ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-09-25 nr. 958

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PANOS KARNEZIS. Gimtadienio šventė (15) • KASPARAS POCIUS. Mokymasis kaip emancipacija (19) • -gk-. Sekmadienio postilė (10) • Su profesoriumi STASIU SKRODENIU kalbasi Mindaugas Peleckis. 400 žodžių paslaptis (3) • VIDAS POŠKUS. Ekspresionizmo beieškant (13) • SIGITAS GEDA. Skruzdėlė ir vertikalė (29) • DONALDAS STRIKULIS. Mstislavo Dobužinskio mokykla (1) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s (4) • VYTAUTAS P. BLOŽĖ. Eilės (23) • ODETA VILKIŠIŪTĖ. Paveikslas (7) • MARIJUS BERNATAVIČIUS. Lengvas būdas patekti ant knygos viršelio (5) • DAIVA ELERTIENĖ, DAINIUS ELERTAS. Pasmerktoji auklėjimo tradicija (3) • VIDAS POŠKUS. Odė kontraforsui (7) • ANDRIUS PATIOMKINAS (1) • Aistė Kisarauskaitė. STOTELĖ: R. Šileikos pašto istorijos (14) •

Pasmerktoji auklėjimo tradicija

DAIVA ELERTIENĖ, DAINIUS ELERTAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Patruliai susidoroja su benamiais
1780 m. Londone

Iš A. B. Whipple, Die Krieg unter Segeln, Hamburg, 1979

Pabaiga. Pradžia Nr. 35

Už dorinius nusikaltimus plakimu ilgai bausta prie bažnyčių. Tokia bausme siekta ne tik pamokyti kitus, bet ir apvalyti, nuskaistinti, pataisyti baudžiamąjį. Į Anglijos sostą pretendavęs Pilypo Augusto sūnus Liudvikas VIII, apkaltintas erezija, privalėjo plikomis kojomis, tik su marškiniais ir rykščių ryšuliu rankose prisistatyti prie Paryžiaus Dievo Motinos katedros durų. Ten nusižeminęs, kanauninkų buvo išplaktas. Popiežius Klemensas VIII rykštėmis išplakė Henriko VI pasiuntinius kardinolus31. 1756 m. už šešių didelių žvakių nuo druskininkų brolijos altoriaus Visų Šventųjų bažnyčioje pavogimą ir pardavimą kardininkų cecho meistras buvo nubaustas 30 rykščių ir „trimis valandomis sėdėjimo kaladėje prie tos pačios bažnyčios“32. Žemaitijos vyskupas Motiejus Valančius rašė: „Senovėj kunigai, pajutę kokiam nors vargdieniui parakvijoj šventomis dienomis į bažnyčią neinant, žvejojant, darbą dirbant ir su žydais į kelią važiuojant, per dešimtininkus atvedindavo į špitolę, keletą dienų badu stapindavo, ant galo, kaip reikiant kailį išdirbę, namon atleisdavo. [...] Dar kartais pas bažnyčios duris, visiems matant, rykštėmis kaltuosius tvodavo. [...] vyskupas Staponas 1787 m. dideliai užgynė kunigams tokiu keliu vesti žmones ant gero.“33

Nuskaistinimo siekta užsiimant saviplaka atgailos metu. XI a. pradžioje vienuoliai atsiskyrėliai Italijoje baudė save plakimu. Praktika paplito tarp vienuolių ir skverbėsi už vienuolynų sienų. Žodis disciplina dažnai pradėjo reikšti „plakimą rimbu“. Maro, karų nusiaubtoje viduramžių Europoje kilo masiniai atgailautojų saviplakių – flagelantų (lot. flagellans – pliekiantis save; flagellum – rimbas) judėjimai. Per saviplaką flagelantai sekė Kristumi ir tai laikė kolektyviniu veiksmu, turinčiu nepaprastą eschatologinę reikšmę34. 1349 m. popiežius Klemensas VI dėl įvairiausių erezijų platinimo flagelantus paskelbė už įstatymo ribų. Tačiau judėjimas ir praktika išplito ir išliko iki šiol. Jos elementai naudoti ir protestantiškoje Prūsijoje. „Nuskaistinimas“ rykštėmis viešai atgailaujant bažnyčioje minimas Davido Luko paliktame 1531 m. Pabėčių įvykių aprašyme. Sugauti pagoniškas apeigas atliekantys sembai „turėjo nusivilkti viršutinius rūbus [...], rankas jie turėjo sukryžiavę laikyti ant krūtinės ir kiekvienas rankose nešti po gerai suvytą ilgą, lanksčią mokyklinę rykštę. [...] valstiečiams su jų vaidilučiu buvo įsakyta eiti į bažnyčią. [...] priekyje ėjo [...] vaidila Valtinas Suplitas su savo vyskupiška karūna, ant krūtinės sukryžiuotose rankose laikydamas po gražią liauną, ilgą, gerai nuvytą mokyklinę rykštę. [...] valstiečiai sekė jam iš paskos iki Pabėčių parapijos bažnyčios altoriaus, kur jie, pusiau nuogi ir papuošti vytinėmis, turėjo pasisukti į žmones. [...] ponas Sembos vyskupas patvarkė taip, kad vaidilučių vyskupas turėjo stovėti prie vienos kolonos, o jo draugai – iš eilės pro jį praeiti [...], trumpam sustoti, ir tada tas vaidilų vyskupas savo mokinius [...] pamokydavo dviem gerais vytinės kirčiais. [...] vaidilučių vyskupas turėjo priimti atpildą iš savo mokinių [...], kiekvienas [...] valstiečių turėjo iš eilės su derama pagarba [...], rodydamas dėkingumą už jo pamokymus, suduoti jam vytine po du kirčius. [...] Petras Venike buvo toks dėkingas ir taip sąžiningai atlygino savo mokytojui dviem kirčiais, taip žiauriai įskaudino jo kūną, kad vaidila iš skausmo sujudėjo ir jo vyskupiška kepurė nukrito jam nuo galvos. [...] tam vaidilučiui buvo atlyginta 150-čia kirčių.“35 Atkreiptinas dėmesys, kad kronikininkui „graži liauna“, „gerai suvyta ilga, lanksti mokyklinė rykštė“ – įprastas mokyklos atributas XVI a. Vyskupas M. Valančius rašė apie flagelantų baigtį Žemaitijoje: „[...] visi katalikai gebėjo už savo nusidėjimus patys save šveisti. Svetimoms šalims tą paprotį pametus, Žemaičiai ilgai dar nemetė. [...] pirma biškelį meldės, paskui vadovas skaitė balsu septynias psalmes Dovydo, kiekvieną eilelę perskaitęs, truputį apsistojo, o tuo tarpu maišuotieji dyžė mažne nuogas savo pakalas. [...] psalmes perskaitęs, kalbėjo litaniją [...], o maišuotieji, atsakydami melskis už mus, vien raižė sau per kuprą, nekurie taip stipriai, jog ir kraujas tekėjo. [...] ir taip darė per kiauras dienas. [...] 1770 m. įsakė kunigams, kad paliktų tą paprotį [...].“36 Kaip nusikaltusio moralei ar dorai nuskaistinimo būdas plakimas taikytas ir pedagogikoje. XVII a. pr. kunigaikštis Kristupas Radvila dėl sūnaus Jonušo auklėjimo nurodė: „Tačiau ne dėl visko ir ne iškart bausti, labiau paims į galvą tada, kai jis bus mokomas žodžiu ir jo klaida bus pasakyta į akis, negu kad būtų nuplaktas rykštėmis. Tačiau jeigu kvepėtų kokia nuodėme, šlykščia ir melaginga kalba, užsispyrimu ar piktumu, tada be rykštės negalima išsiversti, nors po truputį, bet vis dėlto už kiekvieną tokį dalyką jį reikia nubausti. Šito, išskyrus patį poną Steckevičių [auklėtoją – aut. past.], niekas imtis negali.“37 Tai sutapo su XVII a. pabaigoje Anglijoje gyvenusio sero Evelino mintimis dėl sūnaus auklėjimo. Jis tvirtino, kad sūnų mušti galima tik už pačius siaubingiausius nusikaltimus – pavyzdžiui, už melą. Pažeminimo vengimo motyvas nuskamba XVII–XVIII a. Hannos Wuddi pamokymuose auklėms: „Nemušti vaikų, nes tai tikrai nepatiks tėvams: bloga motina, kuri leidžia tarnams blogai elgtis su savo vaikais.“38

Rykštės naudojimas buvo grindžiamas ne tik baudimu, bet ir su baime diegiamos tinkamos elgsenos skatinimu. Auklėjimo „pyragu ir botagu“ arba Pavlovo sąlyginio reflekso principai buvo taikomi dar iki biheviorizmo ieškojimų. Kėdainių evangelikų reformatų aukštesniosios mokyklos 1629 m. pamokų tvarkaraštyje tvirtinama: „Trečiadienio rytą: I. Atsiskaitoma iš stiliaus pratybų, atliktų vakar, jos taisomos. II. Disputuojama visų disciplinų [temomis], nugalėjusiems suteikiama vieta, neapgalvotai pasisakęs – rykšte paraginamas.“39

Jonas Goštautas taip rašo apie rykštės naudojimą dvaruose baudžiauninkus „raginant“ mokytis taupumo 1831 m. sukilimo išvakarėse: „Rugiai prapuolė, vasarojų turėjome parduoti mokesčiams [...], mums pritrūko duonos. [...] reikia eiti duonos į dvarą [...]. Kas savaitę aš ir mano vyras privalome eiti į dvarą, ir kas savaitę [...] duoda mums po gorčių vienam žmogui bėralinių rugių ir dešimt rykščių. Aš dažnai norėdavau pavaduoti savo vyrą ir eiti už jį į dvarą duonos ir rykščių, bet ir tai yra mums uždrausta. Reikia, kad vieną savaitę eitų jis, o kitą – aš.“40 Gabrielės Petkevičaitės-Bitės dienoraštyje 1918 m. sausio 2–11 d. aprašoma į vokiečių kariuomenę paimto liaudies mokyklos mokytojo patirtis: „Jau patirtas dalykas, kad jei mokytojas dėstydamas laiko lazdą šaly savęs padėtą, tai mokiniai geriau klauso... O kuris užsiimtų pašaliniu dalyku, tam galima... – ir čia labai reikšmingu rankos judėjimu parodė, kad galima tokį mokinį ne visai švelniai paglostyti.“41 Tokia samprata ilgai išliko auklėjant vaikus šeimoje. Tarpukariu ir pokariu iš mokyklos išstumtas plakimas buvo plačiai taikomas namuose. Legendinis „tėvo diržas“ daugeliui lietuvių yra įsirėžęs tarp nemalonių vaikiškų atsiminimų. XX a. 8 deš.–XXI a. pr. nusikalstamo pasaulio autoritetas Henrikas Daktaras-Henytė prisiminė: „Tėvas, nieko nelaukdamas, stvėrė mane už pakarpos, trenkė ant taburetės, prieš tai numovęs kelnes, ir taip stipriai davė su diržu kokių 15 ar 20 kirčių. [...] Už kiekvieną dvejetą nuo tėvo gaudavau diržų, mušdavo mane negailestingai, užpakaliuką ir nugarą dažnai ne kartą teko valyti nuo kraujo. Tėvas buvo žiaurus ir nepakęsdavo net mažiausio nepaklusnumo. Kai nesisekdavo mokykloje ir už kokią pamoką gaudavau dvejetą, namo tiesiog bijodavau eiti, nes puikiai žinojau, kas manęs laukia. Tėvo auklėjimas buvo – jėga ir diržas. [...] jausti diržo smūgius ant užpakaliuko, po kurių savaitę negalėdavau normaliai sėdėti, nes žaizdos ilgai negydavo, o jei pradėdavo gyti, tėvas jas greitai atnaujindavo.“42

Pačių plakimo priemonių demonstravimas turėjo priminti aukoms jų bejėgiškumą ir skatinti nuolankumą. Panašios taktikos raganų procesuose laikytis siūlė 1485 m. išleisto veikalo „Raganų kūjis“ autoriai Jakobas Sprengeris ir Heinrichas Institoris: „Kol kankinimo įrankiai ruošiami veiklai, teisėjas savo ir kitų garbingų vyrų bei tikėjimo saugotojų vardu vėl siūlo kaltinamajai prisipažinti. Jei ši užsispiria, tai ji perduodama budeliams, kurie ir pradeda kankinimą.“43 Kartu tai buvo ir plakančiojo galių pasitelkus baimę demonstravimas aukai. Savo užrašuose 1847 m. Paryžiaus budelių dinastiją pratęsęs G. Sansonas pažymėjo: „Ši bausmė išrasta ne tik nusikaltimui: ja, be to, naudojamasi, įtvirtinant viršenybę – pono virš vergo, zelotą plakė spartietis, negrą plakė plantatorius, mokinį – pedagogas. Netgi tėvas plaka savo vaikus [...].“44 Jis nurodo, kad Prancūzijoje plakant rimbu buvo naudojamas specialus įtaisas: „[...] nuteistąjį bausmei visiškai nuogą guldydavo ant ožių, jo rankos būdavo rišamos prie turniketo, o kojos – prie kuolo; ištempęs ir tokiu žiauriu būdu padaręs nejudrų, budelis be jokio gailestingumo kapojo jo kūną stipriais dvigubo, trigubo rimbo kirčiais. Jis nesustodavo net tada, kai visas kūno dalis apliedavo kraujas. Dažnai leisdavo užsitraukti žaizdoms ir po kelių dienų vėl bausdavo per šias kraujuojančias ir pūliuojančias vietas.“45 J. Goštautas pasakoja, kad 1831 m. sukilimo išvakarėse baudžiauninkų plakimas Žemaitijos dvaruose buvo paprastesnis: „[...] pašaukė mane į dvarelį, išvilko nuogai, įsakė pririšti stačią prie tvoros ir taip atskaityti man 25 rykštes per nuogus pečius. Kai tos 25 rykštės buvo įkirstos, įsakė plakėjams – vaitui ir dešimtininkui liautis, atnešti degtinės, nuplauti kraują nuo mano pečių ir kitas 25 rykštes atskaičiuoti per užpakalį. Ir taip per keturis kartus, – nes, sako, įstatymai draudžia kirsti iš karto daugiau kaip 25 rykštes, – apliejant žaizdas degtine, buvo priskaičiuota ligi šimto. Kai mane atrišo, buvau taip nusilpęs, kad nebegalėjau, kaip reikalaujama, jam nusilenkti. Jis tai palaikė atkaklumu ir su vėzdu, kurį turėjo rankose, perkirto man lūpą ir išmušė du dantis. Į trobą nunešė be sąmonės...“46 1845 m. Vidaus reikalų ministerijos Policijos departamentas išsiuntinėjo gubernatoriaus aplinkraštį su priminimu dvarininkams savo nuožiūra skirti neklusniems valstiečiams „namines pataisos priemones“, t. y. plakimą. Tačiau pažymima, kad dvarininkas neturėtų bausti valstiečio iki „sužalojimo“47. Rašytoja Žemaitė apie XIX a. vidurio įvykius grafo Zubovo dvaruose Plungės apylinkėse pasakojo: „Už tą žmonių buntą patraukė kareivius ir ėmė kaltininkus plakti [...]. Plungės vaitą negyvai užplakė, o vaitienei šimtą rykščių įrėžė [...]. Grapas prisigėręs, akis pabalinęs tik kriokia: – Cvyčič! Cvyčič! Mocno cvyčič! (plakti, smarkiai plakti).“48 Nuolankumo, nusižeminimo reikalauta „pagerbiant“ ir bausmės įrankius ar baudėjus. XVIII–XIX a. rusų karinių dalinių į Osmanų imperiją išstumtoje Kubanės kazokų bendruomenėje buvo įprasta bausti rykštėmis net karo vadus – atamanus. Prieš egzekuciją seniausias visų gerbiamas kazokas paimdavo iš atamano valdžios regaliją – atamano buožę. Po egzekucijos atamanas privalėjo padėkoti baudėjams: „Kristau, išgelbėk už tai, kad pamokėte!“ Grąžindami buožę kazokai nusilenkdavo tardami: „Dėl Kristaus atleiski, pone atamane.“ Į tai šis privalėjo atsakyti: „Dievas atleis! Dievas atleis!“49 Panašiais motyvais grindžiamą lietuvišką XIX a. vidurio tradiciją prisiminė Žemaitė: „[...] man bemėtant obūlius per tvorą iš sodo Onikei, nutvėrė mano tėvas. Parsivedęs mane už rankos į vidų kaip vagilę, pasišaukė motyną, liepė patūrėti ir su rykšte skaudžiai mane nuplakė už vagystę. – Dabar tu obūlius pradėjai vogti, – sako, – paskui pradėsi ir didesnius daiktus vogti [...]. Nuplakęs liepė rykštę pabučiuoti ir sau į ranką. Man beverkiant, motyna irgi pamokslus davė, barė, sakė, kad ne tiek reikėjo įrėžti už tokį darbą...“50 Povilas Pukys papasakojo įspūdžius, kilusius vien pamačius tokias priemones XX a. 4 deš. Klaipėdos Donelaičio pradžios mokykloje: „Mokyklos vedėjas pavarde Bajoras pasivadino trečiaklasį Endrį į kabinetą. Be rašomojo stalo, knygų lentynos iki lubų, čia kampe stovi ir „mokinių baubas“ – pailgas stalas su loviu per vidurį ir kampuose nukarusiais diržais rankoms ir kojoms pririšti... Seniaus prasižengusį guldydavo ant stalo kniūbsčią, pririšdavo, kad nespurdėtų... Nendrine lazdele „skaičiuodavo“ skiriamus kirčius. Dabar nemuša, tik pagąsdina. Ale užtenka akies kampu į „lovį“ vien pažvelgti, šposinimo norai kaipmat išgaruoja...“51

iliustracija
Plakamas JAV kliperio jūreivis, XIX a. pr.
Iš A. B. Whipple, Die Klipper, Hamburg, 1981

Plakimas rykštėmis mokyklose nebuvo savitikslis užsiėmimas. XVII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje būta bandymų jį reglamentuoti ir paversti valdoma disciplinavimo priemone. 1629 m. Kėdainių evangelikų reformatų aukštesniosios mokyklos nuostatuose apie mokytojo pareigas rašoma: „4. Nemuškite mokinių per galvas ir veidus, nusikaltusius be žiaurumo ir įniršimo ne kumščiu, bet rykšte nubauskite.“52 Tačiau net vėliau pasitaikydavo ir persistengimo, savivalės. 1936–1939 m. Drevernos mokyklą lankęs Endrius Kristupas Jankus teigė: „Prisimenu kai kuriuos mokytojus: vokietis Grimm, lietuvininkas Skėrys ar Sklėrys, o paskutinis, kurį prisimenu labai gerai, buvo Vygrancas. Aršus Hitlerio gerbėjas, vokietys. [...] Jis mus valdė tvirta hitlerininko ranka ir didele rykšte. Nesigailėdavo nei savo jėgų, nei rykštės, nei lietuviuko užpakaliuko.“53 Ypač buvo reglamentuotos bausmės Prūsų Lietuvos mokyklose, kuriose jos oficialiai taikytos ilgiau – dar XX a. 4 deš. Kartais, kaip minėtu 1530 m. Pabėčių įvykių atveju, bausdavo ne mokytojas, o kiti bendramoksliai. Kubilius meistras Schollis rašė tai buvus įprasta 1807–1812 m. Garnizono mokykloje Klaipėdoje: „Bausmės mokykloje buvo labai griežtos. Sunkiausia bausmė buvo, kai pasigirsdavo komanda: „Prieš suolą! Rykštes iš bausmių kamaros!“ Ir prasikaltusiems: „Kelnes žemyn!“ Šios procedūros metu vyresnieji berniukai turėdavo atlikti egzekutoriaus vaidmenį.“54 Vėliau daugelis minėjo plakti naudotas nendrines – bambuko vytis. Berniukai bausti griežčiau – kirčiais per užpakalį, o mergaitėms padorumo sumetimais rėždavo per kairį delną. Jokūbas Kretingališkis atsiminimuose apie XX a. pr. tvirtino: „Mokytojams buvo tais laikais leista mokinius bausti ir fizinėmis bausmėmis. Dažniausiai nendrine mušdavo per delną maždaug tris, keturis, penkis kartus, o sunkesniais ir retesniais atvejais tempdavo vaikinus per kelią ir mušdavo ta pačia nendre kaip šakele. Vaikai jau buvo pripratę prie to, kad juos mokytojai bausdavo.“55 Tokių bausmių taikymas buvo suprantamas kaip griežčiausia, bet būtina priemonė. Albertas Puskepalis aprašė 1905–1912 m. Liepgalių pradžios mokykloje įvykusį atvejį: „Po pertraukos klasėje visų mokyklos mokinių akivaizdoje jis [mokytojas Weske – aut. past.] nendrine lazdele taip pradėjo mušti Smalaikytės delną, kad kraujas pasirodė. Mergaitė verkė ir šaukė iš skausmo [...]. Vėliau po šio nemalonaus incidento mokytojas Weske mokiniams pareiškė savo pasigailėjimą – jis taip turėjęs pasielgti, nes to reikalaujanti jo kaip mokytojo pareiga ir asmeninė egzistencija.56

1905–1918 m. carinės Rusijos ir Vokietijos valdomoje Lietuvoje plito humanistinėmis pažiūromis grįstos pedagogikos idėjos. Prieškario ir pokario Lietuvos mokyklose rykštės, diržo naudojimo atvejai buvo tik nemalonūs pavieniai incidentai. Tačiau smulkesnės fizinės bausmės nebuvo retenybė – „ausies sukimas“, „antausis“, „šėrimas per nagus su liniuote“ kai kuriuos mokinius lydi iki pat XXI a. Tai patvirtino 2008 m. Švietimo ir mokslo ministerijos Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centro inicijuotas tyrimas „Smurto mokyklose paplitimas, formos, priežastys, prevencija ir pagalbos priemonės“: kas 9 apklaustas mokinys skundėsi mokytojo fiziniu smurtavimu, kas 6 – mokytojo grasinimu jam trenkti. Dažniausiai moksleiviai teigė, kad yra mušami per galvą su dienynu, knyga ar liniuote57. Auklėjimas rykšte ir diržu persikėlė iš mokyklų į namus ir praktikuojamas iki šiol. Latvijoje, Danijoje, Suomijoje ir kitose Europos valstybėse galioja griežtas bausmes už smurtą prieš vaikus numatantis Nemušimo įstatymas. XV a. į Lietuvą atneštas europietiškas auklėjimo būdas XXI a. dėl Europos vertybinių nuostatų įtakos tapo smerktinas.

______________________________________________
31 Sanson, p. 23.
32 Samalavičius, p. 52, 57.
33 Motiejus Valančius, Raštai, Vilnius, 1972, t. 2, p. 363–364.
34 Kajus Rademacheris, „XIV amžiaus maras – Dievo rykštė“, Klaipėda, 2003.VI.28.
35 Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, Vilnius, 2001, p. 291–292.
36 Valančius, p. 362–363.
37 Baliulis, Meilus, p. 807.
38 Waller, p. 84.
39 Baliulis, Meilus, p. 811.
40 Jonas Goštautas, Ponas teisėjaitis arba pasakojimas apie Lietuvą ir Žemaitiją, Vilnius, 1967, p. 47–48.
41 Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Karo meto dienoraštis, Kaunas, 2008, t. 3, p. 198.
42 Henrikas Daktaras, Išlikti žmogum, Kaunas, 2006, p. 4–7.
43 Jakob Sprenger, Heinrich Institoris, Molot ved’m, Saransk, 1991, p. 297.
44 Sanson, p. 22.
45 Ten pat.
46 Goštautas, p. 50.
47 Sirutavičius, p. 100.
48 Žemaitė, p. 16–17.
49 Aleksandr Borisovič Širokorad, Zaporožcy – russkije rycari. Istorija Zaporožskogo voiska, Moskva, 2008, p. 245.
50 Žemaitė, p. 27.
51 Povilas Pukys, Anuokart prie uosto. Nutikimai tarpukario Klaipėdoje 1932–1939, Vilnius, 2007, p. 76.
52 Baliulis, Meilus, p. 816.
53 Vilius Ašmys, Endrius Kristupas Jankus, Bronius Bacevičius, Gimtinė visuomet manyje, Klaipėda, 2004, p. 85.
54 Julius Žukas, „Iš Klaipėdos praeities: faktai, skaičiai, epizodai“, Baltija, Klaipėda, 2002, p. 139.
55 Jokūbas Kretingališkis, „Taip buvo aplink Kretingalę“, Mažosios Lietuvos garbinga praeitis, liūdna dabartis ir neaiški ateitis, Vilnius, 2003, t. 3, p. 45.
56 Ansas Lymantas, Man knietėjo pasakyti, kas gulėjo ant širdies, Kaunas, 2001, p. 201.
57 Tyrimo „Smurto mokyklose paplitimas, formos, priežastys, prevencija ir pagalbos priemonės“ ataskaita, Vilnius, 2008.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


171404. bon2009-09-30 12:25
jo idomi istorijos patirtis ir paveikslas.bet.. kazi kas nuogesnis daBAR ar teisininkai ar nusikalte. afrikoj nuogi vietiniai kazkaip moka gydyti kirmeles ilindusias kunan... o musiskei net vaistu fabrikus uzdarineja- tipo viska atvez tie musu sventieji, mus priglaude.

171445. selė :-) 2009-09-30 20:48
Klaiku... žmogaus žiaurumui nėra ribų... net nežinau kas geriau- ar kokius penkis metus kalėjime tupėti, ar kokia penkiasdešimt kirčių gauti... kalėjimas žmonių nepataiso, netgi dažniausiai pagadina... teisingiausiai būtų agresyviems nusikaltėliams taikyti medikamentinį gydymą, paverčiant juos taikiais avinėliais....

171475. selei2009-10-01 11:33
štai taip ir elgėsi sovietiniai psichiatrai su "agresyviais" kitamaniais.

Rodoma versija 27 iš 27 
0:23:12 Jan 17, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba