ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-09-25 nr. 958

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PANOS KARNEZIS. Gimtadienio šventė (15) • KASPARAS POCIUS. Mokymasis kaip emancipacija (19) • -gk-. Sekmadienio postilė (10) • Su profesoriumi STASIU SKRODENIU kalbasi Mindaugas Peleckis. 400 žodžių paslaptis (3) • VIDAS POŠKUS. Ekspresionizmo beieškant (13) • SIGITAS GEDA. Skruzdėlė ir vertikalė (29) • DONALDAS STRIKULIS. Mstislavo Dobužinskio mokykla (1) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s (4) • VYTAUTAS P. BLOŽĖ. Eilės (23) • ODETA VILKIŠIŪTĖ. Paveikslas (7) • MARIJUS BERNATAVIČIUS. Lengvas būdas patekti ant knygos viršelio (5) • DAIVA ELERTIENĖ, DAINIUS ELERTAS. Pasmerktoji auklėjimo tradicija (3) • VIDAS POŠKUS. Odė kontraforsui (7) • ANDRIUS PATIOMKINAS (1) • Aistė Kisarauskaitė. STOTELĖ: R. Šileikos pašto istorijos (14) •

Mstislavo Dobužinskio mokykla

DONALDAS STRIKULIS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Mstislavas Dobužinskis ir Ignas Šlapelis (sėdi ketvirtas ir penktas iš kairės) tarp Kauno meno mokyklos auklėtinių. 1930

Pabaiga. Pradžia Nr. 35

1930 metų kovo pradžioje M. Dobužinskis gavo kvietimą apipavidalinti (ir eksponuoti savo kūrinius) rusų dailės parodą Belgrade, ją organizavo Rusų dailininkų emigrantų draugija. Kovo 6 dieną jis gana sausai apie tai informavo direktorių I. Šlapelį, prašydamas, kad jį pavaduotų Vladimiras Dubeneckis, ir netikėtai išvyko į Belgradą. Į Meno mokyklą grįžo tik mėnesio gale.

Iš kai kurių užuominų laiškuose žmonai Jelizavetai galime spręsti, kokią padėtį jis rado po V. Dubeneckio „apsilankymų“ pas mokinius.

Kovo pabaigoje (balandžio pradžioje?) M. Dobužinskis netikėtai parašė laišką mokyklos direktoriui, jame mėgino paaiškinti savo dėstymo metodiką, mokytojų požiūrį į darbą ir kolegas, kol galų gale neiškentęs pareiškė pageidavimą išeiti iš mokyklos. Šis laiškas neišliko, bet apie jį galima sužinoti tiek iš paties autoriaus, tiek iš I. Šlapelio užuominų ir raštų.

Mokslo metų pabaigoje įvyko visų Meno mokyklos mokinių darbų peržiūra ir aptarimai. M. Dobužinskio dekoratyvinės tapybos studijos mokinių darbų peržiūra vyko balandžio 4 dieną. Puikus rašytojas, Vytauto Didžiojo universiteto ir Meno mokyklos profesorius kunigas Mykolas Vaitkus savo gražia kaligrafiška rašysena protokole labai tiksliai ir bešališkai užfiksavo visą peržiūros eigą, kuri rodo, kad mokyklos pedagogų ir M. Dobužinskio dėstymo metodai ir požiūriai jau per pirmą peržiūrą išsiskyrė.

„Atėjus į dekoracinę studiją, – rašoma protokole, – matant išstatytų daugybę nature-mortų, aliejiniais dažais padarytų, mokyt. V. Didžiokas pasisakė norįs principiškai išsitarti. Jam neaišku esą, ko čia siekiama ir prie ko einama. Jis čia nematąs dekoracinės studijos darbų [...].“ Į tai M. Dobužinskis atsakė, kad „visi šie darbai esą prirengiamieji prie dekoracinių darbų tikra to žodžio prasme. Mokiniai pasirodę silpnai prisirengę kompozicijoj, tad ir buvę statomi šie nature-mortai supažindinti su kompozicija [...].“

Juozas Zikaras ir Jonas Mackevičius taktiškai, tačiau gana tiesmukai taip pat pareiškė, kad „šie darbai jiems nesuprantami dekoracinėj studijoj“; K. Sklėrius šiems darbams pritarė, tačiau pridūrė, kad jie daugiau tinkami „bendruose skyriuose, o specialioj dekoracinėj studijoj turėtų būti daugiau specialūs praktiški darbai, daugiau komponuojama“.

Keista, tačiau būtent kompozicija labiausiai užkliuvo komisijos nariams, nors M. Dobužinskis akcentavo, kad „jam kaip tik daugiausiai rūpėjusi kompozicija, tik gal kompozicija čia mūsų įvairiai suprantama“.

Meno mokyklos mokytojų nuomonę galutinai išreiškė K. Sklėrius ir V. Didžiokas: „Pati studijos kryptis ir dekoracinio meno savotiškas supratimas gali sukurti mokyklą mokykloj ir privesti prie tos pačios katastrofos, kurią mokykla neseniai pergyveno, ir gali būti mums kenksminga.“

Netrukus birželio 13 dienos posėdyje Meno mokyklos mokytojų taryba nutarė „pranešti Š.(vietimo) M.(inisterijai), kad Mokytojų Taryba, praėjus metams, įsitikino, kad grafikos ir dekoratyvinio meno studijos, M. Dobužinskiui vadovaujant, veikė visai menkai ir visai neatatinkamai Lietuvos gyvenimo reikalavimams“.

M. Dobužinskis šiame posėdyje nedalyvavo. Ir tik birželio pabaigoje savo pareiškime tarybai dailininkas gerokai įpykęs rašo: „Atsitiktinai sužinojau, ir tik mėnesiui praslinkus po to, kai baigėsi mokslas Meno Mokykloj, apie Tarybos nutarimą dėl mano dėstymo rezultatų; nutarimo mintis buvo ta, kad mano vedamų ir dekoratyvinės, ir grafikos studijų praėjusiais metais kaip ir nebūta.

Kadangi nutarimas buvo priimtas posėdy, kuriame aš nedalyvavau (nedalyvavau-gi todėl, kad Direktorius manęs ne tik neįspėjo apie posėdžio svarbumą, bet net pasakė, kad aš galįs į tą posėdį visai neatvykti) – ir todėl iš manęs buvo atimta galimybė atsakyt ir išreikšt savo paties nuomonę – aš laikau nutarimą, priimtą tokiomis sąlygomis, ne tik formaliai neteisingą, bet ir labai nekorektišką mano atžvilgiu. [...] laikau save teisiu, pavadindamas tą nutarimą ne tik peržengiančiu korektingumo ribas, bet mano atžvilgiu net storžievišku ir nepadoriu pasielgimu.

Laikydamas nužeminančiu ir bergždžiu dalyku (žinant Tarybos pažiūras ir nuomonę) kelti klausimą apie nutarimo persvarstymą iš esmės, radau vienintelę garbingą išeitį – paduot atsistatydinimo prašymą. [...] Prašau turėt omeny, kad atsistatydint turėjau būdamas moraliai priverstas (pabrėžta M. Dobužinskio – D. S.) ir išeinu iš Meno Mokyklos labai gailėdamas, kad mano ilgametis patyrimas ir nuoširdus noras darbuotis sutiko tokias niekur ir niekad man nematytas sąlygas.

Šį pareiškimą prašau paskelbti artimiausiame Tarybos posėdy ir prijungt jį prie protokolo.“

Įteikęs šį pareiškimą M. Dobužinskis buvo trumpai susitikęs su švietimo ministru, bet apie ką jie kalbėjosi – nežinia.

1930-ųjų vasara praėjo gana ramiai: Belgrade dailininkas apipavidalino rusų dailės parodą; keliavo po Prancūziją, Vokietiją ir Italiją; į Kauną grįžo rugpjūčio 19 dieną. „Na štai, – rašo Jelizavetai, – mano pirmųjų dviejų dienų įspūdžiai: tyla, purvas, viskas vietoje... Buvau mokykloje. Šlapelis sutiko kaip niekur nieko, davė atlyginimą (kurio, suprantama, nepervedė į mano sąskaitą banke, kaip aš prašiau). Atrodo, pokyčių nebus.“

Ir, tarytum visiškai nusiraminęs, M. Dobužinskis tęsia: „Žilinskas sakė Pavlovskiui (Valstybės teatro direktorius Andrius Oleka-Žilinskas režisieriui Teofanui Pavlovskiui – D. S.), kad ministras jam sakęs, jog greičiau išvaikys visą mokyklą, nei išleis D.(obužinskį). Bet aš gerai padariau, kad prieš išvažiuodamas pakalbėjau su ministru, bent aš taip manau.“

Tačiau tai buvo tyla prieš audrą!

Po keleto dienų M. Dobužinskis iš I. Šlapelio gavo „nuostabų laišką – žodžiu, mano atsistatydinimas priimtas. Aš nežinau, kaip man elgtis. Žilinskas pataria nieko nesakyti ir nereaguoti, ir jis įsitikinęs, kad mokykloje įvyks „revoliucija“, o be to, jis pasistengs tam tikrose sferose viską nušviesti“ (iš 1930 metų rugpjūčio 23 dienos laiško Jelizavetai). Toliau dailininkas ištisai cituoja I. Šlapelio laišką, kuris labai impulsyvus ir gana chaotiškas. Matyt, jį rašydamas direktorius Šlapelis daug kur prieštaravo sau – dailininkui ir meno istorikui Šlapeliui! Štai keletas ištraukų iš minėto laiško: „Jūsų raštiškam pareiškimui veikti aš buvau priverstas vykdyti didžiuma dalimi dėl Jūsų kaltės, dėl to, kad Jūs kažkam buvote pranešęs apie savo išėjimą iš mokyklos. Po to mane pasiekdavo pašalinių skleidžiami gandai, kad Jūs padavėte pareiškimą apie išėjimą, ir kad aš lyg tai jo nepriimu. O pastaruoju metu ir dėstytojai pradėjo manęs teirautis (siaubingai patenkintas!!), ar tiesa, kad Dobužinskis padavė pareiškimą, ir kodėl aš jo nepriimu ir nevykdau [...].“

Čia pat M. Dobužinskis ironiškai pasišaipo: „Geras motyvavimas: nukankino apkalbos... ir čia dar mano kaltė?!“

Toliau M. Dobužinskis cituoja I. Šlapelį: „[...] turiu garbės Jums pranešti, kad šis Jūsų pareiškimas bus patenkintas ir pasibaigus sutarties galiojimo laikui būsite atleistas nuo Meno mokyklos grafikos ir dekoratyvinės studijų vadovavimo. Šis pranešimas Jums buvo išsiųstas į Paryžių.“

Nežinia, ar toks pranešimas buvo išsiųstas į Paryžių, nes, žinant M. Dobužinskio pedantiškumą, išlikusiame kruopščiai sutvarkytame jo archyve tokio dokumento neaptikta ir apie jį pats dailininkas niekur neužsimena.

Dar taip neseniai M. Dobužinskis optimistiškai kalbėjo apie teigiamus pokyčius, tačiau dabar jis nusivylęs rašo: „[...] neverta tikėtis, kad aš vėl ministro būsiu pakviestas į mokyklą – šiomis susiklosčiusiomis aplinkybėmis – ne, ir todėl visais atvejais turiu likviduotis. [...] gaila mokinių ir, galų gale, kad turėčiau pagrindą, yra dvi išeitys: 1) laukti – kaip pataria Žilinskas, arba 2) bandyti įkurti savo privačią studiją? [...] Mano privačios studijos atidarymas būtų, suprantama, – „peilis“ akademikams, – bet tai kovos kelias, didelių išlaidų ir pan. Dabar aš nieko nesuvokiu!“

Prasidėjo rugsėjis – nauji mokslo metai. M. Dobužinskis, lyg savęs klausdamas, rašo Jelizavetai: „Nežinau, ką man daryti šį mėnesį su mokiniais? Veikiausiai aš jiems skaitysiu paskaitas (mano konspektuose jų yra daug) ir duosiu kokią nors kompoziciją.“

Rugsėjo 4-ąją M. Dobužinskis apsilankė pas ministrą ir jam labai atvirai dar kartą išdėstė savo „konflikto“, o greičiau nesusikalbėjimo su I. Šlapeliu priežastis, sakydamas, kad „man labai liūdna palikti Meno mokyklą todėl, kad dirbau su dideliu malonumu ir buvau patenkintas mokiniais, ir nenoriu, kad jam susidarytų įspūdis, kad aš dezertyruoju ir nenoriu dirbti“. M. Dobužinskis dar kartą patvirtino, kad pasilieka Lietuvoje, kad jis čia „leidžia šaknis“ ir tikisi gyventi Kaune.

M. Dobužinskis kalbėjo labai tvirtai, nes vos prieš keliolika dienų buvo įsigijęs butą Maironio gatvėje, naujai statomame prabangiame name, kurį miestiečiai iš karto pakrikštijo „Chaimsono dangoraižiu“. Dar statant namą, M. Dobužinskis ne kartą lankėsi būsimajame savo bute, viską išmatavo, parinko sienų spalvas... ir skubino Jelizavetą, kad ji kuo greičiau atvyktų „be daiktų ir be Valeriko (sūnėno, kurį – našlaitį – auklėjo Dobužinskių šeima – D. S.), viena, kad susiorientuotum vietoje ir su manim pasitartum“.

Meno mokykloje M. Dobužinskis tęsė darbą. Abi studijos funkcionavo, nors „pagal mokyklos nutarimą „abi studijos neegzistavo“, – mokiniai greičiausiai kitaip manė ir pas mane traukė“. Ypač dailininką pradžiugino jo studijos seniūnas Ramazanas Krinickas, kuris „kalbėjo, kad mokiniai norėtų, kad aš pasilikčiau, ir to prašys direktoriaus [...] ir kad ten jaudinamasi. [...] Todėl yra galimybė tikėtis [...], manau, tai bus viena studija ir Šlapelis pasistengs, tikėtina, materialines sąlygas pakeisti. Aš tau visiškai pritariu, kad galima sutikti tik tada, jeigu bus priimtas mano autonomiškumas [...].“ M. Dobužinskis puikiai žinojo, kad dėl mokyklos įstatų, kurie tokios galimybės nenumato, ši jo sąlyga nebus priimta ir kad dar kartą susidarys nemaloni situacija. „Sutikti su 1000 (litų!)?“

iliustracija
Mstislavas Dobužinskis. Namas S. Daukanto gatvėje Kaune. 1931

M. Dobužinskis neatsitiktinai savo laiške pabrėžė šią sumą. Tai buvo jo atlyginimas už darbą vienoje studijoje. Galima palyginti: pradėjęs eiti Meno mokyklos direktoriaus pareigas I. Šlapelis gaudavo 700 Lt per mėnesį ir tik 1939 metais jo atlyginimas pakilo iki 1254 Lt. Kitų mokyklos dėstytojų pagrindinė alga siekdavo vos 450 Lt per mėnesį, be to, jiems buvo mokamas priedas už ištarnautus metus. V. Didžiokas, P. Kalpokas ir keletas kitų mokytojų uždirbdavo po 540 Lt; tačiau A. Galdikas gaudavo net 1057 Lt per mėnesį ir pan. Todėl visai nenuostabu, kad dauguma mokytojų buvo pasipiktinę M. Dobužinskio gaunamu atlyginimu.

Rugsėjo 18 dieną netikėtai M. Dobužinskį telefonu išsikvietė ministras ir oficialiai pasiūlė vadovauti dviem studijoms su sąlyga, kad prieš tai jis susitartų su mokyklos direktoriumi I. Šlapeliu. Kitą dieną laiške Jelizavetai jis taip aprašo susitikimą su ministru: „Aš pasakiau, kad su direktoriumi galėčiau tiksliai nustatyti uždavinių kiekį ir atlikimo datas ir svarbiausia – rezultatai. Vėliau aš pasakiau, kad apskritai pagalvosiu, bet norėtųsi, kad mano padėtis, t. y. pedagogų Tarybos požiūris į mane, pasikeistų. Aš nesakiau baisaus žodžio „autonomija“, bet, gerbiant mano patirtį, aš norėčiau matyti, kad „kritika netrikdytų ne tik mokinių darbo, bet ir mano dėstymo“, – tai mano žodžiai. Kalbėti aš nesikuklinau [...]. Bet jis paprašė dabar pakalbėti su Šlapeliu.“

Po šio susitikimo M. Dobužinskis turbūt suprato, kad jo padėtis mokykloje tikrai nepasikeis. Be to, kalbėdamas apie tai, kad nesutampa jo ir mokyklos mokytojų „skoniai“ ir kad nevertinama jo pedagoginė patirtis, dailininkas gerokai klydo. Beveik visi mokytojai buvo baigę garsias Peterburgo ir Vakarų Europos aukštąsias dailės mokyklas ir galėjo didžiuotis savo diplomais. Tiesa, retas kuris turėjo tokį pedagoginį stažą ir patyrimą kaip M. Dobužinskis ir jų profesoriški titulai buvo įgyti jau čia – Lietuvoje.

M. Dobužinskis su Meno mokyklos mokytojais mažai bendravo, gana skeptiškai vertino jų pedagoginio darbo metodus, nepriklausė nė vienai savaime susiklosčiusiai grupelei ir todėl labai greitai užsitraukė jų „nemalonę“, buvo ignoruojamas. O mokyklos pedagogų kolektyvas buvo labai įvairus, „spalvingas“. Labai taikliai to laikotarpio profesūrą apibūdino to meto grafikos studijos lankytojas Fulgencijus Andrusevičius – taip ir netapęs dailininku žinomas publicistas, satyrikas, prozininkas Pulgis Andriušis. Meno mokykla – „už pelėdų tvoros, kolonų ir graikiškų skulptūrų pavėsyje“, kur „kaip kokioje amatų ar technikos mokykloje, o gal dar blogiau, nes čia nėra jokios priežiūros, nuolatinės šnekos, anekdotai, kritikos. [...] Skulptorius niekina grafiką, akvarelistas – tapytoją, grafikas – skulptorių.“ Šioje meno „šventovėje“ P. Andriušis „atrado“, kad yra dviejų stilių mokytojai: „akademikai“ ir „bohemininkai“! Prie pirmųjų priklausė „šimtanuošimtinis dailininko prototipas“ Antanas Žmuidzinavičius, kuris, žvelgdamas savo „Dzūkijos ežerų spalvos akimis, (būdavo) visada gerai nusiteikęs“; J. Mackevičius – „Repino dievintojas ir mokinys“, tyliai ir ramiai leidęs dieneles savo barokinėje pilaitėje, kukliai dungsojusioje senamiestyje, šalia pilies griuvėsių; Adomas Varnas – lietuvybės puoselėtojas, tautinių kryžių, koplytstulpių, stogastulpių žinovas, mokiniams leisdavęs eiti savo pasirinktu kūrybos keliu; Jonas Janulis – temperamentingas, tačiau mažai bendravęs su mokiniais ir niekada nelindęs viešumon; Povilas Čiurlionis – tylus, ramaus būdo, bet, kai reikia, griežtai pasisakydavęs... „Bohemininkai“: Vladas Didžiokas – visų mokinių numylėtinis, kurio bosas linksmai skambėdavo mokyklos užkaboriuose („Chuliganai, patys geriat, o man neduodat!“); Jonas Šileika – savotiškas originalas, tikras „amerikonas“, bet gyvenęs savo statytoje medinėje pirkelėje čia pat už pelėdų tvoros ir „buvęs amžiname karo stovyje su Žaliakalnio chuliganėliais“; Petras Kalpokas – griežtas mokiniams, bet už mokyklos ribų „lyriško stiliaus bohemininkas“, pasistatydinęs už Gričiupio upelio „grynai švediško stiliaus namuką“, kuriame rengdavo dažniems svečiams ir savo mokiniams linksmus „švediško stalo“ priėmimus, meilingomis akimis žvelgdamas į kolegos žmoną, garsią baleriną, ir galiausiai šiosios vyras – profesorius Vladimiras Dubeneckis, anksti išėjęs iš gyvenimo, bet dar gyvas būdamas tapęs lietuvių profesionaliosios architektūros klasiku ir... Kauno bohemos lyderiu, kurį mokyklos vadovybė stengėsi kuo mažiau „trikdyti“ savo mokyklinėmis problemomis. Visam šiam „spalvingam“ kolektyvui vadovavo I. Šlapelis – dailės istorikas, retkarčiais dailininkas, dėl „likimo kaprizo“ tapęs Meno mokyklos direktoriumi ir bandęs visokiais būdais rasti bendrą kalbą tarp minėtųjų „akademikų“ ir „bohemininkų“.

Buvo dar viena grupuotė, kuri dažniausiai nedaug tepasireikšdavo mokyklos gyvenime, ji buvo mažai pastebima, tačiau turėjo didelę įtaką ir užėmė gana svarbią vietą. Pirmiausia tai J. Vienožinskis – mokyklos sumanytojas ir įkūrėjas, todėl turbūt dažniausiai ir patekdavęs valdžios nemalonėn; J. Zikaras – reiklus mokiniams, bet juos gerbiantis ir mylintis; A. Galdikas – lietuvių tautodailės žinovas ir propaguotojas, puikus tapytojas ir knygų iliustratorius, scenografas; M. Dobužinskis – „didelių vandenų laivas“ (L. Truikys), „augus, lieknas, aukštyn sušukuotais retėjančiais plaukais, visuomet be priekaišto juodai apsivilkęs, su balta fantazija kišenaitėj, priminė anglų lordą arba didelės valstybės ambasadorių. Mano nuomone, tai buvo geriausias pedagogas, kokį teturėjo tuometinė Kauno meno mokykla. Grafikos studijoje jisai pratino mus tušu ir plunksna atvaizduoti įvairias medžiagas: geležį, audeklą, medį, kempinę, kaulą, akmenį ir t. t. Neprimesdamas mokiniams jokios technikos, reikalaudamas ją susirasti kiekvienam individualiai, kad tik būtų atsiektas tikslas, duodant progos pasireikšti originalumui“ (P. Andriušis).

Profesorius M. Dobužinskis pedagoginę veiklą pradėjo dar 1906 metais Peterburge, privačioje E. Zvancevos dailės mokykloje, labiau žinomoje kaip Baksto ir Dobužinskio mokykla. Prieš atvykdamas į Lietuvą, jis dėstytojavo net vienuolikoje (!) studijų, mokyklų, institutų ir garsiojoje Peterburgo dailės akademijoje, kurioje gavo profesoriaus vardą, bet į kurią kitados taip ir nesugebėjo įstoti, nors turėjo I. Repino rekomendacijas. Įdomiausia tai, kad profesorius M. Dobužinskis pats neturėjo aukštojo mokslo diplomo!

M. Dobužinskis, kaip jau minėta, suprato, kad kelio atgal į mokyklą jam nėra, todėl bandė visokiais būdais paaiškinti aplinkiniams (o greičiausiai sau pačiam!) savo padėtį ir vietą Meno mokykloje.

Minėtame rugsėjo 19 dienos laiške Jelizavetai dailininkas išvardijo savo mokinių skaičių abiejose studijose: dekoratyvinės tapybos – 13, grafikos – 12, penki mokiniai lankė abi studijas. „Iš mokinių sužinojau, kad pas mane dar nori užsirašyti. To jau per daug, aš manau, reikia nustatyti ribą – po 20 kiekvienoje studijoje. O, pasirodo, vaizdas toks – savarankiškų studijų 4 (nuo 1931 metų penkios! – D. S.): mano 2, skulptūros ir tapybos. Pastarąją veda Kalpokas ir pas jį užsirašė vos 3 mokiniai!!! Skandalas! Su savo mokinių skaičiumi aš privalau kovoti dėl 2 studijų todėl, kad pas Kalpoką jie nenori.“

M. Dobužinskis buvo beveik teisus. Pas P. Kalpoką mokytis buvo ganėtinai sunku, jo užduotys buvo sunkiai įkandamos nepatyrusiam mokiniui, be to, jis visiškai nesilaikė mokymo metodikos reikalavimų ir pan.

Nors profesoriaus M. Dobužinskio abiejose studijose buvo pakankamai mokinių, mokyklos direktorius I. Šlapelis savo nusistatymo neatšaukė, bet įsiklausydamas į ministro pageidavimą visą rugsėjo mėnesį susirašinėjo (!) su M. Dobužinskiu ir šiek tiek bandė įsiklausyti į profesoriaus pageidavimus ir reikalavimus, kol galų gale jam kantrybė trūko ir jis spalio 1 dieną pateikė „ultimatumą“: „Šiuo metu užsiiminėti literatūra aš neturiu jokio noro, todėl prašau trumpai išreikšti savo atsakymą, ar Jūs sutinkate tęsti užsiėmimus dekoratyvinėje studijoje ar – ne [...].“

Jau kitą dieną (spalio 2-ąją), nesulaukęs jokio atsakymo, I. Šlapelis praneša M. Dobužinskiui: „Šiandien pradedu rūpintis, skiriant naują dekoratyvinės studijos vadovą.“ O toliau prasidėjo visiškai nereikalingas, nesuprantamas Švietimo ministerijos ir abiejų konfliktuojančių profesorių susirašinėjimas.

M. Dobužinskis iš pareigų buvo atleistas, A. Galdikas tapo grafikos studijos vedėju, A. Varnas – dekoratyvinės tapybos studijos vedėju. Paskutinis oficialus Kauno meno mokyklos direktoriaus I. Šlapelio raštas M. Dobužinskiui (parašytas valstybine lietuvių kalba, skirtingai nuo laiškų, kurie buvo rašomi rusų kalba!): „1930 lapkričio 4. Šiuo turiu garbės prašyti Tamstą atleisti Tamstos daiktų užimamą dirbtuvę ir grąžinti bibliotekos paimtas knygas.“

Istorija baigta?!

M. Dobužinskis ištesėjo savo pažadą, duotą švietimo ministrui – netrukus duris atvėrė Profesoriaus M. Dobužinskio meno studija.

Vytautas Kairiūkštis savo stambiame analitiniame straipsnyje žurnale „Vairas“ (1932, Nr. 10) labai griežtai vertino Meno mokykloje vykusias permainas, dėstymo programas, konstatuodamas, kad kol kas „Kauno meno mokykloje visiškai aiškiai pasireiškia šios dvi kryptys: realizmas ir impresionizmas. [...] Didžiausias trūkumas yra tas, kad mokinių darbuose nematyti jų kompozicijos (konstrukcijos) pamatų studijavimo ir supratimo. [...] mes matome mokinių darbuose atsitiktinius modelių pozas ir padėjimus, atsitiktinius gamtos fragmentus (impresionizmo ypatybės), o taip pat realistinį, kartais natūralistinį šviesos ir šešėlių kopijavimą.“

Įdomu tai, kad dailininkas ir pedagogas V. Kairiūkštis, kaip ir buvę Meno mokyklos mokiniai, pažymėjo, jog didžiausias 1932 metų Meno mokyklos mokinių parodoje eksponuojamų darbų trūkumas yra vis ta pati kompozicija, kurios išmokyti taip siekė M. Dobužinskis.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


171356. čiča2009-09-29 20:19
kaip gaila... vieną dieną oficiozas, kitą - odiozas. Būtų gavęs kokius 222 litus - jokio pavydo, jokių nemalonumų

Rodoma versija 27 iš 27 
0:23:21 Jan 17, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba