ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-09-25 nr. 958

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PANOS KARNEZIS. Gimtadienio šventė (15) • KASPARAS POCIUS. Mokymasis kaip emancipacija (19) • -gk-. Sekmadienio postilė (10) • Su profesoriumi STASIU SKRODENIU kalbasi Mindaugas Peleckis. 400 žodžių paslaptis (3) • VIDAS POŠKUS. Ekspresionizmo beieškant (13) • SIGITAS GEDA. Skruzdėlė ir vertikalė (29) • DONALDAS STRIKULIS. Mstislavo Dobužinskio mokykla (1) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s (4) • VYTAUTAS P. BLOŽĖ. Eilės (23) • ODETA VILKIŠIŪTĖ. Paveikslas (7) • MARIJUS BERNATAVIČIUS. Lengvas būdas patekti ant knygos viršelio (5) • DAIVA ELERTIENĖ, DAINIUS ELERTAS. Pasmerktoji auklėjimo tradicija (3) • VIDAS POŠKUS. Odė kontraforsui (7) • ANDRIUS PATIOMKINAS (1) • Aistė Kisarauskaitė. STOTELĖ: R. Šileikos pašto istorijos (14) •

Gimtadienio šventė

PANOS KARNEZIS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Giannis Michas. 1974

      Panos Karnezis (g. 1967) – graikų rašytojas, nuo 1992 m. gyvenantis Anglijoje ir rašantis anglų kalba. Jo „Labirintas“ (The Maze) 2004 m. nominuotas „Whitbread“ premijai už geriausią debiutinį romaną. „Gimtadienio šventė“ (The Birthday Party, 2007) pasakoja apie Marką Timoleoną, savo jėgomis tapusį vienu turtingiausių pasaulio žmonių, ir jo dukteriai surengtą gimtadienį. Romaną, kurio pagrindinio veikėjo prototipas yra graikas laivininkystės magnatas Aristotelis Onassis, ruošiasi išleisti „Tyto alba“. Siūlome fragmentą.

Sociétè des Chemins de Fer Ottomans d’Anatolie [Osmanų Anatolijos geležinkelių draugija] sukurta pirmiausia tam, kad būtų nutiestas geležinkelis, jungiantis Bosforo sąsiaurį su Mesopotamija. Kai Viktoras Timoleonas, Marko tėvas, pradėjo dirbti šioje bendrovėje, jis dar buvo jaunuolis, nė karto rimtai nepagalvojęs apie santuoką. Iš principo nebuvo jai priešiškas, tačiau manė, kad šiuo metu šeima sutrukdytų jam siekti karjeros. Tačiau pirmą kartą iškeliavęs iš Stambulo į Anatoliją, kur jį pasiuntė prižiūrėti geležinkelio atšakos tiesimo, susipažino su būsima žmona: tai ne vienintelis kartas gyvenime, kai įvykiai susiklostė ne taip, kaip planuota.

Projektas, visiškai atiduotas jo atsakomybėn, pradedančiam inžinieriui buvo itin sudėtingas, tačiau jis apsidžiaugė pasitaikiusia proga pabėgti nuo darbo stalo. Viktoras Timoleonas, kaip vėliau ir jo sūnus, buvo neaukštas, plačiapetis, imtynininko sprandu, spinduliuojantis žvalumą, kurio nepavyko paslėpti net po apsimestiniu abejingumu, atkakliai kultivuojamu nuo tada, kai parašė eilėraščių knygą, kuriai nepavyko rasti leidėjo. Rengėsi elegantiškais, griežto stiliaus drabužiais, truputį slepiančiais netašytą figūrą: juodu fraku, baltais marškiniais krakmolyta apykakle, juoda peteliške ir liemene, mūvėjo pilkas kelnes ir mėgo dėvėti cilindrą, pridėdavusį taip reikalingus kelis papildomus colius ūgio. Nuo bendraamžių jį labiausiai skyrė plaukai, pražilę dar nesulaukus trisdešimties, ir vešlios žandenos, kurias užsispyręs želdė, nors jos seniai buvo išėjusios iš mados.

Išsigelbėjęs nuo poezijos kančių, jis su kone liguistu įkarščiu kibo į savo darbą. Užsibūdavo kabinete iki vėlumos, paniręs į skaičiavimus, vienišas tarp tuščių stalų, braižymo lentų, atvirų langų, pro kuriuos nuo Bosforo sklido nakties vėjelis, stebimas tik naktinio sargo, kuris pasirodydavo sieniniam laikrodžiui išmušus vidurnaktį ir įkalbėdavo jį galiausiai padėti šalin logaritminę liniuotę ir eiti namo. Jį ginė ne tiek meilė inžinieriaus darbui, kiek nepaliaujamas, visą būtybę apimantis prasmės ieškojimas, vėliau perduotas sūnui.

Apytikriai tuo metu įsiplieskė jo visą gyvenimą nepraeisianti aistra skaityti ir kolekcionuoti klasikus: brangiai kainuojantis įprotis, pakeitęs jo gyvenimą, tačiau grėsęs finansine pragaištimi, kol žmona apsiėmė valdyti padėtį. Kolekcijos branduolį sudarė trys kaspinu surišti Aristotelio raštų tomai, kolegų iš CFOA gimtadienio dovana. Tą vakarą, kai gavo knygas, jis atsigulė į lovą ir vieną atsivertė, ketindamas prieš miegą truputį paskaityti, tačiau perskaitė visus tris tomus nuo pradžios iki galo. Rytą pasirodė darbe pajuodusiais nuo nemigos paakiais, padėjo portfelį ir pareiškė:

– Darbas už atlyginimą paglemžia ir žlugdo protą.

Taip sakė Aristotelis. Iki pietų jis jau buvo spėjęs įtikinti bendradarbius, kad žmoniją išgelbės ne inžinerija, o filosofija, tad visiems reikėtų pradėti skaityti klasikus. Vakarop žinia apie maištą pasiekė vadovybę ir buvo aptarta direktorių taryboje. Rytojaus dieną jam liepė prisistatyti pas generalinį direktorių, prancūzą bankininką, išmaniusį apie Aristotelį kur kas daugiau negu Viktoras Timoleonas ir beregint visiems laikams parodžiusį jaunajam inžinieriui jo vietą:

– Jaunam žmogui nedera skelbti pamokymų.

Paskui Viktorui Timoleonui pranešė, kad jis skiriamas atsakingu už svarbų projektą Anatolijos provincijoje ir kad jam teks dažnai ilgam išvykti iš centrinės būstinės. Jis ne mažiau džiaugėsi palikdamas savo darbo stalą negu bendrovės direktoriai, matydami jį išvykstantį. Šis paskyrimas ne tik neprivertė jo pakeisti nuomonės, bet dar labiau paskatino domėjimąsi klasikais, tapusį gelbėjimosi plaustu kosminės vienatvės pilnomis išeiginėmis dienomis. Kolekcija sparčiai augo, papildoma paštu užsakytomis knygomis. Jis skaitė be paliovos, nuo ryto, kai atmerkdavo akis, iki kol užmigdavo – dienos šviesoje ir prie žvakių, stovėdamas, sėdėdamas ir gulėdamas, abejingas visam aplinkiniam pasauliui. Darbininkai, kuriems jis nevadovavo, triūsė apgraibomis, ir jų tiesiamas geležinkelis vingiavo kur pakliūva, aplenkdamas vienus miestelius, kuriuos turėjo sujungti, ir kirsdamas kitus, kurių visai nebuvo planuose. Kai kuriuose miesteliuose iš anksto, laukiant geležinkelio, buvo pastatytos didingos stotys, keletas jų tebestūkso iki šiol – apleistos, apgriuvusios, taip niekada ir nepravertusios. Tiesą sakant, vienos tokios sugriuvusios stoties perone Marko Timoleono biografas 1974 metais sutiko žmogų, seniai peržengusį devyniasdešimtmetį, vilkintį CFOA stoties viršininko uniforma – su kepure, signaline vėliavėle ir švilpuku, – kantriai laukiantį traukinio, vėluojančio jau septynias dešimtis metų.

Dėl visko buvo kalti klasikai. Viktoras Timoleonas ir toliau skaitė su tikro mokslininko įkarščiu, kol kartą siuntinys užtruko pašte ir jis sumanė apsilankyti gretimo miestelio mokykloje, tikėdamasis pasiskolinti keletą knygų. Atvažiavo į ją vidudienį, vykstant pamokoms. Mergaičių mokykla buvo vienaaukštis pastatas geltonomis sienomis ir suplūktų žemių kiemu, kurio viduryje augo palmė, tarsi tyčia Apvaizdos siųsta dykumoje pasiklydusio žmogaus akims. Klasės rikiavosi abipus ilgo koridoriaus, atitvertos nuo jo duris atstojančiais tinkleliais nuo vabzdžių – pro juos Viktoras Timoleonas įžiūrėjo eiles suolų, kuriuose tylomis sėdėjo mergaitės ilgomis suknelėmis ir rašė kreida ant skalūno lentelių. Tas pats vyko ir kitoje klasėje, ir dar kitoje; keisčiausia jam pasirodė, kad pamokas veda ne suaugusios mokytojos, bet tokios pat mokinės, sėdinčios prie mokytojo stalelio. Galiausiai vienoje klasėje jis pamatė prie lentos stovinčią jauną moterį, tačiau vos spėjo į ją užmesti akį – jį netikėtai užklupo valytoja, apsiginklavusi šluota, ir pareiškė, kad jam negalima čia vaikštinėti. Paskui nuvedė į direktorės kabinetą ir liepė laukti.

Panelė Eugenija Pavlidi atėjo pas jį per pertrauką, draugiškai ir sykiu klausiamai paspaudė ranką. Jam dar nespėjus prisistatyti ji, be jokių iliuzijų minėdama seniai pripažintą pralaimėjimą, paaiškino esanti ne tik šios mokyklos direktorė, bet ir vienintelė jos mokytoja, nes daugiau niekam nėra pinigų. Ji ir pati buvo neturtinga. Vilkėjo Viktorijos laikų gedulo suknelę aukšta apykakle, ilgomis rankovėmis, priekyje užsagstoma ilga sagučių eile, ir šis drabužis, paprastai sušukuoti, pačios apkirpti plaukai bei kreida nupudruotas veidas darė ją panašią į vienuolę. Viktoras Timoleonas pasitaisė peteliškę ir paaiškino savo apsilankymo tikslą. Moteris susidomėjusi klausėsi, kaip jis skundžiasi nuobodžiu darbu, vienišumu ir knygų stygiumi, o kai baigė, pakvietė sekti jai iš paskos ir nuvedė į mokyklos biblioteką, mažą kamarėlę tuščiomis lentynomis, siekiančiomis lubas. Viktoras Timoleonas suskaičiavo, kad jose stovi iš viso penkios knygos, labai apdulkėjusios, bet atsispyrė troškimui pasiskolinti visas iškart. Paėmė tik vieną, nupūtė dulkes ir patenkintas perskaitė, kas parašyta ant nugarėlės.

– Jūs išgelbėjote žmogų nuo pamišimo, – tarė jis.

Po savaitės jis grįžo pasiskolinti dar vienos knygos. Tą patį padarė ir kitą savaitę, ir dar kitą, kaskart pasinaudodamas proga per pertrauką prisėsti drauge su direktore ir išgerti arbatos iš porcelianinio servizo, saugomo apylinkės mokyklų inspektoriaus vizitams. Iš mandagumo Viktoras Timoleonas pasiūlė direktorei cigaretę ir nustebo, kai ji paėmė: rūkanti vienuolė, pamanė jis. Apsilankęs ketvirtą kartą suvokė, kad laikas baigiasi. Paėmė į rankas abi likusias knygas, jas pervertė ir vieną pasiėmė, leidęs Eugenijai suprasti tai, ką ji ir taip žinojo: kad kitą savaitę sugrįš pasiskolinti paskutiniosios. Kai atėjo ta diena, ji rado jį savo kabinete ramiai sėdintį, tarsi pozuojantį portretui, suprakaitavusį su tuo juodu fraku ir cilindru, kurie Anatolijos karščiams tiko dar mažiau negu jos juoda suknelė.

– Mes abu kaip gedėtojai, tik laidotuvių nėr, – pasakė ji lengvabūdiškai.

Viktoras Timoleonas pašoko nuo kėdės ir nusiėmė skrybėlę.

– Aš atvažiavau ne Herodoto, – baisiai rimtai tarė jis.

Taip viskas prasidėjo. Eugenija Pavlidi, kaip ir jis, buvo krikščionė ir miestelyje jautėsi beveik tokia pat svetima. Sutiko dirbti mokyklos direktore, ničnieko nenutuokdama apie laukiančius sunkumus. Norėjo palikti gimtinę, miestelį prie Juodosios jūros, kur tą pačią savaitę pasimirė abu jos tėvai, tesėdami vestuvių naktį duotą pažadą niekada nepalikti vienas kito. Atvykus į darbo vietą ir sužinojus, kad mokykloje ji bus vienintelė mokytoja, merginos įkarštis apmalšo, tačiau pasiduoti ji neketino. Kai po dvejų metų Viktoras Timoleonas įėjo pro mokyklos duris, joje buvo devynios klasės ir šešiasdešimt viena mokinė, kurias visas išsyk mokė Eugenija, lakstydama iš vieno kambario į kitą. Ji pradėjo dėstyti naujus dalykus – namų ūkio pagrindus, siuvimą, valgių gaminimą ir prancūzų kalbą, – tačiau didžiausias jos pasididžiavimas buvo rąstinis priestatas, skirtas mokyklos teatrui, pastatytas už suaukotas lėšas, nors pinigai baigėsi nespėjus įrengti scenos ir įsigyti kėdžių žiūrovams. Viso to ji atsižadėjo, Viktorui Timoleonui pasipiršus; dėl šio sprendimo vėliau kaltins meilę.

Ji su vyru apsigyveno darbininkų vilkstinėje, keliaujančioje per Anatoliją kur akys veda, tiesiančioje geležinkelio atšakas ir pagrindinius kelius, taisančioje iširusius bėgius ir statančioje tiltus. Susituokęs Viktoras Timoleonas nepamiršo savo aistros. Jis ir toliau skaitė klasikų knygas, jas iki pareikalavimo atsisiųsdindavo į miestelius, kuriems pavykdavo tapti tiesiamo geležinkelio stotimis, nepamiršdamas kartu užsakyti naują porciją ir iš anksto už ją sumokėti. Siuntiniai, ryjantys jo laiką ir pinigus, neilgai trukus ėmė kelti Eugenijai Timoleon nerimą.

– Čia daugiau nėra ko veikti, – pareiškė jis. – Jei ne skaitymas, gyvenimas išvis būtų beprasmis.

Jos atsakymas jį nustebino:

– Galėtum pasistengti, kad kūdikiui būtų patogu.

Beveik metus jie gyveno brezento palapinėje, kurią Eugenija stengėsi paversti namais: išklojo kilimais grindis, pripirko knygų spintų gausėjančiai Viktoro kolekcijai ir prikabinėjo aliejinių lempų, nuo kurių naktimis palapinė šviesdavo nelyginant švyturys. Ten 1903 metų vasarą gimė Markas Timoleonas. Sulaukęs metų, kūdikis sunkiai susirgo krupu ir vos nenumirė. Ligą, galėjusią praeiti per kelias dienas, apsunkino Viktoro Timoleono sprendimas paimti reikalus į savo rankas. Jis maudė Marką karštoje garstyčių vonioje, darė šilto vandens klizmas, šaukšteliu girdė įvairiais sirupais, kamparine opijaus tinktūra ir vimdomaisiais, vertė kvėpuoti chloroformo ir terpentino garais; nuo to kūdikiui negerėjo, o Eugenijos baimė neslūgo.

– Pasitikėk mokslu, – kalbėjo jis. – Vaistai ne veltui sugalvoti.

Galiausiai Eugenija Timoleon išnešė vaistų spintelę į lauką ir, apipylusi medicininiu spiritu, padegė. Paskui girdė Marką tik vandeniu ir apelsinų sultimis, kol šis visai pasveiko.

– Daugiau nė dienos čia nebegyvensiu, – pasakė ji.

Taip baigėsi Viktoro Timoleono inžinieriaus karjera. Jie persikėlė į Izmiro uostą ant Viduržemio jūros kranto, kur jis tapo tabako pirkliu; geras verslas padėjo prasigyventi kur kas labiau, negu būtų pavykę likus inžinieriumi, ir vis dėlto jis nesiliovė prikaišiojęs žmonai: „Dėl tavęs aš paaukojau daug žadančią karjerą.“ Kosmopolitiškame mieste jis galėjo atsiduoti savajai klasikos aistrai, nuolat apžiūrinėdavo knygynus ir grįždavo namo apsikrovęs knygomis, kurias skaitydavo savaitgaliais, vienas sėdėdamas sode, šiltnamyje geležiniais rėmais, apšviestame saulės spindulių, prasiskverbusių pro aprasojusį nuo atogrąžų augalų stiklą.

Šeima gyveno erdviame name, kitados priklausiusiame Amerikos konsului ir jo žmonai, bevaikei porai, po daugelio Rytuose praleistų metų grįžusiai namo. Valgomajame stovėjo didelis ovalus stalas, prie kurio kiekvieną sekmadienį Timoleonai susėsdavo pietauti. Markas Timoleonas prisiminė šiuos pietus kaip nesibaigiančią kankynę, panašią į kvakerių susirinkimus: šeimos nariai sėdėdavo apgaubti tylos, kurią retkarčiais nutraukdavo tėvo arba motinos pastaba ir trumpas atsakymas.

Nuo pat pradžių Marko santykius su tėvu buvo galima pavadinti abipusiu drovėjimusi, kuris laikui bėgant stiprėjo. Viktoras Timoleonas niekad nebučiuodavo sūnaus, neskaitė jam pasakų prieš miegą, nežaidė su juo. Kai Markas ateidavo į tėvo kabinetą parodyti jam mokyklos įvertinimų, šis atidžiai juos peržiūrėdavo, paskui mosteldavo ranka į milžinišką savo biblioteką ir primindavo: „Šiose knygose rasi viską, ką reikia žinoti.“ Tada pasveikindavo sūnų, tvirtai paspausdamas ranką, ir už gerus pažymius įteikdavo dovanų vieną Osmanų lirą.


Vertė Rasa Drazdauskienė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


171353. Artūras iš Vilniaus2009-09-29 18:00
kas per suknistas "situacijos impresionizmas" prapliupo. Tas pats mėšlas ir pas anglosaxus

171383. Ic2009-09-30 10:44
Visas laikrastis ir begales kvailu tekstu.(isk geda)SA reiketu isvaikyti ir vel surinkti.

171405. atradau2009-09-30 12:48
vienas sake as atnesiau sviesa kultura jums. reikia visus atleisti tinginiai jus . nieko nedirbat. ir jokios pagarbos dar. visus isvaikyciau ar ne ic

171452. graikas2009-09-30 21:27
Lietuvių romano prototipu turi tapti Uspakij arba Antona Bosas from city Klaipeda

171459. r2009-10-01 08:43
mauk i lietryti ,graike,ir rasi savo personas

171505. archyvaras2009-10-01 15:23
Malonėkite naujienų kaupėjai priminti, už kurį savo kūrinį Laura Sintija Černiauskaitė gavo europinę ( ES) premiją? Niekaip nepamenu...Ačiū.

171514. mie - archyvarui2009-10-01 16:45
prasom.

171519. čiča2009-10-01 17:18
Londono žinios praneša,Gerbiamas Archyvare, jog už pirmąjį romaną "Kvėpavimas į marmurą". Atleiskite, jeigu sutrukdžiau Jūsų pavakario poilsį.

171521. P.S.2009-10-01 17:21
premijos dydis 5000 eurų

171523. čiča - nuo archyvaro2009-10-01 17:31
Ačiū už priminimą. Pavakario darbas, pavakarį jis intensyviausias. Ach, "...marmuras", ach, tas moteriškas kvėpavimas kieton romano uolienon tarsi antkapin arba triumfo arkon - ES premijon. Šaunu!

171668. selė. :-) 2009-10-03 14:29
Jau vien R. Drazdauskienės vertimas rodo, kad knygą bus verta skaityti... pasitikiu šia vertėja...

171881. Artūras iš Vilniaus selei2009-10-06 00:25
sakai, selė, niu niu, paskutinė orientancija buvo, berods Leninas. Ar kam nors čia nepatinia Leninas. Prašyčiau.

171910. archyvaras2009-10-06 14:31
Genijus pamišėlio žvilgsniu ir sifilio ėdamu kūnu. Volodia Leninas. Uštat balzamuotas nuo ligų guli nepalaidotas.

171914. Artūras iš Vilniaus archyvarui2009-10-06 15:59
Leninas, kaip ir ČingisChanas yra "puikūs" vadybininkai/praktikai. Abu jie buvo sukonstravę paprastučius kodeksus. Leninas, su Kinija (max, demo) ir Sovietų Sąjunga (max, ploto) yra panašaus likimo su ČingisChano didžiausia imperiją per istoriją. Laiko požiūriu ČingisChano proveržis laikėsi ilgiau net ir reliatyvinus tuos laikus ir anuos. Beje, ČingisChano kodekso apraiškų likučių mačiau ir Dzeržinskio turguje Vilniuje - nėščios moters akivaizdoje prekės parduodamos ženkliai pigiau. O Lenino kodekso Lietuvoje matosi aibė, ypač pas valdantį dabartinį elitą. Tai šiurpu, bet tiesa.

171915. Artūrui iš V. nuo archyvaro2009-10-06 16:27
Įdomūs tie rytų valdovų kodeksai. Dėl įvykių Lietuvoje: Furmanas ir kriminalas...Manau, massmedia nežino, kaip interpretuoti visumą ir atskiras dalis, kur pretekstas, kur servilizmas, o kur kurios pusės kaltė...Didelė vidinė įvykių dinamika visuomenėje: vienas prieš visus kitus/kitokius.

Rodoma versija 27 iš 27 
0:23:14 Jan 17, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba