Niekada nežinai, kas ko vertas. Kuo vertinga tai, ką matai. Juk geras, stambus vabalas yra gyvas, intelektualus ir šiuo požiūriu jis didesnis gamtos stebuklas negu kalnas, netgi status ir akmeningas. Pridėkime dar tai, kad vabalas skraido, o kas regėjo skrendantį kalną? Kalnai skraido tik kinų legendose. Taip ir nežinai, ką labiau vertinti vabalą ar gražų kalną. Galbūt dėl to, kad tai neįdomu ir neištiriama. Tokios problemos, tokie sulyginimai. Ir nepamatuojama jokiomis matuoklėmis.
Tai pastebėjau, matyt, jaunystėje, o gal praėjusią vasarą, kuri nelaikytina mano jaunystės vasara. O kieno tada? Nesvarbu, nes nebuvo ana vasara perdėm vasarota, ir aš jau nebe jaunas ir ne senas, o senstantis. Taigi ir pats savęs negaliu taikliai apibūdinti, ką ir kalbėti apie mėginimą apibūdinti Konfucijų, kuris jau kadais numiręs; arba Jangdzės upės deltą, kurios nesu matęs (paveikslėliai nesiskaito, nors ir paveikslėlių negaliu apibūdinti, aš juos užmiršau).
Tad galiu atsakingai pareikšti, kad man pasisekė. Aš labai daug ko nematęs. Ir dabar matau, kad elgiausi teisingai. Nevertėjo važiuoti į jokią tolybę, nes būčiau ėmęs ir užmiršęs gyvą vaizdą. Geriau užmiršti paveiksliukus nei kelionės įspūdžius, nes į kelionę vyksti pasisemti įspūdžių ir už tai moki, stengiesi, vargsti. O paskui visi įspūdžiai susilieja, visos pagodos ir katedros galvoje susimaišo. Japonų piligrimai daug fotografuoja, kad galėtų pažvelgti į nuotrauką ir prisiminti štai čia aš buvau, stovėjau; bet tai tik nuotrauka, ir gali pasiskolinti tą nuotrauką iš kito japono arba atsiversti spalvotą enciklopediją. Juk pasaulio įžymybės ten yra nufotografuotos, kas, kad nuotraukos nedidelės. Gali pasididinti vaizduotėje. Bus panašu. Arba, jei esi mechanikas, gali pasididinti kompiuteryje. Daug pigiau nekankinus savęs kelione užmiršti atvaizdą, o ne pasaulio gabalą. Vaizdai juk yra gabalai, iš kurių susideda pasaulis. Juos sulipinus, galima gauti visą dėlionę. Visą vaizdą. Kada viską pamatai, gali laikyti save pasaulį mačiusiu žmogumi. Jei matei ne visas pasaulio šalis ir ne visus saulėtekius Lhasoje, tai vadinti save gali tik pasaulio mačiusiu. Tuo pripažįsti, kad matei atskirus pasaulio gabalus. Tai stumia į nevisavertiškumo pojūtį. Kad ir kiek lakstysi po dykumas, tropikus, vis vien liksi nepamatęs Aleksandro Makedoniečio statyto tilto per Araksą ar užburiančių Vidinės Mongolijos peizažų. O šito nepamatęs žmogus nieko vertas, tai yra nevisavertis, ir dera jį apgailėti. Bet mandagiai, nerodant pirštu ir nespjaudant į jo pusę seilėmis. Nors ir maga ką priekaištingo ištarti. Toks tas žmogus naivus. Juk net matęs ledkalnį jis gali girtis regėjęs gamtos reiškinį, didingą ir paslaptingą, kuris sykį nugriovė "Titaniką". Bet jis nematė pačių gražiausių ledkalnių palei Antarktidą. Tų, kurie mėlynos spalvos. Žmonės, norėdami save apgauti, prisigalvoja tokių frazių kaip "Matei vieną ledkalnį, matei visus", bet juk tai neteisinga tu nematei visų ledkalnių. Kur ten juos pamatysi. Net ledlaužių jūreiviai ne visus yra matę. Kai kurie taip ir plūduriuoja nepamatyti. Net banginių medžiotojų.
Tuo noriu pasakyti, kad gamta ne tik kupina paslapčių, bet ir nematoma. Visada matai tik jos gabalą, o ne visumą. O paskui užmiršti. Daug geriau turėti po akimis patikimą peizažą už lango. Jei užmirši kurį rytą prieisi ir pasižiūrėsi, ir atpažinsi, ir prisiminsi išsyk. Nebent būtum ūmai išprotėjęs. Tada tai, žinoma, kita kalba. Tada stebėsi už lango žirafas ir vaivorykštes ir būsi visai patenkintas. Juk tai gražu. Kas nuginčys. Kai kurie per savo daugiabučio langą mato Sindbadą, ciklopus ir fėją Morganą. Bet tam reikia stiprių nervų, nes fėja Morgana atsivedusi dar ir trolių pulką, kurie tik laksto po kiemą ir rėkia. Gali net pakyrėti. Nors ko norėti iš tų trolių. Jie nedidelio proto, apie save mano labai jau gerai ir yra paskendę puikybėje. Todėl ir bėgioja ir šaukia gomuriniais balsais. Jie mano, kad tai išmintinga bėgioti ir šaukti.
O ar koks žmogus, apsilankęs Paryžiuje, patyrė nušvitimą, praregėjo būties esmę? Tai kam važiuoti į tą Paryžių? Geriau į Berlyną, rezultatas bus toks pat, o daug arčiau. Beje, Zapyškis dar arčiau negu Berlynas. Esama žmonių, kurie čia patyrė samadhi, o du mano bičiuliai ten matė angelų. Su kai kuriais ir peršnekėjo. Ir gavo šiokios tokios dvasinės patirties.
Tad kelionės ir jų vaizdai yra beprasmiškas užsiėmimas. Vėliau visi matyti dalykai susilieja į vieną juostą kaip važiuojant greituoju traukiniu. Važiuodamas taip ir negali pasakyti, ar matei ką. Tiesiog buvai tarp dviejų taškų.
ATĖNAI
Lietuva internete
