ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-07-15 nr. 805

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (33) • REGIMANTAS TAMOŠAITIS. Jaustukai, kištukai, archetipai... (29) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Apie kelionių ir vaizdų netobulumą (19) • -gk-. Sekmadienio postilėALGIMANTAS MIKUTA. EilėsBRYAN APPLEYARD. Šviesai blėstant (1) • AUŠRA PAŽĖRAITĖ. Dešimties Dievo įsakymų mitas (2) • SIGITAS GEDA. Skaitalai – pelėmsVALENTINAS KLIMAŠAUSKAS. Tapimas savimi: 2006 metų odisėja (1) • SARA POISSON. Sėdintis žmogusCASTOR&POLLUX. Verba de verbis (1) • GYVENTOJAS. GyvenimasAUSMA CIMDIŅA. Beatričės kilmėSu dailininke RAMUNE VĖLIUVIENE kalbasi JUOZAS ŠORYS. Vešliosios protėvių pievos (9) • VIKTOR LAPICKIJ. StopLAIŠKAI (301) •

Gyvenimas

GYVENTOJAS

[skaityti komentarus]

Kaitra mieste. Vis dar kaitra. Kaitra.

Ilgųjų švenčių dienomis nuo karščio apspangusiame Vilniuje staiga pasijunti tarsi vaikystėje: vidury dienos išėjus Gedimino prospektu į sankryžą prie Lukiškių aikštės, kiek akys užmato – nė vieno automobilio. Velkasi tik senas troleibusas. Viskas visiškai taip pat kaip senose miesto nuotraukose – be mašinų kamščių, su lėtai einančiais žmonėmis. Vaizduotė paslaugiai pripiešia: turbūt nėra ir begalinių triukšmingų "miesto švenčių", ir nesibaigiančių statybų, ir uždarytų kiemų... stop. Nors gazuoto vandens automatai tikrai buvo geras dalykas.

Turistų antplūdis į Lietuvą atgaivino senas ir garbingas istorines tradicijas: tokia galėtų būti kokio nors oficiozinio straipsnio antraštė. Taip ir yra. Turiu galvoje elgetų cechą. Vakar centrine miesto gatve lėtai ėjo liesas jaunuolis apdriskusiais drabužiais, vaizdingai nuplėšta viena kelnių klešne, kad visiems būtų matyti pamėlusi, žaizdota koja. Rankoje jis laikė kepurę, į kurią rinko pinigus. Liežuvis neapsiverčia jo vadinti nei benamiu, nei socialiai apleistu, nei dar kokiu nors nauju korektišku ir "lygiagalimybišku" žodžiu. Pats tikriausias profesionalus elgeta darbo drabužiais, kaip prie Valančiaus laikų smuklės. Kiti jo amato broliai pažengę dar toliau. Štai toks jaunikaitis užkalbina prie gatvės staliukų sėdinčius turistus, iš pradžių siūlosi parodyti miestą, o šiems maloniai atsisakius (be abejo) kaulija jam ką nors nupirkti pavalgyti, gailiai pasakodamas, kad buvo apvogtas autobusų stotyje, o šiaip pats mokosi Vilnius business school. Taip, teisingai – jis kalba angliškai. Išmoko? Ar prisiminė iš kurio nors ano gyvenimo, kurį paprastai turi visi spalvingesni elgetos?

Gelbėtis nuo kaitros galima einant į kiną, tai geriau negu parduotuvės. Romantišką rusišką filmelį "Piteris FM" apie romantišką miestą ir romantiškus šiuolaikinius piteriečius, atkakliai nesiklausančius ir kitiems nesiūlančius klausytis Kirkorovo, žiūri gal kokie aštuoni žmonės. Beveik pačioje pabaigoje, kai jau atrodo, kad herojė ir herojus, per visą filmą niekaip nesugebėję susitikti ir grąžinti / atiduoti pamesto mobiliojo telefono, taip niekada ir nesusitiks (piktasis telefonas įkrenta nuo tilto į upę), salėje garsiai nuaidi sielvartinga žiūrovės aimana. Filmas iškart paslaugiai ją nuramina: herojai pagaliau susisiekia be nelemtojo mobiliako. Žiūrovė džiaugsmingai sako greta sėdinčiam palydovui: "O aš taip bijojau, kad viskas..." Pasakas ir reikia žiūrėti kaip pasakas, tai kas, kad jų herojai – ne princas, o architektas, ne princesė, o radijo vedėja. Todėl būtinai reikia laimingos pabaigos, jei ne – išvis nevažiuosim į tą Piterį.

Žiūrovai, beje, tos kartos, kuriems raidės FM net rusiškame kontekste automatiškai reiškia radijo stotį, o ne Fiodorą Michailovičių (Dostojevskį), kurį neseniai perkūrė intrigantas B. Akuninas, tyčia pavadinęs knygą tais inicialais. Viename interviu Akuninas tiksliai ir savikritiškai pasakė: aš nenoriu rašyti nieko kito, išskyrus parodijas ir pastišus, nes rimtam rašytojui reikėtų atsiverti, o aš esu uždaras žmogus ir branginu savo sielos ramybę.

Rytą atidarius laiptinės duris, nuo priebučio laiptelių staiga pašoka du vidutinio amžiaus vyriškiai oranžinėmis liemenėmis su užrašu "Senamiesčio ūkis" ir alaus buteliais rankose. "Oi, atsiprašau, – sako vienas, – mes čia prezidentą kritikuojam". O ką jis padarė? "Matot, kiekvienas žmogus, kai sulaukia tokio amžiaus, ką nors ne taip padaro", – aiškina vienas kritikas. Bet, sakau, būna ir taip, kad išeina geriau. Būna, staiga sušvelnėja kritikas, dar kartą atsiprašo (už ką?) ir palinki geros dienos. Galėtum pagalvoti, kad mano silpnutis prezidento užtarimas jiems prie širdies. Kiemas gražiai išvalytas.

Veterinarijos klinikoje dvi mergaitės, atnešusios tamsiai rainą dailią katę su antkaklėliu. Flegmatiškas jaunas veterinaras apžiūri katę ir paskelbia: plaučiuose girdėti negražumai, taip ir yra, katė peršalusi. Savaitę nebus galima eiti į lauką, neduokite gerti nei valgyti nieko šalto, štai tabletės, reikės duoti du kartus per dieną, galima sutrinti ir įmaišyti į kokį nors mėgstamą maistą. Katė spokso nuo apžiūros stalo, neatrodo nei pernelyg išsigandusi, nei ypač peršalusi. Mergaitės jaudinasi ir klausinėja visokių smulkmenų, gydytojas oriai į viską atsako. Nešama lauk, katė staiga pasišiaušia ir ima veržtis pasikalbėti su ką tik vyriškio atvestu auksaspalviu retriveriu. Mergaitės paskubomis grūda peršalusiąją į krepšelį, dengia rankomis jos snukelį, atsiprašinėja (kažkodėl retriverio). Tas nusižiovauja ir gulasi ant vėsių klinikos grindų, pasirengęs laukti savo eilės. Retriveriui veterinaras suleidžia vaistų nuo alergijos (pamaniau, kad norėsite tai sužinoti).

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 21 iš 21 
0:25:31 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba