ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-06-02 nr. 847

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

JURGIS KUNČINAS. Prieš dešimt metų (18) • PETRAS RAKŠTIKAS. Bim, bam sekmadienio rėmuose (1) • -js-. Sekmadienio postilėPAUL VERLAINE. Išmintis (5) • INGA ĀBELE. Natiurmortas su granatu (5) • WOLFGANG STEGMÜLLER. Filosofinės diferenciacijos procesas (2) • JERRY L. EISLEY. Atvaizdo amžius (1) • SIGITAS GEDA. Kanapinis kaklaraištis (3) • AGNĖ LEKŠTUTYTĖ. Mindaugas Skudutis. Autoportretas (Kristaus amžius). 1981 (4) • AUGUSTINAS DAINYS. Eilės (1) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (30) • LILIJA DUOBLIENĖ. Pabėgimas pagal Leną Eltang (5) • MARCELIJUS MARTINAITIS. Namai – rojaus darželio modelis (6) • JURGA MOCKEVIČIŪTĖ. Dėl palmės rojuje. Nuotykiai Al-qahyro (4) • VILMA PAJUODIENĖ-FIOKLA. Eilės (25) • TADAS VIDMANTAS. Pasakojimai apie Aleksandrą (3) • padarėt iš dievo šventą karvę (237) • 2007 m. birželio 9 d. Nr. 22 (848) turinys (61) •

Eilės

AUGUSTINAS DAINYS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Senas veidrodis. 2006
Sigitas Staniūnas

Našlaitė


        Aksominiai našlaitės žiedlapiai,
        Virpantys ore ir žvilgantys saulėje,
        Rymo, išstatę į mane savo švelnų
        Pažeidžiamumą ir trapumą, bei liudija apie
        Grožio pergalę šaltose visatos platybėse.

        Našlaitės žiedas, nekaltas ir lengvai
        Nuskriaudžiamas, tačiau drauge
        Stojiškai ramus, yra simbolis žmogiško
        Likimo: pasmerktumo išgerti vienišumo
        Taurę iki dugno tam, kad būtų pašventintas
        Sielvarto bedugnės formų aštrumas ir atšiaurumas.

        Žalsvas krūmelis su rausvais širdies
        Formos žiedlapiais ir auksiniu saulės
        Krislu centre ištryško po permainingu
        Šiaurietišku dangumi ir atėjo į šį aštrų
        Empirinių formų pasaulį priminti žmonėms
        Apie nesibaigiančią likimo kovą ir apie tai,
        Kad yra viltis būti pamatytam, išgirstam
        Ir prisimintam, net jeigu lemta eiti vienišam
        Gyvenimo keliu ir vėliau išnykti, nes grožis
        Yra didesnė jėga už likimą ir jo smūgius.



Tulpė


        Birželio tulpė. Užsilikusi viena gėlyno
        Lysvėje. Išsišovusi aukštai virš žolių
        Ir samanų. Jos žiedas linguoja ore tarytum
        Rausva kriauklė, prigludusi prie neregimo
        Dievo ausies, girdinčios mano širdies pulsą,
        Kuri mylėjo ir kankinosi, tačiau galop atvedė
        Pažvelgti į tulpę, kurios formose
        Atpažįstu saiko ir harmonijos dermę.

        Mes visi ateiname į šį pasaulį tam,
        Kad pražystume ir, sukrovę savo sielos žiedą,
        Pamiltume save ir įrodytumėm, kad palaikanti
        Aukščiausiojo meilė mums nėra tuščia.

        Žvelgiu į nežymiai linguojančią tulpės žiedlapių
        Karūną, apsuptas klevų ir uosių alėjos, kurioje
        Gieda strazdai, ir suprantu, kad žydėti lemta tik
        Kartą metuose, tačiau esu laimingas ir nesigraužiu,
        Nes viena pilnatvės sekundė atperka didžiulius
        Pilkšvo laiko srautus, o jeigu dar pavyksta
        Padėti pasiekti pilnatvę kitam, kaip kad ši tulpė,
        Nuskaidrinusi mane vieną matinį birželio vidurdienį,
        Tada gyvenimas nėra beprasmis, nes šviesos
        Grandinė tęsiasi lyg strėlė, paleista į Dievo vartus.




Erškėtrožė


        Vasara triumfuoja žiedlapių pertekliumi
        Žieduose. Rausva persipina su violetine,
        Nuklysta į balkšvą ir įsipina į margą
        Peizažo paletę. Krūmas apsunksta nuo žiedų,
        Ties kuriais dūzgia bitė. Sprogusi žiedlapių
        Granata sustingsta amžinybėje ir rymo
        Gerdama saulės šviesą. Dabar metas žydėti.
        Dar toli laikas, kai žiedas turės pavirsti
        Į vaisių, išgairintą rudens šalnų. O kol kas
        Vasara, ir šešėliai krenta ant žemės, liudydami
        Tvarinijos sąrangą. O kas yra grožio šešėlis?
        Juk kam grožis, jei jo neparyškina kontrastas.
        Kitaip nepatirtumėm grožio blyksnių, kurie
        Ištinka kartais, tačiau sukrečia ir suvirpina
        Iki kaulų smegenų. Galbūt grožio šešėlis
        Yra kantrybė ir kęsmas, brandinant save.
        Laukiant ir tikintis, jog ateis alchemijos metas,
        Tačiau, kad jis nutiktų, kad dulkės pavirstų
        Auksu, reikia atlaikyti ledą ir speigą, kurie
        Leidžia nurimti ir susitelkti ties savimi, kad
        Paskui vėl atgimtum dar vienam gyvybės
        Nuotykiui, atperkančiam kantrybę, laukiant
        Prikeliančios ir įkvepiančios šviesos ir šilumos.

        Žiūriu į erškėtrožės krūmą ir jaučiu grožio
        Tvinksnius savo sieloje, kuri virpa, prisiminus
        Tai, ką regėjo viršdangėje, ir suprantu, kad šioje
        Žemėje nesu vienišas, nes man prieinamas grožis
        Yra sielos vaistas, išgydantis jos niūriąsias mintis,
        Gimstančias iš prieštaravimų, kuriuos esame
        Pasmerkti nešti šioje nuobloškio žemėje, tačiau
        Jie yra būtinas kontrastas, kad galėtumėm retkarčiais
        Patirti grožio blyksnius ir kontempliuoti amžinybę,
        Kol mūsų kūnai yra įmesti į srūvantį ir byrantį laiką.



Rododendrų žydėjimo metas


        Žydra, violetinė ir rausva spalvų paletė
        Užlieja švelnia žaisme mano sielą, ir ji
        Atsitiesia, pajutusi grožio prikeliančią galią.
        Ji nudažo mano jausmus ir protą spalvomis,
        Kurių sugerti ir paliudyti atėjau į šią nutrenkties
        Žemę. Joje dažnai esame priversti vaikščioti
        Blausioje prietemoje ir apgraibomis.

        Tačiau kai žingsniuoju šios rododendrų giraitės
        Takeliais, regėdamas spalvų simfoniją ir gerdamas
        Jos pustonius ir konvergencijas, suprantu, kad ši
        Nuobloškio žemė nėra vien tik sielvarto bedugnė.
        Mums duotas raktas išlaisvinti savo sielų sparnus,
        Ir šis raktas yra grožis bei jo blyksniai.

        Sodrioje žalių lapų tankmėje rymo daugiakampiai
        Žiedai. Žvelgdamas į juos aš iš lėto prisimenu,
        Ką mano siela matė ir jautė viršdangėje, prieš
        Pasirinkdama šį kūną, laiką ir erdvę, ir aš
        Suprantu, kad ji matė spalvotus kraštovaizdžius
        Ir jautė džiaugsmą bei susirūpinimą dėl šio pasaulio
        Iškreiptų formų bei norą kovoti su blogio
        Virusu, kuris ardo pasaulio tvarką.

        Tačiau netikėti grožio blyksniai, nutinkantys
        Šiapus, mums duoti tam, kad išvalytumėm
        Ir pašventintumėm savo sielas ir taptumėm
        Atsparūs blogiui, kuris prieš šventumą pralaimi
        Kaip žiemos sniegas prieš pavasario saulę.



Apie angelus ir Hefaisto žaizdrą


        Kai buvau jaunuolis, tryniau filosofijos
        Fakulteto auditorijų suolus, klausydamasis
        Iškalbingų profesorių ir ieškodamas
        Savo vietos po saule. Dabar, praėjus dešimčiai
        Metų nuo to paieškų laiko, nuolat skaitinėju
        Tomo Akviniečio traktatą apie angelus,
        Kuris mane veikia kaip puodelis valerijono
        Nuoviro. Kultivuoti savyje angelą – tai
        Geriausia, ką galima palinkėti žmogui,
        Kurį slegia šio pasaulio formų aštrumas.
        Angelai – tos pačios netragiškiausios būtybės,
        Gali būti geriausi lengvos ramybės mokytojai.
        Grynosios dvasios, aplenkusios materialumo
        Principą. Kaip man toli iki jų! Mane slegia
        Manasis materialumas, kurio mėsose nešioju
        Žaizdą, kurią įkvėpimo minutėmis stengiuosi
        Paversti Hefaisto žaizdru. Kūryba leidžia
        Užsimiršti – štai ko mane išmokė gyvenimas.
        Ir tai tikrai nėra angeliška pamoka, nes angelai
        Nekuria. Maigyti materiją kaip tešlos gabalą
        Ir iš jo lipdyti įvairias figūras – tai privilegija,
        Kuria disponuoja Dievas ir žmonės. Ten – kur
        Aukščiausia, ir čia – liūdesio regione, tai taip
        Tolima, tačiau ir taip artima, nes ir ten, Olimpo
        Viršukalnėje, ir čia, mirtingųjų žemėje, galima
        Prieiti prie kūrybingumo žaizdro ir kalti materiją
        Tol, kol iš jos išgausi reikiamą formą ir skambesį.
        Tobuliausi Aukščiausiojo kūriniai yra angelai,
        O ne žmonės, nes tie, kurie patiria skaudų buvimo
        Tragizmą, yra netobuli. Tačiau įtariu, jog taip
        Kaip aš ilgiuosi angeliškumo, taip ir angelai ilgisi
        Manojo žmogiškumo. Nes būti mirtingam ir tai
        Bandyti įveikti kuriant yra žmonių privilegija,
        Ir tai mus daro panašius į Dievą, nukalusį
        Tikrovę, kurioje ne vieta ilsėtis. Esu skausmingai
        Nutrenktas į šį aštriakampį pasaulį, ir man neleis
        Išprotėti tik Hefaisto žaizdras, nes jis suminkština
        Materiją ir leidžia jai suteikti angelišką formą.




Vakaras


        Vakaras... Ilgai lauktas pavasaris
        Įžengė pro pravertas balkono duris,
        Ir aš prisipildžiau ramybės ir šventumo.
        Miestas skęsta į tamsos glamones,
        Ir apšviestas Šv. Kazimiero bažnyčios
        Kupolas plaukia tarytum burlaivis
        Gęstančio šviesų žaismo jūroje.

        Vakaras... Ko galėčiau daugiau
        Tikėtis iš Aukščiausiojo? Nebent
        Kad nusileistų angelų choras ir mane
        Užlietų sferų muzikos pustoniai.
        Tačiau net jei tai ir neįvyks, aš dėkosiu
        Aukščiausiajam už mažyčius stebuklus,
        Nutinkančius neįtikėtiniausiomis minutėmis.

        Užtenka praverti akis, ir tu jau beveik
        Esi burtininkas, savo žiūros perspektyvos
        Lauke darantis stebuklus, kai matai,
        Kaip švyti į tamsos glamones smingančio
        Miesto kontūrai ir kaip visai netikėtai
        Susilieja šiapusinio ir anapusinio pasaulių
        Ribos ir vakaras dovanoja šventumo akimirką.

        Kai tai, kas buvo, ir tai, kas bus, nebeturi
        Prasmės ir viskas švyti amžinojoje dabartyje,
        Ir tai, ką matai, yra vanduo, paverstas vynu,
        Kurį aš dabar geriu, jausdamas, kaip tamsa
        Apglėbia mano žiūrą ir neleidžia numirti
        Nuo rutinos, nes viskas, ką matau, yra palytėta
        Šventumo auros, kuri žėrės tol, kol išliksiu
        Užmiršęs savąjį ego ir savuosius nepriteklius.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


85464. bon2007-06-07 15:19
niek nesupront.parašyta kaip neboisia, ar tevelio

Rodoma versija 25 iš 26 
0:24:44 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba