ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-06-02 nr. 847

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

JURGIS KUNČINAS. Prieš dešimt metų (18) • PETRAS RAKŠTIKAS. Bim, bam sekmadienio rėmuose (1) • -js-. Sekmadienio postilėPAUL VERLAINE. Išmintis (5) • INGA ĀBELE. Natiurmortas su granatu (5) • WOLFGANG STEGMÜLLER. Filosofinės diferenciacijos procesas (2) • JERRY L. EISLEY. Atvaizdo amžius (1) • SIGITAS GEDA. Kanapinis kaklaraištis (3) • AGNĖ LEKŠTUTYTĖ. Mindaugas Skudutis. Autoportretas (Kristaus amžius). 1981 (4) • AUGUSTINAS DAINYS. Eilės (1) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (30) • LILIJA DUOBLIENĖ. Pabėgimas pagal Leną Eltang (5) • MARCELIJUS MARTINAITIS. Namai – rojaus darželio modelis (6) • JURGA MOCKEVIČIŪTĖ. Dėl palmės rojuje. Nuotykiai Al-qahyro (4) • VILMA PAJUODIENĖ-FIOKLA. Eilės (25) • TADAS VIDMANTAS. Pasakojimai apie Aleksandrą (3) • padarėt iš dievo šventą karvę (237) • 2007 m. birželio 9 d. Nr. 22 (848) turinys (61) •

Kanapinis kaklaraištis

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

iliustracija

2005

Globalizacija

Tarp Rytų ir Vakarų yra esminių skirtumų. Kultūros, moralės, gyvensenos. Apie kokį nors suartėjimą ar supratimą (tarpusavio) net neįmanoma kalbėti.

Beje, ir tarp tautų. Tai, kas gražu vokiečiui, bjauru prancūzui.

Prancūzija atvirai (spaudoje) rašo „apie prancūzų pasibjaurėjimą lenku santechniku“, t. y. „lenkas gali padaryti gerai ir perpus pigiau“.

Viskas treška, viskas yra per siūles.

Kokie nors turkai, lenkų akimis, „meluoja net susiriesdami“. Rytuose tai yra „moralu“. Mes esam visai kitos savigarbos, etiketo, kito moralinio kodekso žmonės.

Pernelyg tiesūs, pernelyg paviršėliuose.

Dangus iš jūros

Jeigu dideliuos pietų vandenuos iš laivo žvelgsi į dangų, mėnulį gali pamatyti kaip apverstą kavos puodelį, o vaivorykštė apjuosia tamsų debesį nelyg auksinis siūlas (Renata Šumskaitė).

Kaip atsimušti nuo apkalbų

Yra geras priežodis:

– Geras arklys sukelia daug dulkių!

Moteris

Vyras klausia:

– Ar tu lesbietė?

– Taip. Aš laisva moteris. Tik penktadieniais, tik už pinigus.

Ta pati Renata

Apie moteris, kurios pasakoja (nuolat), su kuo miegojo ir kaip „buvo gera“.

– Tai yra labai negarbinga ir labai negražu.

Laivas vardu „Žvaigždynas“

Du su puse tūkstančio gėjų, vertų nuodėmės. Drybso deniuose apsikabinę.

– Žlugo paskutinė viltis ištekėti!

Beveik trečdaliu didesnis laivas už „Titaniką“.

Kapitonas – 40 metų.

Birželio 10, penktadienis

Apie mūsišką naivumą

1979-ųjų rudenį atostogavau Picundoje, Abchazijoj. Ten buvo garsūs rašytojų kūrybos namai. Kiti ten praleisdavo ištisus mėnesius – vasarą ir žiemą.

Keisčiausia, kad vėl susidūriau su kolega, kuris lyg ir norėjo su manim susidraugauti. Nuo jaunumės. Vienąkart betgi nesutarėm „dėl varnėnų spalvos“. Jis gynė savo nuomonę, esą jie juodi.

Aš sakiau, kad priklauso nuo apšvietimo. Gali būti ir juodai žali, juodžalsviai, netgi žaliai žaižaruojantys. Tokių, būdavo, prisižiūrim pavasariais.

O 1979-ųjų rudenį jis nutarė man pagelbėti. Lietuviškai ką nors išleisti būdavo sunku.

– Leisk Amerikoj.

Jau buvo išėjusios J. Zdanio į anglų kalbą verstos „Rudens giesmės“... Aš vežiodavaus jas su savim.

– Va ta moteriškė yra garsi leidėja iš JAV.

Supažindino su sudžiūvusia senike. Senikė paėmė mano knygą ir – veltui bandžiau ją atgauti. Bene po dviejų savaičių prispyriau, kad grąžintų. Regis, nebuvo net skaičiusi. Dar įsižeidė, neva palaikiau ją žyde... Vaje, vaje!

Mano draugelis tuotarp šefavo ją kaip reikiant. Pliažai ten labai akmenuoti. Rašytojas įnešdavo senikę į jūrą ir išnešdavo paėmęs į glėbį.

Veltui! Nepasisekė ir jam. Jo raštų senolė, regis, net neatsivertė.

Tas prakeiktas lietuviškas naivumas (perfrazuota Vytautė Ž.). Iš kur galėjome semtis patirties?

Amerikonams mes rūpėjome tiek, kiek devintas vanduo nuo kisieliaus.

Anglai pertekę savo literatūros, prancūzai – savo, vokiečiai – savo... Prisimenu, Liubeke vienas zombis – profesorius ėmė kritikuoti mano vertimus iš A. Mickevičiaus.

– Ką jūs išmanote apie A. M. nemokėdamas lenkiškai? – paklausiau.

– Aš kalbu rusiškai, – atšovė zombis ir nuėjo gerti alaus su „profesore“ iš Kaliningrado universiteto.

Kaliningradietė paskui cypė pusę nakties užu mūsų numerio pertvaros...

Prieš gerdamas alų, tiesa, mano kritikas suspėdavo maktelėti šimtą gramų baltos. Tai buvo jam įprasta.

Nuo pat ryto.

– Taip geriau muša ir pigiau kainuoja, – aiškino man gražiai ir nuoširdžiai berlyniečių slengu.

Prisiminimai

Vandens lelijos, gulbės ir tvenkiniai...

Visa tai, ką iš jugendo andai turėjau aš Buivydiškėse. Gamta ir gyvybingumas.


        Mauruoto liekno viduryje
        Baltesnė už balčiausį sniegą...
(K. Binkis, „Vandens lelija“)
Bala nematė, kad kirtis biržietiškas – „viduryje“...

Cz. Miłoszas

1978 metais (dar negavęs Nobelio premijos), paklaustas, kokia jo, kaip rašytojo, būsena: „Aš jaučiuosi lietuvis, kuris rašo lenkiškai.“

S. Goštauto nuomone, taip būtų atsakęs ir Juliuszas Słowackis, ir Adomas Mickevičius.

Apie esmę

„Esmė yra pirminė pasaulio savybė, ir būtent stiliaus dėka menininkas gali ištraukti iš skirtingų objektų jų bendrą esmę“ (Jūratė Baranova, „Kodėl Deleuze’as šifravo Proustą“, L. ir m., 2005.VI.10).

Birželio 11, šeštadienis

Palei šiukšlynus –

pražydo, sužydo ne vienos erškėtrožės, baltos ir pilnavidurės, bet ir dobilai. Ir dilgėlės nepaliauja savo baltų žiedų liežuvėlius kaišioti.

Čia, žinoma, ornamentuotė, o prie upės – vienos išvešėjusios „smirdoklės“.

Žmogutis iš ryto – su kostiumu, o marškiniai išsipešę. Gerai užpylęs, bet skrybėliukas laikosi. Mano šuo loja, sraigės nuo to latro bėga į savo tolumas, tačiau jas mikliai sugraibo visai jaunas plikis. Na gal pojaunis, dedasi, kad spokso į vandenį.

Gelbėkitės, seselės! Būsite suvarytos į verdantį vandenį. Valkatų, o ir ponų maistelis.

Tuo metu kliošaras ieško sau užkandos šiukšliadėžėj. Rankytės dar postiprės, jomis kaip vanagiukas įsikimba į geležies kraštą. Nieko valgomo čia nėr! Tada patraukia per žolę, kažką burblena po nosimi, mosuoja rankom, nelyg Lolita vienoje knygų mugėje Jeruzalėj... Ūmai griūva, maniau, miegos. Kur tau! Pasipurto, riečiasi, keliasi, įsitveria baltai mergiško beržo.

Mat’ tvoju, s sobakoj chodit...

Mes traukiamės – dar man šuniuką suės.

Anasai plikmaiša tebevagia sraiges. Iš motulės gamtos sušlapusių kišenių.

Traukite ragelius, lįskit į žolę! Niekas jūsų negelbės.

Pilvas yra niekdarys. Žmogus – dar didesnis, pilvas tėra jo dalis. Jis reikalauja savo. Pilvas ir pilvas, pilvas prie pilvo, pilvelis.

Redakcijų skurdas ir klaikas, Europos milijonai, Zuoko ir Uspaskicho, Lubio, Boso pasaulis. Pono Brazausko ir Butrimienės. Visų tų, kurie dedasi, kad „jau Europoj“, kad ir „gyvenimas gerėja“.

Tai kada bus pavalgyt?

Geras sakinys

Kino režisierius Almantas Grikevičius:

– Nežinau, kiek aš dar gyvensiu. Viskas eina į pabaigą... Patyriau jau šešias operacijas. Nupjauna kokią kūno dalį ir vėl gyvenu. Mane laidoja gabalais...

Dar Almantas Gr.

Jo „Jausmai“ pripažinti geriausiu lietuvišku kino filmu. O andai buvo „užkištas“ (tam tikros valdžios, žinoma) bene šešetą metelių.

Tėtušis jam sakydavo:

– Jei būsi aktorium – nušausiu...

Gyveno Šančiuose, prie kapinių. Jaunučiai (19–20 metų) rusų kareiviai, paimti į nacių nelaisvę, žiemomis iki 40 laipsnių šalčio į tas kapines tempdavo – įsikinkę – lavonus. Mirusiųjų iš šalčio ir bado. Kraudavo į rietuves, nes žemė būdavo neįkertama. Taip jų draugužėliai gulėdavo iki pavasario.

Su vaikais mainikaudavo mediniais žaislais, barškančiomis gyvatėmis – į sumuštinius etc. Žodžiu, į viską, kas valgoma.

19–20 metų... Beveik vaikai?

Esu rašęs, kad geriausiai šaudo paaugliai (Tailando karai, 13–14 metų žudikai...). Teroristai (-ės) – dar jaunesni. Tokie (-ios) mikliau pralenda...

Iš A. Miškinio repertuarų

Esu rašęs, kad jis mėgo perpasakot istorijas apie Vaižgantą. Man regis, studentija turėtų žinoti, kad „Pragiedrulių“ autorius mėgo keiktis (Vienažindys lupdavo davatkas su botagu...). Mėgstamiausia jo istorija (Vaižganto).

Atvažiuoja piršliuosna bernas. Peršama mergė bando prisėsti prie jo artėliau.

Bernas:

– Pasitrauk!

Mergė:

– Kas yra?

Bernas:

– B...į prisėdai.

Už to ir ištekėjo.

Birželio 12, sekmadienis

Ateities lietuviai

Kalvarijų turgavietėj. Juodų bruožų ir plaukų mergina (regis, jau spėjusi apsirūkyti) neša glėby dar juodesnį šuniuką. Nelyg kūdikį glosto. Chebra jau laukia prie mašinų. Sekmą dieną visi linksmi.

– Nu, Riaza, nu, Riazanka, kas tau tokį padarė?!

Riaza – tokį moterišką vardą, atrodo, būsiu girdėjęs Kalnų Karabache, kur gyvena turkai, armėnai, kurdai ir t. t.

Dievai žino, ką tatai reiškia. Savo tiurkų kalbų žodynus seniai išvežiau į sodžių. Atsimenu, pavyzdžiui, tiktai tiek: „šahin“ reiškia erelį. Ko gero, Jesenino rytietiškuos posmuos „Šaganė, tu mana Šaganė“ vietoj „g“ turėtų būti „h“.

Apie gerus darbus

Anglų patarlė: vienas geras darbas gimdo kitą.

Ir visai apie kitką: savo problemas galite išspręsti patys. Netapkite viena iš problemų. Žiūrėk, kad užsitrenkiančios durys netrenktų tau į užpakalį.

Gilles’is Deleuze’as (1925–1995)

„Kai aš nebegalėsiu mylėti ir žmonių, ir daiktų, liausiuosi jais žavėjęsis, tai jausiuosi kaip miręs, save numarinęs.“

Verta įsiminti!

Apie filosofus jis yra sakęs, kad, sekdami paskui rašytojus, jie ima mokytis jų galių. Jie, įmanu tarti, atveria rašytojo paslaptį (tarsi atveria). Jie mąsto kartu su rašytoju.

Šifruodami tekstą jie tęsia rašytojo tyrėjo triūsą. Autoriumi (rašytoju) reikia pasitikėti. Jeigu jį studijuojate (patarimas studentams):

– Eikite apgraibom! Nutildykit savo viduje oponuojantį balsą.

Saloniniai žmonės, jo nuomone, negalvoja, neveikia, bet kuria ženklus, kurie nereiškia jokių daiktų.

Pasikeitimas ženklais. Pavyzdžiui, mylimas žmogus tampa nepažįstamo pasaulio ženklu. Įsimylėti reiškia tapti jautriam šiems ženklams, mokytis iš jų, bandyti surast šifrą. Pavydus mylimasis yra šifruotojas, meilės ženklai – visados apgaulingi. Tai pasauliai, kurie mus išstumia. Meilės trukmė tėra pasirengimas jos pačios išnykimui. Meilės ženklai sukelia skausmą.

Per juslinius ženklus pajuntame (tiesiogiai) jų medžiaginę esmę.

Nevalingi prisiminimai persmelkia artėjančia mirties nuojauta.

Meno ženklai atveria idealią esmę. Jiems atsiskleidus, suvokiame, kad jie slypėjo visose žemesnėse ženklų formose. Būtent dėl to jie tampa ne prarastu, o atrastu laiku. (Taip kitados Justis Mikutis Algirdo gatvėje grąžindamas man paskutinį Prousto tomą (lenkų k.) išteisino save ir savo gyvenimą.)

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


85337. bora2007-06-06 01:40
o ar nebūtų šmanoma į šatėnų puslapį įtalpint audiofailą, kuriame Geda įskaito savo dienoraščius. bųtų įtikinamiau ir organiškiau.

85473. rabo2007-06-07 16:35
o kad įskaitytų diskan savo paties eiles Sigutis G.- autentiškai džeržgiančiu balsu ateities kartoms. Va būtų jėga ir palikimas, bora - bora- bėz razbora.

85673. kanapinis2007-06-10 23:44
na ir mėgsta žmogus visiškus niekus rašinėt! tuo darosi labai panašus į jo taip nemėgstamą tatą...

Rodoma versija 25 iš 26 
0:24:44 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba