ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-09-25 nr. 958

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PANOS KARNEZIS. Gimtadienio šventė (15) • KASPARAS POCIUS. Mokymasis kaip emancipacija (19) • -gk-. Sekmadienio postilė (10) • Su profesoriumi STASIU SKRODENIU kalbasi Mindaugas Peleckis. 400 žodžių paslaptis (3) • VIDAS POŠKUS. Ekspresionizmo beieškant (13) • SIGITAS GEDA. Skruzdėlė ir vertikalė (29) • DONALDAS STRIKULIS. Mstislavo Dobužinskio mokykla (1) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s (4) • VYTAUTAS P. BLOŽĖ. Eilės (23) • ODETA VILKIŠIŪTĖ. Paveikslas (7) • MARIJUS BERNATAVIČIUS. Lengvas būdas patekti ant knygos viršelio (5) • DAIVA ELERTIENĖ, DAINIUS ELERTAS. Pasmerktoji auklėjimo tradicija (3) • VIDAS POŠKUS. Odė kontraforsui (7) • ANDRIUS PATIOMKINAS (1) • Aistė Kisarauskaitė. STOTELĖ: R. Šileikos pašto istorijos (14) •

Ekspresionizmo beieškant

Penkioliktojo Nidos tapybos plenero dienoraštis

VIDAS POŠKUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Autoriaus nuotrauka

Rugsėjo 5 diena, šeštadienis. Naktis prieš plenerą buvo siaubinga. Už lango Juodkrantėje šniokštė vėjas, abu su Aiste sapnavome košmarus. (Pabudęs vidury nakties, taip pat ir vėliau, paryčiais, pradėjus brėkšti, mąsčiau, kad sapnai, kuriuose veikia nelabosios dvasios, yra tikrų tikriausia ekspresionizmo dvasinė išraiška.)

Tačiau rytas buvo gražus ir saulėtas.

Nidoje buvome punktualiai – prieš dvyliktą. Lygiai vidurdienį turėjo prasidėti įžanginės plenero parodos kabinimas. Visi privalėjo susivežti tai, ką turi geriausio, ir puikuotis tuo visą savaitę. Kol studijinius darbus pabaigs pleneriniai. Geras sumanymas. Intriga, ką pamatysi prieš tai ir po to, ką naujo menininkai pamatys ir kokias išvadas iš to padarys...

Kraustydamas bagažinę regėjau, kaip atšvilpė Gruzijos vėliava plevėsuodama kompanija, kaip juodaakiai vyrai nešiojo gerai supakuotus paveikslus.

Susinervinau, kai pastebėjau dar kartą lūžusią saviškio roverio bagažinės spynelę. Paskui ilgai vargau, kol pliaupiant lietui (įdienojus dangų užtemdė juodi debesys) tvarkiau nelaimingą mechanizmą, bandžiau pirštais priveržti dėl nežinomų priežasčių atsisukusį ir iškritusį varžtą. Pagalvojau, kad ekspresionistinę dvasią – nervingumą, egzaltuotai dramatišką tapyseną – gali paveikti net tokia, regis, nereikšminga buities detalė. Bet visas mūsų gyvenimas iš to ir susideda arba to bent jau yra bjauriai sąlygojamas. Todėl jautresniems mūsų visuomenės nariams – dailininkams to ir tereikia. Prakiūra koks vamzdis namie ir, žiūrėk, gabus tapytojas nutapo šedevrą...

O Nidos kultūros centre tvyrojo tikras organizacinis meninis chaosas. Vieni, kaip ir dera kuratoriams, apimti organizacinio šėlsmo, lakstė ekspresyviai jaudindamiesi. Kiti ramiai gurkšnojo alų, šampaną, arbatą, lošė kortomis. Treti (tarp jų ir mes) pradėjo eksponuoti ir kabinti preliudinę parodą. O dar kiti, kamuojami fizinio alkio ir transcendentinio nerimo, valgė pietus (meniu visiems vienodas: kopūstų sriuba, kotletas, kompotas) netolimame restoranėlyje.

Ramus buvo tik šiek tiek vėliau atvykęs Mindaugas Skudutis. Jis šaltai ir kruopščiai, metodiškai ir sistemingai peržiūrėjo paveikslus, paklausinėjo kas, kur (apie vieną gruzinų dailininką tarstelėjo, esą labai puikiai matyti, kad jis yra šios Kaukazo šalies atstovas, dėl kito, jau seniai gyvenančio Vakaruose, šiek tiek nustebo).

Nusprendžiau pasekti klasiko pavyzdžiu. Taip pat akademiškai patikrinau įvadinę kolekciją. Analizuodamas supratau, kad kol kas ekspresyviausias ir ekspresionistiškiausias yra Arvydas Šaltenis. Du vienas virš kito pakabinti jo darbai (vienas dedikuotas Justinui Mikučiui, kitas susijęs, man regis, su karine patirtimi) spinduliavo tokią neviltį ir gyvą jausmą, kad periodiškai krūpčiojo per atidarymą salę užplūdusi gausi minia.

Atidarymas praėjo tipiškai ir oficialiai... Kalbos, kalbos ir šiek tiek smagios fortepijoninės džiazo muzikos.

Mane labai pradžiugino įteikti geltoni kaip kiaušinio trynys plenero marškinėliai. Dėl trijų priežasčių. Pirma, mėgstu gauti tokias dovanas (drabužio fasonas pasirodė labai tinkamas, kadangi nepakenčiu marškinėlių per mažomis kaklo iškirptėmis – šis variantas pasirodė optimalus). Antra, lietui lyjant taisiau minėtąją bagažinę, todėl su malonumu šlapius indiškus marškinius pakeičiau lietuviškais. Na, užrašas bylojo Made in Bangladesh, tačiau gimtąja kalba buvo užrašyta: Nidos ekspresija. Trečia, geltona jų spalva tikrai buvo ekspresionistinė, priminė Ernsto Ludwigo Kirchnerio chalatą iš jo 1907 metų autoportreto „Dailininkas ir jo modelis“.

Galop su vaikais nulėkėme prie marių. Auksinis vanduo žvėriškai kontrastavo su mėlynu plieniniu dangumi. Priešpriešą dar labiau pabrėžė iš visos gerklės rėkiantys kirai ir jais bandančios apsimesti varnos (tai jos darė grynai dėl fiziologinių paskatų – norėdamos gauti bent vieną turistų ir kurortininkų dosniai dalijamų batonų trupinį). Susimąstęs bronzinis Vytautas Kernagis stebėjo vakarines žmonių, paukščių, debesų promenadas. Jo pažastyje puikavosi baltų rožių puokštė, o tarp pirštų styrojo muzikos bičiulių ir prietaringų piliečių paliktos centų, kapeikų, euro centų monetos.

Galop duktė Veronika ekspresyviai tėškėsi ant žaliais maurais apaugusio krantinės betono (ką padarė dar sauskelnes mūvintis Jeronimas – nerašysiu, tačiau to veiksmo rezultato spalva priminė „Mėlynojo raitelio“ ir „Tilto“ korifėjų paletę).

Su vaikais grįžome į Juodkrantę. Paskambinęs Aistei sužinojau, kad vis dar vyksta įvairūs buitiniai sąmyšiai, tačiau plenero nariai visai dėl to nesikremta, vakaroja dailės galerijoje ir klauso įdomių Pauliaus Normanto istorijų, kaip jį pasodino į kinų kalėjimą.

Vėlų vakarą vėl pradėjo liūdnai ir grėsmingai lyti...

Rugsėjo 6 diena, sekmadienis. Šventa diena Kuršių nerijoje prasidėjo audringu lietumi. Per liūtį ir drėgmę su vaikais nuėjome prie jūros. Smėlį plovė milžiniškos putotos bangos, vėjo šuorai bandė mus pagriebti ir nunešti tolyn, virš permirkusio pušyno ir kopų.

Beviltiškai kovodamas su stichijomis, prisiminiau kadaise savo paties rašytą tekstą apie Ernstą Mollenhauerį ir Baltijos jūros pakrantėje gimusį ekspresionizmą. Iš tiesų – buvau šimtu procentų teisus, teigdamas, kad ekspresionizmas kaip tapytojų judėjimas (su savo ryškia spalvine gama, nežabotais potėpių šuorais ir impulsyvia kompozicijos samprata) galėjo formuotis tik čia – tose vietose, kuriose iš natūros bandantys kurti tapytojai bet kuriuo metų laiku (nesvarbu – karštą vasarą, lietingą rudenį, šaltą žiemą ar vėjuotą pavasarį) susiduria su ekstremaliomis sąlygomis. Įsivaizduoju šiandien tapantį dailininką – viesulai jam bloškia į akis sūrias putas ir jodu prakvipusių dumblių saują, lietus upeliais teka už apykaklės, į kojas bando įsikibti paskutinės šių metų erkės, ne skrydžių sezoną nujaučiantys uodai (jeigu tokių dar liko) kraugeriškai bando pasimėgauti paskutine raudonųjų ar baltųjų kūnelių doze. Baisu... Net ekspresionizmui principingai prieštaraujantis individas (pavyzdžiui, koks nors saloninis dabita) norom nenorom pradėtų tapyti ekspresyviai – pati gamta jam diktuotų tokią išraišką.

Nieko naujo čia gal ir nepasakyta – tai tik dar kartą patvirtina ekspresionizmo ideologo Wilhelmo Worringerio mintį, kad Šiaurės Europoje viskas yra fantastiška ir fatališka, kad po daiktiškuoju kiautu slypi regimybės karikatūra.

Todėl pagalvojau, kad meniniu aspektu blogai elgiasi Saulius Kruopis, stengdamasis kiekvienam menininkui suteikti saugią pastogę kokiame nors viešbutyje, gal net su lova, karštu vandeniu ir langu, pro kurį atsiveria gražus vaizdas. Tokiomis sąlygomis nebus sukurta ekspresionistine dvasia persisunkusių darbų! Manau, kad visi jie – lietuviai, latviai, vokiečiai, gruzinai, rusai ir baltarusiai – šiuo metu šildosi ramiose vietelėse.

Džiaugiuosi tik dėl to, kad, kaip girdėjau, Aistė vis dar neranda sau vietos grynai šiuo – materialiniu aspektu. Galbūt tai paskatins dramatiškesnių spalvinių sąskambių atsiradimą jos paletėje...

Rugsėjo 7 diena, pirmadienis. Ankstų rytą vos pramerkęs akis pamačiau bobų vasarai būdingą saulės spindulių nutviekstą dangų kitame Kuršių marių krante. Tarp žalių medžių lapų ir juodų kamienų žibėjo auksiniai intarpai. Kuo tikriausias ekspresionistinis koloritas...

Iki pietų ir per pietus – prie jūros, vakarop – Pilkosiose kopose, ant Didžiojo kopagūbrio.

Tiek daug laiko praleidęs tarp neįsivaizduojamo kiekio smėlio ir smilčių, regėdamas (ir pajūryje, ir ant Agilos kopos, tarp kelių pražuvusių Naglių kaimų) besiilsinčiųjų ir keliaujančiųjų supiltas, audrų, saulės ir atsainių praeivių apgriautas ar visiškai sugriautas smėlio pilis, vėl prisiminiau vakar cituoto W. Worringerio teoriją apie „gotiškojo pasaulio ekspresijos transcendentalumą“. Jeigu remtumėmės prielaida, kad tikras, originalus ekspresionizmas yra būdingas Užalpinių (žinoma, žiūrint nuo Apeninų, o ne nuo Kuršių pusiasalio) tautų tradicijai, tai reikėtų pažymėti, kad iš tikrųjų rytiniame Baltijos pajūryje ir ypač nerijoje apstu gotikinės architektūros.

Omenyje turiu ne gana vėlyvus sakralinius Nidos ar Juodkrantės statinius, o visą pakrantę (sezono metu) ištisine grandine arba platesniais intervalais (ne kurortiniais laikotarpiais) nusėjusias smėlio pilis. Jos pastatytos ne iš kalkakmenio, smiltainio ar degtų plytų. Tvirtovės supiltos iš paprastų paprasčiausio smėlio. Jos yra trumpalaikės ir vienadienės kaip savo tuoktuvių ritualui dangun pakilę lašalai. Dėl šios priežasties tvirtovės yra dar įspūdingesnės ir vertos dar didesnio dėmesio. Pačiu savo trumpalaikio egzistavimo faktu gotikinėmis smailėmis (sukurtomis iš byrančio tarp delnų šlapio, sūraus smėlio) vainikuotos baltiškosios pilys, pasak Herberto Reado, „perteikia nerimą ir siaubą, kurį jaučia žmogus iš esmės priešiškos ir žiaurios gamtos akivaizdoje“. Maxas Pechsteinas ar Karlas Schmidtas-Rottluffas gotikinės architektūros galėjo prisižiūrėti prieš Didįjį karą atvykę čia, Nidon, ir vaikščiodami smėlėtais jos paplūdimiais (nereikia nė jokio Kelno, Niurnbergo ar Liubeko).

Šiandien ir pats su Veronika pastačiau penkis gotikinius bokštus, o Jeronimas su pasimėgavimu juos sugriovė.

Kuršių nerijos peizažui būdingi ir kiti architektūriniai stiliai – pavyzdžiui, kopų rustų ir atikų įkūnytas klasicizmas, baltų debesų kalnais švytintis barokas, tačiau putojančių bangų laižomose, košiančių vėtrų gludinamose smėlio pilyse esama daugiausia ekspresionizmui taip aktualaus fatalizmo.

Vakare vėl ypač jaudinantis kraštovaizdis – vakario nuo jūros genami violetiniai debesys, jų nupjautas raudonas mėnulis, galop – visiškas sąstingis su nenuspėjamomis trajektorijomis zujančiais šikšnosparniais.

Sužinojau, kad darbas dar tik prasideda, rytoj bus dalijamos drobės, vakare visi renkasi pasibūti, gruzinai ir lietuviai dainuos dainas...

Rugsėjo 8 diena, antradienis. Šiandien buvo visų plenero dalyvių oficialaus prisistatymo diena. A. Šaltenis pasakė, kad tai pirmasis jo pleneras. M. Skudutis tarė, kad jis yra tapytojas. Atskubėjęs P. Normantas pasakė, kad jo gyvenamoji vieta yra Žemaitija ir Tibetas. Dvi šalia sėdinčios moterys (viena jų – rytdienos mūza, kadangi pagal planą visi ją turės tapyti Baltijos pajūryje; kita – Edita Stankevičiūtė-Righetto) diskutavo antsvorio tema. Visi labai juokėsi, kai Marius Abramavičius pasakė savo pseudonimą – Neboisia. Šalia sėdintis vyras pareiškė, kad šioje kavinėje verdamos geriausios žuvienės (tokią kaip tik lapsėdami ausimis šveitėme) ir ypač skanus šašlykas iš ungurio.

Vėliau Saulius man džiaugdamasis pasakė:

– Na, viskas, svečius išleidome, dabar prasideda darbas!

Iš tikrųjų – ir Rūta prisipažino, kad šiandien jau pasidarė eskizų, prisifotografavo, nors drobių dar nelietė.

Paskui ėjome lydėti saulės. Vokiečiai mąsliai stebėjo saulėlydį. Giedrius Bagdonas kalbėjosi su vienu žmogumi apie Užupį. Šis teigė, kad „na, Užupis iki šiol šiukšlinas, apleistas, su medinėmis pašiūrėmis“ ir taip toliau, o prelegentas inteligentiškai bandė prieštarauti.

Saulė tikrai įspūdingai – netgi, sakyčiau, ekspresionistiškai – lyg raudonas blynas paskendo ryškiai mėlynoje jūroje.

Kai su vaikais važiavome atgal, švietė mėnesiena. Marios švytėjo keista, paslaptinga šviesa. Prisiminiau vieną Sauliaus tapybos darbą būtent šia tema (net sukūrimo aplinkybės buvo kažkuo panašios – jis su savo sūnumi ėjo iš plenerininkų vakarėlio šviečiant mėnuliui ir vandenyje atsispindint jo nežemiškai šviesai) ir pagalvojau, kad jis tikrai sukūrė šedevriuką...

Rugsėjo 9 diena, trečiadienis. Šiandien, vykdamas į patį artimiausią Kuršių nerijai miestą – Klaipėdą (aplankiau Pilies muziejų, Mažosios Lietuvos muziejų, Parodų rūmus su gerai sukalta kaligrafijos ir šrifto paroda) ir ilgoką laiko tarpą laukdamas kelto (tiek pirmyn, tiek atgal), pagalvojau, kad įžvalgūs, labai įžvalgūs buvo E. L. Kirchneris ir jo kompanija, pasivadinę „Brücke“ vardu. Vizionieriai ir pranašai vietinių aktualijų atžvilgiu. Nežinau, kaip prieš šimtą metų, tačiau dabar – mūsų postmodernioje epochoje – ne kartą buvo kilusios diskusijos apie galimą tilto tarp Smiltynės ir Klaipėdos statymą. Tiesa, pusiasaliui tapus asocijuotu UNESCO pasaulio paveldo paminklų sąrašo nariu, šios kalbos lyg ir aptilo, tačiau pasąmoniniu lygmeniu kai kam (bent jau tiems, kurie sėdi ant betoninės krantinės nuo pusvalandžio iki pusantros valandos ir abejingai spokso į kitą krantą laukdami kokio nors „Žalgirio“) ši mintis vis dar rusena... Bet aš ne apie tai. Aš apie tai, kad ir prieš šimtmetį koks nors potencialus ekspresionistas galėjo formuotis būtent pačiame Kuršių nerijos smaigalyje – Smiltynėje – laukdamas ko nors, kas galėtų jį saugiai ir greitai nugabenti iki Memelio. Viduje garsiai tvinkčiojantis nervas, nesaugumo ir baimės pojūtis, metafizinis nerimas (anot W. Worringerio) galėjo lemti tokio asmens kūrybinių galių posūkį link ekspresionistinės raiškos.

Bus daugiau

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


171355. cholera2009-09-29 18:24
totaliai ekspresionistinis konformistinis šūdas. ka puikiai ir iliustruoja daktaro foto.

171384. rainis2009-09-30 10:47
kur dingo normalūs tekstai? Gaila, kad nebėr jokios atrankos - ar kas nors iš menotyrininkų būtų drįsęs pasiūlyti tokį straipsnį AA į "Šiaurės Atėnus" anksčiau???? "Jeronimas padarė krūvelę, o Veronika - didelę krūvą. Ištraukiau abu iš krūvos ir ekspresyviai, netgi ekspresionistiškai sumojavau rankomis besikeikdamas. Pagalvojau, gal nufotografuoti krūvas ir parodyti Sauliui - tikrai įkvėptų naujam šedevriukui..." ar ne?

171431. 4562009-09-30 16:45
na negi jums neaisku, kad uz nakvyne prie juros reik atidirbti, negi neaisku?

171464. onsa2009-10-01 10:32
Tegu natūra atidirba. O ne popierių ir internetinę erdvę teršia.

171501. Girdas2009-10-01 14:27
Na, visai įdomus rašinys, nedideli, bet mieli plenero vaizdeliai tarsi gyvybinis nerijos kraštovaizdžio pulsas.

171524. jona > cholerai :-) 2009-10-01 17:45
- sakoma, kad išsiblaškymas būdingas įžymiems žmonėms... ko gero, būdamas vienas iš tų didžiųjų, per išsiblaškymą visoje savo tarptautinių žodžių tiradoje panaudojote net du lietuviškus žodžius- šūdas /faecalia arba copros/ ir dar, vietoje -puiku ,galėjote parašyti- bravo... dėkoti nereikia- buvo visai įdomu pavartyti žodynus... padėkime vieni kitiems...

171538. cholera> jona2009-10-01 19:44
sekmes, kapstykite ir toliau, ir kuo giliau. po kiekviena šūdo krūva galima atrasti krisleli prasmes, o neradus, užkloti popieriuku.

171645. Zita2009-10-03 07:17
Nesibarkit, - čia juk laikraštiena, čia viskas sutelpa, ir visai skanu, kas mėgsta :-) Bet kai pamačiau Kruopio plenerų knygą, padarytą iš tokios laikraštienos.... ir pagyrungelišką Vido straipsnį joje... ak, net geriausiems iš geriausių raštininkų (o Vidas tikrai toks) kartais atsitinka ...

171649. jo2009-10-03 10:25
va čia tai Grafomanija iš didžiosios `G`...

171650. jo2009-10-03 10:26
labiausiai neramina paskutinis sakinys, t.y. - `Bus daugiau.`. Tikrai nereikia, ačiū!

171652. Balys2009-10-03 10:49
Iš tiesų, Poškos rašinys – gaivus, pajauti artimą gamtos ir menininkų ryšį. Manau, kad nepatenkinti juo gali būti tik tie, kurie manosi galį parašyt geriau - tai parašykit.

172347. Gintarė2009-10-13 01:16
Mielieji komentatoriai, iš dalies skiriu jums šį straipsnį, linkiu neprarasti kantrybės http://menoduobe.com/2009/10/12/pelningo-rasymo-paslaptys-meno-kritiku-dirbtuves-ir-%E2%80%9Eau-revoir%E2%80%9C-mielieji-%E2%80%93-isskrendu-ieskoti-laimes/

Rodoma versija 27 iš 27 
0:23:15 Jan 17, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba