ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-11-19 nr. 773

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (16) • A. A. GILL. Nekenčiu AnglijosLAIMANTAS JONUŠYS. Du postmodernizmai (1) • ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. 12 eilėraščių, dauguma – su daugtaškiaisKalbėjosi Elvyra Kučinskaitė. Maestro Andrius Vasiliauskas: "Kiekviena valanda – įkvėpimas"DAINIUS JUOZĖNAS. Faustina ir Jėzus (3) • SIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiAUSTĖJA ČEPAUSKAITĖ. Išsaugotas pasaulis, arba Niekada nevalgyk šiukšliųDAVID SAMOILOV. Eilės (1) • TOMAS KIZNIS. Beveik geriausia valstybė pasaulyje (4) • RENATA ŠERELYTĖ. Ar keturkojui būtinas diplomas (13) • ŽILVYTIS ŠAKNYS. Merginų santuokos eiliškumas (76) • OLIVIER ROY. Tapk prancūzu arba mirk stengdamasisMINDAUGAS GRIGAITIS. Guodžiantys gėrio miražai (211) • RAMŪNAS JARAS. GregorijusLAIŠKAI (226) •

Maestro Andrius Vasiliauskas: "Kiekviena valanda – įkvėpimas"

Kalbėjosi Elvyra Kučinskaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija

– Pradėkime nuo pradžių.

– Mano kūrybinis kelias buvo gana komplikuotas. Labai sunkiai sekėsi mokslai M. K. Čiurlionio meno mokykloje, turėjau gana daug "techninių" problemų. Vis prašydavausi į prof. Olgos Šteinbergaitės dėstomas klases, nes norėjau mokytis groti pas pačius geriausius pedagogus, bet patekau pas vidutinį. Pavardės neminėsiu, bet turiu pasakyti, kad mes neradome bendros kalbos iki pat mokyklos baigimo. Visą laiką kentėjau, nes buvau temperamentingas ir vis norėjau save išreikšti, o priemonių, leidžiančių įvaldyti instrumentą, perprasti kūrinio struktūrą, neužteko. Kaip dabar suprantu, daugelio elementarių dalykų aš tiesiog nežinojau. Polėkis buvo didžiulis, rankos neadekvačios vidinėms inspiracijoms, tai traumuodavo, tiesiog nežinodavau, ką daryti su instrumentu...

– Ir įvyko lūžis?

– Lūžis iš tiesų įvyko, ir gana greitai – Muzikos akademijos, tuometinės Konservatorijos, pirmame kurse. Patekau į Aleksandros Juozapėnaitės klasę. Tai viena talentingiausių Lietuvos pianisčių. Gaila, kad ji dabar taip retai pas mus apsilanko – ištekėjo ir išvyko į Estiją. Anais laikais Maskvoje buvo sutelkta labai stipri mokykla, ir Juozapėnaitė – nepaprasto intelekto, intuicijos ir meistriškumo žmogus, tikra eruditė – buvo baigusi ten aspirantūrą. Ji neturėjo to siauro, pas mus daugeliui būdingo požiūrio į muziką, siejo ją su filosofija, estetika... Tiesiog laimė buvo patekti į tokios asmenybės klasę. Nuo pat pirmo kurso labai paprastomis priemonėmis ji sugebėjo daug ką pastatyti į savo vietas. Iš karto ji man uždavė Rachmaninovo Rapsodiją Paganini tema. Tai vienas iš virtuoziškiausių kūrinių muzikinėje literatūroje apskritai. Labai metodiškai išstudijavome kūrinį, ir aš – pats nesuprantu kaip – per egzaminą gavau penketą. Tokio įvertinimo sulaukėme tik dviese: Mūza Rubackytė ir aš. Taigi pasirodė, kad galiu.

– Vėliau pedagogę teko keisti?

– Pas Juozapėnaitę mokiausi pustrečių metų, paskui patekau į Olgos Šteinbergaitės klasę. O šis žmogus apskritai yra legenda, kaip pedagogei jai niekas neprilygo ir neprilygs, nes turbūt retas mokytojas sugeba taip tolerantiškai priimti kiekvieną mokinį, taip giliai pažvelgti į jo individualybę ir iškelti geriausias jo savybes.

– Koncertinę veiklą pradėjote dar studentas?

– Taip. Visada buvau maksimalistas. Pavyzdžiui, dar mokydamasis paruošiau 12 Chopino etiudų ciklą. Tokiam žingsniui inspiravo knyga apie labai žinomą prancūzų pianistą Alfredą Cortot – jis ir buvo mano įkvėpimo šaltinis. Tiesą sakant, labai daug esu girdėjęs įvairių interpretacijų, bet jo pasaulis ir jo interpretacijos galimybės, kūrinio dvasios perteikimas, mano galva, yra neprilygstami iki šiol. Rafinuotas prancūziškas intelekto ir emocijų derinys. Savo knygoje jis pateikė kelias programas ir traktavo Chopino etiudus kaip vientisą ciklą. Taigi mes su prof. Šteinbergaite kantriai dirbom. Vyko vadinamieji atviri egzaminai, tuomet jie buvo savotiški koncertai. Tada net sulaukėme ažiotažo – užduotį įveikiau gana sėkmingai.

O šiaip padariau labai daug kvailysčių, sąmoningai ignoruodamas konkursus. Maniau sau, kad tai priklauso muzikos "popso" sričiai, kad ten esama tam tikrų standartų, kuriuos verčiau apeiti. Bet tai buvo kvaila nuostata. Aišku, reikia mokėti viską, neišskiriant nė šablonų – tai tas pats, kas dailėje išmokti piešti. Jei ko nors reikalaujama, vadinasi, reikia.

– Ką praradote, pasirinkdamas tokią poziciją?

– Nepadariau karjeros. Likau nežinomas.

– Kaip seniai Jums tai tapo aišku?

– Neseniai.

– Betgi tai apie Jus sako kai ką labai svarbaus – kad šalia muzikos filosofijos visada turėjote ir savitą gyvenimo filosofiją...

– Aš visada sprendžiau dilemą, kuria kryptimi pasukti – į muziką ar į filosofiją. Labai norėjau studijuoti pastarąją, bet mokykloje daug laiko praleisdavau prie instrumento, taigi bendras lavinimas buvo užleistas. Jei atestatas būtų buvęs geresnis, ko gero, būčiau stojęs į universitetą. O muzikos atestatas buvo puikus, taigi pasirinkau muziką. Beje, neradau bendros šnekos ir su lietuvių kalbos mokytoja – aš parašydavau skirta tema rašinį, ji perskaitydavo visai klasei ir būtinai pridurdavo, kad Vasiliauskas vėl nusifilosofavo – tai buvo įprastas komentaras.

– O kaip Jūs pats aiškintumėte sau tokį nepalaužiamą polinkį?

– Tai buvo įgimta.

– Ieškoti prasmių?

– Taip, prasmių, apibendrinimų. Kūriau savo naivų pasaulį ir mokymąsi, nes labai trūko žinių, apsiskaitymo. Visada buvau silpnokos sveikatos, daug kam tiesiog nebelikdavo jėgų.

– Jūsų polinkis filosofuoti greičiausiai uždėjo žymę muzikinėms interpretacijoms?

– Čia aš vėl turėčiau padėkoti prof. Šteinbergaitei – ji sugebėjo surasti tarp šių polinkių paralelę ir iš to išugdyti profesionalias savybes, kurios leistų mąstymo būdą perteikti interpretuojant. Nes šiaip jau tokie dalykai savaime neatsiranda. Norint, kad interpretacija būtų turininga, reikia nepaprastai daug dirbti ir tobulinti įgūdžius, kad muzika taptų apčiuopiama, kad įgautų tam tikrą pavidalą. Tai tikrai yra labai sunkus darbas – mokytis kūrinį ne tik atlikti, bet ir girdėti, o paskui atlikti taip, kaip tu jį girdi...

– Ar iš tiesų įmanoma tai pasiekti?

– Yra buvę tokių atvejų. Nors, aišku, toli gražu ne visi mano koncertai yra lygūs ir sėkmingi. Bet tikrai yra tokių, apie kuriuos būtų galima pasakyti: sąlytis su tuo "girdimu" kūriniu, taigi – ir klausytoju, įvyko. Beje, turiu pripažinti, kad sąlytis su klausytojais man daug sėkmingesnis Vokietijoje nei Lietuvoje. Ten mane supranta geriau. Buvau ten suprastas tiek kartų, kiek grojau.

– Kodėl, Jūsų nuomone, taip yra?

– Manau, publika yra labiau išprususi. Toks pat skirtumas yra ir tarp Vilniaus bei periferijos. Periferijoje visada girdžiu atsiliepimus: patiko, bet mes nežinome, kaip elgtis. Jei atvažiuoji be ženklo, be etiketės, koncertas gali būti pats sėkmingiausias, bet požiūris išliks rezervuotas.

Pas mus atlikimo menas beveik nerecenzuojamas. Pavyzdžiui, Vokietijoje net ir pačios ryškiausios žvaigždės gali spaudoje sulaukti griežtos kritikos, labai skaudžių kirčių. Mes to tiesiog neištvertume. Betgi visi esame žmonės ir net pats talentingiausias žmogus vieną koncertą gali sugroti sėkmingiau, kitą – mažiau sėkmingai. Bet mūsų spaudai vieni yra labai geri, o kitų apskritai nėra.

– Tai kokios etiketės spaudai yra galiojančios? Kuo jai įtinkama?

– Aš nežinau. Pavyzdžiui, 1987 m. viename tarprespublikiniame konkurse laimėjau pirmąją vietą. Tais laikais apie tarptautinius konkursus niekas net nesvajojo. Taigi pirmoji vieta tarprespublikiniame arba sąjunginiame konkurse jau buvo įvykis, nemažas laimėjimas. Tačiau šį faktą mūsų spauda visiškai ignoravo. Maniau, grįžęs po tokio įvykio galėsiu šiek tiek lengviau atsikvėpti, prasivers Filharmonijos durys, galėsiu pateikti savo projektus, tapti savarankiškesnis. Anaiptol taip neįvyko.

– Tai gal visais laikais reikdavo pasidarbuoti, kad spauda tokius dalykus "sužinotų"? Neturėjote užnugario?

– Taigi. Giminaičiai surado pažįstamą žurnalistę "Vakarinėse naujienose", ir ten ji įdėjo mažą mažą žinutę. Praėjus keliems mėnesiams po konkurso...

– Tai ir kokios čia srovės veikia?

– Tam tikros srovės yra.

– Manote, kad sąmoningai taip žiauriai dėliojami profesionalų likimai?

– Taip. Reikia pripažinti. Nes, pavyzdžiui, į koncertus, tikrai žinau, yra kviečiami recenzentai, kurie jau iš anksto žino, kad turės parašyti.

– Niekada panašiais kvietimais neužsiėmėte?

– Niekada. Nė kartelio.

– Tai gal čia dar viena iš Jūsų klaidų?

– Galbūt.

– Visą laiką rūpinotės tik pačia muzika ir muzikavimu, ir niekuo daugiau?

– Taip. Niekuo daugiau.

– Ar manote, kad dėl to pralaimėjote gyvenime kaip asmenybė, kaip atlikėjas?

– Taip. Smarkiai pralaimėjau. Aš dėl to iššvaisčiau begalę energijos, kurią būčiau galėjęs nukreipti meistriškumui kelti. Užsibrėžiau tokį donkichotišką tikslą – pragyventi iš muzikos, ir tam, kad išsilaikyčiau, pradėjau sukti muzikinį konvejerį, kuris mane labai nualino, nes reikėjo ruošti programą po programos. Aš tiesiog labai pavargau. Normalūs atlikėjai neštampuoja programų, o paruošia po vieną dvi per metus ir tobulina. Su viena programa surengia mažiausiai dešimties koncertų gastroles ir turi visiškai kitą statusą, kitokį planą, nėra tokio beatodairiško, chaotiško švaistymosi.

Kita vertus labai skųstis taip pat negaliu. Pavyzdžiui, man net keturis kartus buvo skirta aukščiausia valstybės stipendija.

– Betgi ne kiekvienam taip pasitaiko?

– Ne kiekvienam.

– Tai kas Jums leidžia sakyti, kad pralaimėjote? Koks būtų nepralaimėjęs gyvenimas?

– Išsaugota sveikata.

– Andriau, kaip Jūs pats vertintumėte savo profesionalumą?

– Mano profesionalumas yra vidutinis. Turiu labai daug dirbti, kad ko nors pasiekčiau. O tam, kad galėčiau dirbti, reikia turėti labai daug energijos.

– Ar nesate per griežtas, vadindamas save vidutinybe?

– Na, pasaulyje yra tokių puikių muzikantų, kad per griežtu save laikyti būtų sunku.

– Šalia ko save statytumėte? Keblus klausimas?

– Tikrai keblus. Nenorėčiau to svarstyti.

– Jūs kalbate taip tiesiai ir atvirai, kaip gali kalbėti tik stiprūs žmonės. Betgi minėjote sveikatos stygių, kuris paprastai priverčia pajusti savo ribas. Kaip žiūrite į silpnus žmones, kaip susidorojate su savo silpnumu?

– Valia ir disciplina visada gelbsti.

– Jums nepriimtinas silpnumo išgyvenimas?

– Ne. Nepriimtinas, žinoma. Aš su pavydu žiūriu į energingus, veiklius, apsukrius žmones. Man šito labai trūksta.

– Užsiminėte apie ryšį su klausytojais, esate sakęs, kad tai ir yra Jūsų "aukštosios akimirkos". Kai būnate scenoje, ji Jus atskiria nuo kitų ar vienija?

– Vis dėlto vienija. Aišku, labai daug kas priklauso nuo psichologinės būsenos, kuri ne visada suvaldoma. Jeigu pavyksta savo valią ir pastangas pajungti vien tik muzikai, atsiriboti nuo pašalinių dirgiklių, tas ryšys atsiranda. Turi maksimaliai atsiduoti tam, ką darai. Mokykla tam ir egzistuoja, kad maksimaliai išreikštum garsų turinį. Ir žmonės visada šitą pagauna. Niekada nebūna taip, kad iki galo išreikštum visumą, kurią valdai, o žmonės liktų abejingi.

– Ar tai jau paslapties sritis?

– Ne, nemanau. Nes yra labai ryški takoskyra tarp to, kas yra muzika ir kas – ne. Šteinbergaitės mokymas tai labai aiškiai apibrėžė – kur, kada prasideda ir kur, kada baigiasi muzika. Ir kada ji apskritai yra. Užtenka atlikti vieną frazę muzikaliai, ji suskambės, tai ir bus muzika. O galima pagroti visą kūrinį tobulai, bet muzikos jame nebus. Mistikos čia vargu ar surasi. Daugiau tai profesionalumo dalykai.

– O kur tokie neracionalūs dalykai kaip talentas, įkvėpimas?

– Profesorė man visą laiką aiškindavo, kad niekada nereikia pasikliauti įkvėpimu.

– Bet jis gi kartais būna? Kur jį tada dėti, kaip suvaldyti?

– Darbas turi būti nukreiptas ta linkme, kad kiekvieną kartą, ar būtum įkvėptas, ar visiškai išsikvėpęs, muzikos dermė būtų taip sustyguota, kad kūrinys suskambėtų. Taigi įkvėpimo buvimas ar nebuvimas yra tiesiog negalimas. Kai galutinai priimi tą mokyklą, kai su ja susigyveni, tai kiekviena darbo valanda jau yra įkvėpimas. Ji negali būti neįkvėpta.

– Gana žiauru?

– Žiauroka, sutinku.

– Kartą labai gražiai sulyginot rašytinį Jums patikusio autoriaus tekstą su konkrečia muzikos kūrinio vieta. Kaip Jūs girdite žodžius?

– Lyginu intonacijas. Nes lygiai taip pat, kaip kad muzika turi savo intonaciją, sąskambį, taip ir tekstas turi savo skambesį.

– Ar bandėte pasigalynėti su žodžiu?

– Bandžiau. Man tai labai patinka. Ir dar vienas dalykas – jei ką nors parašai, kartotis jau nebesinori. O jei junti, kad kartosies, tai kam rašyti? Jei keičiasi tik tema, turinys, bet pati dermė išlieka – kam tai daryti? Kaip ir kompozicijoje – kiekvienas opusas turi būti originalus, negali būti štampuotas.

– Jūs ir vėl maksimalistas – norėtumėte rašyti tik stambios formos kūrinius?

– Nebūtinai, gali būti ir miniatiūra, tegul ji tik būna originali, intriguojanti. Betgi tam reikia darbo, pastangų. Gyvenant tokį chaotišką gyvenimą tiesiog nepakanka laiko. O gaila.

– Ar pajėgiate įsivaizduoti, kas būtų, jei muzikos nebūtų?

– Aš esu bandęs būti be muzikos. Dirbau vargonų restauratoriumi, derinau pianinus – toks amatininkiškas darbas. Tai ėmė man sapnuotis sapnai, kad esu inteligentiškoje aplinkoje. (Juokiasi.) Negalėjau susitaikyti su tuo, kad atsidursiu juodadarbio vietoje. Supratau, kad turiu išlikti intelektualinėje terpėje.

– Kas Jus gyvybiškai palaiko?

– Man labai patiko Martino Lutherio Kingo pasakymas apie aukščiausią meilės formą – agapę. Sakyčiau, kad būtent agapė mane ir palaiko. Atiduodanti meilė. Meilė kiekvienam Dievo kūriniui, kad ir koks jis būtų – geras ar blogas. Nes labai nedaug man teko sutikti tobulų žmonių. Na, sakydamas "tobulų", žinoma, suprantu, jog tai labai sąlygiška. Taigi mylėti tenka netobulus. (Juokiasi.)

– Kas Jus išmokė agapės?

– Aš pats. Prigimtinis polinkis filosofuoti iki šito atvedė.

– Ar tai, ką sakote, pasiekia Jūsų kasdienybę?

– Na, man tenka labai daug išgyventi. Ir būtent dėl savo paties nuostatų.

– Brangiai už jas mokate?

– Labai brangiai.

– Nepripažįstate kompromisų?

– Kartais kompromisai būna priverstiniai.

– Betgi pati agapė – mylėti netobulą – jau yra kompromisas...

– Įdomiai pasakyta. Manau, tai yra ir kompromisas, ir ne.

– Ar dar daug grosite?

– Apie tai pastaruoju metu aš ir galvoju.

Kalbėjosi Elvyra Kučinskaitė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 22 iš 23 
0:22:12 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba