ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-06-02 nr. 847

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

JURGIS KUNČINAS. Prieš dešimt metų (18) • PETRAS RAKŠTIKAS. Bim, bam sekmadienio rėmuose (1) • -js-. Sekmadienio postilėPAUL VERLAINE. Išmintis (5) • INGA ĀBELE. Natiurmortas su granatu (5) • WOLFGANG STEGMÜLLER. Filosofinės diferenciacijos procesas (2) • JERRY L. EISLEY. Atvaizdo amžius (1) • SIGITAS GEDA. Kanapinis kaklaraištis (3) • AGNĖ LEKŠTUTYTĖ. Mindaugas Skudutis. Autoportretas (Kristaus amžius). 1981 (4) • AUGUSTINAS DAINYS. Eilės (1) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (30) • LILIJA DUOBLIENĖ. Pabėgimas pagal Leną Eltang (5) • MARCELIJUS MARTINAITIS. Namai – rojaus darželio modelis (6) • JURGA MOCKEVIČIŪTĖ. Dėl palmės rojuje. Nuotykiai Al-qahyro (4) • VILMA PAJUODIENĖ-FIOKLA. Eilės (25) • TADAS VIDMANTAS. Pasakojimai apie Aleksandrą (3) • padarėt iš dievo šventą karvę (237) • 2007 m. birželio 9 d. Nr. 22 (848) turinys (61) •

Verba de verbis

CASTOR&POLLUX

[skaityti komentarus]

iliustracija
Dailininkas
Romas Orantas

Paduokit vinių ir plaktuką!

Henrikas Algis Čigriejus. Varna braukia ašarą. Novelės. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.

Tradiciniai lietuvių literatūrologai apie tradicinę lietuvių prozą mekena maždaug taip:

Kaimiškosios literatūros tradicijos. Ištikimybė nusistovėjusioms etinėms vertybėms. Tradicinių vertybių tęstinumas ir jų puoselėjimas. Dvasinio žmogaus grožio poetizavimas. Prigimtinio žmogaus gerumo išaukštinimas. Subtiliai niuansuotomis lyrinėmis intonacijomis nuspalvinta kaimo buitis. Sveiko kaimiško humoro nušviestos psichologinės charakterių atodangos. Nuotaikingos gamtovaizdžio detalės, rami kasdienybės tėkmė, amžinai besisukantis metų laikų ratas. Skaidrus stilius, ryškūs charakteriai, žodinga kalba, paprasti, bet nenuobodūs siužetai...

Nusibodote, ponai! Mirtinai nusibodote. Atmintinai žinome, ką parašys H. A. Čigriejus, R. Granauskas ar A. Šlepikas, visiems aišku, ką apie tuos parašymus pasakys P. Bražėnas, V. Sventickas ar J. Sprindytė. Visas šis rašinėjimo ir kalbėjimo vyksmas primena ištęstą tradicinių kaimietiškų laidotuvių procedūrą.

Dirbtinėmis gėlėmis išpuoštame karste drybso seniai pašvinkęs ir kirmėlėmis apėjęs lavonas – tradicinė lietuvių proza. Kad susirinkusių gedėtojų akių nebadytų lavondėmės, karsto dangtis uždengtas. Miruolio artimieji vapa dvasingas atsisveikinimo kalbas – skaito savo naujausių romanų, novelių ir apsakymų ištraukas. Jas lydi tolimų velionio giminaičių – kultūrologų ir literatūrologių – verksmai ir aimanos. Nosis riečia pro karsto plyšius sklindantis dvokas, visi jau seniai pavargo ir norėtų skirstytis, tačiau procedūra turi būti atlikta kaip pridera, kaip tėvai mokė, pagal visas taisykles, todėl gedėtojai kantriai mindžikuoja, kenčia ir sukandę dantis kažko laukia.

O tas kažkas – tai kaimiškųjų prozininkų labiausiai pamėgtas herojus – vietinis kaimo girtuoklėlis Vasia. Jis rūpestingai ir kruopščiai iškasė gilią ir gražią duobę, stačius šlaitus prikaišiojo lauko gėlių, atsikrenkštė, sodriai nusispjovė ir jau ruošėsi lipti į viršų. Tačiau prisiminė kišenėje tabaluojantį pusbutelį arielkos. Prisėdo, užsivertė, užsirūkė, patylėjo, vėl užsivertė. Ir netyčiom užsnūdo. Mat pavargęs buvo. Šalta lietuviška žemelė sutraukė Vasios žarnas, kepenų ne ką tebuvo likę, tad mėgstamiausias mūsų prozos veikėjas ėmė ir užsilenkė.

Prozos lavonas švinksta toliau, nenutrūkstamu srautu liejasi žodžiai ir ašaros, o Vasia ramiai sėdi duobės kampe ir tyliai pūva. Tyli ir niekam nė žodeliu neprasitaria, kad jo kišenėje plaktukas ir tuzinas vinių, kuriomis jis pagal procedūrą turėjo užkalti karstą...

iliustracija
Knygos dizainas:
vario burnos / idėjų dirbtuvės


Mano Jėzus – majonezas

Richard Brautigan. Upėtakių žvejyba Amerikoje. Romanas. Iš anglų k. vertė Saulius Repečka. K.: Kitos knygos, 2007.

Įsivaizduok sau tokią situaciją. Tu, jaunuolis, kartą ėjai gatve ir nutarei šiaip sau užsukti į knygyną. Ne visai šiaip sau – knygų paskaityti. O knygyno šeimininkas pasiūlo tau pasidulkinti. Ne, – atsakai, – atėjau paskaityti. Šeimininkas pareiškia, kad tu klysti, išeina į gatvę ir atsiveda pirmus pasitaikiusius žmones – vyrą ir moterį. Tu puoli panikon ir pasislepi tualete. Jie atkakliai laukia. Kai pasirodai, moteris jau guli ant sofos (nuoga). Šalia sėdi jos vyras, pasidėjęs ant kelių skrybėlę. Tu išdulkini moterį. Abu jie išeina, o šeimininkas lyg niekur nieko papasakoja, kas nutiko: „Tu kovojai Ispanijos pilietiniame kare. Buvai jaunas komunistas iš Klivlendo, Ohajo valstijos. O ji buvo dailininkė. Turistaujanti Niujorko žydė. Tada Ispanijos pilietinis karas buvo panašus į Naujajame Orleane graikų skulptūrų švenčiamas Užgavėnes. Kai judu susitikot, ji piešė žuvusį anarchistą. Paprašė tavęs atsistoti už jo ir nuduoti, kad tu jį nužudei. Tu pliaukštelėjai jai per skruostą ir ištarei žodžius, kuriuos dabar man gėda pakartot. Jūs baisiai įsimylėjot vienas kitą“ (p. 40).

Tai tik mažytis epizodas, nedidelė atraižėlė iš poetiško absurdiškų situacijų audinio, apgobusio visą romaną. Tiesą sakant, „Upėtakių žvejyba Amerikoje“ net ne romanas, tai greičiau melancholiškų prisiminimų, juokingų vaizdelių ir poetinių etiudų vėrinys, sumautas ant iešmo upėtakiams kepti. Štai upelyje, kuris primena Evandželinos vaginą arba klausos aparatą, sužvejojai vaivorykštinį upėtakį. Manai, gali jį kepti ir sotintis? Ne, iš pradžių reikia palengvinti jam kančias prieš mirtį. Kaip? Ogi nugirdyti jį portveinu! Ir grožėtis, kaip upėtakio gyvybę amžiams iš žemės vandenų išplėšia portveino gurkšnis...

Pasakant dar vieną tiesą, „Upėtakių žvejyboje...“ Upėtakių Žvejyba Amerikoje ir yra pagrindinis knygos personažas, įsikūnijantis įvairiais pavidalais: šlubu valkata, viešbučiu netoli Brodvėjaus arba lordo Bairono lavonu, valgančiu pyragaičius su operos dainininke Marija Kalas. Jis toli gražu ne kūniška būtybė, o neaiški ir griežtai neapibrėžta idėja, kurią suformuluoti autorius palieka pačiam skaitytojui. Ją lengvai galima pavadinti, pvz., Karlu Marksu arba Parkinsono Liga, tačiau gražiausias jos vardas – Dar Nenudvėsusi Amerikos Dvasia.

Taip, 7-ajame dešimtmetyje Amerikos dvasia buvo dar nenudvėsusi. 1967 metais – apėmus sex, drugs, rock’n’roll svaiguliui – Amerika buvo visai kitokia: upėtakiai gėrė portveiną, žmonės svaigo nuo meilės ir poezijos, du milijonai hipių ir jiems prijaučiančių įsigijo šią knygą. 1972-aisiais leidykla „Warner Books“ išleido seriją „Rašytojai aštuntajam dešimtmečiui“, į kurią pateko K. Vonnegutas, H. Hesse, J. R. R. Tolkienas ir R. Brautiganas. Pirmieji trys – šiandien pripažinti pasaulinės literatūros klasikai, o R. Brautiganas, deja, pasibaigus 7-ajam dešimtmečiui, teliko „tarsi kūdikis, išpiltas iš vonelės kartu su pamuilėmis“ („Bozeman Daily Chronic“).

iliustracija
Dailininkė
Goda Jackutė

Nusakydamas žmonijos poreikius, R. Brautiganas visada troško parašyti knygą, kuri baigtųsi žodžiu „majonezas“. Ir parašė. Ši knyga baigiasi žodžiais „... man visai iš galvos išgaravo tas majonezas“.

Taip, laikai pasikeitė, upėtakiai prasigėrė, meilė ir poezija išgaravo, Amerika suamerikonėjo, sekdamas paskui ją suamerikonėjo ir visas pasaulis. Tuo blogiau jam, tam dabartiniam pasauliui, kurį galima pavadinti vienu žodžiu – MAJONEZAS.

P. S. Šių metų naktiniuose „Poezijos pavasario“ skaitymuose M. Macevičius pagrojo ir padeklamavo gabalą „Mano Jėzus – majonezas“. Ir pasiuntė visus...


Te visad šviečia saulė

Rimantas Černiauskas. Slieko pasaka. V.: Versus aureus, 2007.

Na, nekenčiu tų vaikų, nors tu ką. Tiek berniukų, tiek mergaičių. Berniukus sukabinčiau ant obelų už dar nenusileidusių sėklidžių, o mergaitės artų pūdymus savo dar nesusiformavusiomis krūtimis. Nekenčiu, ir viskas. Jie man kažkokie... žmogiški. Strikinėja iš džiaugsmo, laksto šen bei ten, painiojasi po kojomis, triukšmingai krykštauja ir čiauška nesąmones. Uch, kaip negaliu pakęsti!

Baisiai nemėgstu ir vaikų literatūros. Nesvarbu, ar ją parašė patys mažvaikiai, ar juos užvadavo koks didvaikis ar didvaikė, diedvaikis ar bobvaikė. Visus vaikų rašytojus ir poetus priversčiau dantimis genėti obelis, ant kurių sukabinti berniukai, o vaikų poetės ir rašytojos tręštų mergaičių ariamą pūdymą aitria salietra...

Nors, kita vertus, berniukai ir rašytojai, mergaitės ir poetės galėtų ir susikeisti vietomis. Kaip šioje knygelėje vietomis susikeitė mokiniai ir mokytojai. Mokytojai neva nebenori mokytojauti, o tik atostogauti ir išdykauti – jie spendžia mokiniams spąstus, gaudo kilpomis, krečia visokias šunybes, net užminuoja mokyklą. O mokinukai, atvirkščiai, elgiasi kaip kokie puspročiai – nesveikai trokšta mokytis, veržiasi į mokyklą, nori perauklėti mokytojus, net myli Dievulį. Fu, kaip bjauru.

Pasielgiau taip, kaip elgtųsi geras mokinys, taip, kaip moko paskutinės šios knygutės istorijos paskutinis sakinys: „Mesk ir tu šią knygą, pažiūrėk pro langą, kaip gražiai šviečia saulutė!“ Saulutės atokaitoje gražiai tabalavo po obelimis kybantys mokytojai ir vaikų rašytojai.

iliustracija
Maketavo
Artūras Šulcas


Tikrasis „Poezijos pavasario“ laureatas

Praeivis. Tarp pragaro ir rojaus. Eilėraščiai. K.: Naujasis amžius, 2007.


    Užbūrei mano širdį, žemiškoji deive,
    Priimki tylią dainą vienišo praeivio.

Štai kur tikras vyras. Kareivis. Jūreivis. Matrosas. Užpakaliniame viršelyje – graži jaunučio kareivėlio su jūrinike nuotrauka. 1952–1954 metais vyras tarnavo Sevastopoly – kareivinių mieste, kur vieni soldafonai, keletas civilių, o moterų nė su tanku nerasi. Neišlietos jaunatviškos aistros taip spaudė smegenis, kad jos (aistros, o gal ir smegenys) išsiliejo eilėraščiais apie mergaites ir meilę. Nuoširdžiais nuoširdžiais... Širviškais širviškais... Tikrais tikrais...

Kodėl mano dėmesį patraukė ši iš pirmo žvilgsnio niekuo neypatinga knygutė? Ji turi du neabejotinus pranašumus:

1. Kainuoja 3,40 Lt, t. y. tiek, kiek ir turi kainuoti lietuviškos poezijos knygos.

2. Autorius – bevardis, t. y. vardu Praeivis. Taip turėtų vadintis visi savo kūrybą, o ne patys save gerbiantys lietuvių lyrikai.

Būtų mano valia, suteikčiau šiam vyrui „Poezijos pavasario 2007“ laureato vardą. Nieko nežinau ir negirdėjau apie „Poezijos pavasario“ laureato vardo suteikimo nuostatus (tokio dokumento LRS būstinėje Vilniuje paprasčiausiai nėra), todėl galiu elgtis visiškai laisvai ir voliuntaristiškai (kaip LRS Kauno skyriaus pirmininkas P. Palilionis). Ąžuolo vainiką – Praeiviui! Pinigus – Praeiviui! Praeivis – laureatas! Pra-ei-vis!

Tad oficialiai pareiškiu: 2007 metais už eilėraščių rinkinį „Tarp pragaro ir rojaus“ „Poezijos pavasario“ laureato vardas suteikiamas žymiam Kauno, Sevastopolio ir visos Lietuvos poetui Praeiviui. (Plojimai.)


Kodėl aš rašau tokias geras recenzijas

Friedrich Nietzsche. Ecce homo: kaip tampama tuo, kas esi. Iš vokiečių k. vertė Rūta Jonynaitė. V.: Apostrofa, 2007.

Iš prigimties esu karingas. Pulti – vienas iš mano instinktų. Manoji karo praktika nusakoma keturiomis taisyklėmis. Pirma: puolu tik pergalingus dalykus – reikalui esant, palaukiu, kol jie švęs pergalę. Antra: puolu tik ten, kur nerasčiau sąjungininkų, kur stoviu vienas – kur kompromituoju pats save... Nesu žengęs viešai nė vieno žingsnio, kuris nekompromituotų; tai manasis tinkamo elgesio kriterijus. Trečia: niekada nepuolu žmonių – žmogumi pasinaudoju tik kaip stipriu didinamuoju stiklu, su kuriuo galima pamatyti bendrą, bet sėlinančią, bet sunkiai apčiuopiamą negandą. Ketvirta: puolu tik tokius dalykus, kur negalima įžvelgti nė menkiausių asmeninių nesutarimų, kur neslypi jokia apmaudi patirtis. Priešingai, puolimas įrodo mano prielankumą, kai kada ir dėkingumą. Susiedamas savo vardą su kokio nors dalyko ar asmens vardu, aš išskiriu, aš darau garbę: „už“ ar „prieš“ – visai nesvarbu.

iliustracija
Viršelyje panaudota Hanso Oldės graviūra (1899)
Dailininkė
Kristina Norvilaitė

Visa tai diktuoja savisaugos instinktas, nedviprasmiškai pasireiškiantis kaip savigynos instinktas. Daug ko nematyti, negirdėti, neprisileisti artyn – tai protingiausia, tai pirmas įrodymas, kad esi ne atsitiktinumas, o būtinybė. Mokslininkas, kuris iš esmės tik „rausiasi“ knygose, – vidutinių užmojų filologas perdien kokiuose dviejuose šimtuose knygų, – galų gale visiškai praranda gebėjimą pats mąstyti. Jo savigynos instinktas atbuko; antraip jis priešintųsi knygoms. Esu matęs savo akimis: turtingos ir laisvos prigimties gabuoliai, vos peržengę trisdešimtį metų, „gėdingai nusiskaitę“, tik degtukai, kuriuos reikia brūkštelėti, kad išgautum kibirkštį – „mintį“. Ankstų rytą vos dienai prašvitus, kai visa šviežia, savo jėgų apyaušryje skaityti knygą – tai ne kitaip kaip ydinga!

Šiek tiek žinau savo kaip rašytojo privilegijas; pasitaikė ir atvejų, paliudijusių man, kaip baisiai, pripratus prie mano recenzijų, „genda“ skonis. Kitos recenzijos darosi tiesiog nebepakenčiamos, labiausiai – filosofinės. Tasai, kuris artimas man norėjimo aukštybe, patiria tikrą mokymosi ekstazę: juk aš ateinu iš aukštumų, į kurias joks paukštis nebuvo pakilęs, aš pažįstu bedugnes, į kurias dar niekieno pėda nebuvo nužengusi. Man sakė, esą mano recenzijų neįmanoma padėti į šalį – aš trikdąs net ir nakties ramybę... Išties nėra išdidesnių, bet ir rafinuotesnių recenzijų: kur ne kur jos pasiekia aukščiausia, ką galima pasiekti žemėje, – cinizmą; jas užkariauti reikia ne tik jautriausių pirštų, bet ir narsiausių kumščių.

Visiškai pagedę „protai“, „gražios sielos“, tie kiaurai apsimelavusieji tiesiog nežino, ką su šiomis recenzijomis daryti, tad laiko jas esant žemiau savęs – gražus „gražių sielų“ nuoseklumas. Jų iš viso net nepriskiriu prie žmonių – man jie žmonijos niekalas, ligos ir kerštingų instinktų išperos: tai vien nelabi, iš esmės nepataisomi išsigimėliai, keršijantys gyvenimui...

Nežinau kito būdo imtis didelių uždavinių kaip žaidimą: būdamas didybės požymis, jis yra ir esminė sąlyga. Esu draugiškas, net kupinas atidos ir patiems niekingiausiems: čia nėra nė krislo išdidumo nei slaptos paniekos. Tas, kurį niekinu, įspėja esąs niekinamas: vien savo buvimu siutinu visa, kieno gyslomis teka netikęs kraujas...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


85336. bora2007-06-06 01:38
respect. slava. paskaičiau ir aišku, kas kur kodėl. ir nedrįskit aiškinti, kad supratau blogai

85378. kvailutė2007-06-06 15:18
puolimas įrodo mano prielankumą, kai kada ir dėkingumą

cha. ir durniui aišku. kaip galimybė išreikšti karingumą. bet į karingumo prigimtį geriau nesigilinkime.

85379. kvailutė2007-06-06 15:21
įdomu, ar skaitydama CP aš darau jam garbę, ar ne. jis, savaime suprantama, priima tai už garbę. na, o man, kaip jis priima - visiškai nesvarbu.

85380. kvailutė2007-06-06 15:25
oi, nusišnekėjau. man CP tai patinka, ir, savaime suprantama, norėčiau, kad jis trokštų mano dėmesio. nesvarbu kokio.

85400. ckiukas(eksGalkauckiukas)>kvailutei2007-06-06 19:24
O man patinka ne C&P, bet jo maikė.

85426. ivs2007-06-07 07:46
Kitados Maestro Vaclovas Šiugždinis taip yra sušiugždėjęs:

"Tie, kurių nejaudina paprastumas ir gerumas, gali pasieškoti iškrypimų. Jų reikalas."

Šie žodžiai galėtų būti parašyti raudonai ties kiekviena C&P "recenzija".

85429. kvailutė>ivs2007-06-07 08:37
tavo cituojamame šiugždėjime prasišviečia didybės ir paniekos prieskonis. o tai, kad galima kiekvienam ieškoti to, kas tinkama, tai - kaip du kart du. nei vš, nei kieno kito leidimo nereikia.

85431. ???2007-06-07 10:12
O kas tas Vaclovas Šiugždinis? IVS kaimynas?

85432. kvailutė klaustukams2007-06-07 11:05
o koks skirtumas - kaimynas, numylėtinis ar šiaip atsitiktinis prakeleivis?

85439. s2007-06-07 12:33
man atrodo, kad tikri pervertai yra butent tie, kurie susijaudrina nuo paprastumo ir gerumo

85447. kvailutė2007-06-07 13:55
Šiaip turiu pastebėti, kad baigiu priprasti ir vis mažesnį įspūdį daro visokie kirmėlėtų lavonų dvėsavimai bei jodomų lytinių organų vaizdiniai. Darosi nuobodu. Jau net matau, kaip autorius, versdamasis iš kailio pateikia išvirtusių vidaus organų mišrainę... Net baisu prisipažinti, kad dar neaprašytas vaizdas jau traukia mane į žiovulį. Atrodo, kad aš, kaip cp skaitytoja, po truputį mirštu. Na ir kas, kad girdžiu įspėjimą: “Netikęs kraujas!” Dieve mano, kaip norėčiau, kad tai mane nors truputį jaudintų! Vertinu autoriaus žūtbūtines pastangas išlaikyti kietą formą ir dūsauju, stebėdama pieniškos sosiskos mosikavimą.

85455. ivs > kvailutė2007-06-07 14:44
Tą ir norėjau pasakyti, kvailute, Vaclovo Šiugždinio žodžiais. Žinai, kartais tikrai apmaudu, kad tu Puškiną žinai, o štai Šiugždinio nežinai, o juk esi šatėnietė. Vaclovas Šiugždinis buvo Oskaro Milašiaus, kurio vizijų vardu ir pavadintas laikraštis, vertėjas. Saugumo perekiojamas žmogus. Daugelio menininkų sielos vadovas ir draugas. Tikras inteligentas. Šviesus žmogus. Šiek tiek daugiau apie Vaclovą Šiugždinį gali rasti čia:
*[Spragt!]

85467. e -Tikras inteligentas2007-06-07 15:37
negirdejau apie "inteligentus" svedijoj, prancuzijoj, italijoj,- tamsuoliu krastai! idomu, rodenas buvo inteligentas ar ne? o koks nors bergmanas, lenonas, pikasas, hese,- buvo?

85474. e-apie "inteligentus"2007-06-07 17:19
http://www.lrytas.lt/?data=20070607&id=11812182451180194325&sk_id=&view=4&p=5

85475. ivs2007-06-07 17:42
Baik tu kaišiot visokius lrytus, ežere. Iš principo neskaitau to popieriūkščio. Nesidomiu nei reklama, nei politika nei prikišamaja didaktika. Fuij, ežersai. Švedijoj, Prancūzijoj, Italijoj nebuvo burliokų, o inteligentų buvo yra ir, manykime, bus.

85485. e -ivs2007-06-07 19:35
o kodel taip isteriskai reaguoji?
ka: "neskaiciau solzenicino, knygiuksciu, bet smerkiu"? uzmirsai?
o kur didaktika? klausimuose? ech-och!
negalvoji, kad leksika(siuo atveju tavo slavofiski kliedesiai apie kazkokius "inteligentus") parodo kazka esminga tumanti tavo samoneje/ pasamoneje?
nu, vot, davai, poechali, depolitizuoti kulturininkai. o zinai kuo is esmes skyresi helenai atenieciai nuo kaimyniniu tautu? vrubis- jie buvo politine tauta. ir tik todel ir nuveike tai, ka nuveike.

85486. e2007-06-07 19:35
slavofiliski

85487. krankt > e2007-06-07 19:47
tai kad jau nebera lietuviu tautos, liko Lietuvos "pilieciai". ;)

85490. Fiokla2007-06-07 20:48
ckiukui(eksGalkauckiukas)man irgi patinka jo maike:) O kvailutei apie garbe pasakysiu kad tai CP daro garbe kai kuriems autoriams juos paskaitydamas ir va taip va "sumaldamas" Gera kritika shiais subinlaizhiu laikais -vaistai nuo ishsigimimo.

85492. krankt2007-06-07 20:56
Visais laikais buvo subines, taigi ir subinlaiziai. Sie laikai nera jokia isimtis, tik dabar gal daugiau gejisku subiniu reik lyztelt. :)

85496. ivs > ežerui2007-06-07 21:20
nieko nesupratau, kas tau užkliuvo.

85502. Vaclovas Kudirka :-) 2007-06-07 23:59
Brangus C&P, ka nors apie muzika

85508. to 855022007-06-08 05:43
jo, laimės žiburys nušvito man ir tau, aš stebiuosi, kokį lobį atradau...

85520. ragana Kornelija2007-06-08 10:49
oooach... kėdę man, kėdę! arba dar geriau - tvirtą vyrišką petį, tokį kaip CP. alpstu iš susižavėjimo CP rašiniais! štai apie Nietzsche. juk tai tobulas grafomanijos pavyzdys!! raganos širdį taip žavi :), kai žmogus neprasikala pro savo ego lukštą ir neturi ką pasakyti kitiems (išskyrus, žinoma, tai, kad jis yra pats nuostabiausias pasaulyje), bet negali nerašyti. tada gimsta nepakartojamas CyPy fenomenas ir aukščiausios prabos literatūra, kurie, aišku, išgelbės pasaulį. tegyvuoja geltoni pūkuoti CyPsiukai! mes laimėsim! :)) :)) :))

85547. kvailutė2007-06-08 16:01
o aš tame savęs sureikšminime matau labai gražų ir būtiną (todėl ir gražų) brendimo eigos tarpsnį. jaučiu cypliuko potenciją išsilukštenti. :) pagyvensim, pamatysim.

85555. PC2007-06-08 17:16
nei tu ragana, nei kornelija- baba.

85559. ckiukas(eksGalkauckiukas) kas čia dabar daros?2007-06-08 20:15
Oho, kiek tas kastoras su poluksu dėmesio susilaukė. Ne veltui duoną valgo (o gal ir turi kuo nors užsigerti). Mano sesuo (toji, kuri dirba Ignalinos atominėj) visada sako, kad mums reikia ne atomo, ne dailiojo čiuožimo ir net ne dailiojo meno, bet uraaagano. Gana, liaujuos rašyti, nes tuoj pradėsiu keiktis, o jau kai aš pradedu keiktis, tai net Puriena Vinslovaitė-Galkauckienė apsižliumbia.

85569. mie - ckiukui2007-06-09 00:25
reikia sakyt "apsiverkia" apie moteri, netasytas ckiukai.

85576. toto2007-06-09 04:48
Gerą temą užkabinai, ežere. - Galų gale esame laisva valstybė, tai ir būkime. Nesame dogmų supančioti vasalai, tai ir nėra reikalo slėptis, sutikus šimtmečiais tautų kalėjime skiepytą demagogą. Ir nebūtina jo skelbti kultūriniu paveldu, nors ir kaip graudžiai tas piliečio-mankurto klonas įrodinėtų savo idiotiško identiteto meninę vertę.

Kaip tik priešingai - pats laikas padėt išsiblaivyt kiekvienam vakarykščius poterius transliuojančiam robotui.


85641. parašas2007-06-10 18:15
seniau geresnės recenzijos būdavo. linksmesnės :) bet gerai, kad iš viso yra.

Rodoma versija 25 iš 26 
0:24:37 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba