ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-06-02 nr. 847

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

JURGIS KUNČINAS. Prieš dešimt metų (18) • PETRAS RAKŠTIKAS. Bim, bam sekmadienio rėmuose (1) • -js-. Sekmadienio postilėPAUL VERLAINE. Išmintis (5) • INGA ĀBELE. Natiurmortas su granatu (5) • WOLFGANG STEGMÜLLER. Filosofinės diferenciacijos procesas (2) • JERRY L. EISLEY. Atvaizdo amžius (1) • SIGITAS GEDA. Kanapinis kaklaraištis (3) • AGNĖ LEKŠTUTYTĖ. Mindaugas Skudutis. Autoportretas (Kristaus amžius). 1981 (4) • AUGUSTINAS DAINYS. Eilės (1) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (30) • LILIJA DUOBLIENĖ. Pabėgimas pagal Leną Eltang (5) • MARCELIJUS MARTINAITIS. Namai – rojaus darželio modelis (6) • JURGA MOCKEVIČIŪTĖ. Dėl palmės rojuje. Nuotykiai Al-qahyro (4) • VILMA PAJUODIENĖ-FIOKLA. Eilės (25) • TADAS VIDMANTAS. Pasakojimai apie Aleksandrą (3) • padarėt iš dievo šventą karvę (237) • 2007 m. birželio 9 d. Nr. 22 (848) turinys (61) •

Mindaugas Skudutis. Autoportretas (Kristaus amžius). 1981

AGNĖ LEKŠTUTYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Autoportretas
(Kristaus amžius). 1981.
Nuotrauka iš LDM ŠDIC archyvo

Mindaugas Skudutis

Klasika ir semiotika


Pirmiausia trumpai bus aptariamos eidetinės ir chromatinės paveikslo ypatybės, leidžiančios jame skirti ir fiksuoti kelias antropomorfinių figūrų grupes. Akivaizdžiausios, grįstos skirtingais matmenimis ir reiškiama priešprieša didelis / mažas, yra dvi atlikėjų figūrų grupės: tai pora didelių, paveikslo pagrindinėje erdvėje (kategorija didelis / mažas suponuoja ir topologinį skaitymą) įkurdintų antropomorfinių pavidalų – veidas ir pusmėnulis; o kaip priešprieša joms paveikslo apačioje – mažos, periferinės žmogeliukų figūrėlės. Kitos eidetinės kategorijos gali būti pasitelkiamos skiriamoms atlikėjų figūrų grupėms tikslinti: kategorija griežtas kontūras / negriežtas kontūras kreipia žvilgsnį į figūrų kontūrų skirtumus – griežtasis būdingas centrinėms antropomorfinėms figūroms, negriežtas, trūkinėjantis – žmogeliukams. Figūrų simplifikuotumo laipsnis, nusakomas kategorija detalumas / apibendrinimas, vėl įkūnija skirtį tarp centrinių antropomorfinių pavidalų, kurie yra individualizuoti, detalūs, ir žmogeliukų figūrų, kurioms būdingas didelis abstrahavimo laipsnis. Šias eidetines savybes galima papildyti chromatine priešprieša achromatiškumas / chromatiškumas; pirmasis būdingesnis stambiesiems pavidalams, antrasis – smulkiesiems.

Centrinės antropomorfinės figūros siūlo plastiniu lygmeniu aiškiai artikuliuotą seminę skirtį vyriškumas / moteriškumas. Paveikslo centre – šviesių tonų vyriškio veidas, pridengtas tamsių akinių. Juodų akinių figūra veikia kaip riba, anuliuojanti tiesioginį personažo žvilgsnio susitikimą su pasauliu, be to, juodi akiniai nepraleidžia kito žvilgsnio; tai, kas slepiasi (slepiama) už jų, lieka uždara ir neprieinama pasauliui arba kitaip – žvilgsniui iš išorės. Akinių struktūra yra asimetriška: dešinysis stiklas manifestuoja ribą tarp vidinės (žvilgsnio) ir išorinės (pasaulio, į kurį jis nukreiptas) erdvės, taigi jis dengia, galėtume spėti, personažo žvilgsnį; o kairysis akinių „stiklas“ – kiaurymė, anuliuojanti minėtąją perskyrą ir panaikinanti tikėtiną personažo žvilgsnio galimybę. Tokia asimetriška akinių konstrukcija leistų daryti prielaidą, kad veido figūra yra tuščiavidurė – tai veidas-kaukė. Šalia vyriško veido vaizduojama pusmėnulio figūra, kurios moteriškumą plastiniu lygmeniu galima identifikuoti iš paryškintos blakstienų linijos ir intensyvaus raudono moteriškų lūpų linkio. Mitologijoje archajiškas mėnulio vaizdinys yra moteriškasis mėnulis, valdęs naktį ir matavęs laiką; mėnulis siejamas su moteriškosiomis dievybėmis, moterų magija, vaisingumo ciklu.

Ant vyro veido arba šalia jo ir mėnulio figūrų lokalizuojamos smulkios – kopėčių, arklo, ugnies, ašaros, valties – figūros. Dalį jų galima traktuoti kaip nuorodas į mitologiją. Dešinėje vyro veido pusėje, ties plaukų sandūra su kakta, matome miniatiūrinio arklo, o kairėje pusėje ant galvos – oranžinės liepsnos figūrą. Arklą galima traktuoti kaip nuorodą į dirbamą žemę, kuri mitologijoje suvokiama kaip tvarkos ir dieviškųjų galių reiškimosi vieta, besiribojanti su nedirbama žeme, tai yra chaoso sfera. Ugnis mitologijoje lemia pasaulio atsiradimo (gyvybės įžiebimo) vyksmus. Pusmėnulis turi mėlynos spalvos ašaros formos detalę. Ašara kosmologinėje erdvėje sietina su vandeniu. Ašaros formos detalėje įžiūrima miniatiūrinė valtelės figūra. Kosmogoniniame mite, kuriame pasaulio priešistorė vaizduojama kaip visa apimantis vandenynas, valtis tampa vienu iš objektų (tokie objektai dar gali būti sala, akmuo ar krėslas), atliekančių visatos kietojo prado vaidmenį.

Keturi elementai – ugnis, vanduo, oras ir žemė – daugelyje mitologijų sudaro pasaulio pagrindą. Paveikslas paverčia figūromis tris iš minėtųjų elementų – ugnį (liepsnos liežuvio figūra), vandenį (ašaros figūra) ir žemę (arklo figūra). Oras gali būti išskiriamas chromatiniu lygmeniu, jis išreikštas pilkšvų mirguliuojančių spalvų tonais, virš centrinių antropomorfinių figūrų virstančiais mėlynomis properšomis.

Atlikėjų figūras vertinant somatinėje plotmėje iškyla priešprieša statika / dinamika arba kitaip – buvimas / veikimas, jas galėtume išskleisti supriešindami tokias kategorijas kaip neįtrauktumas, atsietumas / įsitraukimas. Paveikslo centre vaizduojamoms antropomorfinėms figūroms būdinga sunkumas, svarumas, monumentalumas, tai disonuoja su žmogeliukų figūrėlių lengvumu ir išskydimu erdvėje; sąstingis ir atsiribojimas (veidas-kaukė juodais akiniais) bei miegas (pusmėnulis; tokią prielaidą galima daryti turint omenyje pusmėnulio figūros įvedamą laiko, t. y. nakties, matmenį) čia priešinami judesiui. Priešprieša statika / dinamika leidžia konstruoti opoziciją objektiškumas / gyvastingumas: nejudrumo pozicijoje esantys veidas-kaukė ir miegantis mėnulis (o miegantis – tarsi truputį miręs) kontrastuoja su gyvybingu žmogeliukų judesiu.

Žmogeliukai nėra individualizuoti, jiems būdingas bendras judėjimas, identiškos kūnų pozicijos. Tuo tarpu centrinėms antropomorfinėms figūroms charakteringa skirtingų išgyvenimų, reakcijos į aplinką raiška. Veidas gali būti suvokiamas kaip vidinio vyksmo aktualizavimo scena. Taigi vyriškojo veido figūra nurodo intensyviausią atsiribojimo, izoliacijos, komunikacijos negalimybės laipsnį: veide neįskaitomos emocijos, viena akis dengiama stiklo, kitos vietoje – juoda kiaurymė. Moteriškosios pusmėnulio figūros elementai leidžia kalbėti apie emociją, reakciją: nors akis čia užmerkta, atsiranda šypsančių lūpų linkis ir ašara; tai galima traktuoti kaip išorinę vidinio pasaulio manifestaciją. Centrinių antropomorfinių figūrų raiška somatinėje plotmėje leidžia kategoriją vyriškumas / moteriškumas tikslinti tematine priešprieša uždaras vyriškumas / atviras moteriškumas.

Akis – pagrindinis žmogaus jutiminio pažinimo organas, jos padedamas žmogus suvokia ir konstruoja natūralų objektų pasaulį. Paveikslas siūlo anuliuoti žvilgsniui priskiriamą prigimtinę matymo funkciją: čia akys arba užmerktos, arba dengiamos juodų akinių. Matymo negalimybę sustiprina ir laiko matmuo, kurį įveda antropomorfizuotas pusmėnulis ir chromatinė paveikslo organizacija, reiškiama priešprieša šviesūs / tamsūs tonai (pilkšvai rusvų tamsių tonų gama kontrastuoja su šviesiu mėnulio ragu ir veido gelsvumu).

Aptartos atlikėjų ir jas supančių objektų figūros leidžia fiksuoti kokybinį erdvės nevienalytiškumą, reiškiamą priešprieša reikšmingas, sustruktūrintas centras / chaotiška, bestruktūrė periferija. Paveikslas siūlo šių dviejų erdvių sujungimo galimybę. Erdvės matmuo artikuliuojamas kopėčiomis. Kopėčios – mediacinė figūra, žyminti vietų skirtumą ir kartu jungianti tai, kas yra aukštai ir žemai, bei suponuojanti judėjimo galimybę iš vienos erdvės į kitą. Kaip mediacinę figūrą būtų galima vertinti ir valtį, kurioje taip pat kaip ir kopėčių atveju implikuota judėjimo galimybė, bei arklą, kuris suponuotų tvarkos / chaoso (turimas galvoje chaoso sutvarkymas suteikiant jam struktūrą) priešpriešą. Remiantis eidetine kategorija didelis / mažas, kopėčių, arklo, valties figūras galima sieti su žmogeliukų figūromis. Tuščios kopėčios, valtis, pamestas arklas nurodo nerealizuotas jų kaip įrankių, priemonių funkcines galimybes.

Kol kas išsamiau buvo kalbėta tik apie centrines antropomorfines figūras, tam tikrus universalius, archetipinius įvaizdžius ir jų reikšmes, kurios daro įmanomą mitologinį paveikslo skaitymą. Tuo tarpu paveikslo pavadinimas „Autoportretas (Kristaus amžius)“ signalizuoja, kad žiūrovui (po mitologiniu sluoksniu ar prie jo) turėtų būti pateikiama tam tikra autoriaus savivertės ar, ieškant tikslesnio įvardijimo, savižiūros programa. Ir tai turėtų būti ne bet kokia savižiūra, o greičiausiai brandžios, susiformavusios asmenybės. Bent jau tokią ją suponuoja skliausteliuose pateikiama nuoroda – Kristaus amžius (t. y. 33 metai), plačiai kasdienybėje naudojama krikščioniškoji klišė, nurodanti tam tikrą lūžio momentą bręstant asmenybei.

Čia vėl reikėtų grįžti prie centrinio paveikslo elemento, kuris buvo įvardytas kaip veidas-kaukė. Apie asimetriškos struktūros tamsintų akinių figūrą jau buvo kiek užsiminta, ją galima tiksliau apibūdinti pasitelkiant tiesosakos kvadratą, kuriame aktualizuojami santykio buvimas / atrodymas deriniai. Viena vertus, dešinysis akinių stiklas dengia autoriaus žvilgsnį iš portreto į aplinką, slėpdamas jis orientuoja nuo buvimo link atrodymo pozicijos, taigi judama nuo tikrumo link paslapties (paliekama tikimybė, kad stiklas slepia žmogišką žvilgsnį; tamsoje belieka žiūrėti savin, o pasauliui, stengiantis įžiūrėti iš išorės, kas po stiklu, belieka į jį atsimušti). Kita vertus, kairysis „įgaubtas“ stiklas atveria tai, kas neregima, rodo tai, kas yra slepiama: paslaptis paverčiama tikrumu, o tikrumas – beviltiškai juoda kiaurymė.

Slėpti (slėptis), bet drauge ir rodyti (ir atvirkščiai). Žiūrovui prieš akis pastatoma trisdešimt trečių metų kaukė (joje atpažįstame autoriaus bruožus), kuri apipinama „suragėjusiais mitais“, o ties lūpų brūkšniu vorele paleidžiami mirgantys ir kirbantys „personaliniai kryželiai“ (plastiniu lygmeniu žmogeliukų figūros atliepia kryžiaus formą).

Paveikslą galima perskaityti kaip pasakojimą apie dvejopą kūrybą: pirma, tai kalbėjimas apie pirmapradžius įvykius, apie pamatinius kosmoso sandaros elementus; antra, tai gana ironiškas prabilimas apie savikūrą (ar saviidentifikaciją). Universalus, svarus ir nepajudinamas mitinis sluoksnis čia susipina su trunkančiu, asmeniniu laiku. Ašis kopėčios–arklas (čia reikėtų prisiminti pirminę žodžio kultūra reikšmę – tai žemės dirbimas, arimas) nurodo potenciją sukultūrinti periferijoje esančius asmeninius siautulingus „kryželius“, kitaip tariant, aparti „mirgančius ir kirbančius“ plotus.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


85317. kiskis p2007-06-05 20:53
idomu ar pats skudutis ikirs sita teksta?

85338. dirižablis2007-06-06 03:00
Agnė nebijojo pažiūrėt, nebijos ir Skudutis paskaityt(žodžiai/sąvokos tai eklektiniai, bet su ryšiu, arba be ryšio - tai meno kūrinys irgi). Svarbiausia nebendrauti su myžalais, kaip tamsta. Su myžalais galvoj juokingas paveikslas, juokingas ir tekstas.

85348. kiskis p2007-06-06 10:51
paveikslas nejuokingas, greiciau tragiskas. is tiesu, be reikalo cia prisiminiau skuduti isvis. jo darbas jau atliktas, toliau veiksme jis gali ir nedalyvauti. ir teksto gali neskaityti. o gali ir skaityti. tik nesupratau kodel kazkas kazko turi bijoti? gal tikrai man myzalai galvoj.

85628. arch :-( 2007-06-10 15:10
Hm, labai schematiškai panaudotos semiotikos kategorijos. Analizė neįtikina, tiksliau, ne neįtikina, bet nepriverčia į paveikslą pažvelgti kitaip, iš naujo taško - ji tiesiog nepaveiki. Pasinaudojant minėtosiomis kategorijomis, įvairialypiai teksto elementai nemanifestuoja naujos, šviežios, semantiškai reikšmingos esaties. Be to, visos analizės grindimas mitologija (ir dar sukonstruotąja priešistorine) neatrodo tinkamas - juk tos "mitologiškos" reikšmės gali būti tokiomis tik tada, jei Skudutis savo paveikslą konstravo būtent pagal jas; kitu atveju tai gali būti tiesiog visiškai beprasmiškas (būtent šiuo atžvilgiu) atsitiktinis sutapimas.

Rodoma versija 25 iš 26 
0:24:46 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba