ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-07-15 nr. 805

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (33) • REGIMANTAS TAMOŠAITIS. Jaustukai, kištukai, archetipai... (29) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Apie kelionių ir vaizdų netobulumą (19) • -gk-. Sekmadienio postilėALGIMANTAS MIKUTA. EilėsBRYAN APPLEYARD. Šviesai blėstant (1) • AUŠRA PAŽĖRAITĖ. Dešimties Dievo įsakymų mitas (2) • SIGITAS GEDA. Skaitalai – pelėmsVALENTINAS KLIMAŠAUSKAS. Tapimas savimi: 2006 metų odisėja (1) • SARA POISSON. Sėdintis žmogusCASTOR&POLLUX. Verba de verbis (1) • GYVENTOJAS. GyvenimasAUSMA CIMDIŅA. Beatričės kilmėSu dailininke RAMUNE VĖLIUVIENE kalbasi JUOZAS ŠORYS. Vešliosios protėvių pievos (9) • VIKTOR LAPICKIJ. StopLAIŠKAI (301) •

Turinys

[skaityti komentarus]


REGIMANTAS TAMOŠAITIS. Jaustukai, kištukai, archetipai...
Svarbiausia yra ne turėti minčių, bet sugebėti jas kažkaip sujungti – tokia protavimo esmė. Protas yra samprotavimas, minčių judėjimas, o ne kažkoks sustingęs būvis. Juk minčių visuomet bus, jų neatsikratysi net norėdamas, bet kaip jas dorai sujungti – štai kur klausimas. Dora yra tvarka ir gyvenimas, nedora – chaosas ir sielvartas. Tik kažką jungdamas įsijungi į kažkokią visumą, kurią formaliai vadiname gyvenimu. Nors iš tiesų tai tik užsitęsęs sapnas. Pats gyvenimas nemąstomas, tik sapnuojamas, nes mintis jo neaprėpia. Jo ir nereikia mąstyti, jis pats mąsto save mūsų pabiromis mintimis. Visos mūsų mintys sudaro gyvenimo mozaiką, o mes savo gyvybe esame tik jungiamasis audinys.

GINTARAS BERESNEVIČIUS. Apie kelionių ir vaizdų netobulumą
O ar koks žmogus, apsilankęs Paryžiuje, patyrė nušvitimą, praregėjo būties esmę? Tai kam važiuoti į tą Paryžių? Geriau į Berlyną, rezultatas bus toks pat, o daug arčiau. Beje, Zapyškis dar arčiau negu Berlynas. Esama žmonių, kurie čia patyrė samadhi, o du mano bičiuliai ten matė angelų. Su kai kuriais ir peršnekėjo. Ir gavo šiokios tokios dvasinės patirties.

-gk-. Sekmadienio postilė
Prisiekiu, negalėčiau būti gydytoja. Gydytojai, regis, turi taip tikėti savo gydomąja galia, kad atsižadėtų visų daiktų ir visų patogumų. Labiau už viską jie turi trokšti išgydyti, pagydyti, apgydyti; negana to, patys būti sveiki. Jie turi labai norėti būti čia ir dabar, pamiršti savo pomėgius ir poreikius, rizikuoti ir būti nesaugūs. Nė minutės nepamiršti valdžios, kuri jiems duota, ir kantriai dirbti skausmo mažinimo darbą. Galbūt akimirkai ar dviem, bet niekada visam laikui nesugebėčiau tam pasiryžti.

ALGIMANTAS MIKUTA. Eilės
    [...]
    Veiklius peikiam už tai, kad jie veiklūs,
    neveiklius keikiam už tai, kad neveiklūs,
    turtingus keikiam už tai, kad turtingi,
    neturtingus peikiam už tai, kad neturtingi,
    kvailus peikiam už tai, kad jie kvaili,
    nekvailus keikiam už tai, kad nekvaili,
    rūpestingus peikiam už tai, kad rūpestingi,
    nerūpestingus keikiam už tai, kad nerūpestingi,
    kuklius peikiam už tai, kad jie kuklūs,
    nekuklius keikiam už tai, kad nekuklūs,
    žymius keikiam už tai, kad jie žymūs,
    nežymius peikiam už tai, kad nežymūs,
    laimingus, nelaimingus keikiam, peikiam,
    nei šiokius, nei tokius keikiam, peikiam už tai…
    [...]

BRYAN APPLEYARD. Šviesai blėstant
"The Times", 2005.X.16. Vertė Vitalijus Šarkovas
Žinoma, vos ne nuo pat mūsų pasaulio pradžios judaistai, krikščionys, musulmonai ir įvairaus plauko rėksmingi puspročiai nepaliaujamai pranašauja jo pabaigą. Tačiau Paskutinio teismo diena, kurią jie skelbia, yra religinė samprata; o materialistai nenuilstamai įrodinėjo, kad pasaulis tobulės amžinai. Tačiau "naujosios apokalipsės" atžvilgiu susiklostė visiškai priešinga padėtis. Šiandien kaip tik tikėjimas drąsina, kad išspręsime visas problemas, o protas sako, kad atsakymų į svarbiausius klausimus neturime ir vargu ar juos atrasime artimiausioje ateityje. Galbūt mums nepavyksta rasti vaistų nuo vėžio tiesiog dėl to, kad šis uždavinys viršija žmogaus intelekto galimybes. Galbūt iki žvaigždžių nenuskridome todėl, kad tai prieštarauja mūsų biologinei sandarai ir Dievo nustatytiems fizikos dėsniams. Galbūt mes jau priėjome ribą ir gausybės rago saulė krypsta vakarop. Atsiranda vis daugiau įrodymų, kad du džiugūs augimo ir klestėjimo šimtmečiai gali baigtis naujaisiais viduramžiais: žinojimą pakeis tamsumas, taiką – karas, sveikatingumą – ligos, o persisotinimą – alkis. Nesutinkate? O juk praeityje kaip tik taip ir būdavo. Kuo mes skiriamės nuo protėvių? Manau, niekuo.

AUŠRA PAŽĖRAITĖ. Dešimties Dievo įsakymų mitas
GARY GREENBERGAS, Niujorko biblinės archeologijos draugijos prezidentas, autorius ne mažiau kontroversiškų knygų nei Dano Browno, tokių kaip "Mozės paslaptis: afrikietiška žydų tautos kilmė", "Karaliaus Dovydo nuodėmės: nauja istorija", knygoje "101 Biblijos mitas" analizuoja ir Dekalogo "mitą". Nereiktų bijoti žodžio "mitas". Tai fenomenas, kai nematoma skirtumo tarp alternatyvios ir istorikų rekonstruotos realybės, tarp vaizduotės bei tikėjimo ir fizinės realybės, tarp astrologinės prognozės ir charakterio bei gyvenimo duotybių. Greenbergo analizė nepanaikina moralinių nuostatų. Juk dauguma laikosi jų tikrai ne iš dievobaimingumo. Kita vertus, jeigu Bibliją suvoksime kaip tikėjimo liudijimo knygą, nekils jokių problemų. Tikėjimo liudijimas vadovaujasi kitais kriterijais. Jis įžvelgia dalykus, kurių paprastas, kasdienybėje paniręs protas nepastebi. Pastaraisiais dešimtmečiais vis daugiau Biblijos tyrinėtojų bando atsijoti jos mitus nuo realybės. Pasakojimus, kurių pirminis tikslas buvo tikėjimo liudijimas, kurių kalba buvo tam tikra prasme "užkoduota", bando pateikti be fizinės realybės šleifo ir taip sugrąžinti teologinį matmenį. Taip jau atsitiko su pasaulio sukūrimo per šešias dienas, pirmųjų žmonių sukūrimo ir nuopuolio pasakojimais. Nors yra fundamentalistų, tebesuvokiančių tuos pasakojimus pažodžiui ir taip nuskurdinančių juos bei Bibliją paverčiančių primityviu skaitalu.

SIGITAS GEDA. Skaitalai pelėms
Anksti rytą pirmas pasirodė čigonų baronas. Išsipustęs, orus. Apsidairė, tada davė ženklą...
Į salę siūbtelėjo visas taboras.
Čigonų baronas:
– Už Paksą!
Čigonai (vienas kitam):
– Už Paksą! Už Paksą!
Surašė, sukišo į dėžę biuletenius...
Čigonų baronas:
– Visi namo!
Ir – amen. Salė kaip po mūšio.

VALENTINAS KLIMAŠAUSKAS. Tapimas savimi: 2006 metų odisėja
Produktyvus. Per tą laiką sukūrė apie 35 skulptūras ir skulptūrines situacijas. Mat ilgai svarstyti nėra kada. Naudoja minkštas ir laikiškas medžiagas – putplastį, kailį, sandarinimo putas, garsą bei video. Kartais atsisako "medžiagų" ir ant priekinių ratų pastato savo automobilį, sukurdamas trikdžią visuomeninę situaciją ("Galima", 1999). Garso ir skaitmeninio vaizdo pats negamina (padeda specialistams). Tad aišku, kiek laiko išeina, kol surandami specialistai, kol perprantama komunikacijos technologija (kartais bendravimas užsitęsia), kol atsikratoma kompleksų. Tačiau tie keliasdešimt darbų spėjo D. Jankauskui pelnyti statusą. O jis pats rūgštokai juokauja: "Dabar, kad ir ką padaryčiau, ilgai mane vertins pagal nomenklatūrą, pagal numerį, kuriuo jau esu įrašytas". Ir taip nuolatos. Juk sakiau, kad buvimas savimi tėra nomenklatūrinės sistemos užprogramuota individo būsena. Saugiau būti savimi, neišleisti iš rankų atpažinimo stigmų, telkti individualybės mitą. Neaišku ir kas prasmingiau – fundamentalistinis kelias savęs link ar reliatyvistinė kryžkelė? Subjekto rekonstrukcija ar dekonstrukcija?

SARA POISSON. Sėdintis žmogus
Sėdėjimas yra aukštesnės pakopos kultūrinis santykis su aplinka. Ir kartu ženklas, kad sugrįžtama prie pačios pradžios – palaimingos embriono būsenos. Sėdintis žmogus iš esmės yra kėdės įrėmintas embrionas, o kėdė yra šio embriono, arba embrionėjančio žmogaus, ramentas. Žmonės, nepajėgiantys prisitaikyti prie sėdinčiųjų visuomenės, kurioje kiekvienas darbas tampa vis labiau protinis (sėdimasis), išstumiami į kriminalinį pasaulį ir galiausiai vis tiek pasodinami – už grotų. JAV kalinių skaičius jau viršijo Lietuvos gyventojų skaičių.

CASTOR&POLLUX. Verba de verbis
Rein Raud. Hektoras ir Bernardas. Esė romanas. Iš estų k. vertė Brigita Urmanaitė. V.: Apostrofa, 2006.
Vyrukas padirbėjo eksportui. Net neįsivaizduoju šios knygos skaitytojo. Intelektualams tame romane aptartos idėjos iki skausmo pažįstamos ir jau nusibodusios. Gan bukam statistiniam Lietuvos skaitytojui bus nesuprantama. Akivaizdi nesėkmė. Knyga pavėlavo dviem tūkstančiais metų.

Jerker Virdborg. Juodasis krabas. Romanas. Iš švedų k. vertė Raimonda Jonkutė. V.: Baltrus, 2005.
Užpakaliniame knygos viršelyje parašyta, kad tai egzistencinis romanas trileris, ne kartą apdovanotas literatūrinėmis premijomis ir lygintas su Kafkos, Conrado, Hemingwayaus kūryba. Nekreipkit dėmesio į tokią melagingą reklamą. Argi egzistencija – tai aklas įsakymų vykdymas ir kelių kvailų soldafonų žūtis? Tiesa, knygos pabaigoje buki kareivos ima filosofiškai postringauti, kad karas – tai pats gyvenimas, kad jis niekada nesibaigs, vis tęsis ir tęsis... Bet knygos tekstas p. 251, deja, nutrūksta. Jis baigiasi žodžiais: Daugiau nieko. Sniegas, debesys. Ledas, vėjas. Ir iš tikrųjų – ten daugiau nieko nėra. Ledų porcija karštą vasaros dieną.

Audrius Musteikis. Kartieji migdolai. Eilėraščiai. V.: Vaga, 2006.
O dievai! Dar viena dar vienos filologyno išperos poezijos knyga.
Atrodo, viskas turėtų būti paprasta. Geroji motulė – Lietuvos valstybė – ima ir pasigaili. Geltonsnapį lietuvaitį išmoko italų kalbos. O šis atsidėkoja už mokslą, pvz., vertimais, taip plėsdamas kultūrinį kitų lietuvaičių akiratį. Bet kur tau! A. Musteikis, kaip ir visi buvę filologijos studentai, tvirtai tiki, kad išmoko ne vien amato. Jis moka rašyti pats! Kurti! Mamma mia!

GYVENTOJAS. Gyvenimas
Ilgųjų švenčių dienomis nuo karščio apspangusiame Vilniuje staiga pasijunti tarsi vaikystėje: vidury dienos išėjus Gedimino prospektu į sankryžą prie Lukiškių aikštės, kiek akys užmato – nė vieno automobilio. Velkasi tik senas troleibusas. Viskas visiškai taip pat kaip senose miesto nuotraukose – be mašinų kamščių, su lėtai einančiais žmonėmis. Vaizduotė paslaugiai pripiešia: turbūt nėra ir begalinių triukšmingų "miesto švenčių", ir nesibaigiančių statybų, ir uždarytų kiemų... stop. Nors gazuoto vandens automatai tikrai buvo geras dalykas.

AUSMA CIMDIŅA. Beatričės kilmė
Iš: Ausma Cimdiņa. Dzīve tekstā. Raksti par literatūru. Rīga: Atēna, 2006. Vertė Laura Laurušaitė
Dacė Rukšanė rašo (sprendžiant iš putų, reklamos, kritikos vertinimų ir skaitytojų pasipiktinimo arba ovacijų) apie savo, tavo, tarytum ir mano, kūną, reikmes, patirtį, slapčiausius troškimus, jausmus ir pojūčius, moteriškumo esmę ir viską, kas su tuo susiję, bet latvių literatūroje iki šiol nebuvo pakankamai išskleista. Rašytoja net atrado ir globojama leidyklos "Atēna" užėmė iki šiol latvių literatūroje nepastebėtą nišą. Ir išties tokios fatališkos koncentracijos į apatinę kūno dalį (turint galvoje, kad ir ten šaknijasi mūsų intelekto užuomazgos) latvių literatūroje iki šiol nebuvau aptikusi. Tačiau turinys staigmenų nepateikė: siaubo pasakojimai apie masturbacijos pasekmių aprašymus tarybinėse medicinos enciklopedijose, 16 metų jaunuolių seksas ir abortai, beviltiška sekso partnerių kaita, homoseksualizmas, vibratorius, spermos ragavimas, narkotikai, kazino, pogrindžio seksodromai, psichoanalizė, įsiminimo ir užsimiršimo metodika, pasakojimas pasakojime, pasakojančio žmogaus (šiuo atveju – moters) literatūrinė ir rinkos vertė – tai jokiu būdu nėra mūsų gyvenimui ir / ar moderniai literatūrai nauji reiškiniai. Kaip į tai reaguoti, nežinau. Pavadinti tai problemomis (turint galvoje Dacės Rukšanės dėstymo manierą) būtų nerimta, bet nepavadinti to problemomis – dar nerimčiau.

Su dailininke RAMUNE VĖLIUVIENE kalbasi JUOZAS ŠORYS. Vešliosios protėvių pievos
Atsimenu, užrašinėjome mitines sakmes, ypač daug jų mokėjo pateikėjas Dubaka, regis, Gaidės ir Rimšės apylinkėse. Nors mums buvo toli pėsčiomis pareiti į ekspedicijos buveinę, iki giliausios nakties įsijautę užrašinėjome Dubakos pasakojimus. Grįžtant per tokį kemsyną ir kalnelį jį apėmė didžiulis nerimas, todėl vos ne tekinom įveikėm kokį puskilometrį. Kitą dieną pas Dubaką paaiškėjo, kad tame beržynėlyje buvusios senos kapinės. "Tik mano prosenis jas atsiminė, ten gal milžinai buvo laidojami, randami kaulai daug didesni nei žmonių..." Norbertas turėjo jautrų vidinį instrumentą užfiksuoti tokią žemės informaciją, pajausti praeities dvasių veikimą, jų dvelksmą. Keletą tokių vietų turėjo ir netoli Laukuvos – jas aplankydavo kiekvienais metais. Ten ramiai pasibūdavo, tarsi pasikalbėdavo, "įsikraudavo". Tos vietos buvo prie raistų, ežerų, dažnai prie piliakalnių.

VIKTOR LAPICKIJ. Stop
Tęsinys. Pradžia Nr. 26
Vertė Darius Pocevičius
Ir kaip tik tada buvo prikurtas dar vienas didysis dėsnis – kolapsų dėsnis. Anksčiau žinojo tik gravitacinį šio dėsnio variantą, o dabar sukūrė seksocialinę jo versiją. Dėsnis apibrėžiamas taip: kai vyrų dalis visuomenėje tampa mažesnė už tam tikrą kritinį dydį (kritinės masės analogą), įvyksta kolapsas – spartus vyrų skaičiaus mažėjimas. Kadangi šiuo atveju nepasireiškia reliatyvistiniai efektai, o erekcija nėra pokytis pagal Lorentzą, tai kolapsas vyksta kur kas sudėtingiau nei gravitaciniame variante, todėl standartinius apskaičiavimus reikia smarkiai keisti. Taip ir nesuspėjo nustatyti kritinę masę, nes suprato – prasideda. Apskaičiavo tik atitinkamos Schwarzschildo sferos spindulį. Buvo nustatytos dvi vyrų skaičiaus reikšmės, kai populiacija stabili. Viena – apie penkiasdešimt, o kita – 1,8 (vienas sveikas ir aštuonios dešimtosios).

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


59487. Lietus2006-07-14 17:51
Na, nėra lietaus, nėra. Bet ŠATĖNUS tai gal kaip kompensaciją dėl kaitros visus šį kartą duokit?

59496. dievas to lietus2006-07-14 20:41
kur tu gyveni? Vilniuje vakar paleidau liūtį. Bet jei šį kartą ša bus savivaliaujama ir interntete jie neįdės C ir P, ant redakcijos užleisiu sausrą, smogą ir kitus malonumus.

59497. Cyptyp2006-07-14 20:42
Nenoriu kalbėti apie asmeniškus dalykus, ypač apie savo seną/pasenusią ir numirusią natūralia mirtimi meilę. Kam? Nagi "Šiaurės Atėnams". Kadaise kažkadaise, kokiais 1989, jeigu tokie išvis egzistavo, ji buvo šviežia, gaivi ir teikianti daug naivių bei smarkių vilčių. Galgi tai buvo net aistra. Paskui ėjo šuoliavo laikas, viskas kažkaip apgaulingai ir nepagaunamai keitėsi. Atsitiko taip,kad buvusią meilę begalėjai pavadinti nekrofilija. O nekrofiliją atidaviau laidoti mirusiesiems. Dabar štai neseniai pamėginau atgaivinti buvusius senus tolimos praeities jausmus. Išėjo kažkokia virtualiafilija. Pradžioje buvo smagu. Kas bus toliau, neaišku. Gal numirs. O gal taps nuobodžiu šeimyniniu pripratimu, prisėdant retkarčiais paskaityti ir parašyti. Bet ar tikrai bus dėl ko čia man sėdėti? Skaityti sausus tekstus specialistams ar... Kodėl gi ima žiovulys? Ei, tik nemėtykit akmenų.

59498. ivs > Cyptyp2006-07-14 20:50
Pasak, Bryan Appleyard, pasaulis nuo pat jo sukūrimo eina velniop, o mes čia trali-vali.

59500. Cyptyp2006-07-14 21:14
Tas pasaulis tikrai visada ėjo velniop. Ir labiausiai buvo šokama ant kapo duobės, o daugiausiai puotauta maro metu. Ir dabar velniai šoka, o jų uodegos viksi. Mes žiūrim, bet velnių uodegų viksėjimas veikia hipnotizuojamai. Kartais ima viksėti ir mano uodega. O jei neviksi, tai taip nelabai smagu.

59501. Cyptyp2006-07-14 21:21
Jau nešviežiai, o prieš kiek laiko įvairiuose labai įkyriai prieinamuose šaltiniuose (kad ir televizijos programų savaitraštukuose) ir kai kuriuose nelabai prieinamuose, tipo supopuliarintuose pseudoezoteriniuose teko skaityti, kad visos gamtos katastrofos, visokie kataklizmai - tai susikaupusių neigiamų žmonių emocijų išraiška. Žmonės pyksta, pavydi... - ir štai po kurio laiko žemės drebėjimas, cunamis, sausra, liūtis, potvynis... Pagaliau nereikia čia jokios mistikos, ir taip aišku, kad pasaulio pabaigą ruošia pats žmogus.

59503. ivs :)2006-07-14 21:32
Žmogus rūpinasi savo gyvulių veisle, daržovių kokybe, o štai žmonių veislė - tabu. Ir tik todėl, kad keli durniai jau bandė. Nesėkmingai. Kartais pagalvoju, kad mes esame suklonuoti ar kokios genų inžinerijos nevykę eksperimentai implantuoti Žemėje ir todėl mums taip sunkiai einasi :) Štai sakoma, kad žmogus iš esmės geras. Na, tai turbūt tas originalas, o šiaip vidutiniam žmogui reikia smarkiai stengtis būti geru.

59505. Cyptyp2006-07-14 21:40
O kur dabar tas originalas? Ir ką jam padarytų, jeigu jį kur nors surastų?

59506. ivs2006-07-14 21:47
Originalas yra po palme.

59508. xX2006-07-14 22:59
matau, kad nuo tinklo nebepasislėpsiu, o tikėjausi. Sėdžiu kažkokioj rančoj prie Nemuno, į dešinę ausį pučia vaikystės vėjelis, bangomis suošia medžiai, energingai karkia varlės... Ech, jei koks Baranauskas būtų turėjęs tokias technologijas, bevielį internetą - sėdėtų sau šilelyje naktį ir ...
Tuoj tęsiu žiūrėti Idiotą - aštuntą seriją. Mokinukams protinguoliams papasakojau apie chaosą ir tvarką ir apie omnikratiją:) - nors buvo naktį nemiegoję, antroje paskaitos pusėje lyg ir pabudo. Na, jie ypatingi, žingeidūs ir dramatiški. Vėjas kyla...

59512. Cyptyp2006-07-14 23:34
Kodėl niekas neina į laiškus išsisakyti? Neleiskit pražūti tokiam ekologiškam ir egzotiškam dalykui kaip epistolika. Parašyčiau ką nors aš, bet kad šiek tiek iškrypėliška su savim susirašinėti. Galėčiau pakeist vardą ir apsimesti kitu pašnekovu. Dar vis kažkoks atavistinis neišoperuotas garbingumo suvokimas sulaiko. Na, lįskit lauk, susirašinėkit, judėkit, aptarinėkit...

59527. ragana Kornelija > 59503. ivs2006-07-15 13:00
gera yra žmogaus idėja, o jos atspindžiai gyvenime - urodai.

59529. Onė2006-07-15 14:50
Ooo, kai kurių įsimylėjelių akys atsivėrė.

59530. po palme2006-07-15 19:11
labai aciu, IVS. Tikrai, ka tik pasitikrinau: ant apatines kuno dalies net yra zenklas #00000000001.

59533. m2006-07-15 19:35
smalsu ka tas zenklas reiskia. nepanasu kad telefono numeris.

59548. krankt2006-07-16 05:33
Vargu, ar ir zmogaus ideja yra gera, nes ja pats nedorelis zmogenas susigalvojo.

59597. R>M2006-07-17 08:11
man tai labai panašu tie skaičiai, kai anądien policijoj pučiau į alkotesterį, kai vienas taksistas bandė apkaltint, kad jo mašiną nubrozdinau ir pareikalavo nemažų pinigų, bet aš buvau tvirta kaip uola ir gavo jis špygą taukuotą. norėjau kreiptis dėl šantažo, bet pagailo laiko.

59598. Rūta:)2006-07-17 08:11
Į netą sudėjo visus tuos str., kurie man labiausiai patiko.

59607. M _ R2006-07-17 09:03
manau kad jums pagailo ne laiko o taksisto.

59610. R_M2006-07-17 09:47
ko man jo gailėti? akys buvo jo negeros..manau, kad darbo jiem mažai, tai ieško kitų pasipelnymo šaltinių.

59611. M -R2006-07-17 10:11
tuomet pamirsk ir viskas.

59612. R>M2006-07-17 10:21
žinai-dar nei karto nebuvau pūtus į alkotesterį, tai buvo gan įdomu:)o šiaip tai-kas mūsų nesulaužo-tas užgrūdina:), negali gyventi tik tarp gražių daiktų, teigiamų žmonių, sterilioj aplinkoj, reikia visko.baltoji ir juodoji gyvenimo ir asmens pusės.ir visgi-su išorės kliūtim kovoti yra gerokai lengviau nei su savo ydom.

59613. M - R2006-07-17 10:26
jeigu jau vairuoji, tai gali tekti ir pusti kartais.

59649. uzu>Cyptyp2006-07-17 23:04
Nagi parašykit, užgniaužkit tą atavistinį neišoperuotąjį! Tik ar turės kas kantrybės (irgi toks atavizmas) skaityt? Tiesa, išsisakymas gali būti svarbesnis už viską. XIX amžiuje kilometrinius laiškus kas antrą dieną rašydavo todėl, kad reikėjo išsisakyt. Dabar plumpt ant psich-kušetės - ir jokios epistolines egzotikos nebereikia. Na, porą kokių penkiasdešimties ženklų `epistolų`suspaudai mobiliuoju, bet daugiau tai neneneee! O po Reg.Tam. "Jaustukų, kištukų..." apskritai nieko nebesinori. Kadangi vis dėlto apskritai nes nebent iš tikrųjų vislab jaugi tiesiog be galo... Verčiau eisiu daržo palaistyt.Gal tada niekas nesisapnuos. O jūs parašykit, a?

59656. Cyptyp > uzu2006-07-18 00:00
Tai buvo seni žodžiai. Net pamiršau, kas tas neišoperuotasis. Prisirašiau iki soties ir su juo, užtenka visokių žaisliukų monologams ar dialogams.

59659. m - uzu2006-07-18 07:59
gal pasirodysiu smulkmeniska, bet devynioliktam amziuj didzioji dauguma buvo isvis nerastingu. idomu koks porcentas buvo rasanciu laiskus-paklodes.

59696. uzu>m2006-07-18 17:40
Nieko tokio... Jokio smulkmeniškumo nematau. Laiškus-paklodes rašančių procentas, manau, buvo panašus kaip dabar gulinėjančių ant kušetės pas psichoanalitiką arba kiurksančių štai prie šitų komentarų :)))

59706. m - uzu2006-07-18 20:40
ar smerkiate tuos kiurksancius?

59707. uzu>m2006-07-18 20:49
Jokiu būdu! Taigi ir aš tai kategorijai priklausau :)

59709. m - uzu2006-07-18 21:57
as irgi priklausau bet man atrodo kad smerkiu.

59714. sulamita2006-07-19 06:39
Gamtos destruktyvioji puse reiskiasi per zmogu, nes zmogus - jos dalis, kad ir susipriesines konceptualiai ir per kultura su ja. Taciau nesutinku, kad zmogus tera vien "nedorelis zmogenas", kvailas ir piktas, ruosiantis sau pragara. Kaip jus gyvenat su tokiomis mintimis? Tada reikstu, kad gamtos dvejopa gerio/blogio dichotomija perkeliama i dvejopa gamtos/zmogaus dichotomija, kuri yra supaprastinta ir neteisinga. Dichotomija yra keturlinka, nes ja sudaro gamtos geris/blogis ir zmogiskasis geris/blogis, kurie fundamentaliai skiriasi tuo, kad gamta kuria ir griauna aklai, jai nesvarbu morale, savimone ir pats zmogus, o zmogus privalo ivertinti ir atsakyti uz savo veiksmus. Tad kodel gamtos gaivalai, beprasmiai, nes nezmoniski, turetu buti iteisinami kaip zmogaus veiklos padarinys? Zmogus griauna kitaip.....

59833. to sulamita2006-07-20 18:11
Issiblaivyk, vaikyti.

Rodoma versija 21 iš 21 
0:25:25 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba