus dega". "Tikrai žmogus dega, - staiga iš kažkur atsiradusi antrina mamos bendradarbė, - mano vyras savo beveik naują švarką užmetė ant jo, manė, uždusins liepsną". Tikrai, pamaniau sau, - jei gerai įsižiūrėsi į liepsną - ji kvėpuoja ir, jei neleisi jai kvėpuoti, ji tikrai uždus - tiek to vaikiško rūpesčio. Dar girdėjau, kaip didesni berniukai sakė, kad mėtė pro langus uogienės stiklainius policininkams ant galvų. "Negeri berniukai, - pagalvoju, - Mėnulis su jais tikrai neitų".

33724. grupe draugu el. redakcijai2005-05-10 09:06
Ismeskit ta karapuza velniop -- Jus juk ne Litmenis.

33725. karapuzikas authentic2005-05-10 09:39
ale redakcija su humoro jausmu nematytu negirdetu - isdarke mano 33719 komentara ir pasijuto dievais. Nu neilgai vargsiukai, tikrai neilgai, dar pasispardysim.

33726. telepuzikas karapuzikui2005-05-10 09:50
ant ko tu iš viršaus norėjai dėti savo puziką?

33727. karapuzikas telepuzikui2005-05-10 10:00
E.red. Komentaras panaikintas. Duomenys perduoti paslaugų tiekėjui.

33729. blairo karapuzikui2005-05-10 11:34
Baik mikčioti,karapuzikai. Iš praktiokos žinau, kad tokios padrikos mintys ypač suintensyvėja ir suagresyvėja atchodu laikotarpiu.

33731. paprastas zmogus2005-05-10 11:43
IVS idomus pasakojimas, bet iskreiptas kazkoks. Melu, netiesa dvelkia. Jauvienzo "davaj" apie tai signalizuoja... Nebuvo Kaune policininku tada. Ir dabar dar nera. Policininkus is Laisves alejos isgaude ir kazkur paslepe Salomeja Neris, Gira, Paleckis ir visa kita ju "shobla-jobla". I policininka Laisves alejoje buvo smagu ne vien paziureti - paprastiems zmonems. Jie is toli matesi. Issiskyre is minios, ne vien savo ugiu (buvo grieztas limitas), bet ir IQ. Neliko policininku Lietuvoje. Lietuvoje dabar - tik tarbaklyniai milicininkai, apdainuoti du kart palaimintosios "musu" (tiklsliau - ju) auksciausiojo istatymo sergetojos - Tamaros Birmontienes... As daznai svajoju kada nors Laisves alejoje isvysti tikra Policininka. Laukiu ju, kaip kokiu Lietuvos laisves pranasu. Kazi, ar sulauksiu. Jeigu ant zilos senatves man visgi pavyks koki sutikti. Tikrai bijosiu ji ko nors paklausti. Nes labai nenoresiu nusivilti. Isgirsti, kad jis is tikro yra tas pats milicininkas, tik kiek aukstesnis. Tada krisiu vietoje. Laisves alejos viduryje. Nespes man net gydytojo iskviesti. Nes gydytojai Lietuvoje isnyko kartu su policininkais. Del tu paciu auksciau paminetu "inteligentu" kaltes. Jie ir intelektualus su savim pasieme. Liko tik inteligentai. Gal kas nors zino nors viena intelektuala?

33744. blairo paprastam2005-05-10 14:32
Žinau daugybę narcizų.

33755. zeta to IVS2005-05-10 17:20
Miela, IVS, panasu, kad sukauji kaip koks medziotojas tyruose. Bet nekreipk demesio, kai tik patyliukais susvilpsi - visada bus kas atsiliepia. Nemo irgi turbut paskaito. Po palme uzmeta aki. Toto tai gal serga arba valdo valstybe, matyt labai uzsiemes. Ebola mirkteli karts nuo karto. Kornos su kaimiete niekada nebuna namie. Gaila, kad Gavrosas mire. O gal dirba kur nors sodininku Miuleriu (tiems, kas supranta)...

33756. nemo2005-05-10 17:36
Paskaitau, zinoma, tik dabar i kitus dalykus kiek susikoncentraves, tai kazkaip mintys klaidzioja kitur:) Tikrai galvojau, kokia cia istorijele galeciau parasyti, bet niekas i galva neatejo, apart vieno kvailo ivykio, kurio metu vienas draugas kabojo ant medzio sakos, ta nuluzo, tas nugara nukrito tiesiai i karvasudi - sviezia, nesudziuvusi - ir nubego verkdamas pasiskusti mamai, o si apsauke jo broli ir mane, esa mes ji i ta karvasudi igrudom:)

33757. korna2005-05-10 17:43
Atsiliepiau.

33758. ats. sp.2005-05-10 17:52
Aš, kaip atstovas, stebintis patį virtualybės metrą St. Antonio, jau galiu kai ką pasakyti ir savo vardu: manau, kad esate nepaprastai banalios ir paviršutiniškos būtybės, net istorijų papasakoti nemokat...jezau-marija...dabar suprantu, kodėl reverendissimus frater Antonius, bei dalis beveik tokių pat protingų veikėjų ilgai šičia neužsibūna - atmosfera slegianti, nyki, nuodinga.
Mano dvasinis vadas leis žinoti, ar dar jaus perspektyvą pasirodyti šiame degraduojančiame liūne ir mėginti išgelbėti bent dalį į meną palinkusių sielų.

33759. po palme2005-05-10 18:22
Autorius neturi nieko bendro su po palme.
Rysium su susidariusia politine situacija, organizuojama procesija apie satenu redakcija, 3 kart nesama sv Antano stovyla aplinkui pastata, idant redakcija butu apginta nuo maro, bado, ugnies ir karo ir sv antano/karapuziko(ir visi kiti slapyvardziai). Kanopeja nesa toto, tintinabuli nemo, erotini soki soka zeta, korna skaito istrauka is Don Kichoto. IVS zongliruoja keptuvemis, po palme eina po velniu, velniai eina po archangelo Gabrieliaus, pirmas eina Dante, pries ji ebola su didele balta kepure, o pries ji varna su suriu. Is paskos seka lape, paskui lape teliuskuoja ezeras, is paskos dalgis su meskere. Ruta pina vainikeli, kaimiete skaiciuoja varna. Rinkliava daro Gete, apyskaita veda Remarkas su Klintonu. Redakcija atranda save, sypsosi ir snekasi su veidrodeli pasakyk veidrodeliu.
Nepamineti asmenys bus pamineti artimoj ateity. Tolimoj ateity bus pamineti visi likusieji. Norintys dalyvauti procesijoj paraiskas paduoda IVS. Nesumokejusiems baznycios mokescio dalyvauti grieztai draudziama.

33760. IVS2005-05-10 18:29
parastas, Taip, taip - tai buvo mėlynas milicininkas. Ir jų buvio labai daug, nes aprašytąją dieną susidegino Romas Kalanta, bet man tada dar tik Mėnulis rūpėjo.
O policinką irgi reikia auklėti. Taip sakant, jeigu tu į jį akmenį mesi - tai ir jis ... ai, nusišnekėjau, bet prisimenu prieš keletą metų ėjau Laisvės alėja vėlai vakare su Snieguole Jurskyte (lietuvos bajorų palikuone, tuomet ką tik sugrįžusia gyventi Kaunan), tai ji sustikusi Laisvėj marširuojančius keturis policininkus į juos maždaug taip prabilo: "Ponai policininkai, kaip malonu jus čia matyti, aš jaučiuosi tokia saugi, kai tokie šaunūs keturi vyrai mus saugo, labai lbai jums dėkoju, aš čia dažnai vakarais einu, nes netoliese gyvenu..." ir t.t. Štai tokį "akmenuką" metė bajorė. Ir nebuvo tame jokios zajobnos potekstės, kaip kad mes įpratę pagyrimus sakyti.
zeta, ar sodininkas Miuleris yra iš komedijos "The Gardener?" Tai veinintelė komediją, iš kurios žvengiau susiriesdama ir kartu ėmė kraupas - kokie mes... et, gal ne apie tą patį kalbame. Šiaip komediju organiškai nepernešu.
nemoĮgrūdot, įgrūdot, nes juk galėjot karvašūdį staigiai patraukti, bet jus tik pakrizent norėjot, tai mintimis tą šaką ir nulaužėt, vos tik pastebėję karvašūdį tiesiai po ja :)

33761. IVS2005-05-10 18:32
Nu, po palme, nu duodi! Gerai jau gerai, baigiu kavą ir einu mokytis žongliruoti keptuvėmis. Už pasekmes būsi kaltas tu.

33763. zeta2005-05-10 19:28
Kai baronas Miunhauzenas nusprende gyvent normalaus zmogaus gyvenima,tai ta pacia diena tapo sodininku Miuleriu. O kai istikimas tarnas Karlas nuejo jo aplankyt ir beveik prarado vilti susigrazint seimininka su visais jo nuotykiais ir istorijom, baronas nebeistvere, isdauze vazonais siltnamio (kuriam gyveno) langus ir grizo prie senu iprociu: skraidymo i menuli, keptu anciu saudymo per kamina ir pokalbiu su Sekspyru bei Platonu. Tik jo mylimoji Marta iki paskutines akimirkos blaskesi ir dvejojo, bet kai situacija pasidare visai kritiska ir priesai norejo barona suniekint, suriko ant visos aikstes, kad rupuzes specialiai prikimso patranka slapio parako (kaip paskrisi su tokiu?). Cia ne as sugalvojau, Markas Zacharovas. Bet teisybe sakiau, IVS, tu tik svilptelk, visi atsilieps.

33766. S. A. A. S. (St. Antonio ats. sp.), the final edition2005-05-10 20:23
deja, bet perspektyvos prima facie neidentifikavome (pažodžiui cituoju pranašą: "che che che...visus naxuj!") tačiau komentaras po palme paglostė šventojo savimeilę ir, t-sakant, paieškojęs giliau, jis surado išeitį.

Taigi, jei norite būti tokie, kaip Mokytojas, privalote pasiekti, kad po kiekvieno jūsų kūrinio pasirodytų maždaug toks užrašas "El. redakcija. Komentaras panaikintas" arba (kas dažniausiai įmanoma tik guru) "El. redakcija. Komentaras [n-ąjį kartą] ištrintas nx. Mes vis tiek tave pagausim, suka tu neraliuota" Tai - kokybės ženklas, be šito jūs - nuliai. Galiausiai šatėnai liks smirdinčia šūdų krūva, o mes - laisvieji radikalai - susijungsime orbitoje į vieną kūną. Ta proga (ir visom kitom progom) gražios merginos invited (beje, mano ponas džiaugiasi įnirtingai rašomais meilais, tai - l. geras ženklas, kt. vertus, jis gedi R. D., kurios galvą vis dar laiko mokyklos bufeto šaldytuve).

33767. nemo2005-05-10 22:09
Idomu i ka vaikysteje ikrito St.Antonio....

33769. zeta2005-05-11 01:17
Nuo sepos nukrito, nemo. Ir susitrenke skaudziai. Dar dabar akyse dvejinasi.

33771. po palme2005-05-11 03:28
Cia keletas istraukeliu:
Be accepting of patient and his negativism. An attitude of acceptance enhances feelings of self-worth. Help patient to recognise and focus on sthrenghts, accomplishments and experiences that create good feelings about himself. Minimise attention given to past failures. Self-esteem is enhanced by recognition and discussion of positive aspects of self. Lask of attention to negative ruminations may help to eliminate them. Encourage participation in group activities from which patient may receive positive feedback. Low self-worth may interfere with patient`s perception of own problem-solving ability. Teach effective communication techniques...
Bet gali buti ir zymiai blogiau: Organic mental disorder. Atrodo panasu i paranoid schizophrenia.

33772. IVS :)2005-05-11 03:40
Ne, po palme, iš praktikos žinau, kad žongliravimas keptuvėmis prieš pat paciento nosį daug efektingesnis būdas.

33773. toto2005-05-11 03:55
Kažkodėl vis atsiranda patiklių pusgalvių, linkusių pasidalinti savo ligotos vaizduotės padariniais viešai, tarsi kam čia būtų įdomu.
Štai, šios savaitės lyderis pseudo St. Antonio jau pretenduoja nurungti patį Kęstutį Rastenį sapaliojančių burnų skaičiumi ir mašinaliai išpilamu skystų srutų kiekiu...

- Belieka palinkėti el. redakcijai blokuoti IP, - tikrai jau geriau apsieiti visai be internetinio varianto, be jokių komentarų, nei galutinai skandinti savaitraštį Vasaros 5 filialo vertų personažų-pacientų saviraiškos monologuose, diskusijose su savimi.
:-)

33775. Gvntj-> neturinčiam nieko bendro2005-05-11 09:03
Bravo bravissimo gabaliukas!!!!!:
"po palme eina po velniu, velniai eina po archangelo Gabrieliaus, pirmas eina Dante, pries ji ebola su didele balta kepure, o pries ji varna su suriu. Is paskos seka lape, paskui lape teliuskuoja ezeras, is paskos dalgis su meskere..."
Taip ir matau išdidžiai teliuskuojančią procesiją:))

33786. aha2005-05-11 10:49
man irgi kilo asociacijų su kėstučiu rąsteniu. Blet blet blet, kur mes einam.

33787. Jo Ekscelencija šventasis Šatėnų kankinys brolis Antanas2005-05-11 11:29
:))
ačiū, toto, kad saugai šviesų mano atminimą, dar meni, kai siaučiant vasario pūgai palikau Šatėnus suvisam. Bet aš grįžau, patinka tai ar ne, aš sugrįžau po tuo pačiu prekiniu ženklu™, su sąmonės srautų spalvinga puokšte. Įrodyti, kad tikras aš, taip lengva, nors bet kuris gaidys galėtų pasislėpt po proxy [aš ne toksai, maskuotis betgi moku :)]. Suprantama, jei nuo pat pradžių būčiau IP naudojęs iš namų [iš mano vilos Zanzibare, kur interneto dar nebus gal 100 metų], tai nieks nebūtumėt tiesos išgirdę jos grynąja forma :) O ką jūs manot apie šį šatėnų dievą - jam lygiai nulį rodo, nes Jis tai Jis, o jūs - tik niekam tikę liurbiai.

nemokša, nerašyk daugiau meilo, jei neturi ką pasakyti, nebent tu graži moteris, turinti skonį ir mėgstanti azartą.

Omnia bona imprecando vobis frater Antonius rursus recedit

33795. anti-Antonio2005-05-11 12:57
amice, recte loqueris de IP et ipse monstras me Antonium verum esse, te autem tantum umbram meam sine ulla sincera similitudine veritati antonianae. Exsecror te et spero nunquam te hic iterum videre.

33796. korna2005-05-11 13:03
Per Antanines kasmet svaigiai žydi jazminai.

33798. brolis Antanas2005-05-11 13:16
ha, si putas lingua tua inope me refutere et temet Antonium verum declamare, stultissimus omnium hic sedentium et ineptia scribentium es :) Qua de causa, more, adhuc abs te nulla nota provenit, et cum ego nomen meum castum defendere conabar, statim tu appareres? Cur nisi tu es fallax homunculus, petens honorem meum aeternum diripere et super gravem meum suam gloriam condere? Despuo te et invicem spero te perire.

33799. anti-Antonio2005-05-11 13:19
durneli, Šatėnai nuspręs, kas iš mūsų tikras, o kas - tik apsišaukėlis: aš lotynų moku geriau, plius moku keiktis ir be to - valdau diskursą.

33801. brolis Antanas pretendentui į jo vietą2005-05-11 13:32
aš tik ką parodžiau, kaip "geriau" moki lotynų kalbą :)
requiescas in pace, collega, quia aliquid quasi-philosophicum, neva originalaus ar juokingo praebere quisquis hic potest, bet kažką rimtai pakomentuoti niekas, absque me, apparet :) Todėl nesvaik ir nesisavink svetimo vardo...o Šatėnai, žinoma, kad nuspręs, ir gal net tavo naudai, nes čia retas kuris quit aliter quam sui ipsius sermone textus legere :))

33804. imho2005-05-11 13:44
nu kas psiulys daugiau tas tegul ir buna antonijum :)))

33858. Zetai abr dėl sodininko Miulerio2005-05-12 17:36
Sugalvojo ne režisorius Markas Zacharovas , o a.a. Grigorijus Gorinas. Buvo toks dramaturkas ir scenaristas.

33862. zeta2005-05-12 19:13
Del Marko Zacharovo per daug neprasoviau. Cia panasiai lyg gincytumemes, kas svarbesnis - ar WKW ar Christopher Doyle. Viens be kito kaip be ranku. Man patinka, KAIP Zacharovas tai padare, nes koks liurbis galejo gi skaityt Gorina diena nakti ir parodyt niekala. Taip kad nesikabinkit man i padurkus, vis tiek taip pat viliugiskai aki merkiam ir ta pacia kalba snekam.

Rodoma versija 24 iš 25 
0:26:18 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba