ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-06-02 nr. 847

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

JURGIS KUNČINAS. Prieš dešimt metų (18) • PETRAS RAKŠTIKAS. Bim, bam sekmadienio rėmuose (1) • -js-. Sekmadienio postilėPAUL VERLAINE. Išmintis (5) • INGA ĀBELE. Natiurmortas su granatu (5) • WOLFGANG STEGMÜLLER. Filosofinės diferenciacijos procesas (2) • JERRY L. EISLEY. Atvaizdo amžius (1) • SIGITAS GEDA. Kanapinis kaklaraištis (3) • AGNĖ LEKŠTUTYTĖ. Mindaugas Skudutis. Autoportretas (Kristaus amžius). 1981 (4) • AUGUSTINAS DAINYS. Eilės (1) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (30) • LILIJA DUOBLIENĖ. Pabėgimas pagal Leną Eltang (5) • MARCELIJUS MARTINAITIS. Namai – rojaus darželio modelis (6) • JURGA MOCKEVIČIŪTĖ. Dėl palmės rojuje. Nuotykiai Al-qahyro (4) • VILMA PAJUODIENĖ-FIOKLA. Eilės (25) • TADAS VIDMANTAS. Pasakojimai apie Aleksandrą (3) • padarėt iš dievo šventą karvę (237) • 2007 m. birželio 9 d. Nr. 22 (848) turinys (61) •

Sekmadienio postilė

-js-

[skaityti komentarus]

Švč. Trejybės sekmadienis (Jn 16,12–15)


    Dar daugel jums turėčiau kalbėti,
    bet dabar jūs negalite pakelti.
    Kai ateis toji Tiesos Dvasia,
    jus ji ves į tiesos pilnatvę.
    Ji nekalbės iš savęs,
    bet skelbs, ką bus išgirdusi,
    ir praneš, kas turi įvykti.
    Ji pašlovins mane,
    nes ims iš to, kas mano,
    ir jums tai paskelbs.
    Visa, ką Tėvas turi, yra ir mano,
    todėl aš pasakiau,
    kad ji ims iš to, kas mano,
    ir jums tai paskelbs.


Jo lengva neskaidrybė

Visai nuoseklu, kad Jėzui pakilus į dangų gauname štai tokią žinią – apie vieną Dievą trijuose asmenyse. Ko gi kito galėtume laukti iš ten? Šventoji Teresėlė, prisišaukdavusi rožių lietų ar meilės laiškelius iš aukštybių, gims po daugelio šimtmečių. Kai debesys jau bus išmetę mums visas kitas, baisiai svarbias ir rimtas, tikėjimo tiesas. Švenčiausiosios Trejybės dogma verta dangaus. Čia net nejauti nepatogumo pavartojęs tą neskanų žodį – dogma. Tai, kas Bažnyčios užantspauduota formulėje apie tris dieviškuosius asmenis, yra labai konkretu ir kategoriška. Be jokių dviprasmybių. Už dviprasmybes tuojau pat pakurdavo laužą.

Šiandien laužai negresia, svarstyk, fantazuok kiek nori, bet nieko įdomaus ir naujo taip ir nesugalvota nuo anų laikų. Geras pavyzdys, kaip tam tikrose vietose negalioja atsinaujinimo šūkiai. Bažnyčia toliau atkakliai tebekrikštija pasaulį Švenčiausiosios Trejybės vardu. Nutaisiusi kietą kaip titnagas veidą. Rodos, bet koks kryptelėjimas į šalį reikštų Dievo atsižadėjimą. Visai nesvarbu, kad ir pats krikštytojas, ir krikštijamieji, paprašyti aiškiau, suprantamiau išdėstyti šią tikėjimo tiesą, arba suglumę tylės, arba neišvengiamai nusivažiuos į lankas. Tokia kaina kuo mieliausiai mokama, kad būtų išsaugotas protu neįkandamas apibrėžimas. Jei kam pasidaro neramu, parodomas trilapis dobilas. Arba štai žvelgia nuo altoriaus Tėvas ir Sūnus, susėdę greta po balandžio sparnais.

Tie, kurie skelbdami Trejybės dogmą pasitelkia bendravimo, dalijimosi, meilės analogijas, galbūt nenusišneka. Su tokiu padažu lengviau nuryti šią Dievo prigimties paslaptį. Sustokime į ratelį, susikabinkime už rankų, būkime kartu. Žiūrėk, jau skleidžiasi aplinkui trejybinis gyvenimas. Tačiau lygiai taip pat Tėvo, Sūnaus ir Dvasios vienybei tinka ir kiti palyginimai. Kas nors iš fizikos ir chemijos. Apie cheminę reakciją pagalvoju, kada klausausi žodžių, kaip dieviškieji asmenys vienas kitą persunkia, susilieja, tampa vienas kitu ir vėl išsiskiria. Pagaliau tinka čia ir visai išjungti šviesą. Dievas nebūtų didysis ir šiurpulingasis, jei kartais neįstumtų mūsų į tamsų kambarį. Prieš Švenčiausiąją Trejybę tinka ir sucypti iš siaubo, ne tik murkti apie solidarumą ir meilę.

Aišku, visi norime, kad būtų ryšys tarp dangaus ir žemės, tarp tikėjimo turinio ir žmogiškosios patirties. Nejauku, jeigu dieviškos tiesos lieka be praktinio pritaikymo, be konkrečių ir naudingų pamokymų. Nuolankus ir gyvas maldingumas visada aptiks tą plyšelį, pro kurį skverbsis tiesa apie triasmenį Dievą. Ji duos savo giminystę tai vienam, tai kitam įvykiui ar išgyvenimui. Nereiks nė teologinių traktatų, nes pažadėta, kad pati Dvasia ves mus į tiesos pilnatvę. Kitados Švenčiausiosios Trejybės vardu pasivadinę vienuoliai ėmėsi misijos išpirkinėti krikščionis iš kitatikių nelaisvės. Kur ir kokios logikos čia būta, vienas Dievas žino. Kaip ir visuose atodūsiuose, adresuotuose paslaptingajam trejetui.

Dar labiau nei kokie praktiniai dalykai mums reikalinga pati Dievo prigimties formulė. Nuoga, miglota, nepatikrinama. Nuoroda į jo amžiną kitoniškumą. Parklupdanti, nuginkluojanti jo nesuvokiamybė. Dogma, kuri nepasiduoda laikui ir kitėjimui. Kone burtažodis, kartojamas dėl pasaulio išgelbėjimo. Fizinės žymės mūsų kūne, ant kaktos ir ant krūtinės, tūkstančius kartų per gyvenimą darant kryžiaus ženklą ir tariant anuos tris vardus. Pažadas, kad toje formulėje ir mes turėsime savo vaidmenį, nes jau dabar esame jai palenkti.

Vos pradėjęs giedoti himną Švenčiausiajai Trejybei, Jėzus nutyla. Būtume nepakėlę viso teksto. Jis buvo paliktas Dvasiai tęsti. Jos išminčiai ir išradingumui. Dėl to nebaisu, kad būsime ko nors neišgirdę ar kad žemė pasirodys per menka atstovauti dangui. Didysis jo neskaidrumas bus pakeliamas, kol balandis suks ratą po rato virš šio miesto.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 25 iš 26 
0:24:41 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba