ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-04-07 nr. 839

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BLEIZGYS. Kvailiai (81) • JONAS NAČAS. Odė Nematomam Žmogui (9) • RASA ŽIEMYTĖ (8) • -js-. Sekmadienio postilė (15) • IGOR T. MIECIK. Mirties bausmė (23) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Kažkoks Giedraitis iš Paryžiaus (1) • SIGITAS GEDA. Kanapinis kaklaraištis (5) • MARGARITA MATULYTĖ. Laisvę Budvyčiui! (3) • ANNA ACHMATOVA. Iš viso gyvenimo (9) • ED. CALYTIS, KARLIS KRŪZA, ZEMGALIEČIŲ BIRUTĖ, J. AKURATERIS, J. JAUNSUDRABINIS, KARLIS ŠTRALAS, A. BALTPURVINIS, KARLIS JAKOBSONAS, KARLIS SKALBĖ. Mūsų meno motyvaiRENATA ŠERELYTĖ. Ar nuostabiame pasaulyje bereikia mąstyti (1) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Kukurūzų kinas (16) • Socyk, Dzieve! (5) • GILBONĖ. Neturiu pasirinkimo. Supuosi ant lempos (4) • SERGEJ DOVLATOV. Iš užrašų knygučių (5) • DAVID WARREN. Nepamirškim juoktis (23) • RYTIS RADAVIČIUS. Mesijas (1) • Bawo ni! (452) • 2007 m. balandžio 14 d. Nr. 14 (840) turinys (38) •

Neturiu pasirinkimo. Supuosi ant lempos

GILBONĖ

[skaityti komentarus]

Neturiu pasirinkimo

Mano kartos šūkis buvo kartos už laisvę šūkis (mes nežiūrėjom į jūrą neregėm akim). Net tada, kai eidavome į komjaunimo susirinkimus, kai juose mus (arba mes kitus) svarstydavo už būtus ir nebūtus nusižengimus, kai vienbalsiai balsuodavome ataskaitiniuose susirinkimuose vertindami klasės arba mokyklos komjaunimo organizacijos darbą (visada patenkinamai, nes nei gerai, nei labai gerai, nei nepatenkinamai vertinti nebuvo galima: gerai ir labai gerai vertinti turbūt nebuvo galima dėl to, kad taip akiplėšiškai meluoti net melo karalystėje nepadoru, o blogai – turbūt dėl to, kad tai būtų buvę pernelyg panašu į tiesą), pieštuku (kad būtų galima greit nutrinti) piešdavome ant suolų Gediminaičių stulpus, margindavome sąsiuvinių paraštes trispalvės spalvomis, vaikinai griebdavo mergaitėms nuo galvų rožines kepuraites, maukšlindavosi sau ant galvų ir maivydavosi šaukdami: „Šitaip atrodė sovietų kareiviai Čekoslovakijoje“, per Vėlines uždegdavome žvakeles ant savanorių kapų ir sprukdavome per tvorą, kad niekas nepamatytų. Bet tai buvo tik žaidimai. Žaisdami pustėmės padus šuoliui į ateitį, kuri, be abejo, buvo susijusi su patogios nišos sovietinėje sistemoje paieška. Mes neturėjome pasirinkimo. Mums buvo leista gyventi. Ir mes norėjome gyventi gerai. Gerai komentaras būtų toks: turėti darbą, už kurį gerai moka, butą daugiaaukščiame name, kolektyvinį sodą, automobilį ir porą vaikų (sau; Tėvynei, kurios nėra, vaikų nereikia). Net kai Romas Kalanta susidegino, niekas nepasikeitė. Suvirpėjo kažkokia neaiški viltis, bet ją bemat užgniaužė nesuvokiama, bet tuomet labai akivaizdi Maskvos galybė. Kai viena rusė, vertindama Kauno įvykius, pasakė: „Oni vsio rovno v istoriju ne voidut“, atrėmiau drąsiai: „A možet i voidut, otkuda vy znajete?“, bet pati netikėjau.

Į istoriją Romas Kalanta įėjo, nes Maskvos galybė tuomet buvo tik akivaizdi, bet nebuvo įtikėtina. Romas Kalanta tai žinojo. Mes ne. Sužinojome, kai į mūsų namus atėjo laisvė. Mes ją pasitikome su dainomis ir vėliavomis. Vėl grįžome į jaunystės dienas, prisiminėme ir žaidėme tuos pačius žaidimus, tik dabar jau tikėdami, kad tai tikrieji laisvės žaidimai. Prisižaidėme. Laisvė mūsų namuose. Šūkis virto tikrove.

Bet mano karta vis tiek neturi pasirinkimo, nes neturi laiko. Ji nuolat skaito. Instrukcijas, sutartis, sąlygas. Arba laikosi įstatymų, kurių niekada nematė parašytų, niekada neskaitė, bet žino – jų yra ir yra daug.

Nueinu į banką. Nors mūsų valstybė turtinga, pinigus milijonais milijardais skaičiuoja, kairėn dešinėn dalija, bet žmonės vargšai. Ir aš vargšė, bet sutaupiau vieną kitą litą. Manau, pasidėsiu juodai dienai. Kai garsai prislopsta, kai tyliai kalbantį kaimyną ar bendradarbį supranti tik iš lūpų krutėjimo, kai dantys nebe genda, o byra, supranti, kad juodoji diena nebetoli. Taigi nunešu pinigus. Pateikusi visus savo asmens duomenis, laukiu, kol gausiu liudijimą žodžiu ar raštu, kad mano taip sunkiai spausti pinigėliai saugiai padėti ir kad atėjus juodai dienai jie bus bent kiek padidėję. Vyr. specialistė maigo kompiuterio klaviatūrą, ilgai žiūri į monitorių, paklausia apie terminą, pasako, kiek procentų gali paaugti mano pinigėliai, ištraukia iš spausdintuvo kelis prirašytus lapus, paukščiuku pažymi vietą, kur turiu pasirašyti, ir pakiša man. Na, ne, aš ne karalius užkurys kaip Jogaila, aš moku perskaityti, nes parašyta ne lotyniškai, o lietuviškai. Pakeliu šūsnį popierių, ieškau pradžios. Antraštė – sutartis. Kas tarėsi? Su kuo tarėsi? Pasirodo, aš. Tik vadina mane jau ne vardu ir pavarde, o indėlininku. Bet nesakau nieko, nes žinau – jeigu pasakyčiau, kad su manimi niekas nesitarė, pasiūlytų eiti į kitą banką. Neisiu – neturiu laiko. Be to, nemanau, kad ir ten kas nors su manimi tartųsi. Bandau skaityti. Įsipareigoja bankas, įsipareigoju aš. Vis apie tą patį. Bet parašyta taip, kad skaitydama antrą punktą pamirščiau pirmąjį. Burtai kažkokie. Skaitau. Matau, kad ponios, kuri man padavė tuos popierius pasirašyti, veidas niaukiasi... Lietaus nebus, bet audra gali kilti. Panašiai kaip parduotuvėje, kai pardavėjos paklausiau, iš kokios tešlos iškepti mano akį patraukę sausainiai. Iš kur aš galiu žinoti, aš ne kepėja, o pardavėja, jei jau labai rūpi, skaityk, kas parašyta ant dėžės, aš neturiu laiko, – prapliupo. Kai pasakiau, kad esu sužavėta, nes nesitikėjau, jog ponia pardavėja paaukos man tiek brangaus laiko ir taip išsamiai paaiškins, nutilo. O aš nusipirkau miltų. Taigi, nenorėdama eikvoti brangaus ponios vyr. specialistės laiko (ir dėl audros), pasirašau ties paukščiuku ir nunešu pinigus į kasą. Perskaitysiu namie. Knyga, kurią parsinešiau iš bibliotekos, palauks. Neturiu pasirinkimo.


Supuosi ant lempos

Supuosi ant lempos. Kažkas paskambina į duris. Tegu skambina. Neatidarysiu. Neturiu laiko. Man taip gera suptis! Krebždena. Vagys? Turėčiau išsigąsti. Bet taip gera suptis! Sužvanga raktai. Nusiraminu – savi. Durys atsiveria... Vyras parėjo! Žiūri nustebęs į mane.

– Ką čia veiki? – klausia.

– Supuosi. Argi nematai? – atsakau.

– Nukrisi. Užsigausi, – susirūpina.

– Nenukrisiu – tvirtai laikausi, – raminu.

– Bet lempa gali nutrūkti, – nenusiramina.

– Nenutrūks. Patikrinau – tvirčiau negu aš laikosi, – patikinu.

Patiki. Trūkteli pečiais, palinguoja galvą, persibraukia delnu barzdą.

– Ir aš norėčiau, – prisipažįsta.

– Lipk. Supkis. Ant šitos antai, – parodau. – Tikrai tvirtai laikosi, – vėl drąsinu.

Išdrįsta! Pasikabina striukę, nusiauna batus, pasiglosto barzdą, pasispjaudo delnus ir – op! – jis jau šalia manęs. Supamės. Harmoningai. Į taktą. Darni pora.

Pro duris įgriūva duktė.

– O! – šūkteli, išvydusi mus besisupančius.

Meta į kampą kuprinę ir su visu paltu, su visais batais strykteli ir pasikabina šalia. Dabar jau trise supamės. Dar darniau. Tiesiog ideali šeimynėlė!

– Galėtume taip dažniau, – sako vyras.

– Galėtume, – pritariu.

– Kaip faina! Aišku, galėtume, – patvirtina džiaugsmu trykštanti duktė.

– Draugų pasikviestume, – planuoja vyras.

– Lempos visos užimtos, – slopinu jo entuziazmą.

– Nupirksiu. Ir pakabinsiu. Tuoj pat, ne po metų kitų, – užtikrina.

– Aš padėsiu išrinkti, – entuziastingai pritaria duktė.

Užsimerkiu. Pamatau klaikų vaizdą: mūsų namuose daug daug lempų, įvairiausio dydžio, įvairiausių spalvų, įvairiausių formų, ant jų supasi maži, dideli ir vidutiniai žmonės... Garsų daug, oro mažai. Aš taip norėjau jaukiai, šeimyniškai pasisupti, o čia vėl plėtra, globalizacija.

Paleidžiu rankas ir šlepteliu ant žemės. Užteks! Šventė baigėsi. Einu į virtuvę. Atidarau spintelės duris, išsitraukiu bulvių kibirą, pasiimu skustuką ir lėtai drožiu bulvių lupenas į šiukšlių dėžę. Suskaičiuoju nudrožtas bulves – dvylika. Po keturias kiekvienam. Per daug. Tris sudrožiu į šiukšlių kibirą. Liko devynios – po tris. Neturėtų būti per daug. O jeigu... Suvalgysiu penkias. Kad tik draugų nepasikviestų, kad tik be plėtros, kad tik be globalizacijos...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


80226. Rūta2007-04-11 09:07
visai nieko, toks džiaziukas:)

80251. dalgis2007-04-11 16:16
supuosi ant kedes. neturiu pasirinkimo.

80301. Elle2007-04-12 09:41
Siaubas kiek pesimizmo.... :(

80385. krankt2007-04-12 20:13
smagiai parasyta.

Rodoma versija 23 iš 24 
0:24:30 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba