Sekmadienio postilė

Du vyrai, vienas vadinamas Eldadu ir kitas vadinamas Medadu, buvo pasilikę stovykloje, tačiau dvasia nusileido į juos ilsėtis. Jie buvo tarp įrašytųjų į sąrašą, bet nebuvo nuėję prie Padangtės, užtat jie pranašavo stovykloje. Kai vienas vaikinas, atbėgęs pas Mozę, pranešė: „Eldadas ir Medadas pranašauja stovykloje“, Jozuė, Nuno sūnus, Mozės padėjėjas ir vienas jo rinktinių vyrų, tarė: „Mano viešpatie Moze, uždrausk jiems!“ Bet Mozė jam atsakė: „Ar tu dėl manęs pavydi? Tebūna visi VIEŠPATIES žmonės pranašai, tesuteikia VIEŠPATS savo dvasią visiems!“

Mozės rago dūris

Situacija labai panaši į tą, kuri atsikartos Evangelijoje: apaštalas Jonas skundžia Mokytojui kažkokį žmogų, jo vardu išvarinėjantį demonus. Apaštalai draudę jam tą daryti, nes jis nevaikščioja su jais, rabiui iš paskos. Jėzus į tai atsako: „Nedrauskite! Kas ne prieš jus, tas už jus!“ (Lk 9, 49–50; Mk 9, 38–40) Ir tai sufleruoja ne visiems įkyrėjusią mintį, kad NT įvykdo ST pranašystes, o tampa įrodymu, jog visa, ką įraidino NT, jau senokai sklandė toje kultūrinėje terpėje, tik dar nebuvo konceptualizuota.

„Tautos murmesių“ knyga, liudijanti nuolatinį per dykumą keliaujančių žydų gręžiojimąsi į stabus ir blaškymąsi dėl tikėjimo. Bet skaitinio akcentai kiti: Mozė čia pasirodo nesąs diktatorius. Tradicinis Šv. Dvasios simbolis, debesis, suteikęs pranašystės dovaną, tarsi per klaidą nusileidžia ir į du vyrus ne pagal grafiką, užtat besirimuojančiais vardais. Ir Mozė sveikai pasižiūri į tą reiškinį, suprasdamas, kad jį prodiusuoja nebe jis; jis neturi net teisių jį sustabdyti. Prasmė, regis, būtų tik viena: Bažnyčios atstumtieji neretai irgi turi šventumo, kuris nepatinka smulkesniesiems hierarchams, vis dar kovojantiems su raganomis ir kipšų kanopų pėdsakais.

Kartais galvoju, kad galėjo Mozė būti ir raguotas. Kad tai ne vertimo klaida, o labai stilingas biblinis įvaizdis, koreliuojantis su aukso veršiu ir pan. Ir toji jo skulptūra Arkikatedros frontono nišoje, dailiai herakliška, turinti lyg iš pasakų atkeliavusių zoomorfinių aliuzijų – juk su tokiais ragais gali pulti ir įdurti, pasmeigti, persmeigti. Aksesuarą eksploatavo ne vien vikingai: ragai vaizduojamojoje dailėje yra ir šėtono simbolis. Pranašystė laikoma viena iš Šv. Dvasios dovanų, kurią galima vadinti ir talentu – juolab šis žodis Evangelijoje taip pat bus vartojamas. Todėl „pranašavimas“ šioje Biblijos vietoje man atrodo kaip nesąmoningos savirealizacijos užuomina; niekas negali iššvaistyti talento, net ir dirbdamas su juo nesusijusius darbus. Talentas pats nukreipia žmogų; jis jį valdo diktuodamas, kur eiti, o ne atvirkščiai. Kartais talentas tempia tarsi didžiulis šuo šeimininką. Norėti jį ekonomiškai „eksploatuoti“ gali tik tie, kurie jo neturi. Kas gali būti baisiau už talento neturėjimą? To nežinojimas. Iš šalies tai atrodo tiek pat graudžiai, apgailėtinai, tragiškai, lyg kokio įsiutinto buliaus nužudytas toreadoras. O Mozė, nors ir buvo neraguotas, persmeigė tą smulkųjį hierarchą, Jozuę, savuoju nematomu ragu; nudūrė ir nugalėjo.

Eidama į parduotuvę pro Žvėryno bažnyčios šventorių, vis matau riebius baltus jurginus su raudonais dryžiais. Kaip norisi vogčia nusiskinti bent vieną žiedą ir parsinešti namo. Tokius draudžiama aprašinėti; juos galima tik tapyti, o vystančios gėlės visuomet buvo mano piešinių tema. Bet ranka nekyla, vis vien neturėsiu tam laiko.