ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-07-15 nr. 805

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (33) • REGIMANTAS TAMOŠAITIS. Jaustukai, kištukai, archetipai... (29) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Apie kelionių ir vaizdų netobulumą (19) • -gk-. Sekmadienio postilėALGIMANTAS MIKUTA. EilėsBRYAN APPLEYARD. Šviesai blėstant (1) • AUŠRA PAŽĖRAITĖ. Dešimties Dievo įsakymų mitas (2) • SIGITAS GEDA. Skaitalai – pelėmsVALENTINAS KLIMAŠAUSKAS. Tapimas savimi: 2006 metų odisėja (1) • SARA POISSON. Sėdintis žmogusCASTOR&POLLUX. Verba de verbis (1) • GYVENTOJAS. GyvenimasAUSMA CIMDIŅA. Beatričės kilmėSu dailininke RAMUNE VĖLIUVIENE kalbasi JUOZAS ŠORYS. Vešliosios protėvių pievos (9) • VIKTOR LAPICKIJ. StopLAIŠKAI (301) •

Skaitalai – pelėms

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

iliustracija

2004

Kovo 30, antradienis

Identifikavimo diena

Kiekvienas dainininkas, žinoma, geras dainininkas, turi savo "gabalą" – dainą, pagal kurią jį atpažįstame ir dieviname.

Regis, čia yra bendras reikalavimas ir poetams (kai Justis Mikutis reikalaudavo iš poeto vieno gero eilėraščio), net ir prozininkams.

Vieno gero romano, vieno gero apsakymo. Tai jo šerdis, esmė, viršūnė.

Identifikacijos ženklai. Pirštų atspaudai. Tokiu atveju kanadiečių poetų (neatsimenu pavardžių) poezijos apibrėžimai yra arti tiesos: poezija esanti tapatybės paieškos.

Kovo 31, trečiadienis

Apie kino režisierių, kitados gan impozantiškos išvaizdos:

– Geria kaip arklys, o mylisi kaip velnias...

Dabar jam 45-eri. O ką galima pasakyti apie jo režisuotus filmus? Nelabai yra ką, taigi ta charakteristika ir gelbstisi žmogus.

Eglės tėvas

Smagus žmogus, gal 40 metų. Nutarė želdinti barzdą. Sukilo visa giminė...

Žmona:

– Aš ne su tokiu vyru ženijaus...

Augino, augino, vienąryt – nusilupo, t. y. nusiskuto, ir kyšt galvą iš vonios.

Žmona, pamačiusi pliką pabarzdį:

– Aš ne su tokiu vyru gyvenau...

Meilė gamtai

Romas:

– Pyksi nepyksi, o aš parašiau rekomendaciją Feliksui.

– (...)

– Labai gamtą myli. Pagauna žuvį, tai matytum, kaip atsargiai kabliuką atkabina.

– O paskui vis vien papjauna?

– Žinoma. Ir suvalgo.

– Kaip suvalkiečiai kiaulę – užkutena ir... suvalgo.

Balandžio 1, ketvirtadienis

NATO dovanėlė moterims

Pirmąją NATO dieną (kai Lietuva priimta) Linas Linkevičius prakalbo ir apie dovanas.

– Moterys bus šaukiamos į privalomą karo tarnybą. Šauktinės – nuo 19 metų...

– Kam? Kodėl?

– Vyrukų trūksta, nelabai yr iš ko pasirinkt. Be to, lygios galimybės...

– O tos, kur turi vaikučių, mokosi, studijuoja?

– Žinoma, artileristės nebus. Žiūrėsim. Dėl vaikų ar nelabai sveikos...

– Betgi Lietuva ne Izraelis, kol kas čia niekas nekariauja?

– Nesurenkam kontingento.

Dabar tasai kontingentas, regis, 20 000. Tai kiek bus su moterimis ir mergelėmis?

Viena aišku: lietuvių kariuomenė bus linksma. Jeigu Irake ir sudegs kokia 20 moterėlių, – ko nusimint?

Visa paguoda: šiandien melagių (arba kvailių) diena.

Tai buvę senovės Egipte

Pasaulis atsiradęs su Saule. Iš pradžių Saulė buvusi sukurta kaip Vyras, t. y. vyriškosios giminės. Ilgainiui dievai pamatę, kad Saulė-Vyras "per šaltas", per menkai šviečia... Tada sukūrę jam Moterį, kuri savo karščiu kartkartėmis uždega Vyrą...

Taigi mano prielaida, kad Saulė esanti dvilytė, kitados nebuvo tokia juokinga.

Ir dar viena: iš moteriškosios Saulės pusės kilusios Saulės moterys.

Tai kažkas panašaus į senovės lietuvių vaidilutes, saugojusias ugnį šventyklose, tarkime, Palangoje, tikint padavimais.

Dieviškosios moterys. Senovės Egipte jos turėjusios teisę įeiti į valdovų rūmus...

Nejučiomis brėžiasi paralelė su Kęstučio pavogtąja vaidilute iš Palangos, jo sūnų motina.

Karališkojo kraujo moterys – tai jau kas kita, tos, kurios gimusios valdovų rūmuose, o čia – turinčios ryšį su pasaulio sukūrimo pradžia.

Nesu tiek tikras, kad senovės Lietuvoje, vėliau senovės Graikijoje ar Romoje buvo panašių dalykų, bet panašios sampratos esama ir S. Valiūno baladėje "Biruta", ir Maironio b. "Jūratė ir Kastytis".

S. Valiūno:

        Nebuvo ana kokia karalaitė,
        Bet iš Palangos vargdienė mergaitė.
        Žemčiūgais brangiais ir aukso auskarais
        Negašavojos vaikščioti pamariais.

Kunigaikštis Kęstutis (čia Keistuts), ją pamatęs, kreipiasi tokiais žodžiais:

        "Kas nors tu esi, deivė ar mergelė,
        Priimk čion ranką mano ant to kelio..."

Senovės Egipte tokios vedybos irgi būdavę įmanomos. Yra tyrinėtojų nuomonių, kad būtent iš tokių santuokų – faraonų ir Saulės dukterų – yra gimusios bent trys garsiosios Egipto moterys, pavyzdžiui, Nefertitė, Kleopatra...

Sunku atskirti, kiek čia legendos, kiek tikrenybės, bet pakanka argumentų tokiam požiūriui apginti.

Tiesa, neturime S. Valiūno giesmės autografo, t. y. ilgą laiką jo autorystė buvo abejotina. Senojo Vilniaus universiteto studentai, vėliau Peterburgo studentai lietuviai, emigravę į Ameriką lietuviai, o ir mano seneliai, giminės (iki tėvo) mokėjo ir giedodavo šitą baladę. Ilgą laiką (iki Kudirkos) ji buvo lietuvių himnas.

Man regis, iš S. Valiūno lyrikos yra daug ką perėmęs Maironis, pirmiausia tam tikrą "moteriškumą", trapų grožį, širdingumą.

iliustracija

S. Valiūnas daug rašė lenkiškai, po jo didis lyrikas – Baranauskas.

Maironio garbė – viską sulieja, kas gražiausia, jo poezija lietuviškai jau geba "plaukte plaukti". Tiesiog – jis stoja ant aukštesnio laiptelio.

Paskui galėjo atsirasti, tarkime, jaunas J. Kossu-Aleksandravičius.

P. S. Galimas daiktas, vaidilutės (plg. romėnų vestalės) turi ryšio su Palemono mitu, pasirodžiusiu pirmą kartą (?) Strijkovskio "Lietuvos istorijoje".

Mindaugo žmonos neturi to karališko ar dieviško spindesio. Jos žemiškesnės.

Senovės Egipto istorijoje kaitaliojasi du moterų tipai, su abiem valdovai gali turėti vaikų. Čia proga kalbėti apie ypatingą moterų reikšmę (kitokią sampratą) Egipte, o iš čia, kaip žinome, civilizacija, mokslai ir menai prasiskverbė į judėjų ir graikų miestus.

Piramidės

Dėl jų formų ginčas tebesitęsia. Man pačiam įdomus momentas: protingi žmonės negalėjo nepastebėti, kad žmogaus akių pora žvelgia išilgintu trikampiu.

T. y. akys mato siaurėjančią plokštumą. Jeigu žvelgsime iš visų taškų, tam, kad vaizdas būtų visapusiškas, prireiks kelių išilgėjusių trikampių plokštumų.

Nukreiptos į dangų jos, t. y. tie trikampiai, ir sudaro piramidės formą.

Nežinau, beje, ar esu teisus. Gal kas nors tą seniai pastebėjo...

Andai rašiau (beveik pokštaudamas), kad piramidės yra ugnies formos. Buvau prisiskaitęs Anaksimandro...

P. S. Renesansinė (Leonardo da Vinci) tapybos perspektyva rėmėsi matematiniais trikampio (žmogiškojo žvilgsnio) apskaičiavimais. Pavyzdžiui, vaizdas pro langą... O apskritai perspektyvos įvedimas prasidėjo daug anksčiau. Jau XIV a. gale, tarkime, Lietuvos krikšto laikais, Paolo Uccello į ją buvo taip įnikęs, kad žmonos kviečiamas miegoti sakydavo: "Ar ne nuostabus daiktas yra perspektyva?"

Beje, Šiaurės ir Pietų tapybos mokyklos skyrėsi tuo, kad Šiaurėje dominavo "daiktų perteklius", tapytojai rėmėsi veidrodine samprata – atspindžiu. Pagal tai būdavo galima atskirti paveikslus.

Samuelio Becketto "Molojus"

Romano p. 126 apie augalus:

"Kartais juose netgi regėdavau perteklinį Dievo buvimo įrodymą..."

Per daug Dievo?

Čia kažkas apversta aukštyn kojom...

Bet labiau man patiko tėvas Ambrozijus, kuris samprotauja apie tai, kad gyvūnai niekad nesijuokia, o Kristus irgi niekad nesijuokė.

Arba apie vištą, kuri nei geria, nei lesa, tik tupi įkišusi užpakalį į smėlį...

– Gal ji pasigavo pieputį? – klausia tėvas Ambrozijus.

Kas tasai pieputis? Vištų liga?

Vaikystės nuodėmės

ir prasikaltimai. Po daugelio metų visa tai ima keistai atrodyti. Tai, kas slėgė, atlėgsta.

Pavyzdžiui, triušio vagystė...

Tie žmonės, kurie buvo nuskriausti, seniai mirė arba – pamiršo. Niekam tai nebesvarbu. Sykį pusseserei bandžiau paaiškinti, kad buvau ją įstūmęs į dilgėles ir dėl to daug metų graužiausi...

– Bet aš nieko neatsimenu, – pasakė man jau dviejų vaikų motina...

Ar turėčiau galvoti, kad už viską teks atsakyti "aname pasaulyje"? Per Paskutinį teismą?

Bet iš žmogaus to reikalauti kaži kaip keista. Nebent vaikams bauginti tetinka... Per toli, per tolima, neįsivaizduojama viskas.

Mano vaizduotė jau visai kitokia nei prieš pusamžį metų.

Apie neištikimybę

Būdas žmonoms (arba vyrams) ištardyti. Psichologai sako, kad geriausia daryti taip: nutaisius tinkamą (liūdną, desperatišką) miną, žiūrint į akis sakyti labai įtikinamai:

– Aš viską žinau...

– Ką tu žinai? – sunerims prasikaltėlis(-ė).

– Viską žinau. Kaip buvo...

Kaltoji pusė čia, girdi, sutriks ir pradės lementi:

– Bet tik vieną kartą... Girtas(-a) buvau... Nieko neatsimenu... Mane privertė. Aš nekaltas(-a). Tik vieną, vieną kartą!

Kaip deheroizuojami mitai

Pabandykite padeklamuoti:

        Žaibo ugnis nebaisi Ivanovui,
        Veržias į mūšį, drąsiai kovoja.
        Draugai, nugalėjom! Baigės audra...

Taip atrodo mūsų Tatulis, skaitydamas savo eiles.

Balandžio 2, penktadienis

Rinkimai Dzūkų gatvėje

Auksė dirbo ten rinkimų dieną, bet papasakojo tik dabar.

Anksti rytą pirmas pasirodė čigonų baronas. Išsipustęs, orus. Apsidairė, tada davė ženklą...

Į salę siūbtelėjo visas taboras.

Čigonų baronas:

– Už Paksą!

Čigonai (vienas kitam):

– Už Paksą! Už Paksą!

Surašė, sukišo į dėžę biuletenius...

Čigonų baronas:

– Visi namo!

Ir – amen. Salė kaip po mūšio.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 21 iš 21 
0:25:23 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba