ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-06-02 nr. 847

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

JURGIS KUNČINAS. Prieš dešimt metų (18) • PETRAS RAKŠTIKAS. Bim, bam sekmadienio rėmuose (1) • -js-. Sekmadienio postilėPAUL VERLAINE. Išmintis (5) • INGA ĀBELE. Natiurmortas su granatu (5) • WOLFGANG STEGMÜLLER. Filosofinės diferenciacijos procesas (2) • JERRY L. EISLEY. Atvaizdo amžius (1) • SIGITAS GEDA. Kanapinis kaklaraištis (3) • AGNĖ LEKŠTUTYTĖ. Mindaugas Skudutis. Autoportretas (Kristaus amžius). 1981 (4) • AUGUSTINAS DAINYS. Eilės (1) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (30) • LILIJA DUOBLIENĖ. Pabėgimas pagal Leną Eltang (5) • MARCELIJUS MARTINAITIS. Namai – rojaus darželio modelis (6) • JURGA MOCKEVIČIŪTĖ. Dėl palmės rojuje. Nuotykiai Al-qahyro (4) • VILMA PAJUODIENĖ-FIOKLA. Eilės (25) • TADAS VIDMANTAS. Pasakojimai apie Aleksandrą (3) • padarėt iš dievo šventą karvę (237) • 2007 m. birželio 9 d. Nr. 22 (848) turinys (61) •

Dėl palmės rojuje. Nuotykiai Al-qahyro

Kaip aš mokiausi arabų kalbos

JURGA MOCKEVIČIŪTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Autorės nuotrauka

Tęsinys. Pradžia Nr. 18

Apie šaitanus ir kitus uodeguotuosius

Šian pabudau pikta kaip velnias, atrodžiau – ne prasčiau. Išsiritau iš lovos ir nulindau tiesiai į spintą – ten gerai paieškojus turėjo būti šis tas, ko man kaip tik reikėjo, šis tas, kas galėjo padėti pasijusti kur kas geriau – atgauti dvasinę pusiausvyrą. Kiek pasikuitusi spintos dugne kaip prasikaltusį vaikigalį už ausies išsilupau savo kelioninę kupreškę. Atsitempiau į vidurį kambario, apverčiau žemyn galva ir nesiderėdama ėmiau purtyti, kad atiduotų užsilikusį turtą. O ji nesipriešino! Veikiau kaip tikra mano sąmokslininkė išspjovė daugiau, nei galvojau turinti. Jau po minutėlės stovėjau priešais veidrodį su trumparankoviu maikonu. Ramadan karym, Egipte! – palaimingai nusiviepiau savo atvaizdui stikliniam dugne ir išdundėjau į mokyklą.

Kad ir kvailai vaikiškas, vis dėlto saldus kerštas – nebesiruošiu daugiau taikstytis su kažkieno papročiais, normom ar kuo tik nori. Kam šitas vaizdas gadina akis, tegu nežiūri, kam tepasi dūšia – tegu žegnojasi, šiandien aš įjungiau režimą omangiliaiantviskonusišvilpt. Nematau prasmės prie ko nors derintis ir kam nors nuolaidžiauti. Kas nori pagarbos – pirmiausia turi jos nusipelnyti. Pagaliau juk mes nereikalaujam, kad kiekvienas atvykėlis iš tos pagarbos mūsų šaliai vos joje išsilaipinęs bėgtų užsirašyti į krepšinio meistriškumo pamokas ar vaikščiotų su gintariniais karoliais ant kaklo, o vazonėly ant palangės augintų rūtas. Bet kuriuo atveju į jį niekas nespoksos lyg į nekrikštą kokį. Taigi ar tai reiškia, kad arabams trūksta tolerancijos? Galbūt. Bet iš to, kad vis dar neužmėtė manęs akmenimis, galima spręst, kad gal ir ne... Vis dėlto dėmesys bent patrigubėjo, buvo ir kaži kokių komentarų, tik kas juos supaisys ta baisiakalbe. Cha, tegul nors šėtono išpera vadina – tai, kai geriau pagalvoji, galgi visai netoli nuo tiesos būtų. Ir vėl plevėsuoju po miestą palaidom kasom, kai čionykštės moteriškės čia skrupulingai galvas susukusios į hidžabus. Musulmonai tiki, kad nepridengtuose moters plaukuose vyniojasi šėtonas, o gal ir visas šaitanų tuntas. Va dėl to jų rištis tuo labiau neketinu, nes tai jau atrodytų kaip visiškas savos raguotos tapatybės išdavimas.


Ramadan karym!

Ramadano proga šiandien visiems mokykloje davė po kilogramą džiovintų datulių. Anokia čia laimė, turint omeny, kad kožnam turguj čia jos daugiau nei lito nekainuoja. O skonis gi šitų buvo toks, kad gali pamanyt, jog iš kokių gariūnų partemptos. Bet, kaip sakoma, dovanotam džemelui (arab. „kupranugaris“) blusų neskaičiuok. Šiaip ar taip, džiūgavau, nes kaip tik šian rytą pribaigiau paskutinius dar iš namų atsiboginto maisto likučius, kuriais kaskart užkamšydavau neplanuotai pravirkdavusį skrandį. Žodžiu, gyvensiu.

Matyt, ta pačia ramadano proga namie su internetu pradėjom žaisti slėpynių. Kas nuobodžiausia, kad visada kažkodėl ieškoti turiu tik aš. Anąkart gerą valandą su laptopu žaviai šuoliavau po visus namus palubėm ir pastalėm, idant anoj pusėj pusrutulio likusiam pasauliui praneščiau gerąją naujieną – vis dar esu sveika ir gyva, na, bent teoriškai. Turiu pasakyti, slėpynės kasdien darosi vis nepakenčiamesnės, nes ryšys kaskart įsimano kur nors vis kitur prašapti. Bet aš nepasiduodu, šiek tiek pastangų, ir mėgstamiausių jo vietų koordinatės apskaičiuotos – pasirodo, internetinis pasaulis esti pakibęs ties keista laukujų durų ir vakarinės bendrojo kambario sienos riba bei dar keturių žingsnių spinduliu nuo jųjų, maždaug mano pečių lygyje. Tad dabar kiekvieną kartą internetan braunuosi nelyginant vienarankis piratas irkline valtim vandenyno link – viena ranka ant peties prilaikydama kompą kita bandau valdyt padėtį. Jau ištyriau, kad artimesnius klaviatūros klavišus spaudyti visai patogu ir liežuviu, ypač kai prisireikia gudresnių kombinacijų...

Ir čia dar anaiptol ne visi įvykiai ramadano proga. Kelinta diena žmonės mokykloje sunerimę klausinėja, kas man nutikę, nes atrodau nelyginant atšildyti palaikai. Jo, kaip visada trūksta miego. Kiekvieną rytą prieš saulėtekį visam mieste iš mečečių per garsiakalbius pradedama plyšauti taip, kad pagalvė po galva ima pritariamai mušti į taktą, o daiktai ant lentynų žaviai trepsėti. Po viso šito džiaugsmo kažkoks Alacho pasiuntinys, trauk jį devyni šaitanai, ima kažkokiu plerpalu važinėtis gatve pirmyn atgal daužydamas gelžgaliu į tąsomus dujų balionus – na, čia tokie vietinio biznio ypatumai. No comments...


Keliauju

Paskutiniu metu gyvenimas verčiasi tokiais kūliais, kad jaučiu neturinti jokių šansų visa tai suskrebinti ant lapo. Įvykiai, mintys – viskas seniai toli nušuoliavo pirm šių eilučių.

Šiąnakt sapnavau kažką negero – tiksliai nepamenu. Vienoj vietoj pynėsi žmonės iš LT ir čionai sutikti. Kažkokia baisi erzelynė, kad pabudusi vidurnaktį kažkodėl aiškiai supratau, jog šiandieninę planuotą kelionę po apylinkes reikia atidėti kitam kartui. Nežinau, kodėl būtent taip, nesvarsčiau, tiesiog jau geras pusmetis daugybę teisingų sprendimų susapnuoju ir žinau, kad savo pačios labui reikia elgtis griežtai atitinkamai. Vis dėlto pabudusi rytą bandžiau surasti logišką paaiškinimą. Neradau – negi kas nors ims ir perrėš gerklę gatvėj vidury dienos? Nesąmonė. Nors na vsiakij pažar, užuot kaip visada įsispyrusi į šliopkes, susikrapščiau šį tą patogesnio sveikam kailiui nešti. Perkrimtau pusryčius ir išdrožiau pasidairyt po apylinkes.

Turėjau kaip nors pagaliau pasiekti ir apžiūrėti mečetę, kurios taip ir nepasiekiau užvakar. Pakeliui kaip tikras turisto stupydo pleškinau telefonine muiline viską, kas po akim užkrisdavo – pradedant čionykščiais medžiais, baigiant šiukšlynų panoramom. Staiga nė nepastebėjau, kaip priešais išdygo kaži koks arabėkas ir ėmė angliškai lankstyti, neva kuomi čia dabar užsiimu. Apmiriau, pamaniau, kad kaip minimum dabar būsiu supakuota ir nė pati dorai nežinodama už ką ant amžių amžinųjų įmesta kokion pripelijusion belangėn be vilties kada nors pamatyti saulę, kad ir taip nekenčiamą. Išmekenau, kad šiaip sau. Pradėj dyvytis lyg tėvas ne čėsu gimusiu vaiku. Žodis po žodžio ir supratau, kad mano ką tik išvyniota vizija neverta skatiko. Ir net šiek tiek dėl to nusivyliau. Jis, pasirodo, kaži koks Achmedas. Eilinis arabas Achmedas. Buvo per daug mandagus, kad pasiųsčiau toliau, nei džemelai vaikšto, ir drožčiau savais keliais. Kaip visada viskas prasidėj nuo visokių banalybių – ką čia veikiu, iš kur ir pan. O viskas baigėsi tuomi, kad gerą pusdienį valkiojos su manim po miestą ir aprodė vietines įžymybes su visom istorijom. Žodžiu, radau nemokamą gidą arba tiksliau – gidas rado sau turistą. Bet kuriuo atveju savaip gerai. Vos tik paklausė, ką čia norėčiau pamatyt, lyg nenuvaldomas veršis iš burnos teišsprūdo vienintelis ilgesingas žodis – masdžid (arab. „mečetė“), ir kuomi daugiau – tuomi geriau, pridūriau. Hm, tai pamačiau per porą valandų gal visą tuziną šito gero. Deja, į vidų taip ir nepakliuvau. Kiek supratau, net ne visos mečetės čia esti tokiems nekrikštams kaip aš prieinamos. Bet pažadėj kada nors į kažkokią ten Huseino nusitempti. Atkirtau, kad pažadais mano vaikai sotūs nebus. Tai aišku, kad arabai frazeologizmų nesupranta, bo iškart ėmė cekavytis, ar aš ištekėjus ir pan. Paskui vėl eilinės istorijos apie žiedų reikšmę ant bevardžio piršto ir panašios nesąmonės, nuo kurių daugiau nei patyliukais pykina.

Pakeliui mečečių linkui pamačiau ir garsųjį al Azharo universitetą – centrą, iš kurio ankstyvaisiais amžiais plito islamo religija, kartu tai ir seniausias pasaulio universitetas. Paskui dar užmatėm kaži kokį ten objektą, kuriame palaidotas Sadatas – vienas iš buvusių Egipto prezidentų – jį tribūnoje kažkelintais metais nušovė kaži kokis nekrikštas. Sprendžiant iš užsidegimo ir balso tono, kuriuo visą šią istoriją Achmedas išklojo, net bijau pagalvoti, kas tam nesusipratėliui paskui nutiko. Statinys įspūdingas – stilizuota piramidė, saugoma krūvos kareivių, – suprask, modernieji faraonų laikai. Prabinzenom ir pro musulmonų kapines – va va, klausimas, kaip ir kur jie deda savo numirėlius, man jau kuris laikas malėsi galvoje. Pasirodo – nieko romantiško, tiesiog pirmiausia išskrodžia vidurius ir kūną susuka į drobę. Perklausiau – ar padaro mumiją; sakau, žinau, kaip jas daro – pirmiausia pro nosį negyvėliui ištraukia smegenis, tada aštriu akmeniu šone įpjauna ilgą įpjovą ir išima visą pilvo srities turinį, ertmę dezinfekuoja, išvalo su vynu ir pabarsto kvapiųjų miltelių, tada pilvą pripildo miros, kasijų bei įvairių kitų prieskoninių augalų ir užsiuva arba dar vienas būdų – švirkštais pripildo pilvo ertmę kedrų aliejaus, po kelių dienų aliejus iš kūno pašalinamas, kartu su juo pasišalina ir ištirpę vidaus organai, natrio karbonatu ištirpinama mėsa – iš kūno belieka vieni kaulai ir oda. Achmedas įsispitrijo tokiu iš išgąsčio perkreiptu žvilgsniu, lyg priešais jį stirksočiau ne aš, o pats Džekas Skerdikas ar Lekteris Hanibalas su baisuokliniu kirviu, nuo kurio dar garuotų šiltas kraujas. Baisiai parūpo, iš kur visa tai žinau. Sakau – ramiai, taigi aš iš Lietuvos – žmonės pas mus dar lig šiol kartais mumijas daro, tik paprastai – iš gyvųjų. Nebuvau tikra, ar tuoj nedės į padus. Bet ne, tik suskubo kaip tikrai neišmanėlei aiškint, kad pas juos paprastai tai tik iš faraonų mumijas darydavo, ir tik iš negyvų. Naivuolis, lyg pati nežinočiau – bet, turiu prisipažinti, jaučiau nenusakomą malonumą visaip šitaip trikdydama arabus. Taigi tas šiandienines „mumijas“ paskui jie įkiša į tokius mūrinius namelius, truputį pabarsto smėliuku – o man atrodo, jog ten pasūdo, kad greit smirdėt nepradėtų.

Be abejonės, kelionė neapsiėjo ir be tradicinio ir daugiausia dėmesio, arabų supratimu, verto objekto – prekybcentrio. Nors, tiesą sakant, visa tai šįkart tik per mane. Užsispyriau, kad man kaip duonos kasdieninės dabar mirtiniausiai reikia žodyno. Tai šitas naivuolis nutempė, niekada nebūčiau įspėjusi, – į kažką panašaus kaip mūsų maxima. Na, jis gal kuoktelėjęs – ir užsimerkus galėjau pasakyt, jog nė nepanašu, kad tokiose skylėse tokios knygos veistųsi. Išskyrus visokius bobiškus žurnalus ir spalvoti skirtas knygeles, žinoma, kad nieko neradom. Užtat sugalvojau čia savaip pasitūsinti – vaikščiojom tarp įvairiausių prekių ir non stop jajam bėriau: „O kaip šitas arabskai, o kaip šitas, o kaip tas, o kaip anas?“ Klausinėjau daugiausia tik tų žodžių, kuriuos ir pati mokėjau – įdomu buvo pažiūrėt, ar teorija neprasilenkia su praktika. Ir, tiesą sakant, kartkartėmis, kaip pasirodė, pirmoji įveikdavo pastarąją: paklausiau, kaip arabskai „ledai“. Sako – „ice cream“. Ką? Tai kokį šaitaną tada reiškia „džiliaty“? Achmedas pliaukštelėj sau per kaktą ir prisipažino jau pamiršęs šį žodį. Aloha! Pastebėjau, kad arabai vartoja ne taip jau mažai angliškų žodžių atvežtiniams daiktams vadinti. Net ir tuo atveju, kai turi savą žodį. Heh, regis, vietiniams kalbos blusinėtojams, jei tik tokie čia egzistuotų, darbo būtų tiek, kad dar jų vaikų vaikai neapsikuoptų.

Kelionės finišas – banalus kaip ir visos jau iki paskutinio kaulelio pabodusios blevyzgos apie žiedus. Bet banalus savo simboline prasme, ne realumu, aišku! Baisuliniai aukštos geltono ir raudono smėlio bei didžiulių akmenų kalvos – arabai jas vadina Muchata, – nuo kurių viršaus atsiveria tikrų tikriausias rojus: visas visutėlis Kairas – tiesiai tau po kojomis – Nilas, jūra, miestas, net tolumoje aiškiai matosi piramidės. Širdis, rodės, iš laimės išslys per gerklę ir pasileis skrist palikdama mane ant skardžio. Niekada gyvenime nebuvau mačius nieko panašaus. O šitos vietos banalumą supratau tik gerokai vėliau – čia dažniausiai susitikinėja įsimylėjėliai, fu. Kurgi daugiau arabas gali tave nusitempti.


Atradimai tęsiasi

Į vakarą gavau iš Achmedo žinių – jis tuoj pat pasiruošęs tempti mane Huseino mečetėn, o paskum ir žodyną surasti. Nesigilinau, ar jis čia dėl „mano alkanų vaikų susirūpino“ šiteip, tik per keletą sekundžių išsiritau miestan. Ir čia įvykiai pylėsi kaip iš atrišto maišo. Taip taip, gerą valandą prasivalkiojom kaži kokiom siaurutėm gatvėm gatvelėm, pilnom prekeivių ir tokių visokių arabskų niekučių, kad, Alachas mato, būtų ten mane palikęs – būčiau visas akis praspoksojus ir... galą gavus, aišku. Pasirodo, tai populiarusis Chan al Chalilio turgus, kuris čia veikia, regis, nuo pat XIV a. Beviltiška suvokti, kaip iš ten žmonės randa kelią namo – kažkoks nesibaigiantis labirintas, be pradžios ir pabaigos – čia bėgi į kairę, čia į dešinę, čia kyli viršun, čia kaži kokiais urvais leidiesi žemyn, čia bėgi per gatveles, čia įlendi į kaži kokius rūsius, pereini juos kiaurai ir vėl viskas iš pradžių. Kažkuriam iš šitų labirintinių skersgatvių nusiroviau toookį „Arabic–English“ žodyną, kad ką jūs – apie tokį net nesapnavau! Turbinis visom prasmėm, kainos irgi – paklojau net visus keturiasdešimt litų. Achmedas nusiderėj aštuonis paundus, tik paskui prasitarė, kad jei nebūčiau šiteip spirgėjus iš laimės, vos tik pamačius tą žodyną, būtų pavykę nusiderėti kur kas daugiau. Džiaugiuosi šituom gėriu – nelyginant su juojuo būtų prasidėjęs ir mano naujasis gyvenimas. Mano lobis – mano pusryčiai ir pietūs, mano biblija! Mano žaliasis tūkstančio šimto dešimties puslapių turtas. 886-ajame radau žodį – „Lītuwāniyā“.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


85297. Maharet :-) 2007-06-05 15:49
O geras..as irgi vaziuosiu i Fajr greitai! Inshallah!!

85330. cc2007-06-05 22:11
įdomiai, linksmai skaitėsi.

85488. krankt2007-06-07 20:00
aha, nuotaikingas rasinys

148088. e.m.2009-01-25 19:08
o man sita isnagrinet reikia. ;DD kaip testo suvokimo uzduoti.

Rodoma versija 25 iš 26 
0:24:40 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba