ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-06-02 nr. 847

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

JURGIS KUNČINAS. Prieš dešimt metų (18) • PETRAS RAKŠTIKAS. Bim, bam sekmadienio rėmuose (1) • -js-. Sekmadienio postilėPAUL VERLAINE. Išmintis (5) • INGA ĀBELE. Natiurmortas su granatu (5) • WOLFGANG STEGMÜLLER. Filosofinės diferenciacijos procesas (2) • JERRY L. EISLEY. Atvaizdo amžius (1) • SIGITAS GEDA. Kanapinis kaklaraištis (3) • AGNĖ LEKŠTUTYTĖ. Mindaugas Skudutis. Autoportretas (Kristaus amžius). 1981 (4) • AUGUSTINAS DAINYS. Eilės (1) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (30) • LILIJA DUOBLIENĖ. Pabėgimas pagal Leną Eltang (5) • MARCELIJUS MARTINAITIS. Namai – rojaus darželio modelis (6) • JURGA MOCKEVIČIŪTĖ. Dėl palmės rojuje. Nuotykiai Al-qahyro (4) • VILMA PAJUODIENĖ-FIOKLA. Eilės (25) • TADAS VIDMANTAS. Pasakojimai apie Aleksandrą (3) • padarėt iš dievo šventą karvę (237) • 2007 m. birželio 9 d. Nr. 22 (848) turinys (61) •

Pasakojimai apie Aleksandrą

TADAS VIDMANTAS

[skaityti komentarus]

12PAGALIUKŲ


Tadas Vidmantas – šiek tiek režisierius, šiek tiek dramaturgas, kartais rašytojas, dažnai fotografas, vis dažniau videomenininkas, visada dizaineris, labai ir per amžius musicmakeris, kol kas studentas, visada sūnus, brolis, vaikinas, draugas ir dažniausiai – optimistas.



PASAKOJIMAI APIE ALEKSANDRĄ

Žemės gyventojas

Aleksandras gulėjo ant žolės ir žiūrėjo į pavasario dangų. Danguje skraidė lėktuvai, varnos, vabalai. „Jeigu aš mokėčiau skraidyti, tai nereiktų man čia gulėt ir žiūrėt į dangų, kaip tie visi skraido, – galvojo jis. – Bet tada turėčiau žiūrėt į žemę ir matyt, kas čia darosi... Gal ir gerai, kad nemoku. Galiu žiūrėt į švarų ir šviesų dangų, o ne skraidyt danguj ir žiūrėt į tamsią žemę su šiukšlynais ir miestais. Paukščiai ir lėktuvai turėtų man pavydėt, o ne aš jiems.“ Aleksandras kartais visai nekvailų dalykų prisigalvoja. Šitas – vienas iš jų.

Nekintantis Aleksandras

„Geriau pagalvojus, aš esu nekintantis. Na, kartais pykstu, kartais susipykstu, dar net džiaugiuos kartais, bet, geriau pagalvojus, aš – nekintantis, – žaisdamas su žirklėm mąstė Aleksandras. – Nors gal vis dėlto ir kintantis. Juk kitados tarp radiatoriaus sekcijų įlįsdavau, o dabar – niekaip.“ Staiga Aleksandras įsikirpo sau į pirštą. „Va, dabar man skauda. Tai juk šioks toks pasikeitimas. Ar ne?“ Žirklės pavirto į drugelį, ir šis nuskrido po velnių. „Absurdas!“ – riktelėjo Aleksandras ir Keršto Jausmas užvaldė jį.

Aleksandras nebus baltas

Aleksandras išbėgo iš pastato šaukdamas. Bet tai įvyko priešpiet. Dabar jis sau ramiai guli ir mąsto įvairius dalykus. „Kažin kaip būtų, jei aš būčiau visiškai baltas. Žiemą manęs žmonės nematytų ir sakytų: „Vajetau, kažin kur Aleksandras?“ Taip pamąstęs Aleksandras net nusišypsojo. „Bet, geriau pagalvojus, mane juk gali partrenkti mašina ar koks autobusas. Juk nematys, kad aš ten einu arba stoviu. Juk nematys!“ Aleksandras susinervino ir, bandydamas apsiversti ant šono, nusirito nuo stalo. Atsistojęs jis piktai riktelėjo: „Aš baltas! Tai jau nesulauksit, niekšai!“ Aleksandras niekada nebus baltas.

Keistenybės Aleksandro darbe

Aleksandras, kaip ir kiekvieną penktadienį, budėjo sandėliuose ir, drybsodamas savo nešiojamojoj lovytėj, rašė autobiografiją. Staiga iš nežinia kur nukrito raudonai dažytas akmuo, kuris savo forma priminė Aleksandro močiutės draugę Stefaniją. Aleksandras į akmenį nekreipė dėmesio, tokie dalykai jam prisisapnuoja dažnai. Štai ir dabar jis ramiai atsikelia ir išspiria pro langą akmenį, primenantį močiutės draugę Stefaniją. Akmuo, pavirtęs į bjaurią žąsį, sugrįžta atgal ir pridergia ant budėjimo stalo. Aleksandras iš nuostabos net pritūpia ir išsižioja. „Po velnių! Kokios čia nesąmonės?“ – pagalvoja Aleksandras. Negana to, žąsis nuo stalo nusirita į šiukšlių dėžę ir užsidega. Aleksandras virš ugnies pasišildo du zefyrus ir nueina miegoti.

Aleksandras ir obuoliai

Nusipirko Aleksandras šuns būdą. Ir tik vėliau susizgribo, kad neturi šuns, kurį galėtų toje būdoje laikyti ir ten visaip šerti. „Nieko, laikysiu drabužius ir visus savo puodus.“ Nebuvo labai patogu, kai reikėdavo pasiimti puodą, o ypač – megztinį ar pėdkelnes. Būdamas labai nagingas, Aleksandras iš tos būdos pasidirbo valtį. Ir tik išgręžęs paskutinę skylę prisiminė, kad 154 km spinduliu aplink jo namus nėra jokio vandens telkinio, tik balos ir šuliniai. Kitą dieną iš tos valties Aleksandras padirbo ketverius pelėkautus ir, tik pabaigęs paskutiniuosius, prisiminė, kad jo namuose jau seniai nėra jokių pelių. Pats, dar mažas būdamas, visas išgaudė. Praradęs viltį, Aleksandras užkasė pelėkautus kieme, skirtingose vietose. Po metų dviejose vietose išdygo obelaitės, vieną Aleksandras nulaužė griūdamas (paslydo ant sraigės). Likusi obelaitė greitai subrandino skanių ir sultingų obuolių. „Gerai, kad aš neturiu jokio šuns“, – valgydamas obuolius galvojo Aleksandras.

Senelio šautuvas

Sumanė Aleksandras paskaityti kokią seną knygą ir užlipo ant aukšto paieškoti, mat jis ten jas visas laikė. Užlipęs jis pastebėjo, kad ten kabo ir senas jo senelio šautuvas. Aleksandras, žinoma, trumpam pamiršo, ko čia užlipo, ir ėmė krapštinėti seną senelio šautuvą. Šautuvas lyg tyčia buvo užtaisytas šratais. Tačiau neiššovė. Aleksandras pakabino atgal šautuvą ir, išsirinkęs kažkokį „Hamletą“, nusinešė jį į apačią. Ir per du mėnesius perskaitė. Paskui taip keikėsi, na jau taip keikėsi, kad net statybininkams ausys užlinktų. „Ir kodėl gi tada tas šautuvas neiššovė?..“ – galvojo Aleksandras.

Aleksandro dailės dirbiniai

Kartą Aleksandras sumanė nueiti į dailės dirbinių galeriją. Ilgai jis stovėjo tai prie vieno, tai prie kito paveikslo ir bandė suprasti, kodėl tie darbai verti parodos. „Aš irgi tokių pritepliočiau. Gal net gražesnių“, – pagalvojo jis. Ir tada prisiminė, kad namie po lova guli keletas jo darbų. Viename jis buvo nutapęs gaidį, kitame – juodą kvadratą su visokiais spalvotais burbulais. Aleksandras nuėjo namo ir atnešė tuos darbus. Pakabino juos greta kitų ir po jais dar pritvirtino kortelę su užrašu: „Nežinomo autoriaus Aleksandro“. Vėliau jis vis ateidavo į galeriją pažiūrėti, kaip žmonės žiūri į jo paveikslus ir neskiria jų nuo garsių dailininkų kūrinių. Jam buvo malonu.

Minties galia

Kartą, eidamas gatve į metalo supirktuvę, Aleksandras pasijuto baisiai alkanas. „Labai norėčiau kokios nors dešros“, – svajojo jis. Nuo šios minties jis net sustojo ir ėmė taip įnirtingai galvoti apie dešrą, kad aplink susirinko gal trylika šunų. Jis tuos šunis mikliais judesiais išvaikė ir, nubėgęs į metalo supirktuvę, iškeitė savo dantračius į dešrą. Grįždamas pametė dešrą prie elektros pastotės ir dėl to kaltino tik šunis, ir nieko daugiau.

Aleksandras ir katinai

Šitas pasakojimas apie Aleksandrą įdomus tuo, kad jame veikia du katinai. Katinai paspendė Aleksandrui spąstus – išrausė po jo sodo nameliu daug tunelių ir šis truputį pasviro su visais pamatais. Aleksandrui teko pailginti dvi stalo kojas, kad lėkštė nuo jo nenučiuožtų, ir pasitiesti čiužinį prie lovos, kad, iš jos išsiridenęs, neišsimuštų dantų. Aleksandras iki šiol nežino, kas taip pasielgė su jo sodo nameliu, o katinai tik šypsosi pro ūsą, ir tiek.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


85313. ckiukas(eksGalkauckiukas)2007-06-05 20:27
Kažkuo primena GB nutikimus ar kaip ten su katinais. Net paskutinė istorija, lyg specialiai surežisuota, apie Aleksandrą ir katinus (!). Tai tiek ir tenorėjau pasakyti.

85556. gogolь2007-06-08 17:21
у каждого свой задор

138161. as :-) 2008-11-13 20:24
zavu

Rodoma versija 25 iš 26 
0:24:41 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba