ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-06-02 nr. 847

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

JURGIS KUNČINAS. Prieš dešimt metų (18) • PETRAS RAKŠTIKAS. Bim, bam sekmadienio rėmuose (1) • -js-. Sekmadienio postilėPAUL VERLAINE. Išmintis (5) • INGA ĀBELE. Natiurmortas su granatu (5) • WOLFGANG STEGMÜLLER. Filosofinės diferenciacijos procesas (2) • JERRY L. EISLEY. Atvaizdo amžius (1) • SIGITAS GEDA. Kanapinis kaklaraištis (3) • AGNĖ LEKŠTUTYTĖ. Mindaugas Skudutis. Autoportretas (Kristaus amžius). 1981 (4) • AUGUSTINAS DAINYS. Eilės (1) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (30) • LILIJA DUOBLIENĖ. Pabėgimas pagal Leną Eltang (5) • MARCELIJUS MARTINAITIS. Namai – rojaus darželio modelis (6) • JURGA MOCKEVIČIŪTĖ. Dėl palmės rojuje. Nuotykiai Al-qahyro (4) • VILMA PAJUODIENĖ-FIOKLA. Eilės (25) • TADAS VIDMANTAS. Pasakojimai apie Aleksandrą (3) • padarėt iš dievo šventą karvę (237) • 2007 m. birželio 9 d. Nr. 22 (848) turinys (61) •

Prieš dešimt metų

JURGIS KUNČINAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vilnius. 1985
Alfonsas Budvytis

Kieno pradžia birželis?

Žinoma, kad vasaros, atsakys kiekvienas durų rankeną pasiekiantis pyplys. Hm, gūžteli pečiais nuo kalendoriaus nusisukęs į langą: lyja, vėtra plėšia šviesžalius klevų lapus, klanuose atsispindi palšas tėviškės dangus... Nejau?

Betgi būkim kantrūs ir teisingi: nuo mažens žinom, kad ne subtropikuose gimėm ir kad citrinmedžiai Lietuvoje nežydi. O jei žydi, tai tik keliose oranžerijose ar koks kantrus keistuolis kokią citriną arbatai susinokina. Oranžerijose – švaru ir šilta, kaip ir naujųjų ponų kiemuose ir pavartėse. Štai vienas net raudonąją gatvės liniją savaip sumanė nubrėžti – tvorą perkėlė ir niekas nieko! Kitas du medžiu išrovė su kelmais ir šaknimis – čia jau nebe oranžerija, gatvė po firmos panose – ką noriu, tą darau! Kam man jie dienos šviesą užstoja? Tokių margumynų vis dėlto vasarėjančiame Vilniuje šiandien kiek tik nori. Kur turčiaus zona, ten trinkelių trotuaras, ten jau Europa, o už žingsnio tas pats mielas griūvantis Vilnius... Et. Visa tai pašaliais, pakraštėliais. Argi nėra svarbesnių objektų? Terminalų, podvalų et cetera... Yra, kurgi nebus! Ir žinai gi žmogus, kad tavo pagraudenimai ničnieko negelbės, mentalitetą keičia ne žurnalistika ir moralai, o vidinė dvasinė nuostata. Žmogus sutvarko artimo kapą, o piktžoles, nuvytusias gėles meta čia pat, už kelių žingsnių. Nuo kapo nematyti. Jam gražu, o ko nematai, to ir nėra! Daugmaž tokia geležinė nūdienio lietuvio logika.

Kiek jau specialistų ir nespecialistų graudenta dėl Gedimino prospekto liepų, o ir dėl Krymo liepų ties Moniuškos skvereliu. Žiūrėk, kai kurios ėmė ir atsigavo, pačios formuojasi naują lają... O dvi, pats mačiau, ėmė ir numirė. Ir ne bet kur – ties pačia Vilniaus savivaldybe. Po nusvirusiom vėliavom... Na, pagalvojau, miesto tėvai prisimins gerą šūkį – Papuoškim tėvynę sodais! – ims ir pasodins priešais valdžios mūrą po būsimą Grainio liepą, o gal obelį, gal ąžuolą! Kur tau! Ėmė ir palaidojo tas dvi prospekto liepas, pergyvenusias ir Hitlerį, ir Staliną, ir genseką Sniečkų. Pats mačiau, kaip jas laidojo darbininkai – lopetom, kirviais, pjūklais! Ot tai šitaip, ot tai taip! Ir kad nepargriūtų koks svečias, kaipmat užklojo šaligatviu. Buvo ir nėra! Nėra medžio, nėra ir problemos! – gal taip šįkart perfrazuosim tautų tėvo frazę.

Ko jis čia dabar visur kišasi! – pasakys kas. Nejau nėr svarbesnių dalykų? Žinoma, kad yra. Bet jei jau miesto tėvai laidoja medžius vos prasidėjus vasarai, tai ką kitiems galvoti? Gal tikrai teisūs anie estų turizmo vadybininkai, „reklamuojantys“ mūsų sostinę savo lankstinukuose kaip atsilikusią, niūrią, kur greit gali gauti peilį į šoną... Kur, girdi, daug barokinių bažnyčių, mat lietuviai labai dievota tauta. Ak tie estai! Būkim jiems atlaidesni, jiems patiems sunku, ką darysi. Bet kad nesmagu, kai apsidairai. „Karolinos“ hotelio arealas gražiausiai nušienautas ir žolė kupetaitėm sukrauta. Užtat dažnam priemiesčio ar miestelio šventoriuje vešli šių metų veja jau kone pusiaują siekia... „Ant kalno stovi rūmai puikūs, pakalnėj lūšnos samanų“, – tokią štai dainelę apie socialinę nelygybę vertė mane dainuoti, kai ėjau gal į ketvirtą klasę... Bet akis bado ne tiek skurdas, kiek aplaidumas, nevalyvas abejingumas: čia jau ne mano zona. Tvarkos vajus seniai praėjo, žolė nebedega, šabakštynus irgi uždengė žaliosios užuolaidos. Daug žolės šiemet. Gal neseksim netikusiu Australijos žemyno pavyzdžiu ir laukinių triušių neprisivešim? Paskum vėl vienas kitą kaltinsim: kas pirmasis pasiūlė? O kur kitos galvos buvo?

Na, nedarykim iš to katastrofos – ne už kalnų ir šienapjūtė su Šventu Jonu. O tų visgi liepų gaila, po perkūnėliais!

1997.VI.1


Skaitymo šišas

Kartais imu ir pagalvoju: o, kaip gera būtų, kad nemokėčiau skaityti! Kad užmirščiau visas didžiąsias bei mažąsias raides, klaustukus ir šauktukus! Pakaktų juk tik gatvės piktogramų ir viešo naudojimo vietų skydų: čia eik, čia neik. Stok! Apsisuk! Apsisuki ir jau esi priverstas skaityti kokią nesąmonę: pirk tą! Rūkyk šitą! Prauskis anuo! Skalbk šituo! Nes skaityti, deja, nepamiršai; toks ir mirsi – klaikiai civilizuotas ir raštingas. Nieko, galima apsimesti ir nepastebėti. Galima išjungti radiją ar siaubų dėžę televizorių, kai šis ima rodyti tai, kas tau ne tik ne prie širdies, bet prieš ką ir piestu stojiesi... Taip ir pataria elgtis vyrukai ir merginos iš šių „žiniasklaidos šaltinių“. Bet raštingas žmogus turi nelemtą silpnybę skaityti laikraščius. Žinia, gali išvykti į girios glūdumą – tai, tiesa, darosi vis sunkiau ir sunkiau! – ir pamiršti visą lietuvišką laikraštieną. (Nors ir pats nesi be nuodėmės – imi kartais ir pašeri tą spaudos žirgelį...) Gali ir užsispirti: ot neskaitysiu, ir baigta! Neprivaloma juk. Niekas verste neprivers, nebe tie laikai! Bet kur ten! Stveri iš naujo kokį didlaikraštį, kaskart vildamasis: gal šįkart neberasi bjaurasties, mėgavimosi savo artimo silpnumu, bejėgiškumu, jo kaulelių narstymu ir patalėlių kilnojimu? Būk tikras: rasi! Kiekvieną dieną, kiekviename numeryje. Jei ne šito organo, tai kito. O jei išsisuksi kokią dieną neskaitęs laikraščio, pašto dėžutę aptiksi prigrūstą nemokamos reklamos. Ir vėl: pirk, tepkis, važiuok, ženykis, o jei nori mirti, irgi pasirūpinsim: Franko Kruko monkės biznis visada klesti! Vis laukiu, kada ir Lietuvoje pasirodys desperatiški užrašai ant pašto dėžučių: REKLAMOS NEMESTI!!!!

Įgudusio – ir vis labiau atbunkančio! – skaitytojo akys sutrinka ir įžengus į knygyną. Kad ir patį moderniausią ir visaip pašlovintą. Tarkim, į „Vagą“. Tiesa, knygų fondai nugrūsti į antrą aukštą ir dar toliau, bet šitą irgi galima iškęsti. Liūdniau, kad geros knygos jau su žiburiu tenka ieškoti, o blizgančios, drumsčiančios protus ir jausmus pačios lenda, kište kišamos ir grūste grūdamos. Celofanuota preke virto vargšė knyga, švenčianti Lietuvoje savo 450 metų gyvasties jubiliejų. Verkia gerosios knygos – nugeltusios, nukainotos; užtat pasipūtusios jų kolegės, kaip įmitę verslininkai, vis drąsiau užima visas ložes ir parterius. Kaip ir prestižinėmis virstančios kanceliarinės ir biuro prekės.

Ką gi, nei prieš vėją, nei prieš madą nepapūsi, tebūnie. Bet čia ir prasideda toji naujoji prekybinė, piniginė, madingoji masinė agresija prieš žmogų: nuo mažo pirmoko, kuris irgi jau pradeda skaityti, iki kiekvieno, kurs dar įkerta druką ir neapsieina be spausdinto žodžio. Ne, nesakau, kad kiekvienas be kovos taip jau ir pasiduoda. Ne, dar bando spardytis, piktintis, kaip aš čia dabar. Bet ne tokius suvirškino ir sukramtė, sumalė ir išspjovė masinė kultūra, kuri gi prasideda nuo paprasčiausio gatvėje brukamo popiergalio, o baigiasi storais foliantais ir serialais. Gal pasakysiu šventvagystę, bet šiandien kai kurių knygų ir kino juostų laužai būtų, ko gero, šventi. Taip ir matau skeptiškai atlaidžias šypsenėles: prieš ką čia užsimojai? Ant kieno malūno vandenį pili? Va šita reakcija ir liudija naująjį mentalitetą: viskas parduodama, viskas perkama! Liūdna, ponai ir bičiuliai, kad taip. Skauda, kad taip. Bet nerodysim pirštais ir špygų po nosimis nekaišiosim. Juk nepadės, tiesa?

Kita vertus, vis mažiau žmogui to laiko skaityti belieka. Jei ir skaitome, tai tik instrukcijas, taisykles, deklaracijas, skelbimus – kas ką keičia, kas parduoda, perka, siūlo savo ranką ir širdį, kad ir ne veltui. Net greitkeliu lėkdamas gali tiek prisiskaityti, kad nuvykęs į vietą jokios lektūros nebegeidausi... Tokios tokelės, mielas skaitytojau...

1997.VI.2


Purgatoriumas

Ne, ką norit, tą sakykit – vasara žmogui yra savotiška skaistykla, lotyniškai tariant – purgatoriumas. Nedvejojant šitaip galima tarti ir apie šią vasarą – jau įpusėjančią, jau su kasdien tamsėjančia lapija ir kasdien keliomis minutėmis susitraukiančia diena... Gal su kūno prakaitu šienapjūtėje, runkelio vagoje ar kirtavietėje – ar dar liko Lietuvoje miškų??? – apsivalo ir peržiem taukais apaugusi, surambėjusi ir aptingusi dvasia? Gera būtų, jei vasara atliktų tokį, taip sakant, purgatoriumo vaidmenį! Buvo gi dienų, kai tvanka lenkte lenkė prie žemės, ir bus dar tikriausiai. Ir perkūnai dar gali pasitrankyti. Debesų kanceliarija – į mokslininkus besilygiuojantys ir net horoskopus sudarinėjantys lietuvių sinoptikai – net keliskart su palengvėjimu atsidusę pranešė, kad škvalai, uraganai, krušos ir kiti labai nemalonūs atmosferos reiškiniai tik per plauką nenuniokojo mūsų sodžių ir miestų – pasirinko kaimynus: gudus ir lenkus. Ir televizija rodo nebe taifūnus Japonijoje ar Pacifike, o potvynius Lenkijoje ir Čekijoje... Tai irgi galima pavadinti purgatoriumu: būna ir baisiau! Nemalonu tik išgirsti tą patį visiems laikams tinkantį: ačiū Dievui, ne pas mus... praėjo prošal! Ir toliau ramiai triaukšti priešais ekraną čipsus – ir kaime, ir mieste. Ginkdie, nesišaukiu nelaimių ant mūsų ir taip jau nesotaus bei neturtingo krašto, pagalvoju tik, kad vaikams iki šešiolikos metų reikėtų uždrausti ne tik erotinius filmus, bet ir per radiją skaitomus kriminalinės kronikos pranešimus. Na, ne uždrausti – baisus gi tas žodis! – apsaugoti, patausoti, gūdžiai pagalvojus – viskas dar prieš akis, pakentėk ir sulauksi!

Vasara prabėga akimirksniu ir tik retas tikriausiai pasinaudoja šia Dievo duota proga – apsivalyti, nuskaistėti, nusimazgoti dumblus. Artėjantis naujas tūkstantmetis jau šiandien dunda, grumena visais greitkeliais autostradomis, suka į nuošaliausius vieškeliukus ir takus – nėra gimtinėje vietos doram atsiskyrėliui – jis paliko tik knygose ir pasakose! Kur tik dailesnė vieta, ten jau ir naujieji šunponiai su savo reksais, koliais ir visa bliaunančia buitine technika.

O tyla dvasiniam apsivalymui bene pati svarbiausia sąlyga. Natūralus fonas – pušų ošimas, juodalksnių šnarėjimas, neįmantrios paukščių giesmės – kaipmat nustelbiamos kolonėlėmis, muzikiniais centrais, kurių garsai ritmiškai atsimuša vargšo medituotojo viduriuose – pum, pum, pum! Et, šypteli ir tykini kur nors dar nuošaliau... Bet kad ir ten!

Tris savaites praleidau Palūšėje – visko prisižiūrėjau: kinų, apaštalų, olandų, vokiečių, latvių ir rusų anglistų, sugrįžtančių Peterburgo dačnikų. Užsieniečiai, beje, netriukšmavo, gal tik kinai. Užtat saviškiai, net naujieji apaštalai su svečiais iš Vokietijos, nustelbė ir paukštelius, ir žvėrelius. Keistas dalykas: dienos metu vyravo reliatyvi tyla, bet, vos saulei nusiskandinus Lūšių ežere, pakildavo tokia muzikinė ir vokalinė audra, kad galėjai pagalvoti: o gal mūsų tautiniai sinoptikai klydo... Ką gi! Vasara – savanoriška skaistykla, o žilasis Palūšės klebonas taip sakė savo parapijiečiams: Geriau būti Viešpaties nemalonėje nei to su ragiukais malonėje! Ir čia mūsų vasarotojas turi gūdžią pasirinkimo teisę... O lito – vieno lito! – banknotą Lietuvos bankui derėtų patobulinti. Švento Juozapo bažnytėlė tauriai patamsėjo padengta medį impregnuojančia medžiaga – reikėtų patamsinti ir banknotą, gal sunkiau padirbti bus? O vietoj prieš Dievulį mėgusios paburnoti Žemaitės kitoje Palūšės bažnytėlės pusėje atspausti tą geraširdį Palūšės kleboną... Teisingiau būtų! Bet, aišku, nei lito kas tamsins, nei liaudies rašytoją keis. Bet vasaros skaistykla dar tik įpusėjo savo darbo dieną – laiko dar yra. Įsiklausyti į save, o ir į kitus...

1997.VII.8

Tekstai skaityti „Mažojoje studijoje“

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


85320. varna (Dieve, ir kada šitie išperos kojas pakratys)2007-06-05 21:17
Liepos, kurios pergyveno ir Hitlerį, ir Staliną, ir genseką Sniečkų, o štai lietuvių nepriklausomos valdžios "nepergyveno". Teisus asilas Kunčinas ir į jį panašūs išgamos - grįžkim prie "Hitlerio, Stalino ir genseko Sniečkiaus" - tai bent liepos žydėjo.

85322. mie - varnai2007-06-05 21:26
gal tu nesuvoki kas turima omeny, pats tu asile. o dar ir jurgio viesbutis nebuvo supartalytas.

85335. snieškus varnai2007-06-06 01:32
pats tu gydykis savo traumą, žmogau nelaimingas

85345. vaba :-) 2007-06-06 10:39
Apie skaitymo šišą amžinatilsis gerai pavarė. Norėčiau nematyti nė vienos raidės,geriau jau klausytis knygos - Jurgio knygos, kodėl palikai mus nė vienos neįbalsinęs...

85359. ckiukas(eksGalkauckiukas) prisijungė prie antivarniškos kampanijos2007-06-06 12:54
Varnele mielasis/oji, skaitykite rašinį iš naujo. Tol, kol suprasite, ką autorius norėjo pasakyti. Kol nesuprasite, nuomonės nekarksėkite.

85382. bava2007-06-06 15:33
varna, apsiramink, nes dar susuks vidurius, o ir siaip kas negero gali atsitikti. nors su tavim jau, atrodo, atsitiko...

85393. rasa2007-06-06 17:47
sitie pamastymai savotiskas nuodijimas-subtilus tolerantiskas priekaistas betesme ta pati kaip ir lietryty-nepasitenkinimas net pasibaisejimas tuo ar anuo-galbut rasantysis buvo senukas tada tai suprantama bet vistiek toj rutinoj tamnetikusiam gyvenime galima sau leist ir kazka malonaus tik beda kad vienam tai-tyla kitam-garsi muzika psnu kam as cia rasau tas nesamones gal noriu uztart pesama varna o gal truksta bendravimo auuuuuuuuuu

85394. cc - rasai2007-06-06 18:01
auuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuu

85401. r2007-06-06 19:56
kodel tamsta ne lankoj auuuuuuuu saukdavo visus berniukas po avarijos gulejes toj pacioj sanatorijos palatoj...vakar maudziaus ezere kur uzvertus galva matos pusys ir debesys o dabar nebespeju nors persiplesk reikia ten reikia to o kai visai nieko nebesinori garsiai klausau vezancia muzika

85415. cc - r2007-06-06 22:25
O aš neužverčiu galvos- meškeriodamas žiūriu į ramų tvenkinio paviršių ir matau visą dangų, paukščius ir žuvis po vandaniu. Vienu šūviu- 2 kiškiai -p ir p. O lanka- ne vilkas, į girią nepabėgs. Tvarkau kitus svarbius reikalus.

85417. cikada [o tuom metu lietuviai kisha italam...]2007-06-06 22:46
kviala varna, ko nervojiesi? nervai mintis ishkreipia zhiauriai...

85420. cikada2007-06-06 23:06
tris zhmones zhiauriai gerbiu: jurgi kunchina, venichka jerofejeva ir kewle.

85423. krankt2007-06-07 05:48
Lietuviui visada gaila nukirsto medzio. Visada.

85430. cikadai2007-06-07 09:02
gerai būtų, kad dar ir lietuvių kalbą gerbtum ir nedarkytum jos

85477. vandenis2007-06-07 18:00
nors ir ne daktaras,seku varniskos isterijos eiga...

85495. Nagi,ne2007-06-07 21:10
As taipogi labai gerbiu Jurgi Kuncina (smagiai nuotaikai patirt siulau jo kn.Baltuju suriu naktis) ir laaaaaaaaaaaabai laaaaaaaaabai pasiilgau keules

85735. cikada2007-06-11 23:17
kaip dera gan kilmingam palikuoniui karingu dzuku, gerbiu, bet nerodau to...

Rodoma versija 25 iš 26 
0:24:34 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba