ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-07-15 nr. 805

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (33) • REGIMANTAS TAMOŠAITIS. Jaustukai, kištukai, archetipai... (29) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Apie kelionių ir vaizdų netobulumą (19) • -gk-. Sekmadienio postilėALGIMANTAS MIKUTA. EilėsBRYAN APPLEYARD. Šviesai blėstant (1) • AUŠRA PAŽĖRAITĖ. Dešimties Dievo įsakymų mitas (2) • SIGITAS GEDA. Skaitalai – pelėmsVALENTINAS KLIMAŠAUSKAS. Tapimas savimi: 2006 metų odisėja (1) • SARA POISSON. Sėdintis žmogusCASTOR&POLLUX. Verba de verbis (1) • GYVENTOJAS. GyvenimasAUSMA CIMDIŅA. Beatričės kilmėSu dailininke RAMUNE VĖLIUVIENE kalbasi JUOZAS ŠORYS. Vešliosios protėvių pievos (9) • VIKTOR LAPICKIJ. StopLAIŠKAI (301) •

Šviesai blėstant

BRYAN APPLEYARD

[skaityti komentarus]

Didžiausia vartojimo šventė žmonijos istorijoje artinasi prie pabaigos. Du šimtus metų trukusiam klestėjimui, kuris pramoninių šalių žmonėms suteikė istorijoje precedento neturinčią gerovę, sveikatingumą ir ilgaamžiškumą, iš visų pusių gresia pavojai. Naftos atsargos senka, klimatas katastrofiškai greitai kinta; bręsta karai dėl mažėjančių išteklių. Bet blogiausia, kad mes niekaip nesugalvojame, kaip pataisyti susiklosčiusią padėtį.

Žinoma, tokias kalbas girdime nuo neatmenamų laikų. Žmonės nuolatos kalba apie artėjančią pasaulio pabaigą, o ji vis neateina. Gal ir šį kartą neateis. Tačiau perspektyvos atrodo išties liūdnai. Vos ne kiekvieną dieną atsiranda naujų ženklų, bylojančių, kad pažangos jau negalima suvokti kaip savaime suprantamo dalyko, o horizonte ryškėja niūrių naujųjų viduramžių era.

Kad suprastume, kaip tai galėjo atsitikti, turime suvokti, kokia neįtikėtina gerove naudojamės šiandien – tie iš mūsų, kuriems nusišypsojo laimė gimti išsivysčiusiose šalyse. Gimę mūsų laikais žmonės gali tikėtis, kad gyvens 25–30 metų ilgiau už Viktorijos epochos prosenelius, 45 metais ilgiau negu viduramžių laikų protėviai ir mažiausiai 55 metais ilgiau negu akmens amžiaus protėviai. Tikimybė, kad gimdymas mūsų motinoms kainuos gyvybę, labai maža; ne ką didesnė tikimybė susirgti šiltine, maru, raupais, poliomielitu. Nuo pramoninės revoliucijos laikų išsivysčiusių šalių ekonomika per metus auga dviem procentais, tad mūsų gyvenimo lygio pavydėtų pats imperatorius Neronas. Mūsų turimų žinių apimties Aristotelis negalėtų net įsivaizduoti, o techniniai ištekliai apstulbintų Leonardo da Vinci. Prieš mus atsiveria visas pasaulis, toks platus ir įvairialypis, kad net Aleksandras Makedonietis patirtų agorafobijos priepuolį. Dėl išsivysčiusių šalių techninio pranašumo mums vargu ar kada nors teks kariauti, be to, galime kalbėti ir rašyti ką norime (neperžengdami ribų, savaime suprantama) – o juk daugelis Žemės gyventojų šios teisės neturi nė šiandien, ką ir kalbėti apie praeitį. Pagaliau, kai dirbtinai prailgintas mūsų buvimo žemiškame rojuje laikas eina į pabaigą, mes iškeliaujame į nebūtį tvirtai įsitikinę, kad mūsų vaikai gyvens dar geriau.

Visi šie stulbinantys reiškiniai įtikino mus, kad pažanga – tai tarsi naujas gamtos dėsnis, neribojamas erdvės ir laiko. "Microsoft" visada kurs naujas, vis tobulesnes "Windows" versijas. "Nokia" kiekvienais metais leis į rinką naujus modelius, ir senuosius bus galima be gailesčio išmesti. Taip pat bus ir su "Apple" kompiuteriais, "Nike" sportbačiais, "Gillette" skutikliais ir t. t.

Gyvenimo trukmė nuolatos ilgėja. Automobiliai važinėja vis greičiau, lėktuvai skraido vis aukščiau, o vieną dieną, tikina mus medikai, bus nugalėtas net vėžys. Mūsų gyvenime, kaip ir pasaulyje, nutinka ir blogų dalykų, tačiau nepaisant to pažanga žengia septynmyliais žingsniais. Tiesa?

Beveik tikrai netiesa. Pirmoji be galo rimta problema susijusi su beprotišku naftos vartojimu. Ji tiesiogine ir perkeltine prasme judina visus mūsų gyvenimo stūmoklius. Tačiau, net optimistiškiausiais vertinimais, naftos išteklių mums užteks tik 30–40 metų. O pesimistai tvirtina, kad neištempsime nė tiek: antai Upsalos universiteto Švedijoje specialistai tvirtina, kad jos atsargos išseks jau po 10 metų. Taigi tikimybė, kad dar ilgai galėsime naudotis lėktuvais arba automobiliais, beveik lygi nuliui. Dar gerokai prieš galutinį išteklių išsekimą nafta pabrangs tiek, kad naudoti ją tokiais banaliais tikslais kaip judėjimas oru ar žeme tiesiog nebeišgalėsime.

Daugelis žmonių mano, kad mums pavyks išspręsti šią problemą pradėjus naudoti vandenilio kurą, atominę, vandens, saulės ir vėjo energiją. Tačiau iš tiesų šios technologijos vystosi pernelyg lėtai ir iš karto negalės pakeisti naftos. Didžiosios valstybės tiesiog nenori skirti pakankamai lėšų joms tobulinti. Vietoj to jos rengiasi kovai už paskutinius besibaigiančios naftos lašus. Pavyzdžiui, Kinija deda diplomatines pastangas siekdama suartėti su Saudo Arabija ir padaryti galą amerikiečių monopolijai naudojantis šios šalies "juodojo aukso" atsargomis.

Tačiau net jei šiai problemai spręsti skirtume daugiau pinigų, nėra jokios garantijos, kad mūsų pastangos duos pageidaujamų rezultatų. Vienas iš paradoksaliausių artėjančios pažangos pabaigos ženklų yra neseniai padarytas atradimas: žmonės tiesiog praranda gebėjimą generuoti naujas idėjas.

Bent jau taip teigia fizikas Jonathanas Huebneris: šis draugiškas, malonus ir nepaprastai mandagus žmogus dirba JAV karinių jūrų pajėgų aviacijos centre Čainaleike, Kalifornijoje. Jis pradėjo čia dirbti 1985 m., būdamas dvidešimt šešerių. Vienas iš vyresniųjų kolegų tada jam pasakė: girdi, na ir pasisekė tau – tu būsi reikšmingiausių mokslo ir technikos atradimų liudininkas. Tačiau 1990 m. Huebneriui kilo įtarimas, kad senukas klydo: "Kokybiškai naujų pasiekimų buvo labai nedaug, ir ne tik kokioje vienoje srityje, bet apskritai".

Susirūpinęs mokslininkas nutarė pats ištirti šią problemą. Atskaitos tašku jis pasirinko svarbių išradimų, aprašytų veikale "Mokslo ir technikos istorija" ("History of Science and Technology"), skaičių. Pasitelkęs sudėtingus matematinius skaičiavimus, jis padarė išvadą, kad inovatyvumas pasiekė apogėjų 1873 m., ir nuo to laiko jo lygis nuolatos smunka. Pagal Huebnerio metodiką dabartinis inovatyvumo rodiklis – septyni svarbūs techniniai išradimai vienam milijardui žmonių per metus, t. y. apytikriai toks pat kaip ir 1600 m. O 2024 m. šis rodiklis smuks iki "tamsiųjų amžių", prasidėjusių žlugus Romos imperijai, lygio.

Skaičiuodamas jis remiasi išradimų, tenkančių vienam Žemės gyventojui, modeliu, taigi teoriškai nuolatos augant gyventojų skaičiui galėtume išlaikyti inovatyvumo rodiklį dabartinio lygio. Tačiau praktiškai tam reikėtų, kad gyventojų skaičius vos ne per akimirką didėtų ištisais milijardais. Kadangi tai ir neįmanoma, ir nepageidautina, regis, telieka susitaikyti su mintimi, kad pažanga, bent jau mokslinė ir techninė, smarkiai sulėtės.

Huebneris nurodo dvi galimas šio reiškinio priežastis: viena iš jų susijusi su ekonomika, kita – su žmogaus smegenų dydžiu. Tam tikros mokslo ir technikos sritys nesivysto arba todėl, kad yra tiesiog nepelningos (tai viena iš priežasčių, kodėl faktiškai sustojo kosmoso užkariavimas), arba todėl, kad mūsų gebėjimas taikyti žinias artinasi prie ribos ir daryti naujus išradimus darosi vis sunkiau. Pavyzdžiui, vėžio susirgimų mechanizmas žinomas jau dvidešimt metų, žinoma ir ko reikia norint jį sustabdyti. Tačiau iki šiol neįsivaizduojame, kaip sukurti reikalingus gydymo metodus, ir tikimybė, kad sugebėsime tai padaryti artimiausioje ateityje, be galo menka.

Huebnerio teorija kai kuriems mokslininkams sukėlė pasipiktinimą. Pavyzdžiui, žymus mokslininkas Rayus Kurzweilas pavadino jo skaičiavimų metodą "arbitraliu", o nanotechnologijų pranašas K. Ericas Drexleris teigia, kad pažangos matu derėtų laikyti ne pačius išradimus, o mūsų žinioje esančias galimybes. Pasak jo, net neturėdami reikšmingų išradimų galime judėti greičiau ir greičiau gauti didesnį kiekį informacijos.

Kol kas Huebneriui pavyksta gana įtikinamai pateikti išvadas ir argumentuotai atremti kritiką. Negana to, jo išvadas patvirtina Šiaurės Vakarų universiteto (Ilinojaus valstijoje) profesoriaus Beno Johnso, vadybos specialisto, išvados. Johnsas atskleidė, kad mes atsidūrėme panašioje padėtyje kaip ir vienas personažas iš "Alisos Veidrodžio karalystėje" – mums tenka bėgti iš visų jėgų, kad bent jau liktume toje pačioje vietoje. Iš esmės išsivysčiusių šalių ekonominį augimą per pastaruosius du šimtus metų lėmė mokslo ir technikos išradimai. Mūsų gerovė augo ne savaime ir ne todėl, kad geriau dirbome: ji augo todėl, kad protingi žmonės išrado garo mašinas, antibiotikus, internetą. Tačiau Johnsas išsiaiškino: kad galėtume palaikyti investicijų generuojamą pažangą, turime dėti vis daugiau pastangų. Vien tam, kad "išlaikytume tempą", turime išleisti vis daugiau pinigų moksliniams tyrimams ir projektams, nuolatos didinti mokslo ir technikos srityje dirbančių žmonių skaičių. "Blogiausia tai, – pabrėžia Johnsas, – kad vidutinio statistinio išradėjo veikla daro vis mažesnį poveikį visam procesui".

Kaip ir Huebneris, jis turi dvi hipotezes, paaiškinančias, kodėl taip yra. Pirmąją hipotezę jis vadina "žemai kabančių vaisių" teorija, pagal kurią praeities išradėjai "skynė" tas idėjas, kurios buvo lengviausiai "pasiekiamos", o jų įpėdiniams tenka dėti vis daugiau pastangų, kad pasiektų "kabančias aukščiau". Be to, dėl jau sukauptų žinių apimties potencialiems išradėjams tenka sugaišti vis daugiau laiko mokantis, tad jų aktyvaus "išradinėjimo" laikotarpis gerokai sutrumpėja. "Pastebėjau, kad Nobelio premijos laureatais tampa vis vyresni žmonės, – sako Johnsas, – o tai liudija, kad išradimams reikia vis daugiau laiko". Išeitis yra specializacija, bet tai reiškia, kad naujiesiems edisonams teks pasitenkinti naujų "Windows" versijų kūrimu ir pamiršti ambicijas išradinėti "elektros lemputes". Tačiau tokiu atveju jų išradimų reikšmė bus trumpalaikė, o mokslo procesas apsiribos jau egzistuojančių technologijų tobulinimu. Tai gali sudaryti pažangos iliuziją, bet iliuzija ir realybė – du skirtingi dalykai.

Jei Huebneris ir Johnsas teisūs, tai "Windows" tobulinimas mūsų problemų neišspręs. Jei inovacijos – ekonominės pažangos variklis (o su šiuo teiginiu nesutiktų retas žmogus), tai ekonomikos augimo laikotarpis artėja prie pabaigos. O kadangi visa mūsų finansinė sistema – kreditų procentų normos, pensijų fondai, draudimas, biržos – orientuota į augimą, ne tik nuosmukis, bei ir stagnacija ar net sulėtėjimas gali sukelti katastrofiškas socialines ir ekonomines pasekmes.

Ar įvykiai iš tiesų pakryps šia linkme? Ar tikrai sustos pažanga? Retrospektyviai pažvelgus į visą žmonijos istoriją galima padaryti labai prieštaringas išvadas. Britų ekonomistas Paulas Ormerodas, knygos "Kodėl dauguma sumanymų nepavyksta" ("Why Most Things Fall") autorius, nesiryžta daryti vienareikšmių išvadų: "Kai mąstau apie pažangą, mane plėšo prieštaringi jausmai. Biologai jau atsisakė pažangos sampratos – mes esame ten, kur esame. Tačiau žmonija tiek pažengė į priekį, palyginti su tuo, kas buvo anksčiau, kad, regis, padarėme kokybinį šuolį".

Ormerodo manymu, tokie pat kokybiniai šuoliai, nors ir labai retai, vyksta visuomenės organizavimo srityje. Vienas iš tokių šuolių, pasak jo, buvo miestų atsiradimas. Miestai atsirado apytikriai prieš 10 000 metų, netrukus po to, kai žmonės iš medžiotojų ir rinkėjų virto žemdirbiais. Kiti pažangos spiralės vingiai nė iš tolo neprilygsta šiam įvykiui. Pavyzdžiui, kadaise atrodė, kad Romos imperija egzistuos amžinai, teikdama pasauliui pažangą. Tačiau vieną dieną ji žlugo. Todėl kyla klausimas: ar mūsų liberali demokratinė ir kapitalistinė visuomenės sankloda yra amžinas žmonijos gyvenimo reiškinys, ar, panašiai kaip Romos imperija, ji tėra trumpas simbolinis gerovės blyksnis?

Ormerodas mano, kad kapitalizmas, kaip ir miestai, liks su mumis ilgam. "Galbūt po tūkstantmečius trukusių ieškojimų mes pagaliau atradome teisingą kelią, – sako jis. – Galimas daiktas, kad kapitalizmas išliks Darwino natūraliosios atrankos procese, kuris kitas socialines ir ekonomines sistemas pasiuntė į istorijos sąvartyną".

Nepaisant to, Ormerodas pripažįsta, kad pažangos tempas iš tiesų lėtėja (anot jo, "visos vietos jau užimtos") ir kad pažanga kaip ir anksčiau priklauso nuo neprognozuojamų išorinių veiksnių. Nukritęs asteroidas arba išsiveržęs milžiniškas ugnikalnis gali akimirksniu išsklaidyti mūsų tuščiagarbes svajas. Tačiau iš esmės Ormerodas mano, kad du šimtus metų trukęs klestėjimas nėra atsitiktinis.

Jam karštai pritaria amerikietis Joelas Mokyras, vienas iš įtakingiausių ekonomikos istorijos specialistų. Savo knygose "Gerovės svertas" ("Lever of Riches") ir "Atėnės dovanos" ("Gifts of Athena") jis laikosi požiūrio, kad einame teisingu keliu ir kad mūsų liberali demokratinė civilizacija iš tiesų turi unikalų gebėjimą nuolatos skatinti pažangą. Savo požiūrį jis argumentuoja tuo, kad XVIII a., Apšvietos epochoje, žmonių gyvenimo "lygtis" pasipildė nauju elementu – žinojimo kaupimu ir jo "cirkuliacija laisvoje rinkoje". Rinka atlieka pažangią funkciją, nes patikrina idėjų "patvarumą" ir atrenka veiksmingiausias iš jų. Šį žinojimą įkūnija institutai, kurie, priešingai nei pavieniai žmonės, pajėgia pakilti aukščiau mūsų "žvėriškos" prigimties. Sėkminga šių institutų veikla leidžia tikėtis, kad bendromis jėgomis atrasime visų ateities problemų sprendimus. Pavyzdžiui, jei baigsis nafta, mes tikriausiai sugebėsime pasitelkti vandenilinę arba atominės sintezės energiją. Jei aplinka žūsta, turime atrasti būdą ją atgaivinti. "Jei globalinis klimato atšilimas iš tiesų vyksta, – sako Mokyras, – vadinasi, netrukus atsiras technologijos, kurios leis mums susidoroti su atšilimo pasekmėmis".

Tačiau jis pripažįsta, kad šioje "medaus statinėje" yra ir didelis šaukštas deguto. Pirmiausia, nors visuomenėje pažanga ir tęsiasi, atskirų žmonių lygmeniu ji nevyksta. Žmogaus prigimtis visiškai netobulėja. Mūsų agresyvus "gentiškumas" tvirtesnis už granitą – nekintamas ir nepakeičiamas. Individualiu lygmeniu mes – gyvūnai, nepajėgūs tobulėti. Būtina pažaboti šią "žvėrišką" prigimtį veiksmingais institutais: išsilavinimu, įstatymais, valstybe. Blogiausia, kad ir jie netobuli. "Mane gąsdina faktas, – prisipažįsta Mokyras, – kad šie institutai kartais ima ir užstringa, nesuveikia".

Kaip tik tokie pamatinių institutų "gedimai" įvyko Rusijoje 1917 m. ir Vokietijoje 1933 m. ir abiem atvejais sukėlė ilgalaikes, precedento neturinčias skerdynes. Pasak Mokyro teorijos, tokie "gedimai" taip pat pagimdė institucionalizaciją – bet ne mūsų žinojimo, o agresyvios, žvėriškos prigimties. Pats faktas, kad tokie dalykai apskritai įmanomi – perspėjimas, jog pažangos negalima laikyti kartą ir visiems laikams duotu dalyku.

Kai kurie mokslininkai mano, kad kaip tik toks institucinis "gedimas" dabar vyksta išsivysčiusiose šalyse, įgaudamas "demokratijos deficito" formą. Šis deficitas pasireiškia pačiais įvairiausiais lygmenimis. Paimkime, pavyzdžiui, viršvalstybinį lygmenį: stambios korporacijos ir institutai – ES, Pasaulio bankas – pamažu atima iš rinkėjų teisę priimti sprendimus kai kuriose svarbiose srityse, taip naikindami demokratiją atskirose šalyse. Kalbant apie atskirų šalių lygmenį reikia pažymėti, kad politinio proceso sudėtingumas skatina griebtis manipuliacijų ir daryti rinkėjams beveik "hipnotinį" poveikį. Ypač tai būdinga Britanijai, kur "naujieji leiboristai" pavertė politinį gyvenimą virtualių prezentacinio pobūdžio klausimų "atrajojimu". Tokia įvykių raida rodo: nors sistema vadinasi "demokratine", tai dar nereiškia, kad jos gelmėse išliko progresyvių vertybių, kurias mes paprastai siejame su liaudies valdžia. Demokratija turi gebėjimą likviduotis. Be to, iškilus neapibrėžiamai globalinei terorizmo grėsmei, pastūmėjusiai teisinių sistemų evoliuciją "gynybine", t. y. laisvių ribojimo ir kišimosi į asmeninį gyvenimą, linkme, kyla dar vieno institucinio "gedimo", skatinančio naujos, destruktyvios socialinės sanklodos atsiradimą, pavojus. Mes tikrai neįgijome imuniteto, saugančio nuo totalitarinių praeities anomalijų.

Kitas argumentas tas, kad kapitalizmas ir globalizacija – visai ne sinonimai. Dabartinė globalizacijos "banga" pradėjo kilti aštuntajame dešimtmetyje. Buvo manoma, kad tai procesas, kuris, tobulindamas rinkos ekonomiką, paskatins liberalizavimą pasaulyje ir du šimtus metų trukęs išsivysčiusių šalių ekonominis klestėjimas apims visą planetą. Tačiau vis aiškiau matyti, kad šis procesas vyksta toli gražu ne taip, kaip tikėtasi. Žymus Kanados mąstytojas Johnas Ralstonas Saulas knygoje "Globalizmo žlugimas" ("The Collapse of Globalism") teigia, kad globalizacija iš esmės baigėsi ir ją keičia vietinių ir nacionalinių interesų konkurencija. O mokslininkas iš Kalifornijos Markas Le Vine’as studijoje "Kodėl jie nejaučia mums neapykantos" ("Why They Don’t Hate Us") parodo, kad už argumentų, kuriuos pateikia globalizacijos gerbėjai, pavyzdžiui, iš Pasaulio prekybos organizacijos, slypi aštrūs prieštaravimai ir nestabilumas tokiose šalyse kaip Kinija arba tokiuose regionuose kaip Artimieji Rytai. Globalizacija, teigia jis, dažnai tik dar labiau praturtina turtinguosius ir dar labiau nuskurdina neturtinguosius. Be to, ji griauna savitą kultūrą ir provokuoja agresyvų pasipriešinimą – pradedant studentų demonstracijomis Vakaruose, baigiant radikalių islamistų judėjimais Artimuosiuose Rytuose. Aiškėja, kad pažangos pamatai labai jau netvirti.

O gal pažanga tik iliuzija? Londono ekonomikos mokyklos profesorius Johnas Grayus, Europos minties istorijos specialistas, tvirtai įsitikinęs, kad iš tiesų jokia pažanga tiesiog neegzistuoja. Žmonės, pasak jo, "pernelyg pasiduoda dabarties realijų įspūdžiui" ir remdamiesi vos dviejų šimtmečių istorijos tarpsniu, išplėštu iš bendro konteksto, daro išvadą, kad pažanga amžina.

Knygoje "Al Kaida", arba ką reiškia būti moderniam" ("Al-Qaeda and What It Means to Be Modern") jis teigia, kad žmogus iš prigimties blogas ir nepataisomas, ir jo trūkumai uždeda žymę viskam, ką jis sukuria. Taigi institutai, kuriuos šlovina Mokyras, neiškyla virš žmogiškosios prigimties – jie įkūnija ją. Mokslas, pasak Grayaus, iš tiesų padeda kaupti žinias. Tačiau šias žinias žmogus naudoja ne tik gerais tikslais – tikimybė, kad žinios bus panaudotos piktam, mažų mažiausiai tokia pati. Savo knygoje jis įrodinėja, kad "Al Kaida" – visai ne "viduramžiška" struktūra, kaip daugelis mano, o nepaprastai šiuolaikiška organizacija, pasitelkianti šiuolaikines technologijas ir vadybos teorijas destruktyviais tikslais. Viena vertus, mes gydomės dantis su nuskausminimu, kita vertus, esame pasirengę panaudoti branduolinį ginklą. Galbūt mokslo ir technikos pažanga tęsis, o galbūt ir ne. Tai nesvarbu, nes inovacijos tik leidžia mums veiksmingiau daryti tai, kas užprogramuota mūsų prigimtyje. Pasak Grayaus, pažanga žengia koja kojon su regresu. Šiuolaikinėmis sąlygomis "žingsnį pirmyn" nuo "žingsnio atgal" gali skirti vos kelios dienos. Ilgainiui arba mūsų konfliktai sukels moralinį nuosmukį, kaip atsitiko nacistinėje Vokietijoje ir komunistinėje Rusijoje, arba prieš mus atsigręš mūsų prisirišimas prie augimo.

Kalbėdamas apie moralę Grayus pateikia vieną iškalbingą nūdienos pavyzdį – kankinimus. Daugelį metų manėme, kad išsivysčiusios šalys kartą ir visiems laikams atsisakė kankinimų, o jei kas nors kur nors ir pasitelkia kankinimus, tai būna tik nusikalstamas savivaliavimas, kurio vykdytojai griežtai baudžiami. Tas faktas, kad nenaudojame kankinimų, buvo laikomas vienu iš pagrindinių mūsų civilizuotumo, pažangumo požymių. Tačiau dabar, kai mums gresia teroristai mirtininkai, iškilo siaubinga dilema. Jei sulaikomas žmogus, žinantis, kur paslėptas miniatiūrinis branduolinis užtaisas, ir jis nesako, kur šis užtaisas paslėptas, ar turime teisę kankinimais išgauti iš jo reikalingą informaciją? Šiandien daugelis, nors ir nenoromis, pripažįsta, kad tokią teisę turime. Svarstoma net kokius įrankius naudoti tokiems kankinimams: įtariamiesiems siūloma varyti į panages sterilias adatas. Man pačiam kartą teko įsitikinti, kokia tai skausminga procedūra, kai prieš pašalindami man nagą gydytojai kelioms sekundėms įdūrė adatą su nuskausminamaisiais. Galiu patvirtinti: kankinamieji išklos viską.

Profesorius Alanas Dershowitzas, Harvardo universiteto teisės dėstytojas, apskritai siūlo legalizuoti kankinimus: "Kankinimai laikomi tabu, šiuo klausimu nediskutuojama. Neveidmainiaukime: atėjo kitokie laikai. Dabar susiduriame su teroristais, kurie naudoja uždelsto veikimo bombas, tad kovai su jais visos civilizuotos, demokratinės visuomenės turi pasitelkti kankinimus". Dershowitzui nepatinka "tyli veidmainystė", kai kankinimai pasitelkiami, bet apsimetama, kad nieko panašaus nevyksta. Kaip pavyzdį jis pateikia Chalido Šeicho Muchamedo – vieno iš "Al Kaidos" vadeivų, sulaikyto 2003 m. Pakistane, – tardymo atvejį. Per kvotas amerikiečiai tardytojai nardino jo galvą į vandenį, grasindami nuskandinti. Kadangi fizinių sužalojimų jam nebuvo padaryta, jų veiksmai nebuvo kvalifikuoti kaip kankinimas, nors iš tiesų sulaikytasis, be jokios abejonės, buvo kankinamas.

Dershowitzas mano, kad legalizavus kankinimus bus galima išvengti tokių baisybių, kokios vyko Abu Graibo kalėjime Irake. Jeigu, pavyzdžiui, kankinimus būtų sankcionavęs Tony Blairas arba George’as W. Bushas, viešumas ir įstatymiškumas būtų užkirtęs kelią ekscesams. Grayaus manymu, kankinimai – akivaizdus regreso ženklas. Dershowitzas iš dalies su juo sutinka, tačiau mano, kad šiuo atveju pažangos skleidėjai turi sudaryti kompromisą su savo sąžine: "Terorizmas – civilizuotumo požiūriu didelis žingsnis atgal. Nacizmas taip pat buvo didelis žingsnis atgal. Norint kovoti su tokiais reiškiniais mums kartais irgi tenka žengti žingsnį atgal. Tačiau kitose srityse pažanga tęsiasi. Ateinančioms kartoms tikriausiai teks susitaikyti su griežtesnėmis saugumo priemonėmis ir asmeninio gyvenimo neliečiamybės apribojimais, bet kitose srityse, pavyzdžiui, seksualinio elgesio, mes žengiame į priekį. Nemanau, kad apskritai judame atgal".

Išeitų, kad žmonija, nors ir susidurdama su kliūtimis, vis dėlto žengia teisinga kryptimi. Hitleris buvo nugalėtas, o kankinimų legalizavimas galbūt ilgainiui padės nugalėti terorizmą. Mums tiesiog reikia susitaikyti, kad žengę tris žingsnius į priekį paprastai esame priversti žengti du atgal. Svarbiausia – neprarasti tikėjimo.

O ką, jei tai tik tikėjimas ir nieko daugiau? Ką, jei pati pažanga ilgainiui atves mus į pražūtį? Juk tokia prognozė visai tikėtina. Pirmiausia planetos gyventojų skaičius auga geometrine progresija. Šiandien pasaulyje gyvena beveik 6,5 milijardo žmonių, nors dar 1900 m. jų skaičius siekė tik 1,65 milijardo, 1800 m. – apie milijardą, o 1500 m. – 500 milijonų. Šie skaičiai rodo, kad ekonomikos ir technikos pažanga uždeda planetai papildomą naštą – milžiniškos žmonių biomasės pavidalu. Ilgėjant gyvenimo trukmei ir gerėjant racionui, pažanga skatina nepaliaujamą gyventojų skaičiaus augimą. O gyventojų skaičiaus augimas neatsiejamas nuo aplinkos taršos. Dauguma mokslininkų sutaria, kad globalinis klimato atšilimas iš tiesų vyksta ir tai yra žmogaus veiklos padarinys. Apskaičiuota, kad jau po dešimties metų šio proceso sustabdyti nebus įmanoma. Klimato sąlygos pasikeis, prasidės milžiniški potvyniai ir civilizacijai, o gal ir žmonių giminei apskritai iškils išnykimo pavojus.

Šito galima išvengti, jei JAV ir Kinija tuoj pat 50 procentų sumažins anglies dvideginio emisiją. Tačiau to tikėtis neverta, nes šios šalys kariauja ekonominį karą, besivaržydamos dėl nugalėtojo trofėjaus – pažangos. Pažanga sukėlė ir nemažai kitų grėsmių. Nyksta ne tik naftos, bet ir gėlo vandens, dar svarbesnio žmogui ištekliaus, atsargos. Išvengti karų dėl šių dviejų "skystojo aukso" rūšių beveik neįmanoma.

Be to, dėl pernelyg gausaus vaistų vartojimo antibiotikai jau darosi nebeveiksmingi, o naujų preparatų, galinčių juos pakeisti, artimiausioje ateityje vargu ar sulauksime. Galimas daiktas, netrukus žmonės vėl pradės mirti nuo anginos ir smulkių sužeidimų. XX a. staiga pailgėjusi gyvenimo trukmė dabar gali vėl sutrumpėti.

Mokyras, kalbėdamas apie minėtas grėsmes, raminamai tikina, kad "atviro žinojimo visuomenėje" visos šios problemos bus išspręstos. Grayus jam atšauna: "Tikėjimas, kad viskas išsispręs, priklauso religijos, o ne mokslo sferai". Mes tikimės pajėgsią viską išspręsti, bet iki galo negalime būti tuo įsitikinę. Jei padėties nepataisysime mes, tai padarys pati planeta, tačiau po jos pataisymų Homo sapiens rūšis iškeliaus į nebūtį.

Žinoma, vos ne nuo pat mūsų pasaulio pradžios judaistai, krikščionys, musulmonai ir įvairaus plauko rėksmingi puspročiai nepaliaujamai pranašauja jo pabaigą. Tačiau Paskutinio teismo diena, kurią jie skelbia, yra religinė samprata; o materialistai nenuilstamai įrodinėjo, kad pasaulis tobulės amžinai. Tačiau "naujosios apokalipsės" atžvilgiu susiklostė visiškai priešinga padėtis. Šiandien kaip tik tikėjimas drąsina, kad išspręsime visas problemas, o protas sako, kad atsakymų į svarbiausius klausimus neturime ir vargu ar juos atrasime artimiausioje ateityje. Galbūt mums nepavyksta rasti vaistų nuo vėžio tiesiog dėl to, kad šis uždavinys viršija žmogaus intelekto galimybes. Galbūt iki žvaigždžių nenuskridome todėl, kad tai prieštarauja mūsų biologinei sandarai ir Dievo nustatytiems fizikos dėsniams. Galbūt mes jau priėjome ribą ir gausybės rago saulė krypsta vakarop. Atsiranda vis daugiau įrodymų, kad du džiugūs augimo ir klestėjimo šimtmečiai gali baigtis naujaisiais viduramžiais: žinojimą pakeis tamsumas, taiką – karas, sveikatingumą – ligos, o persisotinimą – alkis. Nesutinkate? O juk praeityje kaip tik taip ir būdavo. Kuo mes skiriamės nuo protėvių? Manau, niekuo.


"The Times", 2005.X.16

Vertė Vitalijus Šarkovas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


103459. HoTea :-) 2007-11-29 14:34
as bijau nezinau kiek tiketi siuo straipsniu kiek ne.Bijau prarasti savo tevus,gimines,namus ir visa amzinybe kristi i bedugne

Rodoma versija 21 iš 21 
0:25:24 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba