ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-07-15 nr. 805

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (33) • REGIMANTAS TAMOŠAITIS. Jaustukai, kištukai, archetipai... (29) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Apie kelionių ir vaizdų netobulumą (19) • -gk-. Sekmadienio postilėALGIMANTAS MIKUTA. EilėsBRYAN APPLEYARD. Šviesai blėstant (1) • AUŠRA PAŽĖRAITĖ. Dešimties Dievo įsakymų mitas (2) • SIGITAS GEDA. Skaitalai – pelėmsVALENTINAS KLIMAŠAUSKAS. Tapimas savimi: 2006 metų odisėja (1) • SARA POISSON. Sėdintis žmogusCASTOR&POLLUX. Verba de verbis (1) • GYVENTOJAS. GyvenimasAUSMA CIMDIŅA. Beatričės kilmėSu dailininke RAMUNE VĖLIUVIENE kalbasi JUOZAS ŠORYS. Vešliosios protėvių pievos (9) • VIKTOR LAPICKIJ. StopLAIŠKAI (301) •

Sėdintis žmogus

SARA POISSON

[skaityti komentarus]

iliustracija
Sara Poisson. Trys vėliavos. 2005

Stora moteris man primena kėdę. Ant žemės ji stovi tvirtai – tarytum turėtų ne dvi, o keturias kojas. Juda ji sunkiai, irgi beveik kaip krėslas. Motininė kėdė: eidama ji krypuoja taip kaip kėdė, kurią, laikydamas už atlošo viršaus, iš vienos vietos į kitą bandai perkelti koja po kojos – panašiu būdu naudojamas skriestuvas ar dvikojis žemės matuoklis. Moteris-kėdė nepatogi sau, bet patogi žvilgsniui iš šalies. Ji simbolizuoja sėdimąjį atilsį. Mano bičiulis pasakytų, kad tokia moteris skatina pačius tauriausius jausmus: ji – plati kaip tėvynė, ją norisi ginti kaip tėvynę, ir, be organiško malonumo, šis nusiteikimas ginti teikia dar ir pasididžiavimą. Asistuoti tokiai moteriai negėda – taip sako mano bičiulis.

Aš storą moterį jei ir esu pasirengusi ginti, tai tik kaip kėdę. Nes kėdė dabar yra pagrindinis baldas, gyvenamosios vietos centras, namų širdis. Vieta, kur, sėdint prie kompiuterio, uždirbami ir išleidžiami milijonai, apiplėšiama valstybė, užmezgami meilės romanai, kiti romanai parašomi, o dar kiti neparašomi, nes jų užuomazgos nuleidžiamos (ar paleidžiamos vėjais) su sperma čia pat prie kompiuterio ar televizoriaus, transliuojančių pornografinius vaizdelius. Kėdė yra ir sublimacijos, ir natūralaus seksualinio pasitenkinimo vieta. Ji universali.

Kėdė yra šiuolaikinio žmogaus šeima ir tėvynė, o sėdėjimas yra jo gyvenimo esencija. Kiekviena kėdė gali tapti sostu ant pakylos, nuo kurios apžvelgiamas pasaulis – taip, tarytum su juo atsisveikintum visam laikui. Taip žvelgia karaliai. Iš jų žvilgsnio dažniausiai gali matyti, kad soste jie sėdi ir valdo vien iš pareigos. Be menkiausios aistros. Kartais – su Budos šypsena.

Bent kiek daugiau įtampos sėdint kine, futbolo stadione, koncertų salėje, bažnyčioje, prie vairo. Kavinėje su bičiuliu – o, čia beveik kaip rojuje. Turbūt neatsitiktinai rojų krikščionys įsivaizduoja kaip "sėdėjimą" prie stalo su gera Dievo karalystės kompanija. Beje, kai kas jau ir visai garsiai kalba, kad mūsų, civilizuotos Europos, gyvenimas daugeliu atžvilgių darosi panašus į rojų. Jie kalba, kad mes gyvename Išsipildymo laikais.

Kodėl gi ne? Lyčių kovą ir jos nulemtas frustracijas baigia įveikti trumpalaikiai seksualiniai kontaktai, sėdėdami kėdėse ir krutindami vien pirštus, mes jau išsivadavome iš prakeiksmo duoną uždirbti fiziniu darbu, analgetikų pramonė mus vaduoja iš fizinių skausmų. O jei kartais nuo viso šito pasimaišo protas, tai atvažiuoja specialus, dažniausiai baltos lyg ostija spalvos, automobiliukas, jūs įsodinami į jį ir išgabenami į psichiatrijos kliniką. Ten dabar veikia internetas ir rodoma televizija, tad sėdėjimą jūs ne tik pratęsite, bet ir nepajėgsite jo išvengti.

Po to, kai Ch. Darwinas aprašė lemiamą darbo įtaką žmogaus rankų ir paties žmogaus išvadavimui iš gyvuliško gyvenimo, kai K. Marxas pasakė, kad darbas yra žmogaus esmė, belieka užbaigti šią minčių eigą, ištariant, jog žmogaus evoliucijos procesą vainikuoja protinis darbas. Tai jis žmogų pasodino į kėdę, krėslą, sostą. Šį žmogų simbolizuotų individas, sėdintis prie kompiuterio ir be kitų žmonių pagalbos valdantis fabriką arba visą valstybę.

Kai moterį (visiškai nevalingai) suvokiu kaip kėdę, tai čia turbūt prasiveržia kažkoks many likęs vyriškumo ar vyriškojo libido, o gal nebrandžios vaiko būties, kurią sergsti motina, savivokos rudimentas. Tai redukuočiau iki paaiškinimo: vietoj moters glėbio man, kaip vyrui, labiau norėtųsi moters-kėdės, moters-krėslo, moters-sosto. Kad kartu su moterimi būčiau suvienytas, neatitrūkdamas nuo savo vietos prie televizoriaus ir prie kompiuterio. Arba – nuo savo vietos "prie valdžios", jei jau man kartais nebūtų duota visiška valdžia. Kad būčiau idealiai suvienytas su moterimi. Arba būčiau amžiais pasodinta savo motinai ant kelių. Ir kad šiame suvienijime mano aistra arba globos poreikis būtų ištirpdyti visam laikui. Kiekvienos aistros tikslas – savęs sunaikinimas, ir vien tik žmogiškasis intelektas, sėdinčio žmogaus žaislas, išsigalvojo aistrą, kuri nuolat atsinaujintų, jei tik ji negali trukti amžinai. Kėdė, arba sėdėjimas, yra nuostabiausia proga išsivaduoti iš jau minėtų aistrų, kurios buvo sužadintos irgi sėdint.

Kai mąstau apie moterį kaip kėdę, suvokiu ją pagarbiai – kaip kultūros objektą, nes juk jos tariamą keturkojystę sieju ne su keturkojais gyvūnais, o su civilizacijos produktu, ženklinančiu vienokį ar kitokį žmogaus atsietumą nuo sunkaus, dažnai alinančio fizinio darbo. Darbo, neleidžiančio sėdėti, atimančio ramybę ir poilsį. Darbo, kurio gale spindi vienintelė vizija: atsisėdimas, poilsis, sąlyginė laisvė. Kėdė. Sostas.

Sėdėjimas yra aukštesnės pakopos kultūrinis santykis su aplinka. Ir kartu ženklas, kad sugrįžtama prie pačios pradžios – palaimingos embriono būsenos. Sėdintis žmogus iš esmės yra kėdės įrėmintas embrionas, o kėdė yra šio embriono, arba embrionėjančio žmogaus, ramentas. Žmonės, nepajėgiantys prisitaikyti prie sėdinčiųjų visuomenės, kurioje kiekvienas darbas tampa vis labiau protinis (sėdimasis), išstumiami į kriminalinį pasaulį ir galiausiai vis tiek pasodinami – už grotų. JAV kalinių skaičius jau viršijo Lietuvos gyventojų skaičių.

Milijonus žmonių, sėdinčių prie kompiuterių, įsivaizduojamą bendruomenę, regiu kaip daugybę embrionų, įsivaizduojamomis bambagyslėmis (kuriomis vartojama internetu gaunama informacija) prijungtų prie virtualaus proto, kurį čia būtų galima traktuoti kaip Naująją Motiną. Kitas bičiulis, kuris sakė, jog jam ši embrionėjimo teorija kelia siaubą, staiga su dar didesniu siaubu pastebėjo, kad embrioną simbolizuoja ir populiariausias internetinės kalbos ženklas @. Jis esą organiškai įsikomponuoja į visą šį embrioninį sėdėjimą tinkle. Tiesą sakant, iki šiol man šis ženklas priminė bambą, t. y. nutrauktos bambagyslės vietą, tačiau ši asociacija irgi labai jau artima aptariamam reiškiniui.

Kai kas jau kalba apie šių embrionų tykantį pavojų, kuris iškiltų, sukūrus supervirusą, vienu metu nusiaubsiantį visus kompiuterius ir superkompiuterius. Ir – kas? Paskui daugybė žmonių būtų pasodinti papildomai, galbūt ilgoms valandoms, kad sugrąžintų į savo kompiuterius bent dalį to, kas prarasta. Tačiau aš ne apie tai. Aš apie tai, kad "šilta kėdė" (perfrazavus – šilta embrioninė būsena) vis dar yra daugelio jaunų žmonių svajonė arba, jei pavyksta ten atsisėsti, tos svajonės išsipildymas. Apie tai, kad "nusodinimas", "pasodinimas" ir "sėdėjimas" gali būti kaip bausmė arba – kalėjimo atveju – išstūmimas iš bendruomenės, prievartinė izoliacija, paprastai nebekalbama. Galbūt todėl, kad kėdė, jei tik ji nėra elektros kėdė, tapo savanoriškos izoliacijos ženklu. Kur sėdėti – nebe taip svarbu. Rusijos naftos magnatas Miša Chodorkovskis visiškai neblogai sėdi ir už grotų. Įtariu, kad jos pakankamai dekoratyvios, bet tai nelabai padidino jo buvusią izoliaciją, nes prieš tai jis irgi sėdėjo už neperšaunamų stiklų ir tvorų ir jį saugojo krūvelė apsauginių. Izoliacija išlieka, nors ir varijuoja.

Sėdėdamas kartu su kitais, esi atitrauktas nuo tekančio, bėgančio, gimdančio, nesėdinčio pasaulio, o sėdėdamas vienas esi atskirtas dar ir nuo visų kitų sėdinčių. Tiesa, jau prieš pusantro šimto metų Arthuras Schopenhaueris savo veikale "Parerga und Paralipomena" sėdinčiuosius aptarė kaip visiems suprantamos šiuolaikinės kultūros modelį: "Štai sėdime kartu, kalbamės ir dirginame vienas kitą, akys blizga ir balsai darosi skambesni, lygiai taip pat sėdėjo kiti prieš tūkstantį metų: viskas buvo tas pats, sėdėjo irgi tie patys ir po tūkstančio metų bus taip pat". Čia lengvai sujungtume to paties A. Schopenhauerio mintį, kad "po mirties būsi tas, kas buvai prieš gimimą", ir mūsų mintį apie sėdėjimą kaip embrionėjimo būseną.

Sėdintis žmogus, net jeigu jis sėdėtų ne prie kompiuterio, o karališkame soste, yra embrionėjantis žmogus, arba žmogus, tampantis tuo, kuo buvo prieš gimimą. Šią idėją labai puikiai iliustruoja senieji laidojimo papročiai, kai lydint į paskutinę kelionę numirėlis buvo suriečiamas poza "pritrauktomis kojomis", labai artima sėdėjimui ir dažnai apibūdinama kaip embriono poza. Taip buvo laidojama Artimuosiuose Rytuose ir Pietryčių bei Vidurio Europoje. Istorikai nustatė, kad suriestų mirusiųjų laidojimas buvo būdingas indoeuropiečiams III tūkstantmetyje ir II tūkstantmečio prieš Kristų pradžioje. Nesutariama tik dėl paaiškinimo – ar šitaip siekta pavaizduoti embriono, sugrįžimo prie gyvybės ištakų, ar tiesiog patogiausią miego pozą. Tačiau bet kuriuo atveju ta "suriesto" žmogaus poza yra tas pats ženklas, kurį abiem – pradžios ir pabaigos – atvejais galima perskaityti vienodai.

Sėdinčius lavonus laidojo ir viena (o gal ir daugiau) ikiinkinės kultūros indėnų gentis. Beje, Lietuvoje švariai nupraustas ir išpuoštas numirėlis garbingai prie stalo, ant kėdės, buvo sodinamas dar XVII amžiaus pabaigoje, o Raseinių krašte, anot tyrinėtojų, jis buvo pasodinamas garbingiausioje trobos vietoje – kertėje. Matyt, buvo manoma, kad jis galų gale nusipelnė kaip reikiant, be jokių pašalinių minčių ir rūpesčių, pasėdėti. (Panašiai nusipelnė M. Chodorkovskis.) "Ant lentos" numirėlius guldyti pradėjo daug vėliau. Tik štai tibetiečiai dar ir dabar numirėlį pasodinę laiko ir jam maldas pagal mirusiųjų knygą kalba visą parą po mirties.

Kūniškasai sėdėjimas, regis, yra pati patogiausia keliauti pasirengusios ar keliaujančios sielos pozicija. Tai, beje, pati populiariausia ir šiuolaikinio turisto kūno padėtis. Dauguma mūsų iš vienos vietos į kitą keliaujame sėdėdami – lygiai taip pat, kaip kadaise kraustydavomės į aną pasaulį. Laidojimo papročiai, kai žmogus į aną pasaulį buvo palydimas "pritrauktomis kojomis", arba embriono poza, atspindi seną žmogaus troškimą pradžią susieti su pabaiga, o šių laikų sėdintis, arba embrionėjantis, žmogus rodo, kad šis troškimas jau pradėjo pildytis.

Sėdėjimo, arba embrionėjimo, o gal merdėjimo, kultūra turi ir daugiau šios kūno padėties variacijų. Pamanykite, net unitazas yra sukurtas pagal kėdės pavyzdį. Ir jis naudojamas ištikimiausiai, nors jau įrodyta, kad geriausiai žarnos ištuštinamos, kai tas reikalas atliekamas tiesiog tupint. Patogus ir, panašu, ritualizuotas minėto reikalo atlikimas, pergalintis sveikesnį šios funkcijos variantą, iš esmės yra liudijimas, kad kėdės idėja žmonių protus užvaldė neribotai. Kad jį kur galas – net ir besilengvinantis žmogus aukojamas Sėdinčio Žmogaus idėjai.

Normanas Daviesas "Europos istorijoje" sako, kad krėslai pavieniams žmonėms pirmiausia pradėti naudoti vienuolių celėse, ir tikriausiai todėl, kad jiems būtų patogiau skaityti. Įprastais namų apyvokos reikmenimis kėdės ir krėslai tapo tik XVI amžiuje. Minėtasai autorius taip pat randa progą pridurti, kad kėdės su plokščiomis sėdynėmis neatitinka žmogaus anatomijos reikalavimų. Todėl chroniški juosmens skausmai neva yra viena iš daugelio šiuolaikinės pažangos blogybių, dėl kurių "esame kalti mes patys". Ką gi, kėdė, nepaisant nieko, verčia žmogų kentėti, ir tai liudija, kad iš fizinio darbo ir prakaitavimo išvaduotas žmogus galiausiai vis tiek aukojamas Sėdinčio Žmogaus idėjai.

Tad galėtume įtarti, kad visos tos nuostabiųjų kėdžių, arba sėdėjimo, suteiktos kančios yra ne kokios nors kaltės ar laisvės ženklas, o auka Kėdės ir Sėdinčio Žmogaus idėjai, už kurią gražesnės jau kuris laikas mums nepavyksta sukurti. Net Dievas Kūrėjas ir Atpirkėjas labai dažnai vaizduojamas sėdintis soste. Sėdintis, vadinasi, išvaduotas iš fizinio darbo ir net sekso bei gimdymo.

Kaip tik tokios laisvės – matyt, dėl intuityviai suvokiamo gyvybingumo – norėjo atsisakyti Gabrielis García Márquezas, užspeistas limfos vėžio. Atsisveikinimo laiške jis apmąstė, ką darytų, jei Dievas jam dovanotų dar dalelę gyvenimo: "Vaikščiočiau tuomet, kai kiti sėdinėja, atsibusčiau, kai kiti dar miega". Rašytojas jautė, koks artimas miegui ir mirčiai sėdėjimas ir koks tolimas pilnakraujam gyvenimui.

Taip, sėdinti moteris negali pagimdyti. Ji gali gimdyti gulėdama, tupėdama, stovėdama, bet kai jos "dugnas" ir jos gyvenimo gelmė bei esmė įsprausti į kėdės ramentą (protinio darbo labui ar Sėdinčio Žmogaus idėjos labui), ji gimdyti negali. Nes moteris tokiu atveju yra tarytum embrionas arba embrionėjantis žmogus, galbūt įkūnijantis gimimo ir mirties suvienijimo idėją. Vaisingumui čia nebėra ką veikti. Faktiškai tai reiškia pasaulio pabaigą. Evoliucijos procesas užbaigiamas. Prie kompiuterio sėdinčiam vyrui nebereikia moters – jam užtenka moters atvaizdo. O sėdinčiai moteriai gimdymas nei reikalingas, nei įdomus, jis kelia grėsmę prarasti kėdę ir gyvenimo užbaigtumą. Tai liudija vis labiau nebenorinčios gimdyti europietės, mažėjantis civilizuotų valstybių gyventojų skaičius ir didėjantis senyvo amžiaus žmonių skaičius. Trečiojo pasaulio šalių bedarbiai sėdi nebūtinai kėdėse, bet ir jų kūnai geometriškai sulenkti. Pasaulis sukėdėjo ir suembrionėjo. Pasaulis baigiasi, nes jam nieko nebetrūksta, nes pradžia ima sutapti su pabaiga, nes vyksmas tampa pradžios ir pabaigos suvienijimu.

Turbūt neatsitiktinai mačiau paminklų, vaizduojančių kėdes ar krėslus: jie dabar yra tai, kas mums svarbiausia.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 21 iš 21 
0:25:28 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba