ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-07-15 nr. 805

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (33) • REGIMANTAS TAMOŠAITIS. Jaustukai, kištukai, archetipai... (29) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Apie kelionių ir vaizdų netobulumą (19) • -gk-. Sekmadienio postilėALGIMANTAS MIKUTA. EilėsBRYAN APPLEYARD. Šviesai blėstant (1) • AUŠRA PAŽĖRAITĖ. Dešimties Dievo įsakymų mitas (2) • SIGITAS GEDA. Skaitalai – pelėmsVALENTINAS KLIMAŠAUSKAS. Tapimas savimi: 2006 metų odisėja (1) • SARA POISSON. Sėdintis žmogusCASTOR&POLLUX. Verba de verbis (1) • GYVENTOJAS. GyvenimasAUSMA CIMDIŅA. Beatričės kilmėSu dailininke RAMUNE VĖLIUVIENE kalbasi JUOZAS ŠORYS. Vešliosios protėvių pievos (9) • VIKTOR LAPICKIJ. StopLAIŠKAI (301) •

Beatričės kilmė

(nuo romaniūkščio iki lovos pasakojimų)

AUSMA CIMDIŅA

[skaityti komentarus]

Kai leidyklos "Atēna" serijoje "Pirmasis romanas" pasirodė Dacės Rukšanės "Romaniūkštis" ir studentai ėmė mane provokuoti, ką aš apie jį galvoju, drąsiai atsikirtinėjau: nieko negalvoju, nes neskaičiau. Ir neketinau skaityti – tegu pirma nusistovi putos, nurimsta audra stiklinėje, tada galbūt. Ir štai kur buvęs, kur nebuvęs Rukšanės vardas vėl studentų (tiksliau – studenčių) lūpose, ir dar pačia netikėčiausia proga! Leidžiu sau šį lyrinį nukrypimą apie neišvengiamą Rukšanės fenomeno atsiradimą mano gyvenime, nes naujausias jos romanas "Beatričės lovos pasakojimai" susijęs su tokiomis man diena po dienos aktualiomis sąvokomis kaip Filologijos fakultetas ir moterų literatūra. Kartu galima paironizuoti dėl kritikų prisipažinimo, kad Rukšanės darbas net rimčiausius apžvalgininkus priverčia užmiršti postringavimus apie tekstą ir iš karto pereiti prie "asmeninio poveikio". Dėl poveikio sau, ačiū Dievui, pretenzijų neturiu.

O viskas buvo taip. Pradėdami latvių literatūros spec. kursą, mano studentai paprastai atlieka vadinamąjį "diagnostikos testą", kuriame sau pažįstamus tekstus ir autorius, tuo momentu jiems ateinančius į galvą, suskirsto į tris grupes: vyriškus, moteriškus ir neutralius. (Turbūt pasakysite: kaip baisu! Bet nepamirškime, kad, dar gerokai prieš atsirandant tokių literatūros tyrinėjimo prieigų teorinėms motyvacijoms, mūsų kritikai negailėdami švaistėsi moteriškumo ar vyriškumo apibūdinimais.) Kita testo pakopa – įrodymo procesas. Kur ir kaip tas teksto seksualumas, lyties požymiai, lyties identitetas ir pan. pasireiškia: tematikos, problematikos, poetikos, vertybinės orientacijos, pasaulio supratimo lygmeniu ar dar bala žino kur (jei išvis pasireiškia)? Viena studentė neutralių tekstų ir autorių grafoje įrašė: Rukšanė. Aš perklausiau: jūs esate tikra? Studentė patvirtino, kad taip, ir savo nuomonę jei ne pagrindė, tai bent jau paaiškino. Tai buvo paskutinis lašas. Nori nenori ėmiau galvoti, ką aš apie Rukšanę, t. y. jos romanus, manau.

Dacė Rukšanė rašo (sprendžiant iš putų, reklamos, kritikos vertinimų ir skaitytojų pasipiktinimo arba ovacijų) apie savo, tavo, tarytum ir mano, kūną, reikmes, patirtį, slapčiausius troškimus, jausmus ir pojūčius, moteriškumo esmę ir viską, kas su tuo susiję, bet latvių literatūroje iki šiol nebuvo pakankamai išskleista. Rašytoja net atrado ir globojama leidyklos "Atēna" užėmė iki šiol latvių literatūroje nepastebėtą nišą. Ir išties tokios fatališkos koncentracijos į apatinę kūno dalį (turint galvoje, kad ir ten šaknijasi mūsų intelekto užuomazgos) latvių literatūroje iki šiol nebuvau aptikusi. Tačiau turinys staigmenų nepateikė: siaubo pasakojimai apie masturbacijos pasekmių aprašymus tarybinėse medicinos enciklopedijose, 16 metų jaunuolių seksas ir abortai, beviltiška sekso partnerių kaita, homoseksualizmas, vibratorius, spermos ragavimas, narkotikai, kazino, pogrindžio seksodromai, psichoanalizė, įsiminimo ir užsimiršimo metodika, pasakojimas pasakojime, pasakojančio žmogaus (šiuo atveju – moters) literatūrinė ir rinkos vertė – tai jokiu būdu nėra mūsų gyvenimui ir / ar moderniai literatūrai nauji reiškiniai. Kaip į tai reaguoti, nežinau. Pavadinti tai problemomis (turint galvoje Dacės Rukšanės dėstymo manierą) būtų nerimta, bet nepavadinti to problemomis – dar nerimčiau.

Apie Beatričės kilmę mes sužinome tiktai tiek, kad ji yra gimusi ant kortų stalo. Tai galima traktuoti arba kaip talpią metaforą, arba kaip realų pagrindinės veikėjos biografijos faktą. Romano centre pastatydama būtybę, kuri negali egzistuoti be vyro kaip kūdikis be motinos, Rukšanė akcentuoja moters priklausomybę nuo seksualumo, sugrąžindama į latvių literatūrą seniai bematytą populiarumo fenomeną. Literatūra (tiek autoriui, tiek skaitytojui) yra priemonė, padedanti suprasti save ir pasaulį, subalansuoti savo būties pagrindus. Literatūra yra skaitymo ir diskusijų objektas. Vis dėlto atviras lieka klausimas, kiek Rukšanės fenomenas yra romano teksto (jo aktualumo, originalumo, temų drąsumo ir t. t.), o kiek veiksmingos rinkodaros politikos rezultatas.

Rukšanė atstovauja žanrui, kuris laikui bėgant vis mainė pavidalus, bet jau XX a. pradžioje "Latvių naujausios raštijos istorijoje" meistras Andrejus Upytis jį piktai pavadino "moterų literatūra", literatūriniu ir moraliniu požiūriu vertindamas šį žanrą kaip degradaciją, ligą ir ydą, kurių tėvynės literatūrai nepavyksta išvengti. Jis pabrėžė, kad, skirtingai nei vyrų sukurta literatūra, kuri pasaulį mato giliau, plačiau ir rimčiau, o "moterį įsivaizduoja kaip idealiai pakilią būtybę, kuri jį visaip dvasiškai įkvepia ir skatina", moterų literatūra "moterį vaizduoja pirmiausia kaip gimdytoją ir veislinę telyčią". Rašytojos moterys "stulbinamai atvirai kalba apie savo fiziologines būsenas, apie kurias vyrai užsimindavo tik puse lūpų", ir "išsklaido tuos smilkalus, kurių vyrai aplink jų galvas yra prikvėpinę". Negailestingai sukritikavęs moterų literatūros trūkumus, Upytis daro nuosaikią išvadą, kad ji "vertintina kaip nauja paskata tematiškai skurdžiame ir tuščiakalbiame latvių raštijos modernizme". (Būtent modernizme!)

Pasirodžius "Romaniūkščiui" tarp literatūros kritikų vyravo nuostata, kad apie viską, apie ką rašo Rukšanė, iš principo galima rašyti, bet meniškiau. Beje, naujajame Rukšanės romane yra reikšmingas epizodas, kuriame gailestingasis Beatričės lovos pasakojimų klausytojas Henrichas atsisako iškloti savo nuomonę apie jos pasakojamus įvykius ir taria: "Kai tik sužinosi mano nuomonę, tavo pasakojimai pasikeis". Visai neturiu noro paveikti pasakotoją, tačiau, palyginusi "Beatričės lovos pasakojimus" su "Romaniūkščiu", turiu prisipažinti, kad man labiau patinka neglotnūs tekstai – kaip rudenį dideliais noragais suarta sunki Piebalgos žemė. Ją pamačius, man norisi pulti iš mašinos ir kaip reikiant išsivolioti arimuose. Bet susiimu ir to nedarau – kurgi paskui toks dėsies.

Mąstant apie "Beatričės lovos pasakojimų" populiarumo fenomeną ir adresatą (kitaip tariant, patiklų skaitytoją) – tai galėtų būti seksualiniu gyvenimu nusivylusios moterys arba gėjai, kurie šiaip jau moters seksualiniam gyvenimui yra abejingi. Ir, žinoma, leidėjai, kuriems šios temos tekstualizacija ir įrišimas į tokius viršelius duoda pelną. Gal dar vienas kitas literatūrinės formos gurmanas, nusprendęs pasimėgauti pasakojimo strategija, jo lengvumu ir elegancija, tuo minėtame negacijų ir natūralizmo fone latvių literatūros moterų galerijoje išsiskiria Beatričė. Tai yra optimizmo (ir sykiu egzistencialistinio pesimizmo) kupina knyga, kurios pagrindinė idėja – patirtis nežudo. O viskas, kas nežudo, daro mus stipresnes.


Iš: Ausma Cimdiņa. Dzīve tekstā. Raksti par literatūru. Rīga: Atēna, 2006

Vertė Laura Laurušaitė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 21 iš 21 
0:25:27 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba