Skruzdėlė ir vertikalė

2007 metai

Dar vienas R. Š. pastebėjimas

Ir subtilus gretinimas – iš jo poetizmų!
Taip ir tiksi laikrodis. Senatvėje laikrodžiai eina labai lėtai, o gyvenimas bėga prie liepto galo labai greitai, užtat niekur žmogus ir nebespėji.
(Jis mirė sulaukęs 80.)

Pochuistai

Lietuviškai tai bene būtų „O man vienodai rodo!“ Viešai tokie esą prisipažįsta jau daugelis, ir vyresni, ir jaunesni. Nemanau, kad čia kokia ideologija. Tiesiog žmonės taip ginasi, atsiriboja, maunasi tokias kelnes.
Cinikai? Gal irgi ne tas. Pinigų kartos žmonės? Natūralu, kad sakyti tiesą yra nelengvas darbas. Šiuo atveju reikia džiaugtis, kad žmonės bent retkarčiais prasižioja. T. y. pasako, ką galvoja.

Pavasario gėlytės

užsklanda

Laukinės gėlytės, laukinės,
kažkaip violetiškai balta,
daugiau gi mes nieko nežinom,
o joms anei šilta, nei šalta.

Gegužės 14, pirmadienis

Imitatio Christi

Su tuo terminu susidūriau bene skaitinėdamas O. Mandelštamą. Ankstyvoj jaunystėj. Ten jis užsimena, kad visi poetai daugiau ar mažiau seka Kristumi. Įsivaizduoja, mėgdžioja. Dabar, versdamas P. Verlaine’ą, VII „Išminties“ soneto gale radau priminimą apie tokio supanašėjimo baigmę.
Taigi, sekėjai Kristumi, neužmirškime, kad mesijas buvo nukryžiuotas kaip nusikaltėlis. Nuoseklioji pabaiga. Tuotarp didžiuma nori laimingos pabaigos.
Kristus karalius, bet ironiškai – su karūna iš erškėčių.

Vabalijos šalies anekdotai

Karalius renka žmoną savo sūnui. Karalaitės sėdi ir laukia.
Pirmoji:
– Jei karaliaus sūnus mane vestų, pagimdyčiau jam daug vaikų.
Antroji:
– Jei karaliaus sūnus mane vestų, stengčiausi, kad ant jo stalo būtų patys skaniausi valgiai.
Trečioji:
– O jei mane vestų, tai jį labai mylėčiau, į karą lydėčiau, savo kūnu nuo kulkų užstočiau...
Ir klausimas:
– Kurią karalaitis pasirinko sau į žmonas?
Atsakymas:
– Ogi tą, kurios krūtys buvo didžiausios...

Spinduliuojanti

Tai buvo jau beveik prietėmy, pavasarį. Jinai sėdėjo priešais mane. Ir klausinėjo apie moteris. Ūmai pamačiau, kad visa ima spinduliuoti. Iš jos ėjo spinduliai. Šviečianti elektra. Ėmiau stulbti, pasijutau hipnotizuojamas, tarsi tie spinduliai imtų mane supti.
Po dviejų parų pavakariop dar jutau tą pačią energiją ir parašiau:
– Jeigu Tu už manęs ištekėtum, aš būčiau laimingas.
Po kurio laiko pypt, pypt. Atsidariau:
– Aš priblokšta. Norėčiau nutekėt...

Henriko eilėraštis

Mačiau jį patį, po daugelio metų, bet labai iš arti. Plikė kaip kapucino, ilgi žili plaukai aplinkui. Ir balsas:

Vieškelis veda iki gegutės,
Vanduo priešais vėją šiaušias,
Ir jokio sugrįžimo,
Ir jokio sugrįžimo,
Ir jokio sugrįžimo džiaugsmo.

Laisvažmogis

Valkata ir karalius – vienam asmeny. Pamaniau, kad ilgai nešiojausi tokio derinio vaizdinį.
Pavasarį jis nusileido prie Neries. Ilgas, liesas, pražilusia barzda. Iš savo krepšio ėmė traukti „mantelę“, išsirengė ligi juosmens, apsimazgojo, susitrumpino barzdaplaukius, skutosi...
Tai buvo baugu, sykiu traukė...
Šįvakar mačiau jį prie šiukšliadėžių. Dairėsi paukštišku žvilgsniu. Ką jis čia randa? Kaip įstengia prasimaitinti?
Jeigu būtų įmanu sujungti į vienį – pavasarį, žydintį gamtovaizdį, upę, valkatą... Jo jėgą ir mano vaizduotę... Iš mūsų išeitų tas, kurio ieškojau.
INRI.

Gegužės 16, trečiadienis

Vedlių stygius

Jau kelintam leidiny skaitau poetų padejavimus, kad trūksta duodančių toną, vedlių, „pirmųjų“ poetų. Man regis, visai kvailas ilgesys.
Maždaug: mūsų tūkstantinė armija, mes visi labai gražūs, stiprūs, reikalingi, tik va bėda – nėr kas veda? Kur?
Nė vienas nežino – veskite!
Taip ši kariuomenė ir išsiduoda. Gerus 40 metų ji turėjo vieną kalbą ir vieną misiją. Per tą laiką kalba – mundiruotė nusidėvėjo, ginklai atšipo. Tikslas – neaiškus... Pridurkite dar ir tai, kad vieni „melžė“ kitus.
Pasimetimas visuotinis, bet narsa begalinė.
O iš tiesų – poezija graži, tyra ir tauri, kol žydi kaip gėlė saulėje arba prietėmy, pasibjaurėtina tada, kai ne savo laiku ir ne savo vietoj, kai visi jos kūrėjai apsikaišo povo plunksnomis.
Eikite patys! Eikitės! Buvau kitados nukalęs tokią sangrąžinę formą. Gyvenkite.

Mirusiojo mobilusis

Anksti ryte ėjau paupiu, mieguistas oras, mieguisti žmonės, medžiai, mašinos. Ūmai kišenėj ėmė skambėti mobilusis. Ekranėly švietė raidės Juo. M.
Atsiminiau, kad tai Juozo Mečkausko numeris, nužudyto gegužės 13-ąją (rado laiptinėje).
Vakar niekaip negalėjau patikėti, kad jo nebėr. Šeštadienio vakare, bene jo žūties naktį, po 23 valandos pagalvojau (J. skųsdavosi nerimu):
– Reikia jam primint, kad kasvakar sukalbėtų „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija“...
(Sakydavo turįs savo sudėtą maldą „Angele sarge...“)
Kitądien paskambino Liudvikas, kad J. rastas negyvas laiptinėj... Užmušė!
Šįryt iš mobiliojo jau kalbėjo jo žmona Rita:
– Radau Juozo mobiliajame numerius, tai ir skambinu iš eilės...
Gimęs buvo 1954 metais Trakų rajone. Išvertęs daug poezijos ir prozos iš lenkų, prancūzų, ispanų, – šalyje, kur visais įmanomais būdais atsikratoma šviesuomenės. Kam dar sodinti juos už grotų? Geriausia patykoti laiptinėse.

Gegužės 17, ketvirtadienis

Juozas

Vis dar negaliu apsiprasti, susitaikyti su tuo, kad jo nebėra šiame pasaulyje. Buvom pažįstami bene nuo 1976–1977 metų. Atvedė jį pas mane a. a. Laima Rapšytė. Kaip „daug žadantį literatą“. Išėjo, žinoma, vertėjas. Jo verstų kūrinių sąrašas vis dėlto įspūdingas.
Jo vėlyvasis gyvenimas buvo arti apleisties, vienišumo, ligų. Galutinai jį bus pribaigęs sodybos pardavimas (Antakalny, užmiestyje prie Neries), kur gyveno su paliegusia motina. Jos akyse jis buvo „amžinas vaikas“. Per vėlai atsiskyrė ir nepakėlė vienišo žmogaus naštos.

Iš senovinių priesaikų

Riteriai prieš teismą:
– Tegul Viešpats sutinka duoti mums išminties pasirinkti tai, kas teisinga, valios tai išlaikyti ir ryžto nuspręsti.

Pasklidi sakiniai

Plastmasinės mergaitės ir berniukai (kalba pramaišiui):
– Ar dar liko kas iš mūsų valstybės? Nieko. Neturime jau nei idealų, nei kas juos gina.
– Dievas neniekina blogųjų ir neatlygina geriesiems. Ir vieni, ir kiti jo akyse vienodi.
(Kodėl vaikystėje aš to nežinojau?)

Gegužės 19, šeštadienis

Prie Šilo ežero

Važiuojant į Nemenčinę pakelėje yra kino studijos patalpų... Čia dažnai filmuojama. Be to, ir patalpos, ir miškai – išnuomojami filmuoti. Užsieniečiams – pigu. Sykį netyčia, visai nenorom išgirdau (angliškai):
– Greise, Greise, paskubėk!
Taip šaukė režisierius (ar vadybininkas).
Moteris vardu Greisė:
– Palauk, palauk! Nerandu papų...
Paskui atbėgo uždususi pojaunė aktorė, nešina dviem dirbtinėm „kalvelėm“...

Kaip atsikratyti

Kažkas klusterėjo mane (po ilgų kalbų apie visuomenės situaciją): „O ką daryt?“
Sakau:
– Naudokite banginio metodą...
– Ką turi galvoje?
– Kai banginį apkimba begalė parazitų, jis vienu smūgiu, t. y. visu kūnu trenkiasi į uolą...
– Betgi jam irgi skauda?
– Nėr abejonės. Nėr ir kito būdo, priešingu atveju visą kraują išgers. Gyvam.

Ką supratau ligoninėse

Anksčiau niekaip negalėdavau suvokti, kaip aktorė (tarkim, mano draugo žmona) spektaklyje gali bučiuotis su kitu vyru...
Dabar suprantu, kad ilgainiui visa tai pavirsta profesiniais įgūdžiais.
Pavyzdžiui, gydytoja, kuri per dieną mato tiek ir tiek plikų vyriškų organų... Ji abejinga visai aplinkai. Kvaili tie vyrai, kurie mano, kad ją „užveda“.
Didžioji dalis nuotraukų, istorijų, pasakojimų apie išskirtines aktorių meiles nemeiles yra iš piršto laužta.

Naujasis popiežius

Jau du kartus papiktino, spėjo papiktinti kitatikius. Prieš pusmetį be reikalo prasitarė, esą musulmonai savo tikėjimą platino kardu (lyg krikščionys taip nėra darę!), dabar Venesueloje prakalbo apie tai, kad XV amžiuje indėnai „tyliai sulaukė apreiškimo“ ir krikščionybė nenaikino senosios kultūros (kurgi!). Venesuelos prezidentas mosuoja kumštim:
– Ir po 500 metų mums skauda tai, ką jie čia darė!
Indėnų naikinimą prilygino holokaustui ir reikalauja, kad „Papa“ atsiprašytų.
Kaipgi, kaipgi! Taigi, taigi!

Zita, kuri liežuvinga

– Apie jus, maestro, sakoma, kad jūs nepakeičiamas, bet pažiūrėkite... nepakeičiamų pilni kapai!

Gegužės 20, sekmadienis

Vasarėja

Be galo išvešėjusi pakrantė. Dar nemačiau tiek daug kaštonų žvakių. Tikrai – pasternakiški kandeliabrai (J. M. lygindavo B. Pasternako eiles su kandeliabrais, kabančiais po lubomis...). Alyvos...
Pradėjau suprasti, kodėl mano a. a. Tėvas, tam tikro amžiaus sulaukęs, skaitinėdavo tik pasakas. Kodėl turėčiau vaikščioti stačiais kampais? Įtampa išvargina. Alegorijos, tropai, personifikacijos, utopijos, egzotika ir neįmanomybė – guodžia.
Kodėl turėčiau tikėti, kad viskas tik Čia, tik Dabar?
Leiskite man pasilikti tikėjimo grūdą ir vilties spindulėlį.
Pagaliau priartėjau ir prie W. Muschgo tiesos. Dievas gyvas tik tyloje. Literatūra nieko apie Jį negali pasakyti (kadangi bando pasakyti).
– Aš kalbėsiu tik tam, kad jūs žinotumėt, jog aš su jumis nesikalbėsiu...