ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-06-02 nr. 847

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

JURGIS KUNČINAS. Prieš dešimt metų (18) • PETRAS RAKŠTIKAS. Bim, bam sekmadienio rėmuose (1) • -js-. Sekmadienio postilėPAUL VERLAINE. Išmintis (5) • INGA ĀBELE. Natiurmortas su granatu (5) • WOLFGANG STEGMÜLLER. Filosofinės diferenciacijos procesas (2) • JERRY L. EISLEY. Atvaizdo amžius (1) • SIGITAS GEDA. Kanapinis kaklaraištis (3) • AGNĖ LEKŠTUTYTĖ. Mindaugas Skudutis. Autoportretas (Kristaus amžius). 1981 (4) • AUGUSTINAS DAINYS. Eilės (1) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (30) • LILIJA DUOBLIENĖ. Pabėgimas pagal Leną Eltang (5) • MARCELIJUS MARTINAITIS. Namai – rojaus darželio modelis (6) • JURGA MOCKEVIČIŪTĖ. Dėl palmės rojuje. Nuotykiai Al-qahyro (4) • VILMA PAJUODIENĖ-FIOKLA. Eilės (25) • TADAS VIDMANTAS. Pasakojimai apie Aleksandrą (3) • padarėt iš dievo šventą karvę (237) • 2007 m. birželio 9 d. Nr. 22 (848) turinys (61) •

Natiurmortas su granatu

INGA ĀBELE

[skaityti komentarus]

    Iš pavydo apie latvius esame prikūrę anekdotų:

    – O kodėl Latvijoj visur ant kampo avižų kioskai (latviškai avīze – laikraštis)?

    – Ogi todėl, kad jie žirgo galvos...

    Nuo šiol latvių literatūra „Šiaurės Atėnuose“ bus pristatoma su nuolatine rubrika „Avižų kioskas“. Nors paprastai lietuviai linkę laikytis liaudies posakio „Ne mano avižos, ne mano vištos“ ir toliau savo daržo nežiūri, bandysime šį stereotipą išgyvendinti.

    Tikimės įrodyti, kad latvių rašytojai verti kur kas daugiau nei „žirgo galvų“ renomė. Žinia, kiekvienoj literatūroj pasitaiko ir avižų netikšų, bet tokių stengsimės neėsti ir Jūsų, gerbiami skaitytojai, jomis nešerti. Bus spausdinami „veisliniai“ tekstai, kurie latvių literatūros kailį išblizgina tarsi tikros avižos.

    Publikacijas remia Valstybinis kultūros kapitalo fondas.

    Jūsų kioskininkė Laura Laurušaitė


Nesu gražuolis, aiškinu katinui, kuris mane stebi jau šimtus metų. Esu toks bjaurus, koks tik begali būti žmogus. Tai pirmoji mintis, kartu su ryto šviesa įsiskverbusi į mano smegenis. Viena koja trumpesnė už kitą, nugara kuprota, susijaudinęs baltakiuoju, o kairiojoje akyje kažin kodėl nuolat atsiranda kraujosruvų – sakyk, katine, kiek gyvenimų reikia, kad prie to priprastum?

Rainys prisimerkia... Tyla. Miestas. Šiukšliavežė girgždėdama ryja kasdienį davinį, konteineriai bilda kaip tuščios stiklinės – prozit! balzganas ryte, į sveikatą! n-tasis priemiesti, sukurtas senosios meilės poros Dievo ir Šėtono, kurie išblyško ir nusklendė už rankų susiėmę. Žuvėdros klykia ir suka ratus viršum betoninių skruzdėlynų. Ką mąstai, rainy, dvyliktame aukšte? Katinas niekam neatskleidžia savo minčių, jo skaidriosiose akyse yra dar vienas kambarys, į kurį svetimiems uždrausta įeiti.

Betoninio knibždėlyno sienos popierinės, aplinkui garsiai tiksi nesuskaičiuojami laikrodžiai ir gaudžia liftai.

Kreivas, sulaužytas kišeninis peiliukas – toks aš išlendu iš lovos, prieinu prie lango, kasausi ir žiovauju, o mano siluetas tuoj pat įstringa katino vyzdžiuose.

Ak, beprotiškas judėjimas danguje! Debesų sluoksniai skirtingais greičiais lekia viena kryptimi, savo glėbiuose drauge skraidindami mirgesio ir paslaptingų šešėlių kauges. Žemai apačioje juodos skruzdės apropoja kiemo keturkampį. Šitokie rytai manyje kažką sujudina. Visą dieną daužytis į sienas kaip balionui vėjyje, o vakarėjant susprogti...

Bet aš juk galėčiau! – sušunku katinui.

Katinas nusisuka. Jis irgi yra apgailėtinas, jis net neturi vardo. Čia, 1 linijos 60 namo 4 korpuso 12 aukšto 414 bute, jam kartą atsivėrė akys, čia ir užsivers, motina įvynios jį į mėlyną MAXIMOS maišelį su raudonu X ir nuleis į šachtą. Šiukšliavežė ris užsirydama.

Sėdžiu ant lovos ir braukiu pirštu per kelius. Motina kasa sniegą. Prarajas tarp namų užpildo jos kastuvo bildesys. Kambaryje kažkur paslėpta vaikystė. Kastuvų skrebenimas į asfaltą, atidengiantis pūkuotą rytą. Turbūt skauda gerklę, nereikia į mokyklą. Margaret Mitchell, Čakas, Camus, Thomas Mannas. Žiema. Praskiesta šviesa užuolaidų plyšiuose. Lengvas knygų puslapių kvapas ir trikdanti specifinė kūno smarvė po antklode. Pirštų galiukai, liečiantys įrišimą ir užčiuopiantys mazgus, už kurių gali nusitverti.

Šlaunų išorinių pusių reljefiška oda – ir ten pasislėpusi vaikystė. Mūsų senuosiuose namuose prie kapinių motina parklupo ir suvertė man į glėbį semtuvą žioruojančių anglių. Aš to jau nebeatmenu, tiksliau sakant, menu skausmą, bet nebeatmenu, kaip skausmas skauda. Be kvapo, be skonio, kaip apdulkėjęs smilgų ryšulys virtuvėje ant vinies.

Gal jai padėti kasti sniegą? Ar nusimuilinti kur nors iki vakaro? Tuoj įgrius uždususi, užsiteps sumuštinį su taukais ir valgys, bukai žvelgdama pro langą. Sunaikins dangų, namus ir medžių viršūnes; viską sumals gigantiškoj burnoj. Mano motina už lango niekad nieko nepastebi, į vidų nukreiptas jos žvilgsnis, kai ji sėdi ten, prie supleišėjusios klijuotės, ir mechaniškai gromuliuoja nekintantį gamtovaizdį. O vienintelis dalykas, kurio ji nori iš gyvenimo, tai atkeršyti man už tai, kad neinu lauk nuo jos galvos, geriu jos šnapsą ir arbatą.

Bet kurgi aš eisiu, toks bjaurybė? Pasižiūriu į veidrodį. Kaipgi – šįryt pildosi dramatiškiausios nuojautos! Kairioji akis vėl supleišėjusi kraujo raudonumo šakelėmis, pasiruošusi apversti pasaulį aukštyn kojomis. Gerai jau. Aš einu, pasauli! Katinas šoka iš paskos, už jo pasilieka garbanomis susimutuliavęs oras ir smulkios dulkės, kurios neranda patalpoj ramybės. Trinkt, užsiveria durys, aš bučiuoju tavo randuotus kelius, pasauli!

O saulė iš prisikėlimo džiaugsmo iškorusi liežuvį ir apvarvinusi pasaulį baltom seilėm. Vėsu ir skambu aukštybėse iki pat namų stogų. Ir ne taip jau šiurpulinga, jei nekreipsi dėmesio į tą gluminantį debesų lėkimą tolumon.

„Labą rytą!“ – sveikina mane kažkas už nugaros, ir aš paslaugiai atsuku dešinį skruostą. Ak! Tai Valentina, mūsų turgelio mėsos pardavėja. Blondiniškas plaukų ledas ir akį rėžiantis mini. Niekad nepasakytum, kad jai jau penkiasdešimt. Ir eina ji taip pamažu ir sūpuodamasi – išdidžioji, stipriai išrūkyta Krokuvos dešrelė. Nors ant veido nesyk dar matyti pagalvės įspaudas. Kai užklystu į kioską, kur tiršti, sūrūs aromatai kaip česnakų laiškai vyniojasi aplink ją, o ji stovi su savo baltuoju chalatu ir nutaisiusi ypatingą išraišką taria: „Taip, klausau?!“, įdėmiai žvelgdama savo padūmavusiomis mėlynomis akimis, tada sprandas nutirpsta ir staiga nebelieka jėgų paprašyti kiaulienos šonkaulių ar pieniškų dešrelių.

O Valentina sako: „Vėl tavo akelė...“ – ir aš suirztu. Ar tikrai žmonės nejaučia, kad jų pačių labui kartais mėginama šį tą nuslėpti? Ji neskuba įeiti į kioską, stovi saulės atokaitoj, tvirta ir stotinga, ir kalba, ir kalba.

Prie turgaus vartų aklas muzikantas spaudo akordeoną. Gal jis visai ne aklas, tik užsidėjęs juodus akinius, tikėdamasis ramios, saulėtos dienos. Nė kvapo ramybės! Šaižius garsus vėjas daužo į dardančią gatvę ir į nuogas namų kaktas, jie nuaidi per pievą žemyn iki pat kanalo. Mano seseriai patiko groti akordeonu, tai, kuri mirė gimdydama septyniolikos metų. Sako, ji slapstėsi nuo žmonių ir savo vaiką bandė paleisti į pasaulį visiškai viena, salos krūmuose. Man tada tebuvo kokie treji metai. Niekaip nesugebu atsiminti jos veido, tik kvapas šiek tiek išliko. Mano sesers kvapas truputėlį primena senojo akordeono kvapą, kai jį ištempia ir išglosto visas siūles pirštu. Dar dabar senasis AKORDAS mėtosi ant spintos. Sesers fotografijas motina rūpestingai išplėšė iš albumo. Bet Lūcis, kaimynė, sako, kad ji buvusi gražuolė, manoji sesuo. Palyginti su seseria, esu tiktai pagrandukas, paskutinis raguotas blynas, kurį supila ant keptuvės, kai visas gerumas jau iškeptas. Blynas dar plepa su Valentina. Gražuolės kaukolė jau aplipusi žemėmis, apaugusi akmenėliais. Kodėl mazgas užsiveržė taip greitai, jei po žeme jis atsirišinės šimtmečius?

„Baigta!“ – aš griežtai tariu vizijoms, bet nugirsta Valentina ir užsigavusi įlenda „pas save“, kur iškaba mėlynomis raidėmis skelbia: „Pas Valentiną“. Man irgi norėtųsi dingti „pas save“, bet tokios vietos pasaulyje nėr. Skubėdamas aš krypuoju, o susijaudinęs baltakiuoju – nemanykit, kad bėgu nuo akordeono garsų! Beprasmiškai skėtriodamasis stumdau žmones, kurie laukia tramvajaus kaip išganymo tirštoje pilkoje minioje, taip jam ir reikia, šiam monolitiniam betoniniam kvailumui, kuriame aš regiu tik žandikaulius!

Ant akmens turėklų eilute išsirikiavusios sidabrinės žuvėdros. Kitų jos nesibaido, tik sparnais plakdamos stengiasi išsilaikyti, jei kas stumteli pečiu ar portfeliu. Iš kitų jos ima ištiestą duoną ir žuvis, kurias krantinėj sudrasko aštriais nagais ir snapu. O aš mėginu pagauti jų gintarinį žvilgsnį ir karštai kuždu joms į ausį: „Aš myliu tave... AŠ MYLIU TAVE... tu esi graži...“ Todėl manęs jos baidosi. Aš suprantu – tai ne tas pats kaip paduoti žuvį. Tai jos geisti ir norėti, grasinti raudona, išsišakojusia akimi.

Kažkuri žuvėdra pasuka galvą, ir išnyra mergaitė sidabriniu švarkeliu. Lakuoti rožiniai nagučiai čiupinėja rankinės dirželį. Ji pikta, jai atrodo, kad braunuosi pernelyg arti, ji neapkenčia mano nelabosios dvasios. Dievas su Tavim! Bet aš dar šiek tiek paėjėsiu greta.

Mano jausmai tikri. Ar aš kaltas, kad iš visų pasaulio džiaugsmų man teko tik ši bjauri išvaizda? Argi aš nenorėčiau tokių akinių, su kuriais galima matyti ateitį (tokie man dingojosi praeitą savaitę), arba draugės – tikro, gyvo žmogaus, kurių čia, gatvėje, tuzinai, su šilta kvepiančia oda, soliariume rusvai apskrudusios kaip ispaniškas marcipanas?

Sidabrinė žuvėdra, dar kelissyk pabandžiusi žvilgsniu mane paversti į akmenį, dabar stovi prie įėjimo į prekybos centrą ir spaudo bankomato mygtukus. Ji tobula nuo plaukų galiukų iki lakinių batelių pakulnių, tačiau nedrąsi, ji nurausta ir staiga nebežino, kurį mygtuką spausti. Galbūt ją pabaidė mano išvaizda. Ar mintis, kad kėsinuosi atimti pinigus. Gali nusiraminti, pinigų man nereikia. Jos staigus bejėgiškumas, jis turi kažką tokio artimo ir nuoširdaus, kas primena aistringuosius mano šnabždesius žuvėdroms į ausis...

Aš nusisuku ir šiek tiek pašvilpiniuoju. Tada seku paskui ją į parduotuvę, pro hotdogų prekystalį ir kasas, į pačią gilumą, slapstydamasis žmonėms už nugarų. Ji stovi prie granatų piramidės, stūksančios salės vidury. Žmonės kaip kupranugariai slampinėja aplink ir pro šalį, kuprose nešdami ne vandenį, o visus pasaulio troškimus ir geidulius. Šiame fone mano žuvėdra atrodo tarsi maža piemenaitė, kuri svarsto – ar nesuvalgius sultingo obuolio sodo paunksnėje? Praktinės prigimties argumentai sudarko jos veidą ir iškreipia lūpas, kažką murmėdama ji sūpuoja plaštakoj didelį granatą ir neapsispręsdama trauko pečius.

Kai ji jau nuėjusi, apžiūriu numestąjį vaisių. Jis subrendęs, rudai geltonas ir lengvais grioveliais išvagotas, spindinčia oda kaip seno žmogaus kumštis. Sekundės dalį amžinybėj jį laikė siauroji jos plaštaka.

Įsiritinu granatą užantin.

Už trijų žingsnių apsauginis kaip kompaso adata švytruoja iš šiaurės į pietus palei ilgas, prekių prikrautas pirkėjų šėryklas. Man reikia į vakarus, aš neriu į vieną iš praėjimų ir išvystu žuvėdrą. Ji apžiūrinėja baltą puodelį.

Pasipiktinusi ir pavargusi ji nužvelgia mane, tada prikrautą savo vežimėlį. Jis irgi atėmė ne tiek mažai jėgų ir ištvermės. „Ko tau reikia?“ – ji sūpuojasi virš verksmo bangų. Puodelis po šio pareiškimo nepakyla skristi, iš jos rankos jis nuskęsta vežimėly tarp petražolių ir svogūnlaiškių. „Aš iškviesiu policiją, jei nepaliksi manęs ramybėj!“ – sušunka ji ir atsuka nugarą, stengdamasi laikysena atitikti savo metalinį fasadą.

Šachas. Man sukyla pyktis ir įmetu iš lentynos peilį į jos pravertą rankinę. Matas!

Susijaudinęs baltakiuoju ir šlubuoju labiau nei bet kada, užkliudau kažkokio puodo rankeną. Tuojau pat ant manęs užgriūva dangaus pyktis ir griausmai. Grįžtelėjusi ji pabėga – mirusio paukščio šešėlis...

Laimingo takelio! Kraustau atgal nukritusias šakutes, šaukštus, samčius, keptuves, kaistuvus, puodus, stovelius, esu gliancuota nespalvota fotografija, besišypsanti budriajam apsauginiui, o sieloje – įžeistas demonas. Kartkartėmis manyje įsižiebia tikras blogis. Išsigąstu savęs, koks blogas galiu būti, ir nelinkiu to patirti jokiam gyvam padarui.

Prie kasos eilė, niekur toliau ji nesugebėjo pabėgti. Taip mes ten ir stovim tarp svetimų žmonių – sidabrine sintetika aptaisyta įtarioji ožka ir aš. Jos vežimėlis lūžta nuo bulvių, žalumynų ir paniekos, mano rankoj blakių skonio ORBIT POLAR ICE ir blogio obuolys užanty. Žmonės-kupranugariai nieko nepastebi, bet kai šaižiai ir trikdančiai ima klykti signalizacija, tada visų žvilgsniai susminga į ją, tarsi ji ten stovėtų nuoga...

Mano raudonoji akis aptemsta. Pagaliau galiu kelias ilgas akimirkas legaliai įsisiurbti vyzdžiais į jos veidą ir iščiupinėti nuodugniai, nuodugniai. Šviesios akys, tokios blyškios, kad rodos – jos veide apsigyveno dvi tuščios laukymės. Juodų, dažytų plaukų kuokštai ir rausvos žiedadulkės ant vokų. Tarp priekinių dantų laimės plyšelis, tiesą sakant – tikras urvas, nuo suglumimo jis tampa panašus į šulinį, kuriame pradingsta ištarti žodžiai. Kurtinančiai žvanga pinigai, kurtinančiai nutyla kvėpavimas. Iš pradžių ji ginasi ir dievagojasi, bet yra priversta iškratyti rankinę ir verkdama stebėtis SOLINGEN peiliu, skubriai išverstu ant rudo prekystalio. Jos veidas išrausta kaip sugeriamasis popierius, susiurbęs visą širdies kraują. „Aš ne, – ji sako, – aš ne.“

Apsauginis nutveria už alkūnės apsivogusią mergiūkštę snargliuota nosimi, išsidraikiusiais plaukais ir per veidą nutekėjusiu mėlynu tušu. Ir niekas pasaulyje ja netiki. Nes visas pasaulis pilnas tokių pasiturinčių ožkų, kurios iš nuobodumo šluoja prekybos centrus.

„Aš kaltas“, – garsiai ir tvirtai sakau. Kupranugarių akys lėtai nukrypsta į mane, jos šviesiosios irgi. „Aš apverčiau puodus ir peilis netyčia bus įkritęs jai į rankinę. Tas žmogus gali paliudyti.“ Tas žmogus yra apsauginis, aiškus reikalas, iš veido matyti – vienas tų, kurie mėgsta mėtyti pro langą katinus ir skriausti moteris. Krūptelėjęs jis nenoriai patvirtina, kad puodų skyriuje iš tikrųjų buvusi griūtis.

O ji tuo tarpu lėtai šluostosi šlapią veidą. „Jei jau taip atsitiko, aš galiu jį nupirkti“, – ji sako, šnirpšteli kaip vaikas po verksmo ir, visų džiaugsmui, nuperka peilį. Ji nebeturi jėgų nerimauti, dar kartą išvydusi mane šalia, tik trapios rudos rankytės kaip dykumos gyvūnai tiesia pirkinį po pirkinio į milžinišką maišą. „Ačiū“, – ji net kvėpteli be galo nuoširdžiai, kovodama su išgyvenimo atšvaitais. „Nėra už ką, – aš jai sakau, – tikriausiai tave išgąsdinau.“

Ir aš pasakoju, galiausiai aš galiu pasakoti viską, ką tiktai norėčiau išsakyti mergaitei užverktomis akimis, kvepiančiai ir šiltai kaip ispaniškas marcipanas, apie tai, koks nuostabus buvo šis rytas, atnešęs slėpiningą pavakarę. Apie tai, kad sidabrinių žuvėdrų akys gintarinės ir plėšrūs kaip tigrų nagai, kad senajame name prie valčių prieplaukos vaidenasi, ir dar apie tai, kad aš niekaip negaliu suprasti, kur telpa visos šios mintys, nepaliaujamai verdančios žmogaus galvoje – ar ten yra kokia kiaurymė, kokia bedugnė, kur jos ten gali sutilpti visos ik vienos?

Ji vis dar tyki ir santūri, tik retsykiais sutrikusi pažvelgia į mane, tačiau leidžia man kalbėti ir pustuštėje prekybos centro kavinėje sumokėti už pragariškai brangią jos kavą. Ji siurbčioja juodą, kartų gėrimą, pakildama aukščiau parko, ežero, prekybos centrų ir žuvėdrų, aukščiau visko, ką gyvenime yra patyrusi, ir leidžia man save stebėti. Kai puodelyje belieka vienas gurkšnis, aš jį atimu ir išmaukiu iki dugno. Mamos puodeliai geresni, jie visi be išimties įtrūkę – koks kaifas glamonėti liežuviu niekingus įskilimus ir ištrupas.

Čia visi puodeliai tobuli ir santūrūs kaip ji, ir lūpos lieka nepažadintos. Debesys nutrūksta ir nušuoliuoja į visatą, žiemos saulė atsispindi šaltai baltuose stalų paviršiuose. „Žiūrėk“, – sakau ir ištraukiu iš užančio granatą, atsiduodamas jos nuostabai. Suieškau pirkinių maišelyje peilį juodomis kriaunomis, patikrinu jo aštrumą nykščiu, tada lėtai panardinu ašmenis į granatą. Jos veidas įsitempęs, akys seka kiekvieną mano judesį. Akimirksnį atrodo, kad peilis prasmegs vaisiuje, ta akimirka begalinė, parduotuvė begalinė. Aš pajudinu peilį, jausdamas kietą sėklelių priešiškumą, tada smurtiškai spusteliu ašmenis žemyn. Apima jausmas, kad jį praradau, kriaunų galas įstrigo gilumoj ir ničnieko nebeįstengia. Trukteliu jį, ir sykiu su plienu ant balto stalo ištrykšta raudona čiurkšlė. Dar nuvarva pora lašų. „Ai“, – jai ištrūksta, ji staigiai atsistoja ir prieina prie lango, iš susijaudinimo apglėbusi rankomis pečius. Aš irgi pažvelgiu į langą. Tiesiog neįtikėtina, koks mėlynas gali būti dangus.


Iš: Inga Ābele. Sniega laika piezīmes. Rīga: Atēna, 2004

Vertė Laura Laurušaitė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


85371. hiacintas2007-06-06 14:49
buciuoju rankyte sesutei is siaures! net nesinori pagalvot ko prirasytu tautiet(e)is apie kasdienybes "purgatoriuma"...

85504. Asiliukas Porfirionas2007-06-08 02:40
Tie, kas kikena apie awizu kiskus ir zirgo galwas, wis tiek neskaitys. Taip kad geriau isz karto prie reikalo, nesiteisinant priesz intelekto nesuzalotus kolegas...

85506. krankt2007-06-08 03:49
gerai tos latvikes raso, zdriuklos!

85567. cc2007-06-08 22:31
Giliai pajausta.

Rodoma versija 25 iš 26 
0:24:40 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba